Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas:pripažinti, kad atsakovė D. S. įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau gyvenamasis namas), pastatytą 80,97 kv. m dalį, kuria padidino bendrą daiktą, todėl atsakovės turima namo dalis sudaro 137,805 kv. m; pripažinti, kad ieškovas L. S. įgijo nuosavybės teisę į minėto gyvenamojo namo pastatytą 182,81 kv. m dalį, kuria padidino bendrą daiktą, todėl ieškovo turima namo dalis sudaro 239,645 kv. m; pripažinti ieškovo teisę be bendraturtės atsakovės D. S. sutikimo įstatymų nustatyta tvarka atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės minėtą gyvenamąjį namą pagal 2015 m. UAB „1001 projektas” parengtą „Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų padalinimo, jas formuojant kaip du vienbučius sublokuotus gyvenamuosius namus – atskirus nekilnojamojo turto kadastro objektus, paprastojo remonto schemą” (toliau – Projektas), įregistruojant pakeitimus Nekilnojamojo turto registre taip, kad po atidalijimo ieškovo nuosavybe liktų 241,17 kv. m ploto gyvenamasis namas, projekte pažymėtas „Namas Nr. 2“, kurį sudaro patalpos, pažymėtos indeksais R-1 (12,42 kv. m) R-2 (10,97 kv. m) R-3 (7,20 kv. m) R-4 (14,80 kv. m) ir R-5 (6,25 kv. m) 1-6 (6,32 kv. m) 1-7 (13,22 kv. m) 1-8 (56,53 kv. m) 1-9 (5,48 kv. m) ir 1-10 (21,95 kv. m) 1-15 (34,26 kv. m) 1-16 (25,55 kv. m) 1-17 (20,37 kv. m) 1-18 (5,85 kv. m), o atsakovės D. S. nuosavybe liktų 136,28 kv. m ploto gyvenamasis namas projekte pažymėtas „Namas Nr. 1“, kurį sudaro patalpos pažymėtos indeksais 1-1 (2,77 kv. m) 1-2 (38,42 kv. m) 1-3 (7,05 kv. m) 1-4 (17,47 kv. m) ir 1-5 (14,73 kv. m) 1-11 (14,09 kv. m) 1-12 (3,22 kv. m) 1-13 (19,18 kv. m) 1-14 (19,35 kv. m).pripažinti ieškovo teisę be bendraturčių atsakovų D. S. ir D. Ž. sutikimo įstatymų nustatyta tvarka pakeisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemės sklypą, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų naudojimo būdą ir šiuos pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; Ieškovas nurodo, kad jam su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį minėto gyvenamojo namo, kurį jie paveldėjo po savo motinos J. S. mirties (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo dieną minėtą bendro 113,67 kv. m ploto gyvenamąjį namą sudarė patalpos, pažymėtos indeksais 1-1 (6,86 kv. m) 1-4 (13,60 kv. m) 1-5 (13,69 kv. m) 1-6 (21,16 kv. m) 1-7 (21,46 kv. m) 1-8 (9,64 kv. m) 1-9 (3,87 kv. m) ir rūsio patalpos R-1 (10,97 kv. m) bei R-2 (12,42 kv. m). Nors paveldėto turto dalys buvo lygios (po 56,835 kv. m atsakovė D. S. savavališkai užėmė ir naudojosi didesne turto dalimi - 66,28 kv. m (patalpos: 1-1 (6,86 kv. m) 1-4 (13,60 kv. m) 1-5 (13,69 kv. m) 1-6 (21,16 kv. m) savavališkai atitverta (užmūryta) rūsio patalpa R-2 (10,97 kv. m). Ieškovui liko naudotis 47,39 kv. m plotu. Dėl nurodytos aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Tokiu būdu atsakovė naudojosi 55,31 kv. m ploto gyvenamosiomis patalpomis ir 10,97 kv. m rūsio patalpa, o ieškovas naudojosi 34,97 kv. m ploto gyvenamosiomis patalpomis ir 12,42 kv. m rūsio patalpa (1-7 (21,46 kv. m) 1-8 (9,64 kv. m) 1-9 (3,87 kv. m) rūsio patalpa R-2 (12,42 kv. m). Taigi nuo 1982 metų (34 metus) atsakovė nepagrįstai naudojosi 9,445 kv. m ploto ieškovo nuosavybe (66,28 kv. m – 56,835 kv. m = 9,445 kv. m). Nuo paveldėjimo namą nuolat rekonstruojant (statant priestatus), jo plotas padidėjo ir liko nepaliesta viena patalpa – rūsys (R1 ir R2). Prie namo atsakovė savo pusėje pastatė priestatus: 1-2 (7,10 kv. m) ir 1-3 (8,56 kv. m), o ieškovas savo pusėje – 1-10 (9,54 kv. m) ir 1-11 (7,39 kv. m). Po atliktų pristatymų gyvenamojo namo bendras plotas padidėjo iki 377,45 kv. m, tačiau kiekvienam bendraturčiui tenkančios namo dalys nebuvo perskaičiuotos ir tinkamai įregistruotos. Tarp bendraturčių kyla nuolatiniai konfliktai, nes ieškovas negali tinkamai sutvarkyti namo teisinės registracijos, perskaičiuojant ir nustatant kiekvienam bendraturčiui tenkančią namo dalį bei atsidalinti dalį nuosavybės iš bendrosios dalinės nuosavybės, kadangi atsakovė nesutinka su ieškovo prašymais. Atsakovė D. S. atsiliepimu su patikslintais ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo skaičiavimai neatitinka paveldėtam lygiomis dalimis (po 45,905 kv. m gyvenamojo namo plotui (viso 113,67 kv. m). Pagal 1982 m. gegužės 3 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (toliau – Paveldėjimo liudijimas), paveldėto namo plotas sudarė 91,81 kv. m (gyvenamoji dalis - 56,36 kv. m). Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė užėmė 66,28 kv. m ploto namo dalį, o ieškovas - 47,39 kv. m ploto namo dalį. Byloje nėra duomenų kaip paveldėto namo plotas padidėjo iki 113,67 kv. m Šiuo metu bendras namo plotas sudaro 377,45 kv. m Atsižvelgiant į tai, jog paveldėto namo plotas buvo 91,81 kv. m, tai po rekonstrukcijų bendras paveldėtas turtas padidėjo 285,64 kv. m (377,45 kv. m - 91,81 kv. m). Bendraturčiai per daugiau nei tris dešimtmečius savo dalių neatidalino ir juos tenkino faktiškai susiklosčiusi naudojimosi namu tvarka, kuri nebuvo užfiksuota. Faktiškai abu bendraturčiai, ignoruodami pareigą gauti kito bendraturčio sutikimą, ilgus metus vykdė savavališkas statybas. Šiuo metu ieškovo naudojamų patalpų bendras plotas yra 23020/37745 dalis (230,20 kv. m) namo, kurio 103,50 kv. m ploto yra pirmajame aukšte (indeksai 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10), 86,03 kv. m ploto - pastogėje (indeksai 1-15, 1-16, 1- 17, 1-18) ir 40,67 kv. m ploto rūsyje (indeksai R-l, R-3, R-4, R-5), o atsakovės naudojamų patalpų bendras plotas yra 14725/37745 dalis (147,25 kv. m) namo, kurio 80,44 kv. m yra pirmajame aukšte (indeksai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5), 55,84 kv. m ploto - pastogėje (indeksai 1-11, 1-12, 1-13, 1-14) ir 10,97 kv. m ploto - rūsyje (indeksas R-l). Tarp šalių nėra ginčo dėl valdomų ir naudojamų dalių. Ieškovas, nepagrįstai reikalauja pripažinti, kad ieškovo dalis yra 239,645 kv. m ploto, o atsakovės - 137,805 kv. m ploto, nes nurodytos dalys neatitinka ieškovo ir atsakovės faktiškai valdomų ir naudojamų namo dalių (230,20 kv. m bei 147,25 kv. m) plotais nei su kitame reikalavime nurodomais naujai formuojamų namų plotais (241,17 kv. m bei 136,28 kv. m). Praktiškai visas ginčas yra dėl rūsio patalpos (indeksas R-2), kurią ieškovas siekia sau atsidalinti ir kuria naudojasi atsakovė. Ieškovui, rengiant Projektą buvo žinoma, kad atsakovė, ilgus metus naudojasi minėtu rūsiu ir nenori likti be rūsio patalpos, tačiau rengdamas projektą ieškovas į tai neatsižvelgė ir net nesiūlė atsakovei kompensuoti už siūlomo pertvarkymo patirtinas neigiamas pasekmes. Atsakovas D. Ž., atstovaujamas įstatyminių atstovų D. Ž. ir Z. Ž. atsiliepimu nesutiko, kad būtų patenkintas ieškinys dalyje dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo be bendraturčių sutikimo, kitoje dalyje prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes atlikti žemės sklypo paskirties pakeitimo procedūrą be teismo (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašą). Ieškovas nepasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Kitas ieškinio reikalavimas dėl teisės pripažinimo be atsakovės sutikimo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nesusijęs su atsakovo nepilnamečio D. Ž. interesais, kurio įtraukimas atsakovu į šią į bylą yra apskritai nesuprantamas, kai tuo pačiu kito bendraturčio T. M., turinčio tokias pačias teises (išskyrus į statinius), procesinė padėtis yra trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, tačiau kartu su prašymu dėl pažymos išdavimo, nepateikė bendraturtės D. S. sutikimo dėl namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nesant gyvenamojo namo bendraturtės sutikimo, ieškovo prašomos pažymos gavimui reikalingas teismo sprendimas, kuriuo būtų pripažinta ieškovo teisė įstatymų nustatyta tvarka atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), be bendraturtės D. S. sutikimo.

Ieškovas (apeliantas) L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes atlikti žemės sklypo paskirties pakeitimo procedūrą be teismo. Ieškovo nuomone, šis teismo argumentas nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams. Nurodo, jog sklypo paskirties pakeitimas daliai žemės sklypo yra negalimas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir padarė netinkamą išvadą.Apelianto nuomone, sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nurodydamas, kad ieškovas neįrodė, jog konkrečiu atveju jis išnaudojo visas teisėtas priemones, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio turtiniai interesai, neteisėtai peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovo atsiliepimuose ar parengiamojo teismo posėdžio metu nebuvo remiamasi aplinkybe, kad pakeitus sklypo paskirtį gali nukentėti turtiniai nepilnamečio asmens interesai, nagrinėjant bylą toks klausimas nekilo ir teismui, todėl nurodyti minėtą argumentą teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir tuo pagrindu atmesti ieškinį yra neteisėta. Apeliantas sutinka, kad esant byloje nepilnamečiam ir todėl labiau socialiai pažeidžiamam subjektui, teismas turi būti aktyvus, tačiau negali teismo sprendimo motyvuose nurodyti naujus, prieš tai neaptartus argumentus. Teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes teismas sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje.Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teismo pareigai bylos aplinkybes ištirti visapusiškai ir objektyviai, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apelianto nuomone, teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Atsakovė savo nesutikimą su ieškovo pateiktais skaičiavimais nepagrindė, nepateikė jokių kitų, alternatyvių skaičiavimų dėl turimų namo dalių dydžio. Teismo posėdžio metu išsakyta atsakovės pozicija patvirtino ieškovo nurodytas faktines aplinkybes. Atsakovė teismo posėdžio metu išreiškė aiškią poziciją, kad nepretenduoja į ieškovo papildomai pastatytus rūsius ir namo dalį. Teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nesutinka su tuo, kad rūsys buvo paveldėtas, todėl pateikti plotų skaičiavimai neteisingi. Kad paveldėjimo metu buvo paveldėtos rūsio patalpos R-1 ir R-2 patvirtina ir paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodyta, jog namas paveldėtas lygiomis dalimis ir pažymėtas gyvenamasis namo plotas. Nors paveldėjimo teisės liudijime rūsio patalpos R-1 ir R-2 neįvardintos, tačiau, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas tuo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnis nustatantis, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Rūsys yra gyvenamojo namo priklausinys, todėl darytina išvada, kad nors jis ir nebuvo įtrauktas į paveldėjimo teisės liudijimą, jį ištiko pagrindinio daikto, gyvenamojo namo, likimas ir šalys rūsio patalpas R-1 ir R-2 paveldėjo kartu su gyvenamuoju namu. Tai šalys patvirtino ir teismo posėdžio metu, šalių pozicija sutapo. Nurodo, kad sutinkamai su paveldėjimo teisės liudijimu, šalių paveldėtos dalys yra lygios. Todėl jei paveldėtas namo su rūsiu bendras plotas yra 113,67 kv. m, tai kiekvienos iš šalių dalis šiame plote yra po 56,835 kv. m.Atsakovė D. S. naudojasi namo patalpomis, kurių bendras plotas yra 147,25 kv. m, t. y. atsakovė D. S. naudojasi 9,445 kv. m didesne namo dalimi, nei jai priklauso nuosavybės teise – yra užėmusi ieškovui L. S. nuosavybės teise priklausantį 9,445 kv. m namo plotą (147,25 kv. m - 137,805 kv. m = 9,445 kv. m). Rūsio patalpoje R-2 yra ieškovui priklausantis dūmtraukis, kurį jis privalo valyti prieš kiekvieną šildymo sezoną, o jo metu ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, tačiau ieškovas negali šios pareigos įvykdyti dėl to, kad atsakovė D. S. yra savavališkai užmūrijusi ir siena atskyrusi rūsio patalpas R-1 ir R-2 vieną nuo kitos. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimu civilinės bylos Nr. 2-358-809/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2A-2133-262/2014 nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas L. S. atskirai naudojasi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu “C” ir “F”, o rūsio patalpa R-2 patenka į ieškovo L. S. atskirai naudojamą žemės sklypo dalį “C”, tai reiškia, kad atsakovė D. S. naudojasi ne tik 9,445 kv. m didesne ir jai nepriklausančia gyvenamojo namo dalimi, bet ir ieškovo L. S. atskiram naudojimui skirta žemės sklypo dalimi, kurią užima rūsio patalpa R-2. Pagal parengtą projektą ieškovui tektų 1,525 kv. m didesnė gyvenamojo namo dalis, tačiau kitoks atidalijimo būdas nagrinėjamu atveju neįmanomas – tai yra racionaliausias ir protingiausias problemos sprendimo būdas.Realizavus nurodytą projektą, namas būtų atidalintas per kapitalinę sieną, būtų suformuoti vienas nuo kito visiškai atskirti ir izoliuoti du nekilnojamojo turto objektai, du namai, atsakovė D. S. nesinaudotų atskiram ieškovo L. S. naudojimui skirta sklypo dalimi “C”, gyvenamasis namas Nr. 1 stovėtų ant atsakovės D. S. atskirai naudojamos sklypo dalies “D”, o gyvenamasis namas Nr. 2 stovėtų ant ieškovo L. S. atskirai naudojamos sklypo dalies “C”, tai leistų ateityje iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalinti ir žemės sklypą, rūsio patalpa schemoje pažymėta indeksu R-2 atitektų ieškovui, todėl jis vėl atgautų galimybę prieiti prie jam priklausančio kamino ir galėtų įvykdyti priešgaisrinės saugos taisyklių privalomuosius reikalavimus jį valyti, būtų atstatyta pažeista ieškovo nuosavybės teisė, nes jo nuosavybėn grįžtų atsakovės savavališkai užimta jam nuosavybės teise priklausanti 9,445 kv. m gyvenamojo namo dalis ir tokiu būdu būdų išspręsti 34 metus besitęsiantys šalių tarpusavio konfliktai.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad namą ir naujai pastatytas jos dalis galima atidalinti tik iš dalies nesužalojant bendro daikto ir suformuojant atskirus du gyvenamuosius namus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinį įrodymą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2016 m. spalio 21 d. rašto Nr. A51-79017/16(2.15.2.47-MP7), kuris patvirtina, kad pakeitus sklypo paskirtį, ieškovo pateiktą projektą realizuoti galima. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsidalijimas pagal ieškovo pateiktą schemą padarys neproporcingą žalą, nes neįvertino aplinkybės, jog ieškovui tokiu būdu atitektų 1,525 kv. m didesnė antraeilio daikto, rūsio R-2 dalis, tačiau po tokio atidalijimo daiktą ir toliau bus galima naudoti pagal tikslinę paskirtį. Toks atidalijimo projektas yra racionaliausias. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kuris interesas svarbesnis – ar atsakovės D. S. noras naudotis svetima nuosavybe - ieškovui priklausančia 9,445 kv. m rūsio R-2 dalimi bei ieškovo atskiram naudojimui skirta sklypo dalimi pažymėta indeksu “C”, kurią užima minėtas rūsys, ar ieškovo noras atsidalinti, nors dėl to atsakovė D. S. prarastų jai nuosavybės teise priklausančią 1,525 kv. m rūsio dalį, kuri dėl ploto mažumo faktiškai negali būti naudojama kaip atskiras savarankiškas daiktas ir neturi jokios vertės, nes tokios rūsio dalies rinkoje parduoti neįmanoma.Apelianto nuomone, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinas teismo argumentas, kad šalys savavališkai pastatė priestatus, kurie nėra įteisinti. Tai nebuvo ginčo dalyku, be to pastatytos dalys yra įregistruotos, jų statybos teisėtumą patvirtinantys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos aktai bei statybos deklaracijos pateikti į bylą ir ginčas dėl statybos teisėtumo byloje nebuvo keliamas.Atsakovė D. S. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes tarp šalių nebuvo jokio ginčo dėl naudojimosi tvarkos. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog sklypo paskirties pakeitimas daliai žemės sklypo yra negalimas, teigia, jog tokios frazės Teritorijų planavimo įstatyme nėra. Priešingai nei nurodo apeliantas, yra galimybė nustatyti skirtingus žemės naudojimo būdus atskiroms žemės sklypo dalims. Tokiu atveju institucijai turi būti pateiktas sklypo planas, kuriame turi būti nurodytos sklypo dalys su konkrečiais pageidaujamais žemės naudojimo būdais. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų parengęs tokį planą ir teikęs jį atsakovei, kitiems bendraturčiams. Nesutinka su apelianto argumentu, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje atsirado teismo posėdžio metu neaptarti argumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė ne kartą pasisakė dėl ieškovo skaičiavimų nepagrįstumo. Remtis apelianto nurodytu paveldėjimo dieną gyvenamojo namo ploto nurodytu skaičiumi 113,67 kv. m nėra pagrindo, nes jokių duomenų apie namo patalpų plotus bei išdėstymą palikimo priėmimo dieną nepateikta, t. y. nėra namo plano, kurio pagrindu buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nėra duomenų apie tai, kokiu būdu namo plotas padidėjo iki 113,67 kv. m. Akivaizdu, kad nuo paveldėjimo momento iki byloje esančio plano sudarymo name vyko pertvarkymai, tačiau neįmanoma nustatyti kokie būtent, kokiais laikotarpiais, kieno pastangomis bei kokiomis lėšomis tai buvo padaryta. Akivaizdus ir neginčijamas vienas faktas – bendras turtas buvo nuolat didinamas abiejų bendraturčių pastangomis ir lėšomis, negavus vienam kito leidimo, neatskleidus bendraturčiui savo siekių, pastatant bendraturtį jau prieš įvykusį faktą, neturint jokių projektų, sąmatų bei išlaidas patvirtinančių dokumentų, t. y. abu bendraturčiai ilgus metus faktiškai užsiimdavo savavališkomis statybomis. Nesutinka su apelianto argumentu, jog ji užėmė ieškovui nuosavybes teise priklausantį 9,445 kv. m namo plotą. Ieškovas manydamas, jog jo teisės buvo pažeistos, tris dešimtmečius jų negynė. Jokiomis priemonėmis ir jokiais įrodymais nepatvirtinta, kad atsakovė neteisėtai naudojosi ieškovui priklausančia namo dalimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į ieškovo reikalavimų prieštaringumą bei pastebėjo, kad ieškovas net neprašo atidalinti turtą, bet faktiškai siekia projekto, nepagrįstai perskirstančio bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įteisinimo.Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nagrinėti skundą teismo nuožiūra, nurodo, kad teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes teismas nurodydamas, jog pagal pateiktą projektą dėl turto atidalinimo jau yra pažeidžiami vienos iš šalių (atsakovės) interesai, nemotyvavo kaip ir kokias atsakovės teises pažeidžia ieškovo pateiktas projektas ir pateikti skaičiavimai. Sutinka su apelianto argumentais, kad projektas ir pateikti skaičiavimai negali būti savaime pažeidžiantys atsakovės teises, vien todėl, kad atsakovė kategoriškai nesutinka su ieškovo pateiktu projektu, skaičiavimais. Atsakovė nėra į bylą pateikusi nei atsakovei tinkamo bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo projekto, nei skaičiavimų, pagrindžiančių jos nesutikimą su ieškovo pateiktais skaičiavimais. Nurodo, jog apeliantas, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, kreipėsi į atsakovę ir išnaudojo visas galimybes atlikti žemės sklypo paskirties pakeitimo procedūrą be teismo. Atsakovė nėra nurodžiusi kaip konkrečiai būtų pažeistos jos teisės, pakeitus ginčo žemės sklypo paskirtį. Pažymėtina, kad atsakovams nesutinkant pakeisti ginčo žemės sklypo paskirties, o teismui atmetus ieškovo prašymą leisti pakeisti žemės sklypo paskirtį be žemės sklypo bendraturčių sutikimo, ieškovui užkertamas kelias įgyvendinti CK 4.80 straipsnyje įtvirtintą teisę, atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Trečiasis asmuo T. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti pilnai. Kadangi sklype jo atskiram naudojimui skirtoje dalyje ketina statyti gyvenamąjį namą, todėl taip pat kreipiasi dėl sklypo paskirties pakeitimo. Kitas bendraturtis S. S. dėl sklypo paskirties keitimui neprieštaravo, tačiau atsakovė nesutiko. Mirus bendraturčiui S. S. jo teises perėmė atsakovas D. Ž., kurio įstatyminiai atstovai pareiškė, kad jiems nereikalingas sklypo paskirties keitimas, ieškovas ir trečiasis asmuo turėtu pasikeisti tik savo atskirai naudojamo sklypo dalių paskirtį, nors pagal Teritorijų planavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintą Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašą, žemės sklypo paskirtis gali būti keičiama tik visam sklypui – negalima pakeisti žemės sklypo paskirties daliai sklypo, tai draudžia teisės aktai. Atskiros sklypo dalys gali turėti tik vieną, tą pačią sklypo naudojimo paskirtį. Nepakeitę sklypo paskirties ieškovas negali atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamojo namo – žemės ūkio paskirties žemės sklype gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas, o trečiasis asmuo negali projektuoti namo ir pradėti statybų, nes bus pažeista taisyklė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype gali stovėti tik vienas gyvenamasis namas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi jokio teisinio, faktinio pagrindimo, paremtas prielaida dėl galimo atsakovo D. Ž. turtinių teisių pažeidimo, nors toks klausimas proceso metu nebuvo keltas. Taip pat sutinka su apelianto argumentais dėl namo dalių perskaičiavimo. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įsigilino į bylos esmę ir netinkamai identifikavo ginčo pagrindą.