- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-20
- Bylos Nr.
- 1A-261-875/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27783-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Gintaras Gricius
- Kategorijos
- 1.2.25.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir paskirta 90 MGL dydžio (4500 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies, 66 straipsnio pagrindu į paskirtą bausmę nutarta įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. liepos 14 d. 3.30 val. iki 2020 m. liepos 15 d. 16.48 val. (2 dienas), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.
Pritaikius BK 67 straipsnio 3 dalį, 68 straipsnį, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo 2020 m. liepos 15 d.
Pritaikius BK 67 straipsnio 3 dalį, 72 straipsnio 5 dalį, iš V. V. nutarta išieškoti valstybei konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 5480 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 14 d. apie 3.25 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volvo V50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vengė neblaivumo patikrinimo, t. y., atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė neblaivumo požymius.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas G. Gricius (toliau – Apeliantas) prašo panaikinti skundžiamą 2021 m. gegužės 24 d. teismo nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos. Įrodymų tyrimo atnaujinimo neprašo, sutinka, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso.
2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, būdamas susiformavęs išankstinę nuomonę apie jį ir jo padarytą veiką, neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai pripažino kaltu. Savo kaltės nepripažino nuo pat įvykio momento bei nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog neatliko jokių veiksmų (ar neveikimo), dėl kurių būtų galima teigti, jog padarė nusikaltimą. Transporto priemonės būdamas neblaivus nevairavo, apie ką iš karto pasakė atvažiavusiems policijos pareigūnams, kurie rado jį stovintį prie automobilio, o ne sėdintį už jo vairo. Pareigūnams pasakė, kad vairavęs žmogus nuėjo „ten“, parodydamas kryptį, tačiau policijos pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškinti, kas tikrai vairavo automobilį, o iš karto apkaltino jį.
2.2. Apelianto vertinimu, baudžiamojoje byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kurio pagrindu galima teigti, jog jis būdamas neblaivus vairavo automobilį. Visas kaltinimas paremtas tik policijos pareigūnų parodymais, kurie vėliau „aplipdyti“ įvairiais papildomais duomenimis, tik sudarančiais prielaidas vienaip ar kitaip manyti. Teismas iš byloje esančių duomenų bandė sudaryti tam tikrą loginę seką, vienus duomenis pripažindamas kaip patikimus, kitus atmesdamas kaip nepatikimus, tačiau toks vertinimas ne visada pasiteisina, ypač, kai įvykio dalyviai neblaivūs asmenys, kurių veiksmus logiškai pagrįsti yra sudėtinga. Pavyzdžiui, teisme buvo užduota visa eilė klausimų, kodėl taip elgėsi tą naktį, kodėl norėjo išvaryti automobilį, kodėl skambino A. B., o ne savo tėvui, kodėl atsisakė tikrintis blaivumą, kodėl iš karto nepasakė kas vairavo automobilį ir pan. Niekada neneigė, jog įvykio naktį buvo vartojęs alkoholio ir mąstė bei elgėsi atitinkamai kaip neblaivus žmogus. Be to, praeityje turėtos skaudžios pamokos, kuomet nepagrįstai policijos pareigūnų buvo apkaltintas, verčia elgtis kitaip, nei įprastai elgtųsi žmogus, nesusidūręs su tokiais dalykais. Prie bylos yra prijungta Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 24 d. nutartis, liudijanti apie faktą, jog nuo 2015 m. bylinėjosi su (duomenys neskelbtini) apskrities policija, dėl to, kad buvo neapgrįstai apkaltintas eismo įvykio sukėlimu ir pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Dėl tos priežasties nuo pat tyrimo pradžios, pasinaudodamas savo teisėmis, įtvirtintomis BPK bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, neteikė jokių paaiškinimų ir nebendradarbiavo, tikėdamasis, kad byla jo atžvilgiu bus nutraukta. Kai taip neatsitiko, matydamas, jog bylą ketinama su kaltinamuoju aktu perduoti teismui, atskleidė tikrąją įvykio eigą, kuria pareigūnai vis tiek nepatikėjo. Į bylą pridėta įvairiausios nereikšmingos informacijos, susijusios su policijos automobilio važiavimo maršrutais, telefonų išklotinėmis, telefonų prisijungimo prie konkretaus bokšto duomenimis ir pan. Visi tie duomenys nepaneigia fakto, jog su liudytoju A. B. bendravo „Viber“ programėlės pagalba ir jo, tėvo K. V. bei A. B. parodymai yra teisingi.
2.3. Apeliantas pažymi, kad liudytojai - policijos pareigūnai I. P. ir E. K., vertinant jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tikrai nebuvo nuoseklūs ir abiem atvejais situaciją gelbėjo tik prokuroro arba teisėjos klausimas „ar ikiteisminio tyrimo metu Jūs davėte teisingus parodymus?“. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. K. aiškiai pasakė, kad „matėm, kaip automobilis juda, kai privažiavom V. buvo kitoje automobilio pusėje“. Jie nematė, kas pro kokias automobilio „Volvo“ dureles išlipo iš automobilio. Vaizdo įrašas patvirtina, kad jie ir negalėjo matyti, nes buvo tamsu ir atstumas buvo gan didelis. Tuo tarpu įvykio metu E. K. jam sakė „matėm, kad vairavai, viskas yra nufilmuota“, tačiau filmuotos medžiagos tuo metu pažiūrėti nesiūlė. Jo elgesys ir pasakyti žodžiai, užfiksuoti vaizdo įraše, kuomet privažiavę policijos pareigūnai jį aptiko prie automobilio, akivaizdžiai rodo, jog nebuvo išsigandęs ar pasimetęs. Iš karto nurodė, kad vairavo kitas žmogus, kuris nuėjo ten. Į pasakymą „viskas yra nufilmuota“ atsakė „tai gerai“. Ir tik po to, kai policijos pareigūnai nereagavo į jo žodžius, tiesiog iš nevilties ar pasipiktinimo, tuo metu nurodė į M. K., sakydamas, kad tai jis vairavo. Tuo tarpu policijos pareigūnai ir teismas, skundžiamame nuosprendyje šią aplinkybę panaudojo prieš jį, neva, nurodydamas į M. K., kažkaip išsidavė ar padarė klaidą, kuri demaskavo. Jo supratimu, visa tai yra tik išvedžiojimai ir prielaidos, siekiant jį apkaltinti.
2.4. Skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytus kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimus, taip pat galima vadinti neteisingais ir nepagrįstais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad praktiškai visi renginio, kuriame ir jis dalyvavo, įvykio naktį buvo ant jo pikti, dėl to, kad sukėlė konfliktą. Akivaizdu, kad nei M. K., nei L. K., nei D. A., nei kiti liudytojai, nematė, kad būtų įsėdęs į automobilį ir neblaivus jį vairavęs. Atvykus policijos pareigūnams, jie išsakė tik savo nuomonę, neva, niekas kitas negalėjo vairuoti, nes daugiau nieko nebuvo. Šią jų nuomonę ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas vertino kaip įrodymą, jog įvykio vietoje tikrai daugiau nieko nebuvo ir tik jis galėjo vairuoti automobilį. Tačiau nei vienam iš minėtų liudytojų nebuvo žinoma, jog tą naktį skambino A. B. ir šis atvežė jo tėvą, kuris patvirtino, kad vairavo automobilį. Ta aplinkybė, jog K. V. neturi teisės vairuoti automobilio, vėl gi, nieko nekeičia ir negali būti traktuojama, kaip pagrindas netikėti juo, tėvu ir A. B.. Liudytojų D. U. ir R. Š. atsiradimas procese, jo iniciatyva, dar kartą parodė, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas aplaidžiai ir tendencingai stengiantis rinkti tik kaltinančius įrodymus. Niekam nekilo abejonių, jog D. U. 2020 m. liepos 14 d. apie 3.25 val. (duomenys neskelbtini), tikrai ėjo į darbą melžti karvių ir matė policijos pareigūnus ir jį. Akivaizdu, jog ji sakė tiesą ir dėl to, kad prieš tai pro savo miegamojo langą matė automobilio šviesas prie įvykio vietos, kas patvirtina jo ir liudytojų K. V. ir A. B. parodymus, tačiau teismas šioje vietoje vėl gi padarė savo išvadas, ko ir reikėjo tikėtis, matant išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas G. Gricius iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą 281¹ straipsnio 1 dalyje.
5. Nagrinėjamoje byloje V. V. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo automobilį ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė neblaivumo požymius.
6. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu V. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. V. kaltę, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.
9. Aukštesnysis teismas, pritardamas apylinkės teismo padarytoms išvadoms jų neatkartoja, o tik atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimą V. V. atžvilgiu, kadangi apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų duomenų, kurie būtų neištirti ar netinkamai ištirti nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.
10. Pastebėtina aplinkybė, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019).
Žemesnės instancijos teismas
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek teikiant apeliacinį skundą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. V. neigė savo kaltę, nurodydamas, kad įvykio naktį paskambino A. B. ir paprašė, kad paėmęs jo tėvą atvažiuotų ir parvežtų namo. Kai jie atvažiavo, su tėvu nuėjo į pakalnę, ten kur buvo paliktas automobilis, o A. B. išvažiavo namo. Tėvas įsėdo į automobilį prie vairo, išvažiuojant į pagrindinį kelią, tėvas pastebėjo, kad atvažiuoja policija, sustojo, išlipo ir nuėjo į pakalnę. Jis taip pat norėjo kartu su juo eiti, tačiau pagalvojo, kad nieko blogo nepadarė ir pasiliko prie automobilio. Tačiau ši nuteistojo pateikta įvykio versija nepasitvirtino.
12. Telšių apskrities VPK vyresniosios tyrėjos I. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apie 3.25 val. pastebėjo, kad apie 100 m nuo tos vietos, kur stovėjo jų automobilis, iš tos pusės, kur, pasak M. K. yra nameliai, lėtai išvažiuoja bei iš lauko keliuko suka į jų pusę automobilis su įjungtomis šviesomis. Tuo metu M. K. pasakė, kad „tai tikriausiai ir važiuoja tas, kuris mane smaugė“. Jis nurodė, kad tai V. V.. Nedelsiant pradėjo važiuoti į tą pusę, kur išvažinėjo automobilis su įjungtomis šviesomis. Važiuojant minėto automobilio link, buvo matyti, kad automobilis šiek tiek pajuda atbuline eiga, tuoj pat sustoja bei iš jo vairuotojo vietos išlipa vyriškis, kuris pro automobilio galą eina aplink automobilį ir jiems privažiavus, jis stoviniavo apie 1-2 m nuo automobilio Volvo. Automobilio variklis buvo užgesintas, raktelis buvo užvedimo spynelėje. Daugiau jokių asmenų iš automobilio neišlipo, prie automobilio nebuvo. Jis svirduliavo, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Paklausus asmens, kas vairavo, atsakė, kad „Aš nevairavau“, nerišliai aiškino kažką panašaus kaip „va, kažkas kažkur nubėgo, gal nuėjo“. Tuo metu prie jų priėjo pranešėjas M. K., kuris pasakė, kad tai tas asmuo, V. V., kuris jį smaugė bei, kad jis vilki jo striukę. Tuomet asmuo, buvęs prie automobilio, pasakė „va, tai tas vairavo“, rodydamas į M. K.. Paaiškinus asmeniui, kad yra užfiksuota, kaip jis vairavo minėtą automobilį, jo buvo paklausta, ar jis sutinka nusistatyti girtumą. Jis atsakė, kad jis nevairavo, girtumą nusistatyti atsisakė. L. A.-K.ė nurodė, kad ji matė, kaip V. V. nuo namelių, kur jie buvo apsistoję, išvažiavo automobiliu, jį vairavo (1 t. b. l. 8-9). Tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, tiek apklausiami pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu palaikė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai I. P. ir E. K., vienareikšmiškai teigdami, kad matė iš automobilio išlipantį tik vieną asmenį, t. y. V. V., kitų asmenų aplink automobilį policijos pareigūnai nurodė, kad nebuvo. Liudytoja I. P., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad važiavo žvirkeliu link sodybos ir pamatė, kad iš šalutinio kelio išsukinėja automobilis, tačiau vairuotojas, pamatęs juos, greitai išjungė šviesas ir sustojo. Privažiavus prie to automobilio buvo V. V.. Matėsi, kad jis yra tikrai neblaivus, tačiau nepripažino, kad vairavo automobilį, su juo daugiau žmonių kartu nebuvo. Važiuojant matėsi, kad vairuotojas išlipo iš automobilio ir vaikščiojo aplink automobilį. V. V. pasitikrinti blaivumą atsisakė. Pastebėjo, kad durelės buvo atidarytos iš vairuotojo pusės. Ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, teismas gali vadovautis šiais parodymais (3 t. b. l. 1-9). Tyrimo metu liudytoja I. P. parodė, kad aiškiai matė, kaip V. V. išlipo iš automobilio vairuotojo vietos (1 t. b. l. 57-58). Liudytojas E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad bekalbant su pranešėju, maždaug 200 metrų atstumu, kaimo keliuke prie pagrindinio kelio, pastebėjo važiuojantį automobilį, kuris privažiavo prie pagrindinio kelio, tada staiga įjungė atbulinę pavarą. Pranešėjas nurodė, kad ten galimai už vairo sėdi su juo konfliktavęs asmuo, kuris yra vartojęs alkoholinių gėrimų (V. V.). Tada iškart nieko nelaukdami įsijungė švyturėlius, pradėjo važiuoti link to automobilio. Automobilį vairavęs asmuo išlipo iš jo ir apėjo aplink automobilį. Asmuo atsidūrė ties keleivio durelėmis. Automobilį vairavęs asmuo tikrintis girtumo atsisakė. Paklausus, ar jis vairavo automobilį, jis tą neigė (3 t. b. l. 12-20). Tyrimo metu liudytojas E. K. parodė, kad važiuojant link automobilio, jis visą laiką buvo jo matomumo zonoje, aiškiai matė, kaip V. V. išlipo iš automobilio vairuotojo vietos (1 t. b. l. 63-64). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnai pirmosios instancijos teisme buvo prisaikdinti, duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar siekiu pakenkti nuteistajam bylos duomenimis nenustatyta, to nepateikė ir pats nuteistasis, todėl apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jais teisėtai rėmėsi kaip tinkamais, patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatas.
13. Šiuos pareigūnų parodymus, kad būtent V. V. vairavo automobilį Volvo, iš dalies patvirtina liudytojos L. K. parodymai, kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai taip atrodo, kad policijai davė teisingus parodymus, nemelavo. Gal kai ką ir yra primiršusi. Į lauką buvo išėjusi vieną kartą ir V. V. pamatė prie namelio. Taip atrodo, kad V. V. rankose turėjo raktus, tiksliai nežino, kokie ten raktai buvo, gal tai automobilio, gal namelio. Teismas gali vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie yra teisingi. Nematė pašalinių asmenų (3 t. b. l. 1-9). Tyrimo metu liudytoja L. K. parodė, kad vieno išėjimo metu, jau buvo pradėję aušti, sutiko nuo namelio link automobilio einantį V. V., matė, kad rankoje kažką nešėsi, suprato, kad automobilio užvedimo raktelius. Praėjus kuriam laikui, išėjusi į lauką pamatė, kad prie namelio nebėra V. V. automobilio Volvo, pamanė, kad jis išvažiavo. Atvykusiems pareigūnams pasakė, kad V. V. vairavo automobilį, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Buvo susijaudinusi ir sakydama turėjo galvoje, kad matė kaip V. V. ėjo link automobilio su rakteliais (1 t. b. l. 51-52). Tuo tarpu iš apžiūros protokolo, kurio metu buvo apžiūrėtas vaizdo ir garso įrašas matyti, kad liudytoja L. K. parodė, kad matė kaip V. išvažiavo automobiliu (1 t. b. l. 73-76). Taip pat, iš to paties apžiūros protokolo matyti ir tai, kad namelyje užfiksuotas pokalbis, kuriame moteris, prisistačiusi V. V. sugyventinės mama, policijos pareigūnei paaiškino, kad V. V. pasiėmė automobilio raktelius ir sakydamas, kad reikia užvesti automobilį, išėjo. Moteris taip pat sakė, kad girdėjo kaip V. V. užvedė automobilį (1 t. b. l. 73-76).
14. Liudytojas M. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad priėjęs pamatė 2 stovinčius policijos pareigūnus, dar buvo tamsi mašina, tai yra V. V. šeimos automobilis, taip pat stovėjo V. V.. Negali paliudyti, kad V. V. sėdėjo už vairo, ar važiavo. Kai parėjo, daugiau asmenų nebuvo. V. V. rodė į jį pirštu, kad jis vairavo automobilį. Jam taip atrodė, kad automobilis judėjo. Automobilio šviesas visada matė, ar tos šviesos visada buvo įjungtos ir ar jas išjungė, šito negali pasakyti. Ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, buvo teisingi, geriau prisiminė įvykio aplinkybes (3 t. b. l. 1-9). Tyrimo metu liudytojas M. K. parodė, kad V. V., pamatęs jį, pasakė, kad jis vairavo jo automobilį. Nematė, kas vairavo, nes buvo tamsu, bet mano, kad niekas kitas išskyrus V. V., jo negalėjo vairuoti (1 t. b. l. 45-46). Apžiūros protokole užfiksuota vaizdo medžiagos apžiūra. Matyti, kad filmuojamas aplinkos vaizdas per stovinčio automobilio priekinį langą, vyksta pokalbis tarp pareigūnų ir pareiškėjo (M. K.). Matosi, kad tamsiu paros metu kelias apšviestas priekiniais automobilio žibintais, 3.24 val. matosi, kaip iš dešinės pusės atvažiuoja transporto priemonė, įjungtomis šviesomis, pasigirsta vyriškio balsas, kuris sako: „va išvažiuoja kažkas, ar ne jisai išvažiuoja, jūs jau dabar stabdykit kažką jis tenai, V. V.“. Po to pasigirsta moteriškas balsas: su kokia mašina jis buvo. Vyriškas balsas „Volvo“. Transporto priemonė įjungtomis šviesomis priartėja prie kelio, galimai ketina sukti į kairę pusę pareigūnų automobilio link, tačiau sustoja, pavažiuoja atbuline eiga. Policijos pareigūnų automobilis pradeda važiuoti link transporto priemonės, įjungtomis šviesomis, transporto priemonės šviesos užgęsta, policijos pareigūnai įsijungia ilgąsias automobilio šviesas, 3.25 val. privažiuoja prie tamsios spalvos automobilio, prie automobilio kairės pusės vaikšto asmuo, eina už automobilio galo (kaip nustatyta, V. V.) (1 t. b. l. 73-76).
15. Pažymėtina aplinkybė, kad V. V. neigdamas, kad įvykio naktį vairavo automobilį, jį sustabdžiusiems pareigūnams iš pradžių teigė, kad automobilį vairavęs asmuo išlipo ir nuėjo į pakalnę, vėliau teigė, kad automobilį vairavo M. K., o baigiant ikiteisminį tyrimą sutiko duotis parodymus (ko anksčiau nedarė) ir iškėlė versiją, kad automobilį vairavo jo tėvas K. V., kuri bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teismo tinkamai atlikta įrodymų analize nepasitvirtino, su kuo sutinka ir aukštesnysis teismas.
16. Visų pirma, V. V. nurodė, kad per Viber programėlę paskambino savo draugui A. B., kurio paprašė paimti tėvą ir atvažiuoti į sodybą jo parvežti. Tačiau ši versija nepasitvirtino, kadangi kaip matyti iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota V. V. ir A. B. priklausančių telefonų išklotinių apžiūra, telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinėje nurodyta, kad laikotarpyje nuo 2020-07-14 00.45 val. iki 2020-07-14 6.42 val. buvo naudojami mobilieji duomenys, jungėsi prie operatoriaus, veikiančio (duomenys neskelbtini), telefono skambučių, trumpųjų žinučių į kitus abonentinius numerius nėra. Telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinėje nurodyta, kad laikotarpyje nuo 2020-07-13 23.53 val. iki 2020-07-14 5.08 val. buvo naudojami mobilieji duomenys, jungėsi prie operatorių, veikiančių (duomenys neskelbtini) telefono skambučių, trumpųjų žinučių į kitus abonentinius numerius nėra (2 t. b. l. 53-54). Taip pat, V. V. telefono apžiūros protokole nurodyta, jog su kontaktu „A.“ buvo bendrauta 2020-09-17 – „Sveikutis. Nu a turi teises“, „Labas vuo kas kitep“, kitas bendravimas 2020-09-20 (2 t. b. l. 39-42). V. V. bandydamas pagrįsti šią iškeltą versiją nurodė, kad Viber programėlėjė nėra skambučio užfiksuota, nes nuolat reikia atnaujinti, kitaip pradeda strigti programėlė ir ateina žinutė, kad reikia atnaujinti duomenis, nes kitaip bus ištrinti. Duomenų, patvirtinančių V. V. ir A. B. bendravimą telefonu byloje nėra. Paminėtina aplinkybė ir tai, kad K. V. parodė, kad nepažinojo A. B., tačiau V. V. vietoje to, kad paskambintų tėvui ir pasakytų, kad jo paimti atvažiuos jo draugas, tą padaryti nurodė A. B., kuris nuvykęs prisižadino K. V. ir pasiėmė su savimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keista, jog tyrimo metu A. B. negalėjo nurodyti kur skambino V. V. ar į telefono numerį, ar į Viber programėlę (1 t. b. l. 191-192), tačiau vėliau, jau apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad buvo skambinta į Viber programėlę, kas vėl gi patvirtina V. V., A. B. ir K. V. derintą poziciją dėl V. V. iškeltos versijos. Dar vienas pastebėjimas, kaip nurodė K. V., važiuodamas su A. B. telefono su savimi nepasiėmė, be to, jo negalėjo pateikti ir tyrimo metu, nes nurodė, kad yra pametęs (2 t. b. l. 9), galimai dėl to, kad nebūtų galima nustatyti jo telefono buvimo vietos įvykio naktį.
17. Atkreiptinas dėmesys į liudytojo K. V. parodymus, kad kadangi neturėjo teisės vairuoti ir nenorėjo turėti reikalų su policija, išlipo iš automobilio, nuėjo prie namelio ir už jo pasislėpė. Vėliau, pamiškėmis ėjo iki (duomenys neskelbtini) kaimelio, apie 1,5 km, pamatė, kad atvažiuoja automobilis, susistabdė ir paprašė, kad parvežtų namo (3 t. b. l. 12-20). Tačiau K. V. nebuvo poreikio slapstytis pakrūmėse, ieškoti pravažiuojančių mašinų, kai tuo tarpu jo sūnaus žmona su giminėmis buvo apsistoję nameliuose. Dar daugiau, K. V. nebuvo būtinybės parvairuoti V. V. automobilio, nes sodyboje buvo likusi jo žmona, kuriai automobilis būtų buvęs ryte reikalingas. A. B. galėjo tiesiog paimti V. V. ir parvežti jį iš sodybos, tačiau paėmė jo tėvą, atvežė iki V. V. ir paliko, o pats išvažiavo.
18. Tai, kad būtent V. V. turėjo interesą vairuoti automobilį, patvirtina tai, kad tarp jo ir liudytojo M. K. įvyko konfliktas, po ko, M. K. skambino policijai, todėl V. V., siekdamas pasišalinti iš sodybos, kaip nustatyta bylos duomenimis, sėdo už automobilio vairo ir bandė išvažiuoti. Šioje vietoje pastebėtina aplinkybė, kad įvykus konfliktui ir M. K. iš karto po jo nutarus išsikviesti policijos pagalbą, V. V. iškelta versija atrodo dar labiau neįtikinamesnė, nes dar iki atvykstant policijos pareigūnams, jis turėjo spėti paskambinti A. B., kuris turėjo nuvažiuoti paimti jo tėvą (prisižadinti, nes tėvas nebuvo iš anksto informuotas apie A. B. atvykimą), atvykti į sodybą, palikti ten K. V. ir išvykti, ir tik po to atvyko policijos pareigūnai, nes kaip nustatyta bylos duomenimis, nei policijos pareigūnai, nei K. V., nei A. B., važiuodami neprasilenkė, vieni kitų nematė.
19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei nuteistasis V. V., nei liudytojas A. B., nei liudytojas K. V. nesutiko tikrintis poligrafu. Nors pagal poligrafo naudojimo įstatymą nei tuo metu įtariamasis, vėliau kaltinamasis (V. V.), nei liudytojai nepriklauso asmenų, tiriamų poligrafu, ratui, vis dėlto, ta aplinkybė, nors ir netiesiogiai, bet patvirtina, kad duodami prodymus, tiek V. V., tiek liudytojai A. B. ir K. V., pabijojo būti tikrinami jų parodymų teisingumui įvertinti. Svarbu tai, kad atsisakymas nuo tyrimo poligrafu šiuo atveju nelaikytini V. V. kaltumo įrodymu, bet tai yra vienas iš veiksnių, sustiprinančių teismo vidinį įsitikinimą dėl V. V. ir liudytojų A. B. ir K. V. parodymų objektyvumo, kadangi nuteistojo iškelta versija, pasitelkiant minimus liudytojus, šiuo atveju prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai.
20. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo ir jo gynėjo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas netinkamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, t. y., neteisingai įvertino įrodymus, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir pagal šias nustatytas aplinkybes V. V. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
21. Nenustačius įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, konstatuotina, kad remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą atmesti.