Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir G. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. L. priteista atlyginti civiliniam ieškovui UAB “M“ padarytą 72 410 Lt turtinę žalą ir 1 815 Lt patirtų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2003-01-02 iki 2006-09-25 būdamas UAB „M (duomenys pakeisti“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “M“ turtą, turėdamas tikslą pasisavinti įmonės turtą, tyčia, neturėdamas UAB “M“ akcininkų pritarimo, 2006-04-19 Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini)-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, UAB “M“ vardu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „K (duomenys pakeisti)“ ir pardavė UAB “M“ priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą - kiaulidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą - fermos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pastatą, kuriame yra patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) miestelyje, Klaipėdos rajone, už 50 000 Lt. Tą pačią dieną UAB “K“ pervedė 50 000 Lt į UAB “M“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“ Klaipėdos filiale, o G. L. 2006-04-20 išėmė iš įmonės sąskaitos 43 690 Lt, tačiau šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė, o pasisavino juos. Tokiu būdu G. L. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės – 43 690 Lt UAB “M“ priklausantį turtą.

G. L. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Be to, G. L. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2003-01-02 iki 2006-09-25 būdamas UAB „M”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, atsakingu už įmonės dokumentų išsaugojimą, nes Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 2 punkte numatyta, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, siekdamas nuslėpti UAB “M“ pasisavintų 43 690 Lt piniginių lėšų faktą, 2006-09-25 atleistas iš direktoriaus pareigų, nepateikė naujam direktoriui UAB “M“ apskaitos dokumentų, o ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, tyčia paslėpė šiuos apskaitos dokumentus: pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus, pardavimo 2006-04-19 PVM sąskaitą faktūrą, serija MAŽ Nr.0001, suma 50000 Lt, buhalterinių apskaitų apyvartos žiniaraščius, kasos apskaitos dokumentus, kasos knygą, kasos pajamų ir išlaidų orderius, atskaitingų asmenų avansines apyskaitas su išlaidas pateisinančiais dokumentais, banko sąskaitų išrašus ir apskaitos registrus, atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais apskaitos žiniaraščius, ilgalaikio turto apskaitos, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčių žiniaraščius, suvestinį apskaitos registrą „Didžioji knyga“, finansines atskaitomybes už 2003, 2004, 2005 metus, taip pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 19 straipsnio 2 dalį „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, bei Lietuvos Respublikos Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuriame nurodyta, kad „...uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams <...> sąskaitas-faktūras, avansines apyskaitas; kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, dividendų, atostogų kompensacijų paskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius; kasos knygas, kontrolines knygas; kasos operacijų žurnalus...“. Dėl šių pažeidimų už laikotarpį nuo 2003-07-25 iki 2006-10-03 negalima iš dalies nustatyti UAB “M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

G. L. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su G. L. paskirtų bausmių pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį parinktu bendrinimo būdu. Nuteistojo nuomone, nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis yra nuteistas, sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl bendrinant paskirtas bausmes, turėjo būti taikomos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-P-78/2012.

Civilinio ieškovo UAB “M“ atstovas direktorius R. M. atsikirtimuose į nuteistojo G. L. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad G. L. nėra atlyginęs bent dalies padarytos turtinės žalos, nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2006 metais nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama atlyginti civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą. Teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo nuostatų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo G. L. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl G. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

Nuteistasis G. L. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį ir jos dydį, nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Analizuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014). Kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2012, 2K-440/2013, 2K-78/2014). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014).

G. L. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu tiksliai negalėjo nurodyti, kur jis panaudojo UAB “K“ pervestus pinigus į UAB “M“ banko sąskaitą už nupirktą nekilnojamąjį turtą, tačiau nuteistasis paaiškino, kad įmonė tuo metu nesinaudojo patalpomis, esančiomis Kretingalės miestelyje, Klaipėdos rajone, todėl jis nusprendė parduoti šias patalpas (t. 3, b.l. 98-99). Apeliantas, papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jau tvirtino, kad jis norėjo už UAB “K“ pervestus pinigus nupirkti medienos, kuri buvo reikalinga UAB “M“ veikloje, tačiau to nepavykus padaryti, visi iš pastarosios įmonės banko sąskaitos išimti pinigai buvo įnešti į įmonės kasą (t. 3, b.l. 104, 117, 124). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. L. iškėlė naują versiją teigdamas, kad jis, siekdamas nupirkti medienos, pardavė UAB “M“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir perdavė pinigus, išimtus iš įmonės banko sąskaitos, asmeniui vardu P., dirbusiam Rusijoje, tačiau medienos niekas neatvežė ir pinigai nebuvo grąžinti (t. 3, b.l. 199). Dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo paslepiant dalį UAB “M“ apskaitos dokumentų G. L. paaiškino, kad jis neperdavė įmonės dokumentų, nes niekas neprašė to, be to, nuteistasis nežinojo, kad jis buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų (t. 3, b.l. 99, 103, 115, 199). Aptarti G. L. parodymai patvirtina, kad apeliantas, pateikdamas įvairias versijas, viso baudžiamojo proceso metu siekė pateisinti UAB “M“ nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą bei pinigų išėmimą iš įmonės banko sąskaitos, taip pat dalies įmonės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Nuteistojo minėtų parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai, todėl darytina išvada, kad jis, duodamas parodymus, bandė sumenkinti savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. L. tik iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimus. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodė tokią savo poziciją dėl inkriminuotų nusikaltimų. Kaltininko dalinis kaltės pripažinimas padarius nusikaltimus negali būti laikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, G. L. parodymų keitimas baudžiamojo proceso metu, siekimas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, taip pat net dalies įmonei padarytos turtinės žalos neatlyginimas neleidžia teigti, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų. Nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad jis savo noru davė teisingus parodymus, nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų ir kritiškai vertina savo elgesį. Todėl apygardos teismas pagrįstai nenustatė G. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl G. L. apeliacinio skundo prašymo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas

Nuteistasis G. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, teigdamas, kad apygardos teismas nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų už BK 183 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą ir nepaskyrė jam bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Minėto straipsnio sankcijoje nurodyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas iki dešimties metų. Apygardos teismas paskyrė G. L. vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.

Šioje byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių G. L. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už padarytą nusikaltimą, nurodytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-226/2010, 2K–252/2014).

G. L. pripažintas kaltu padaręs vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną nusikalstamą veiką finansų sistemai, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia. Nuosavybė yra viena iš esminių vertybių, ginamų baudžiamajame įstatyme, todėl įstatymų leidėjas numatė griežtą baudžiamąją atsakomybę už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. G. L. nusikalto turėdamas savanaudiškų paskatų. Apygardos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nors baudžiamajame procese nuteistajam nebuvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau jis nesiėmė priemonių atlyginti bent dalies padarytos turtinės žalos UAB “M“. Nuteistojo teiginys, kad jis pradėjo atlyginti padarytą turtinę žalą dalimis, neatitinka tikrovės. Šią aplinkybę patvirtino ir civilinio ieškovo atstovas atsikirtimuose į apeliacinį skundą. G. L. apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad jis neturėjo galimybės atlyginti padarytą žalą įmonei dėl sunkios finansinės padėties. Nagrinėjamu atveju vien darbo neturėjimas nelaikytina pateisinančia aplinkybe, dėl kurios G. L. negalėjo sumažinti bent dalies nusikaltimu sukeltų neigiamų pasekmių, tuo labiau, kad apeliantas pripažino, jog jis po nusikaltimo padarymo išvyko į Rusiją, kurioje jis dirbo (t. 3, b.l. 199). Prie G. L. apeliacinio skundo pridėtos dokumentų kopijos įrodo, kad apeliantas nuo 2014-05-29 pradėjo vykdyti individualią veiklą, o nuo 2014-06-04 išsinuomavo automobilį teikti taksi paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, kad G. L. atliko minėtus veiksmus tik po to, kai dėl jo buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėjo pradėti vykdyti individualią veiklą iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Aptartas apelianto elgesys vertintinas kaip nenuoširdus, siekiant tik parodyti, kad jis stengsis atlyginti UAB “M“ padarytą turtinę žalą, kai tokios pareigos įvykdymas tapo neišvengiamas. G. L. apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika, kad visiškas ar dalinis žalos atlyginimas pripažintinas pagrindu taikyti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisingumo.

Apygardos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, tinkamai įvertino G. L. akcentuojamas aplinkybes, t. y. jo asmenybę (praeityje neteistas), sveikatos būklę, laiką, praėjusį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog dėl G. L. diagnozuotų ligų - podagros, podagrinio artrito ir pirminės arterinės hipertenzijos - jam atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku. Praėjęs pakankamai didelis laiko tarpas, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, per kurį nebuvo padaryta naujų nusikalstamų veikų, mažina apelianto pavojingumą, tačiau ši aplinkybė nelaikytina išimtine, dėl kurios jam laisvės atėmimo paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, byloje nustatyta, kad bylos išnagrinėjimas ir bausmės paskyrimas G. L. už sunkaus nusikaltimo padarymą užtruko dėl paties nuteistojo veiksmų, kadangi jis po nusikaltimo padarymo pasislėpė nuo teisėsaugos institucijų ir buvo sulaikytas tik 2013-04-20 (t. 3, b.l. 89), t. y. po septynerių metų. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apygardos teismas pripažino, jog praėjus minėtam laiko tarpui G. L. apskritai tapo nebepavojingas. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o G. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo principą. Vien nuteistojo nesutikimas su jam paskirta bausme savaime nereiškia, kad byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl bausmių bendrinimo

Apygardos teismas subendrino nuteistajam bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis). G. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jam parinktu bausmių bendrinimo būdu, teigdamas, kad paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-408/2012). Įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, ideali nusikalstamų veikų sutaptis gali būti nustatoma ir tais atvejais, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, realizuojant vieningą sumanymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-355/2009, 2K-194/2012).

G. L., argumentuodamas netinkamai parinktą bausmių bendrinimo būdą, apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad idealia nusikalstamų veikų sutaptimi gali būti atvejai, kai kaltininkas, siekdamas panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), suklastoja atitinkamus dokumentus ir juos panaudoja (BK 300 straipsnis) bei kartu apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje G. L. iš pradžių 2006-04-20 pasisavino UAB “M“ priklausantį turtą, o vėliau jis, 2006-09-25 būdamas atleistas iš direktoriaus pareigų, nepateikė naujam direktoriui UAB “M“ nuosprendyje nurodytų apskaitos dokumentų ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje tyčia paslėpė juos. Taigi, apeliantas padarė abi nusikalstamas veikas ne tuo pačiu metu ir ne tais pačiais veiksmais. Didelės vertės svetimo turto pasisavinimas šiuo atveju galėjo būti padarytas ir nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. apgaulingas apskaitos tvarkymas nėra neatskiriama nusikaltimo – didelės vertės svetimo turto pasisavinimo – padarymo dalis, be kurios nebūtų pasiektas pagrindinis tikslas (sumanymas). Be to, G. L. pripažintinas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ne tik dėl UAB “M“ buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su pasisavinto turto panaudojimu, bet ir kitų dokumentų, kurie nurodyti 2013-12-05 specialisto išvadoje Nr. 30-19-IS1-1204 (t. 3, b.l. 27-37), nepateikimu ir paslėpimu. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012 nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo ja remtis kaip precedentu aiškinant atskirus idealios nusikalstamų veikų sutapties atvejus. Įvertinus visas aplinkybes, nėra pagrindo G. L. paskirtų bausmių bendrinti esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat nenustatyta kitų bausmių apėmimo taikymo atvejų, nurodytų BK 63 straipsnio 5 dalies 2-3 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad apygardos teismas, bendrindamas G. L. paskirtas bausmes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.