Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. G. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei R. G. individualiai įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – R. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria individualiai įmonei iškelta bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų nenustatyta.

Dėl faktinių aplinkybių

VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrų centre atsakovė R. G. individuali įmonė įregistruota 2010 m. gegužės 7d.; šios įmonės vadovas yra R. G..Atsakovė neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų.VĮ „Regitra“ ir VĮ „Registrų centras“ duomenimis atsakovė neturi savo vardu registruoto turto.Viešai skelbiamais www.rekvizitai.lt duomenimis 2016 m. spalio 27 d atsakovė turėjo 4 186,40 Eur skolą VSDF biudžetui.

Dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei

Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius; įmonės nemokumas – tai būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų etc.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai etc.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, įmonė turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016 etc.).Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnyje yra apibrėžtas įmonės turtas ir naudojimo veikloje (versle) prasmė. Reiškiant reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei yra nurodomi neįvykdyti įmonės įsipareigojimai, todėl jie turi būti lyginami su įmonės, o ne su savininko turtu, nes tik tokiu būdu galima nustatyti individualios įmonės kaip ūkio subjekto galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir tęsti veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593/2014).ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininkas privalo pateikti bankroto administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į kurį taip pat gali būti nukreiptas išieškojimas pagal bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus. Tačiau ši norma gali būti taikoma tik po bankroto bylos iškėlimo, nes sietina su individualios įmonės atsakomybe pagal prievoles, bet ne su įmonės būklės vertinimu sprendžiant reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Individualios įmonės savininko turtas laikomas neatskirtu nuo įmonės turto civilinės atsakomybės prasme. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis atsako už tokio juridinio asmens prievoles tuo atveju, kai nepakanka paties juridinio asmens turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės mokumo ar nemokumo ir nustatant įmonės turtą bei pradelstus įsipareigojimus, įmonės bei jos savininko turtas, turtinės prievolės turi būti atskirtos ir turi būti vertinamas tik pačios įmonės, kaip juridinio asmens, turto vertės santykis su pradelstais įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1103/2013; 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593/2014.)Remiantis 16-19 punktuose išdėstytais argumentais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turtą, teisėtai ir pagrįstai į jo vertę neįtraukė įmonės savininkui priklausančio turto.

Dėl pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą

Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko reikalingų duomenų atsakovės finansinei būklei nustatyti ir todėl netinkamai pasirengė bylos nagrinėjimui ir padarė neteisingą išvadą, kad įmonė yra nemoki. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių atskirojo skundo argumentų (CPK 320, 338 straipsniai).ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų. Įmonės kreditoriams suteikta teisė pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnis). ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonei yra įteikti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai (t. y. pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai), įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Pažymėtina, kad įstatyme nėra įtvirtintos šios vadovo pareigos vykdymo išimtys, taigi ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą per įstatyme nustatytą terminą privalo įvykdyti kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo to, kokia yra juridinio asmens teisinė forma. Atsakovė 2016 m. liepos 28 d. teismo pranešimu buvo įpareigota pateikti visus minėtame įstatyme nurodytus dokumentus, tačiau reikalavimą įvykdė tik iš dalies. Kreditorių ir skolininkų sąrašų, kuriuose nurodyti jų įsipareigojimų ir skolų sumos bei atsiskaitymo terminai, paskutiniųjų metų ir einamųjų metų laikotarpio, iki ieškinio teismui pateikimo dienos, bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė. Todėl atskirojo skundo argumentas apie teismo aktyvumo stoką yra nepagrįstas.Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė negali ir negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013; 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-682-381/2016 etc.).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės (ne)mokumo, iš viešai prieinamų registrų duomenų nustatė, kad atsakovė nuosavybės teise jokio registruotino turto neturi, taip pat rėmėsi ir tuo, kad į bylą nepateikta duomenų apie atsakovės nuosavybės teise valdomą materialųjį turtą, vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, pinigines lėšas sąskaitoje ir/ar kasoje. Tai patvirtino ir pati atsakovė 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešime teismui nurodydama, kad įmonė ilgą laiką nevykdo veiklos, neturi jokio turto. Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2016 m. rugsėjo 30 d. duomenis, R. G. individualioje įmonėje apdraustų asmenų nėra nuo 2011 m. rugsėjo 7 d., o šiame registre esančiais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, atsakovės savininkas R. G. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. deklaravo 2 245,16 Lt (650,25 Eur) apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių privalėjo sumokėti 622,27 Lt (180,23 Eur) savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų; už 2011 - 2013 metus deklaravo nulines savarankiškai dirbančio asmens apmokestinamąsias pajamas; duomenų apie atsakovės savininko asmeniniams poreikiams išsiimtas lėšų sumas už 2014 - 2015 m. registro duomenų bazėje nėra. Pagal ieškovės pateiktus duomenis atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2016 m. liepos 19 d. sudarė 3 764,50 Eur, 2016 m. spalio 27 d. duomenimis skola išaugo iki 4 186,40 Eur ir toliau vis didėja. Nuo2011 m. rugpjūčio 23 d. į atsakovės turimą sąskaitą kredito įstaigoje pateikti VSDFV Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai, kurie iki šiol nėra įvykdyti. Priešingai nei teigia apeliantė, priverstinis skolos išieškojimas yra vykdomas. Antstoliui G. K. 2016 m. birželio 8 d. buvo pateiktas vykdyti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. SPR-31046 „Dėl R. G. individualios įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, tačiau įsiskolinimas pagal minėtą sprendimą neišieškotas, nurodant, kad R. G. individuali įmonė transporto priemonių bei nekilnojamojo turto neturi, areštuotos įmonės savininkui priklausančios transporto priemonės, kurios buvimo vieta nežinoma, parduoti iš varžytynių nėra galimybės, areštuotos įmonei priklausančios sąskaitos bankuose, tačiau jose piniginių lėšų ir vertybinių popierių nėra. Antstolis papildomai nurodė, kad apeliantės atžvilgiu yra vykdomos dvi vykdomosios bylos. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad priverstinės skolos išieškojimo priemonės nebuvo veiksmingos, kad atsakovė turi dar vieną kreditorių, o skundo argumentas apie skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui mažareikšmiškumą yra nepagrįstas. Nustatytos faktinės aplinkybės (24-26 punktai) leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo atlikto atsakovės (ne)mokumo įvertinimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 185 straipsnis).Pagal formuojamą teismų praktiką nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015).Nagrinėjamu atveju atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir savo mokumo neįrodinėja. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismo padaryta išvada dėl atsakovės nemokumo apeliacinėje instancijoje nepaneigta (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo pagrindus, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, todėl padarė teisingą išvadą dėl atsakovės nemokumo ir pagrindo kelti jai bankroto bylą egzistavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.