Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gettrans“ ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas” apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28631-1134/2021 pagal ieškovės UAB „Gettrans“ ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas” dėl draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Gettrans“ prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 20 075,71 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys sudarė vežėjų automobilių keliais civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią draudimo sutarties laikotarpiui, t. y. nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., buvo apdrausti ieškovės turtiniai interesai, susiję? su jos civiline atsakomybe, kylančia dėl padarytos žalos, ieškovei vykdant krovinių pervežimus automobilių transportu. Pagal sudarytą draudimo sutartį draudimo objektu laikomi draudėjo turtiniai interesai, susiję su krovinio trūkumu ar dingimu, kurie atsirado dėl krovinio vagystės ir/ar plėšimo. 2020 m. kovo 17 d. ieškovei gabenant krovinį maršrutu Prancūzija – Belgija, dalis jo buvo pavogta. Ieškovės nuomone, šis įvykis laikytinas draudžiamuoju pagal sudarytą draudimo sutartį, nes atitinka vagystės, taip, kaip ji apibrėžta vežėjų automobilių keliais civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse, sampratą, todėl atsakovė turi pareigą ieškovei išmokėti draudimo išmoką. Atsakovei nepagrįstai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, kurią sudaro 17 272,80 Eur prarasto krovinio vertė ir 2 802,91 Eur papildomos išlaidos (akcizas ir įpakavimas), ieškovė reiškia šį ieškinį dėl 20 075,71 Eur draudimo išmokos priteisimo.

3. Ieškovės paaiškinimu, ji krovinį priėmė vežti 2020 m. kovo 16 d. Pasibaigus darbo laikui, jos vairuotojas sustojo stovėjimo aikštelėje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Vairuotojas krovinį tikrino du kartus: 22:30 ir 00:15 val. 2020 m. kovo 17 d. 03:22 val. vairuotojas šalia transporto priemonės išgirdo balsus, o išėjęs į lauką pamatė, jog priekaba yra atidengta, po to ratais padėti riedėjimo blokai. Iškart buvo iškviesta policija, kuri į įvykio vietą atvyko apie 4:00 val. Buvo surašytas protokolas, kuriame užfiksuota dalies krovinio, t. y. alkoholinių gėrimų (šampano), vagystė. Be kitos informacijos, šiame protokole nurodyta, kad vieta, kurioje įvyko vagystė, yra vieša poilsio aikštelė prie A54 automagistralės ir ji yra skirta gabenimo srities specialistams. Atsižvelgiant į tai, jog dalis krovinio buvo pavogta ieškovei vykdant jo pervežimą, ieškovė yra atsakinga už atsiradusią žalą. Todėl įskaitymo būdu buvo padengta bendrovės DNTC 20 100,71 Eur sąskaita Nr. 20201946, kurią sudaro 20 075,71 Eur, susiję su žala kroviniui/vagyste, ir 25 Eur administracinės išlaidos. Kadangi dėl gabento krovinio vagystės ieškovė patyrė žalą, ji kreipėsi į atsakovę, prašydama išmokėti atitinkamo dydžio draudimo išmoką. 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė pateikė sprendimą, kuriuo atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, jog draudimo išmoka pagal Draudimo sutartį negali būti mokama, kadangi 30 km atstumu pagal interneto šaltinių duomenis yra dvi stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ apibrėžimus. Ieškovės manymu, atsakovė deklaratyviai nurodė šią informaciją, jos neatskleisdama ir nesusiedama su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju negali būti taikomi Draudimo taisyklėse apibrėžti nedraudžiamieji įvykiai, kadangi stovėjimo aikštelė „(duomenys neskelbtini)“ yra pritaikyta stovėti krovininėms transporto priemonėms. Ši aikštelė buvo apšviesta ir ji yra nutolusi daugiau nei 30 km nuo „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“. Reaguodama į atsakovės atsisakymą mokėti draudimo išmoką, ieškovė pateikė pretenziją, tačiau 2021 m. gegužės 10 d. atsakovė pateikė pranešimą apie priimtą sprendimą dėl draudimo išmokos, kuriame iš esmės pateikė identiškus argumentus, kuriuos nurodė savo ankstesniame atsisakyme mokėti draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 17 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, patvirtintą Draudimo liudijimu TIA Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Pagal šią sutartį draudimo objektai yra atsakomybė už krovinį (variantas A), atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims (variantas B), atsakomybė už laikinai patikėtą turtą (variantas C) ir teisinės išlaidos (variantas D). Maksimali draudimo suma – 375 000 Eur, o draudimo sutarties galiojimo teritorija – Europa (įskaitant NVS šalis iki 1 500 km nuo Vilniaus). Draudimo liudijimo priede yra išvardintos transporto priemonės, tarp kurių yra įvardinta ir (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis atliekant pervežimus galioja draudimo apsauga, taip pat nurodyta, jog papildomai draudimo apsauga galioja draudėjui gabenant alkoholį ir jo gaminius, taikant 1 500 Eur besąlyginę išskaitą kiekvienam draudžiamajam įvykiui. Vežėjų automobilių keliais civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 53-1 13 punkte yra išvardinti draudžiamieji įvykiai, kurie taikytini A draudimo apsaugos variantui – atsakomybė už? viso arba dalies pervežamo krovinio sugadinimą?, sunaikinimą? (įskaitant priverstini sunaikinimą?) arba praradimą? ir su tuo susijusius nuostolius, kylančius pagal CMR konvenciją ir/ar Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą?. Vienas iš tokių atvejų, kuris susijęs su krovinio trūkumu ar dingimu, yra vagystė, kurios apibrėžimą nustato Draudimo taisyklių 6.10 punktas.

6. Nustatė, kad transporto priemone (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kartu su puspriekabe, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovė, kaip vežėja, įsipareigojo pervežti krovinį, kurį sudarė šampanas, maršrutu Prancūzija – Belgija. Ieškovė šį krovinį priėmė vežti 2020 m. kovo 16 d. Ieškovės vairuotojui pasibaigus darbo laikui, jis sustojo stovėjimo aikštelėje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Kaip savo paaiškinime nurodo vairuotojas, jis negalėjo nuvykti iki iškrovimo vietos, nes baigėsi jo bendras darbo laikas. Minėtoje aikštelėje jis sustojo 19:58 val. ir į kitą stovėjimo aikštelę nevyko, nes bijojo sukelti avariją. Vairuotojas krovinį tikrino du kartus: 22:30 ir 00:15 val., o 03:22 val. jis pastebėjo iš vilkiko priekabos vykdomą vagystę. Policijai atvykus į įvykio vietą, buvo surašytas protokolas, kuriame užfiksuota dalies krovinio (šampano) vagystė, apie kurią pranešta atsakovei.

7. Nustatė, kad atsakovė, vadovaudamasi Draudimo liudijimo priedo papildomų sąlygų 9 punktu, 2020 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą žalos byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė laikyti įvykį nedraudžiamuoju ir nemokėti draudimo išmokos. Atsakovė sprendimą grindė tuo, kad 30 km atstumu pagal interneto šaltinių duomenis yra dvi stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ apibrėžimus. Taip pat nurodė, jog šio sprendimo priėmimo metu atsakovė nėra gavusi policijos atsakymo į siųstame užklausime užduotus kausimus. 2021 m. gegužės 10 d. atsakovė pranešimu apie priimtą sprendimą dėl draudimo išmokos nurodė, jog draudikas AB „Lietuvos draudimas“ neturi pagrindo pakeisti 2020 m. rugpjūčio 20 d. pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyto sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo, kadangi pagal policijos atsakyme pateiktą stovėjimo aikštelės aprašymą galima daryti išvadą, jog ieškovės vairuotojas aiškiai galėjo ir turėjo suvokti, kad neapšviesta ir nestebima vaizdo kameromis stovėjimo aikštelė yra nesaugi stovėti per naktį su kroviniu. Atsakovės teigimu, tokie veiksmai sudaro pagrindą vertinti ieškovės vairuotojo veiksmus kaip didelį neatsargumą ir įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.

8. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju krovinio pervežime dalyvavo keli vežėjai, o Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 37 straipsnis numato, kad ekspeditorius, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, turi regreso teisę kitų dalyvavusių vežime asmenų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu (a punktas). Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus įrodymus – tarpusavio atsiskaitymų eiliškumą (bendrovei „Carrefour“ sumokėjo bendrovė „Magetra“, bendrovei „Magetra“ sumokėjo bendrovė „DNTC“, bendrovė „DNTC“ pareiškė reikalavimą ieškovei, dėl kurio nurodė, kad neturi ieškovei pretenzijų), teismas darė išvadą, jog ieškovė 20 075,70 Eur apimtimi turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš jos civilinę atsakomybę apdraudusios AB „Lietuvos draudimas“.

9. Teismas iš Heno kelių eismo saugumo (Belgijos) policijos protokolo nustatė, kad vagystė įvykdyta adresu (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelėje – (duomenys neskelbtini), A54 ((duomenys neskelbtini) kryptis), (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelėje, 10.0 kilometro stulpelis (atvira poilsio aikštelė). Vietos aprašyme įvardinta, jog vieta, kurioje įvyko minėti įvykiai, yra vieša poilsio aikštelė prie A54 automagistralės, skirta gabenimo srities specialistams, ji yra tik sustojimo vieta A54 automagistrale keliaujantiems asmenims, kurioje nėra specialiai įrengtų vietų, aikštelės naudotojai savo transporto priemones gali statyti aikštelės kairėje ir dešinėje pusėje, o šioje pusėje yra šalikelė, kurioje auga nemažai medžių ir krūmų. Įvykio metu viešojo apšvietimo žibintai poilsio aikštelėje neveikė ne vieną mėnesį. Iš esmės viskas parengta tam, kad nusikaltėliai galėtų visiškai ramiai veikti. Protokolo skiltyje „Veikimo būdas“ įvardinta, kad, kaip įprasta, nusikaltėliai pasinaudojo visiška tamsa ir tuo, kad aikštelėje nėra vaizdo kamerų, jie atidarė puspriekabės duris ir išsinešė norimas prekes. Papildomai skiltyje „Duomenys“ nurodyta, kad apie tai, jog šioje poilsio aikštelėje nėra apšvietimo, perspėta jau ne vieną kartą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, neatitinka „saugomos aikštelės“ apibrėžimo, nes nėra pilnai aptverta, nėra stebima vaizdo kameromis ar aikštelės personalo. Neatitinka ir „saugios poilsio vietos“ apibrėžimo, nes nėra visiškai apšviesta, stebima vaizdo kameromis, nėra krovininiam automobilių transportui stovėti pritaikytų vietų. Stovėjimo aikštelė neatitinka ir Draudimo liudijimo lapo Nr. 2, 9 punkte įvardintų sąlygų, nes nėra nei apšviesta, nei stebima vaizdo kameromis, kas yra patvirtinta Belgijos policijos protokolų įrašais, kurių ieškovė nepaneigė ir nenuginčijo.

10. Teismas vertino, jog vežėjo veiksmai, kada krovinys vežamas nesuplanuojant važiavimo maršruto, nesurenkant informacijos apie saugomas aikšteles, neplanuojant darbo laiko taip, kad sustojimui būtų pasirinkta Draudimo sutarties sąlygas atitinkanti stovėjimo aikštelė (nors tokia galimybė yra), o tamsiu paros metu (jau sutemus) sustojant aikštelėje, kuri nėra tinkamai apšviesta, nors 15 km atstumu yra kita identiška stovėjimo aikštelė pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kurioje įrengti vilkikų stovėjimo vietos apšvietimo žibintai buvo veikiantys, laikytini dideliu neatsargumu, kas sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.

11. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog atsakovė naudojo kitą atsisakymo pagrindą, nei buvo nurodytas sprendime dėl draudimo išmokos priteisimo. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas yra tai, jog pagal Draudimo liudijimo lapo Nr. 2, 9 punktą įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju. Ir šis pagrindas, priešingai, nei nurodo ieškovė, nesikeitė nei 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime, nei 2021 m. gegužės 10 d. pranešime apie priimtą sprendimą dėl draudimo išmokos, nei atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gettrans“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

13. Nurodo, kad teismas sprendime klaidingai konstatavo, jog atsakovė nepakeitė atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindo. Atsakovė negalėjo remtis aplinkybėmis, kuriomis nesivadovavo priimdama sprendimą nemokėti draudimo išmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2k-3-397-248/2016). Pirminiame 2020 m. rugpjūčio 20 d. pranešime ieškovei atsakovė, dar nesurinkusi visos, jos nuomone, reikšmingos informacijos, nurodė, kad laiko, jog ginčo įvykis yra nedraudžiamasis, kadangi 30 km atstumu buvo dvi stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“. Tuo tarpu 2021 m. gegužės 10 d. pranešime atsakovė nedraudžiamąjį įvykį susiejo su kita aplinkybe, t. y. kad aikštelė, kurioje sustojo ieškovės vairuotojas, buvo neapšviesta ir/ar stebima vaizdo kameromis. Todėl bylą nagrinėjant teisme turėjo būti išimtinai vertinamas pirminis ieškovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas, t. y. ar 30 km atstumu nuo vietos, kurioje įvykdyta vagystė, buvo dvi stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo šios aplinkybės ir nepagrįstai išplėtė ginčo ribas, vertindamas antrąjį atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą, t. y. kad ginčo aikštelė buvo neapšviesta ir/ar stebima vaizdo kameromis.

14. Teigia, jog, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, dalies krovinio praradimas visiškai atitinka draudžiamojo įvykio pagal draudimo sutartį apibrėžimą, todėl, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir įvertinus Draudimo sutarties bei Draudimo liudijimo sąlygas, tarp šalių kilusio ginčo atveju dalies krovinio praradimas turi būti kvalifikuojamas kaip vagystė. Remiantis turimais duomenimis bei dokumentais, ieškovės atžvilgiu didelis neatsargumas nekonstatuotinas, kadangi jos elgesys atitiko standartinius rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Svarbu tai, kad ieškovės vairuotojas pasibaigus jo darbo laikui sustojo stovėjimo aikštelėje, kurioje yra įrengti apšvietimo žibintai, kas matyti tiek iš Belgijos policijos protokolo, tiek ir nepriklausomos tyrimo ataskaitos. Ši aikštelė yra skirta gabenimo srities specialistams, yra greta A54 automagistralės, kurioje vyksta intensyvus eismas. Dėl šių priežasčių ieškovė negalėjo tikėtis, kad sustojus aikštelėje, kurioje yra įrengti žibintai ir kurioje stovi kitos transporto priemonės, vyksta nuolatinis judėjimas, gali kilti grėsmė krovinio saugumui, tuo labiau, jog ieškovės vairuotojas krovinį tikrino du kartus. Kadangi ieškovė įvykdė visas pareigas, kurias nustato Draudimo taisyklės atsitikus įvykiui, atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką.

15. Tvirtina, jog teismas fragmentiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir pernelyg suabsoliutino Belgijos policijos protokolą, kurio pirminė paskirtis yra statistinė. Ieškovė nekvestionuoja to, kad policijos protokole yra nurodyta objektyvi informacija, jog vieta, kurioje įvyko vagystė, yra vieša poilsio aikštelė prie A54 automagistralės ir ji yra skirta gabenimo srities specialistams, tačiau informacija, susijusi su tuo, ar joje veikė apšvietimas, turi būti vertinama kritiškai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus. Belgijos policijos protokole nenurodyta, ar neveikė visi žibintai, ar tik kai kurie iš jų, ar jie nešvietė visiškai, ar tik iš dalies. Akivaizdu, kad ieškovės vairuotojas šios informacijos negalėjo identifikuoti, nes ieškovė yra krovinių pervežimo profesionalas, o ne apšvietimo ekspertas. Teismas tik iš dalies įvertino pateiktą nepriklausomą tyrimo ataskaitą, o joje pažymėta, kad stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, yra skirta vilkikų ir automobilių stovėjimui, kas atsispindi ir Belgijos policijos protokole, joje įrengti apšvietimo stulpai, greta greitkelyje esanti kita stovėjimo aikštelė yra identiška. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, jog transporto priemonės pastatymas gretimojoje aikštelėje jau būtų atitikęs draudžiamojo įvykio apibrėžimą.

16. Ieškovės manymu, atsakovė, Draudimo taisyklėse ir draudimo liudijime įtvirtintas sąlygas aiškindama izoliuotai nuo faktinių aplinkybių, elgiasi nesąžiningai, siekia iškreipti minėtuose dokumentuose esančių sąlygų turinį ir suteikia šioms sąlygoms tokią prasmę, jog ieškovės įgyta draudimo apsauga apima tik pačią minimaliausią riziką. Toks aiškinimas neatitinka bendrų sutarties šalių ketinimų ir tikslų, kurių realizavimo šalys siekė, sudarydamos Draudimo sutartį.

17. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundžiamo sprendimo dalį dėl įvykio nepripažinimo draudžiamuoju palikti nepakeistą.

18. Nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė nepakeitė atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindo. Šiuo atveju atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas buvo tai, kad, pagal Draudimo liudijimo lapo Nr. 2, 9 punktą, įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju. Šis pagrindas, priešingai nei nurodo ieškovė, nesikeitė nei 2020 m. rugpjūčio 20 d. priimtame sprendime, nei 2021 m. gegužės 10 d. pranešime apie priimtą sprendimą dėl draudimo išmokos, nei procesiniuose dokumentuose.

19. Teigia, jog teismas pagrįstai įvykio nepripažino draudžiamuoju. Iš byloje surinktų įrodymų neabejotinai nustatyta, kad stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, neatitinka „saugomos aikštelės“ apibrėžimo, nes nėra pilnai aptverta, nėra stebima vaizdo kameromis ar aikštelės personalo. Neatitinka ir „saugios poilsio vietos“ apibrėžimo, nes nėra visiškai apšviesta, stebima vaizdo kameromis, nėra krovininiam automobilių transportui stovėti pritaikytų vietų. Aplinkybė, ar vairuotojo elgesys vertinamas kaip didelis neatsargumas ar ne, neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui – bet kokiu atveju įvykis nėra draudžiamasis.

20. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo motyvus, konstatuojant, kad ieškovė UAB „Gettrans“ neturi reikalavimo teisės į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

21. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog, atsižvelgiant į tarpusavio atsiskaitymų eiliškumą, yra pagrindas vertinti, jog ieškovė patyrė žalą, lygią 20 075,70 Eur, ir ji šia apimtimi turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš draudiko. Atsakovės manymu, ieškovės pateikti dokumentai ne įrodo reikalavimo teisę, bet pagrindžia, jog ieškovė jos neturi. Teismas tinkamai neįvertino visų tarpusavio atsiskaitymą pagrindžiančiuose dokumentuose esančių esminių neatitikimų.

22. Atsakovės vertinimu, ieškovės su dubliku pateikti įrodymai, neatitinka leistinumo reikalavimų, nes jų vertimai į valstybinę kalbą nepatvirtinti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio 3 dalis, 198 straipsnio 2 dalis).

23. Teigia, jog ieškovė, be kita ko, neišskaičiavo draudimo sutartimi sulygtos franšizės (besąlyginės išskaitos). Pagal Taisyklių 15 punktą, draudimo suma ir besąlyginė išskaita nustatoma kiekvienam draudžiamam įvykiui ir visam sutarties galiojimo laikotarpiui kiekvienam draudimo apsaugos variantui atskirai. Šiuo atveju papildomose sąlygose šalys sulygo, kad franšizė dėl vagystės, taip pat dėl draudimo apsaugos alkoholiui ir jo gaminiams, kuri nurodyta Draudimo liudijimo 1 ir 5 punktuose, yra 1 500 Eur.

24. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gettrans“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad ieškovė turi reikalavimo teisę dėl draudimo priteisimo, palikti nepakeistą.

25. Nurodo, kad atsakovės apeliacinis skundas išimtinai grindžiamas formaliais argumentais, kurie nepatvirtina, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę dėl draudimo išmokos priteisimo. Kaip savo procesiniuose dokumentuose detaliai nurodė ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ji yra atsakinga už atsiradusią žalą, kadangi krovinys iš dalies buvo prarastas tuo metu, kai ieškovė jį gabeno. Nors atsakovė nurodo, kad neva ieškovės pateikti dokumentai, pagrindžiantys jos įgytą reikalavimo teisę, yra netinkamai patvirtinti juos verčiant iš užsienio kalbos, tačiau nenurodo jokių konkrečių vertimo neatitikimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliaciniai skundai atmetami.

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

28. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Gettrans“ ieškinys atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo nenustačius draudžiamojo įvykio pagal šalių sudarytą draudimo sutartį ir dėl to nesant atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką ieškovei, tačiau pripažįstant ieškovės teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės (draudiko), jei įvykis būtų pripažintas draudiminiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime ir 2021 m. gegužės 10 d. pranešime, kuriais atsisakė įvykį pripažinti draudiminiu ir išmokėti draudimo išmoką, nepakeitė atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindo. Mano, kad dalies ieškovės gabento krovinio dingimas atitinka vagystės, kaip draudžiamojo įvykio, sampratą, numatytą tiek Draudimo taisyklėse, tiek ir Draudimo liudijime. Ieškovės vertinimu, teismas nepagrįstai nustatė didelį ieškovės neatsargumą, nes, pasibaigus vairuotojo darbo laikui ir dėl to jam negalint nuvykti iki krovinio iškrovimo vietos, vairuotojas sustojo arčiausiojoje specialiai gabenimo srities specialistams įrengtoje aikštelėje su įrengtais apšvietimo žibintais, kurioje vyksta nuolatinis judėjimas, nakties metu jis kelis kartus tikrino krovinį, todėl negalėjo tikėtis, jog gali kilti grėsmė krovinio saugumui. Teismas, spręsdamas, kad vagystė buvo nedraudžiamasis įvykis, netinkamai vertino įrodymus, suabsoliutino Belgijos policijos protokolo, bet ignoravo nepriklausomos tyrimo ataskaitos duomenis. Policijos protokolas nėra apžiūros protokolas, jis parengtas praėjus parai nuo vagystės, todėl galėjo būti vertinamas tik kaip informacinis pranešimas atitinkamoms teisėsaugos institucijoms. Tuo tarpu nepriklausomoje tyrimo ataskaitoje yra aiškiai pažymėta, kad aikštelė, kurioje įvyko vagystė, skirta vilkikų ir automobilių stovėjimui, joje įrengti apšvietimo stulpai, o greta greitkelyje esanti kita stovėjimo aikštelė yra identiška tai, kurioje buvo įvykdyta vagystė. Teismas neatkreipė dėmesio į šią reikšmingą aplinkybę ir padarė klaidingą išvadą, jog, jeigu ieškovė būtų palikusi transporto priemonę gretimoje aikštelėje, kuri yra identiška tai, kurioje įvyko vagystė, ginčo įvykis galėtų būti vertinamas kaip draudžiamasis. Apeliaciniu skundu atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, prašydama pakeisti sprendimo motyvus, konstatuojant, kad ieškovė reikalavimo teisės į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo neturi. Skundą argumentuoja tuo, kad ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog turi reikalavimo teisę į ieškinio sumą, nes pateiktuose dokumentuose nesutampa sąskaitų numeriai, juridiniai asmenys, prašomos sumokėti ir mokamos sumos, dalis įrodymų neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus.

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos aktualiais klausimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvais ir išvadomis kolegija iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja ir pasisako dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kurie nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

31. Pažymėtina, jog teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, numatytų CPK 176-185 straipsniuose, nepažeidė ir nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, nenukrypo. Kitokia apeliančių nuomonė dėl faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovės pateiktų įrodymų visuma apie reikalavimo teisės perėjimą nepatvirtina jos reikalavimo teisės į ieškinio sumą. Nagrinėjamu atveju neginčijama, jog krovinio pervežime dalyvavo keli vežėjai. Ieškovė yra atsakinga už atsiradusią žalą, kadangi krovinys iš dalies buvo prarastas tuo metu, kai ji gabeno. Ieškovės paaiškinimai ir byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė, kaip krovinio vežėja, turėjo pareigą atlyginti žalą krovinio gavėjui bendrovei „Carrefour“, tačiau dėl tarpusavio atsiskaitymų, atsižvelgiant į tai, jog su krovinio pervežimu yra susiję keli subjektai, bendrovė „Carrefour“ atitinkamą reikalavimą pareiškė kitam vežėjui/ekspeditoriui bendrovei „Magetra“ (2020 m. balandžio 10 d. sąskaita 20 075,71 Eur (be PVM)), kuri atliko mokėjimą bendrovei „Carrefour“ (iš viso sumokėjo 20 156,98 Eur, o šią sumą apėmė ir 20 075,71 Eur pagal 2020 m. balandžio 10 d. sąskaitą). Atlikusi šį mokėjimą, bendrovė „Magetra“ regreso tvarka pareiškė reikalavimą kitam vežėjui/ekspeditoriui bendrovei „DNTC“ (2020 m. rugpjūčio 24 d. sąskaita 20 075,71 Eur). Pastaroji bendrovė atliko atitinkamus mokėjimus bendrovei „Magetra“ (2020 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo pavedimas 7 500 Eur, 2020 m. rugsėjo 17 d. mokėjimo pavedimas 5 000 Eur ir 2020 m. spalio 8 d. mokėjimo pavedimas 7 275,71 Eur, iš viso bendrovė „DNTC“ sumokėjo bendrovei „Magetra“ 19 775,71 Eur), todėl tuo pagrindu įgijo reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį – ieškovę. Bendrovė „DNTC“ ieškovei išrašė 20 100,71 Eur sąskaitą Nr. 20201946, kurią sudaro 20 075,71 Eur, susiję su žala kroviniui/vagyste, ir 25 Eur administracinės išlaidos. Tačiau bendrovė „DNTC“ konstatavo, jog visų šalių susitarimu visos išlaidos dėl sąskaitos, išrašytos bendrovės „DNTC“ ieškovei, buvo padengtos, kadangi bendrovė „DNTC“ sumokėjo klientui UAB „Gettrans“ vardu (2021 m. birželio 4 d. bendrovės „DNTC“ raštas).

33. Ieškovės vertinimu, bendra prarasto krovinio vertė yra 17 272,80 Eur, kuriuos sudaro 5 630,40 Eur pagal sąskaitą Nr. 22020014 ir 11 642,40 Eur pagal sąskaitą Nr. 22020013. Remiantis sąskaita Nr. 22020013 buvo pavogta dalis krovinio – 154 pakuotės iš 160, todėl prarasto krovinio vertė šia apimtimi yra ne 12 096 Eur, kaip nurodyta sąskaitoje, o 11 642,40 Eur. Bylos duomenys rodo, kad minėtų sąskaitų ir kitų dokumentų duomenys dėl esminių aplinkybių sutampa, ieškovė paaiškino ir pagrindė, dėl ko susidarė tam tikri netikslumai, todėl šiuo aspektu atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos paminėtos aplinkybės rodo, kad ieškovė yra tas subjektas, kuris, jeigu įvykis būtų pripažintas draudiminiu, turėtų 20 075,70 Eur reikalavimo teisę į atsakovę (draudiką), ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

34. Proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalis, CPK 175¹ straipsnio 7 dalis). Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis). Teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančio byloje asmens prašymu, pareikštu ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį ar kituose procesiniuose dokumentuose, gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo (CPK 114 straipsnio 2 dalis).

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė yra neteisi, teigdama, jog ieškovė pateikė nepatvirtintus dokumentų vertimus, įskaitant ir dokumentus, pateiktus su dubliku. Byloje prie ieškovės pateiktų įrodymų ne valstybine kalba yra pridėti vertėjų atliktų ir jų patvirtintų dokumentų skaitmeninės kopijos, kurios įkeltos į EPP sistemą, pasirašytos ir patvirtintos ieškovės atstovo advokato, o tai neprieštarauja nutarties 34 punkte nurodytam teisiniam reglamentavimui. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama, kad dokumentų užsienio kalba turinys į valstybinę kalbą išverstas neteisingai ir niekas nepareiškė reikalavimo pateikti dokumentų originalus. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės pateikti dokumentai neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus.

36. Nėra pagrindo sutikti ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė pakeitė 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime nurodytą atsisakymo pripažinti įvykį draudiminiu ir išmokėti draudimo išmoką pagrindą (kad 30 km atstumu buvo dvi stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ apibrėžimus), nes, gavusi informaciją iš Belgijos policijos, 2021 m. gegužės 10 d. pranešime nurodė, kad draudimo išmoką atsisako mokėti dėl to, kad stovėjimo aikštelė, kurioje sustojo ieškovės vairuotojas, nebuvo apšviesta ir/ar stebima vaizdo kameromis, atitinkamai ir teismas, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016) negalėjo išplėsti ginčo ribų ir turėjo vertinti tik tai, ar 30 km atstumu nuo įvykio vietos buvo stovėjimo aikštelės, kurios atitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ reikalavimus ir ar dėl to yra pagrindas įvykį pripažinti draudiminiu/nedraudiminiu.

37. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).

38. Apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016 nelaikytina tinkamu precedentu nagrinėjamoje byloje, nes jos ir šios bylos faktinės aplinkybės ir teisinės situacijos yra skirtingos. Minėtoje byloje buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumento apie tai, jog ieškovė nesiėmė jai prieinamų priemonių žalai sumažinti ar išvengti, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas ieškiniu, kadangi iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką rėmėsi tik tuo pagrindu, kad įvykis nedraudiminis dėl to, kad mechanizmų gedimai negali būti laikomi staigiais ir netikėtai įvykusiais įvykiais. Ieškovė pareikštu ieškiniu ginčijo būtent tokį atsakovės sprendimą. Atsakovės argumentu, kad ieškovė nesiėmė jai prieinamų priemonių žalai sumažinti ar išvengti, nebuvo grindžiamas jos atsisakymas ieškovei išmokėti draudimo išmokas, todėl šis argumentas nebuvo susijęs su ieškinyje apibrėžtu ginču.

39. Nagrinėjamoje byloje, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas, nurodytas tiek 2020 m. rugpjūčio 20 d., tiek 2021 m. gegužės 10 d. pranešimuose, nesikeitė ir buvo tas pats - pagal Draudimo liudijimo lapo Nr. 2, 9 punktą įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju. Ieškovė 2021 m. gegužės 10 d. pranešimą apie papildomas aplinkybes, sudarančias pagrindą įvykį pripažinti nedraudiminiu pagal tą patį Draudimo liudijimo lapo Nr. 2, 9 punktą, gavo iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu (2021 m. rugpjūčio 18 d.). Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad „reaguodamas į 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovo atsisakymą mokėti draudimo išmoką, ieškovas pateikė pretenziją <...> joje pažymima, kad draudikas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjęs dokumentus priėmė nepagrįsta sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju bei atsisakė išmokėti draudimo išmoką <...> 2021 m. gegužės 10 d. atsakovas pateikė ieškovui pranešimą apie priimtą sprendimą dėl draudimo išmokos <...> jame atsakovas iš esmės pateikė identiškus argumentus, kuriuos nurodė savo ankstesniame 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsisakyme mokėti draudimo išmoką“ (8, 9 ieškinio punktai). Todėl ieškovė, skirtingai, nei kasacinio teismo byloje Nr. e3K-3-397-248/2016, nustatydama ieškinio pagrindą, turėjo visas galimybes įvertinti visus atsakovės nurodytus pagrindus, dėl kurių ji įvykį pripažįsta nedraudiminiu ir atsisako mokėti draudimo išmoką, ir juos išdėstyti kaip faktinį ieškinio pagrindą, todėl ir teismas ieškiniu nustatytų ribų neperžengė ir ginčo ribų neišplėtė.

40. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovė be pagrindo teigia, kad teismas, spręsdamas ginčą, turėjo vertinti, ar yra pagrindas įvykį pripažinti nedraudiminiu tik dėl to, kad ieškovės vairuotojas sustojo aikštelėje, kuri neatitiko „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ kriterijų, nors 30 km atstumu nuo tos vietos buvo stovėjimo aikštelė, kuri „Saugomos aikštelės“ ir/ar „Saugios poilsio vietos“ apibrėžimus atitiko. Ieškovė pati pripažįsta, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime atsakovė, be kita ko, nurodė, jog šio sprendimo priėmimo metu atsakovė dar nėra gavusi policijos atsakymo į siųstame užklausime užduotus kausimus, vilkiko tachografo išklotinės duomenų, 2 802,91 Eur dydžio žalą pagrindžiančių dokumentų ir įrodymų, kad pretenziją reiškiantis asmuo turi reikalavimo teisę į žalos kroviniui atlyginimą. Todėl ieškovė neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, kad argumentacija dėl draudžiamojo įvykio gali būti patikslinta. Vėliau, atsakant į ieškovės pretenziją ir jau turint duomenis, kad aikštelė nebuvo nei apšviesta, nei stebima vaizdo kameromis, informuota, kad sprendimas dėl draudimo išmokos nemokėjimo nesikeičia ir neaktualus tampa tyrimas, ar įvykio metu 30 km atstumu buvo „Saugomos aikštelės“ ar „Saugios poilsio vietos“ apibrėžimą atitinkanti krovininio transporto priemonių stovėjimo aikštelė.

41. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei UAB „Gettrans“, kaip draudėjui, buvo išduotas atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, kaip draudiko, Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimas LD Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priedai lapas Nr. 1, lapas Nr. 2 ir lapas Nr. 3, kurio neatsiejama dalimi yra Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 53-1. Šių Taisyklių 6.31 punkte numatyta, jog Draudimo objektu nelaikomi Draudėjo turtiniai interesai, susiję su Draudėjo civiline atsakomybe, kylančia dėl krovinio vagystės ir/ar plėšimo, kai transporto priemonė su kroviniu numatomam poilsiui pagal vairuotojo darbo ir poilsio režimą reglamentuojančius teisės aktus paliekama ne saugomoje aikštelėje ar ne saugioje poilsio vietoje, o NVS šalyse – ne saugomose stovėjimo aikštelėse arba ne prie stacionarių policijos postų. Saugoma aikštelė – pilnai aptverta teritorija, skirta krovininiam autotransportui stovėti, stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo. Saugi poilsio vieta – visiškai apšviesta, stebima vaizdo kameromis ir krovininiam automobilių transportui stovėti pritaikyta stovėjimo aikštelė. Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punktu draudėjas ir draudikas taip pat papildomai susitarė, kad draudžiamuoju įvykiu bus laikoma žala, patirta dėl krovinio ar jo dalies vagystės tuo atveju, kai transporto priemonė su kroviniu numatomam poilsiui pagal vairuotojo darbo ir poilsio režimą reglamentuojančius teisės aktus Europos Sąjungos šalyse paliekama krovininiam automobilių transportui stovėti pritaikytoje stovėjimo aikštelėje, kuri atitinka bent vieną iš šių sąlygų: stovėjimo aikštelė yra visiškai apšviesta ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos; stovėjimo aikštelė yra stebima vaizdo kameromis ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos. Taigi tam, jog įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju, turi būti įgyvendinti du Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punkte įvardinti elementai, t. y. stovėjimo aikštelė yra visiškai apšviesta ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos, arba stovėjimo aikštelė yra stebima vaizdo kameromis ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos.

42. Nors ieškovė skunde teigia, kad teismas suabsoliutino Belgijos policijos protokolą, bet nekvestionuoja jame nurodytos informacijos, svarbios sprendžiant byloje kilusį ginčą, kuri patvirtina, jog: vieta, kurioje įvyko įvykis, yra vieša poilsio aikštelė prie A54 automagistralės; šioje aikštelėje nėra jokių specialiai įrengtų vietų, aikštelės naudotojai savo transporto priemones gali statyti poilsio aikštelės kairėje ir dešinėje pusėje; ši poilsio aikštelė skirta gabenimo srities specialistams ir yra tik sustojimo vieta A54 automagistrale keliaujantiems asmenims; poilsio aikštelės dešinėje pusėje yra šalikelė, kurioje auga nemažai medžių ir krūmų; įvykio metu viešojo apšvietimo žibintai poilsio aikštelėje ne vieną mėnesį neveikė; iš esmės viskas parengta tam, kad nusikaltėliai galėtų visiškai ramiai veikti; nusikaltėliai pasinaudojo visiška tamsa ir tuo, kad aikštelėje nėra vaizdo kamerų, atidarė puspriekabės duris ir išsinešė norimas prekes.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis šalių sudaryta Draudimo sutartimi, Draudimo taisyklėmis, Belgijos policijos protokolu (nutarties 41-42 punktai), nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai leidžia spręsti, kad stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko vagystė, neatitinka „saugomos aikštelės“ apibrėžimo, nes nėra pilnai aptverta, nėra stebima vaizdo kameromis ar aikštelės personalo. Neatitinka ir „saugios poilsio vietos“ apibrėžimo, nes nėra visiškai apšviesta, stebima vaizdo kameromis, nėra krovininiam automobilių transportui stovėti pritaikytų vietų. Kadangi stovėjimo aikštelė nėra nei apšviesta, nei saugoma vaizdo kameromis, akivaizdu, jog neatitinka Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punkte įvardytų sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovės išvadai įvykio nepripažinti draudžiamuoju. Šiuo atveju esminė sąlyga yra ta, kad įvykio pripažinimui draudžiamuoju nepakanka to, jog 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos, o turi būti tenkinama ir sąlyga, jog krovinys paliekamas apšviestoje arba stebimoje vaizdo kameromis aikštelėje. Kaip matyti, su ieškove buvo sulygtos individualios sąlygos, įvardintos Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punkte, kur yra išplečiama draudimo apsauga, leidžiant krovinį palikti ne tik Saugomoje aikštelėje ar Saugioje poilsio zonoje, tačiau ir apšviestose arba vaizdo kameromis stebimose aikštelėse, jei 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos. Tokiu būdu individualiai aptartomis sąlygomis atsakovė prisiėmė kaip tik platesnę draudimo apsaugą, kurios sąlygų, tikėdamasi gauti draudimo išmoką, tinkamai neįgyvendino pati ieškovė.

44. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jos vairuotojo elgesyje buvo didelis neatsargumas, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pateikto tachografo duomenys patvirtina, kad 2020 m. kovo 16 d. leistinas 9 valandų kasdienio vairavimo laikas vairuotojo sustojimo aikštelėje metu nebuvo pasibaigęs (siekė 8,5 valandas), todėl vairuotojas turėjo galimybę, nepažeisdamas Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) reikalavimų, nuvažiuoti iki Draudimo sutarties sąlygas atitinkančios aikštelės. Iš ieškovės į bylą pateiktos 2021 m. lapkričio 16 d. Galutinės tyrimo atskaitos, kurią parengta atlikus stovėjimo aikštelių „(duomenys neskelbtini)t“ ir „(duomenys neskelbtini)“ apžiūrą, duomenų matyti, kad 15 km atstumu nuo „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelės, kurioje sustojo ieškovės vairuotojas ir kurioje įvyko dalies krovinio vagystė, buvo kita identiška stovėjimo aikštelė pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Joje, priešingai nei stovėjimo aikštelėje „(duomenys neskelbtini)“, buvo įrengtas vilkikų stovėjimo vietos apšvietimas, t. y. apšvietimo stulpai, kurie buvo veikiantys. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas lanksčiai, AETR konvencija nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 valandas, todėl vežėjas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik Draudimo sutarties sąlygas atitinkančiose aikštelėse. Ieškovės vairuotojas vykdė savo profesinę veiklą, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kokios yra taisyklės ir reikalavimai sustojimo vietų aikštelėms.

45. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės pozicijai, jog ieškovė yra krovinių vežimo profesionalas, kuris, be kita ko, saugo savo tam tikrus turtinius interesus ir pasinaudodamas draudimo apsauga. Todėl veikdamas kaip apdairus ir atsakingas asmuo, norėdamas sumažinti rizikas, t. y. siekdamas, kad dėl krovinio praradimo finansinę atsakomybę prisiimtų draudikas, turėjo tinkamai informuoti vairuotoją, kaip jis turi užtikrinti krovinio saugumą, kokiose aikštelėse jis gali sustoti, jog galiotų draudimo apsauga. Kritiškai vertinami ieškovės apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad vairuotojas yra ne apšvietimo ekspertas, dėl to negalėjo identifikuoti, ar poilsio aikštelėje veikia viešojo apšvietimo žibintai. Kadangi, kaip nurodyta minėtame policijos protokole, poilsio aikštelėje viešojo apšvietimo žibintai neveikė ne vieną mėnesį, todėl vairuotojas tokia informaciją galėjo patikrinti pas aplinkinius. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai (43 punktas) pasisakė dėl aplinkybės, jog ieškovės vairuotojas į aikštelę atvyko būtent tuomet, kai jau buvo sutemę ir reikėjo dirbtinio apšvietimo, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad apšvietimas neveikia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punkte aiškiai nurodyta, kad stovėjimo aikštelė turi būti visiškai apšviesta, nesiejant šio fakto su vairuotojo gebėjimu suprasti, ar žibintai tamsoje šviečia, ar ne. Priešingai nei nurodo ieškovė, suprasti, veikia ar neveikia apšvietimas, nereikia jokių specialiųjų žinių.

46. Ieškovė tvirtina, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog transporto priemonės pastatymas gretimojoje aikštelėje būtų atitikęs draudžiamojo įvykio apibrėžimą. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad teismas tokios aplinkybės nenurodė ir nenustatė. Teismas sprendime tik pažymėjo, kad 15 km atstumu yra kita identiška stovėjimo aikštelė pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kurioje įrengti vilkikų stovėjimo vietos apšvietimo žibintai buvo veikiantys ir į kurią dar nepasibaigus darbo laikui vairuotojas galėjo nuvykti, o to nepadarius, vairuotojo elgesį vertino kaip atitinkantį didelio neatsargumo sąvoką.

47. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės pateiktoje Galutinėje tyrimo ataskaitoje nurodyta, jog nei viena iš stovėjimo aikštelių („(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“) negali būti laikoma saugoma stovėjimo aikštele, nei vienoje jų nebuvo naudojamos vilkikų stovėjimo vietų kameros, abi aikštelės nebuvo aptvertos. Tuo tarpu, kaip minėta, ieškovei draudimo apsauga galioja tik tada, kai yra įvykdytos atitinkamos sąlygos – stovėjimo aikštelė yra visiškai apšviesta (byloje nustatyta, kad apšvietimas neveikė) ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos arba stovėjimo aikštelė yra stebima vaizdo kameromis ir 30 km atstumu nėra Saugomos aikštelės ar Saugios poilsio vietos (Draudimo liudijimo lapo Nr. 2 9 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad susiklosčiusi faktinė situacija neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo.

48. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad, padarius virš nurodytas išvadas, kiti apeliacinių skundų argumentai (pavyzdžiui, dėl besąlyginės išskaitos) nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

49. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl panaikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo ir jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus šalių apeliacinius skundus, spręstina, kad apeliantai teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už skundų parengimą neįgijo, todėl jos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys). Už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą šalys duomenų apie galimai turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti nepateikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.