- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- e2A-999-569/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- J. T.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, BTA Insurance Company SE
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-06-19 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-270-949/2015 pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovams antstoliui R. K., UAB „Biofabrikas“, antstoliui A. B., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, BTA Insurance Company SE, veikiančiai per BTA Insurance SE filialą Lietuvoje, UAB DK PZU Lietuva, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. T. prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiu antstolio A. B. 2003-06-20 Aktą Nr. 41-4261 Dėl perduoto saugoti turto inventorizavimo; pripažinti negaliojančiu antstolio A. B. 2003-06-24 surašytą ir 2003-07-15 Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjos patvirtintą Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 41-4261, kuriuo J. T. priklausantis turtas (51 vnt. penimų paršelių ir 27 vnt. motininių kiaulių) perduotas UAB „Ukmergės biofabrikas“ už 17029 Lt bei gautų lėšų paskirstymo aktą (patvarkymą); priteisti solidariai iš atsakovų antstolio R. K., antstolio A. B. ir UAB „Biofabrikas“ ieškovei J. T. 50 900 Lt turtinės žalos už kiaules atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovei priklausė kiaulių ferma, esanti (duomenys neskelbtini). 2003 m. balandžio mėnesio pradžioje antstolio R. K. padėjėja L. O., nedalyvaujant ieškovei, įsilaužė į fermos patalpas ir išvežė visas ten buvusias kiaules ir fermos inventorių. Ieškovė sužinojo, kad antstolis R. K. buvo užvedęs vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdė 2003-03-27 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-309-03/2003 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. T. UAB „Ukmergės biofabrikas“ naudai. Antstolio padėjėja sudarė 2003-04-03 ir 2004-04-04 Turto aprašus, aprašė ieškovei priklausančias kiaules bei perdavė išieškotojo UAB „Ukmergės biofabrikas“ naudai. Šiuos veiksmus ieškovė vertino kaip neteisėtus, nes antstolis neturėjo teisės aprašyti ieškovei priklausančio kilnojamojo turto. Ieškovė teigė, kad antstolis neturėjo teisės perduoti J. T. turto saugoti išieškotojui UAB „Biofabrikas“, nes byla nebuvo išspręsta iš esmės, buvo pritaikytos tik laikinosios apsaugos priemonės. Turto aprašuose kiaulės buvo neteisingai įkainotos, nes jų svorį ir vertę antstolio padėjėja nustatė atsižvelgdama tik į UAB „Biofabrikas“ nuomonę, neatsižvelgiant į to meto rinkos kainas. Ieškovei priklausantį turtą antstolis A. B. perleido UAB „Biofabrikas“ nuosavybėn. 2014-07-28 susipažinusi su vykdomąją byla Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė pamatė, kad joje nėra UAB „Biofabrikas“ teismui pateiktų dokumentų, 2003-06-20 ir 2003-06-24 aktai ieškovei nebuvo įteikti, ieškovė nebuvo su šiais dokumentais supažindinta, apie jos turto perdavimą UAB „Biofabrikas“ nieko nežinojo. Nurodė, kad iš antstolio 2003-06-20 akto turinio matyti, kad pasibaigus raginimo terminui varžytynės net nebuvo rengiamos, o iš karto tenkintas išieškotojo prašymas perduoti jam ieškovei priklausantį turtą, kas grubiai pažeidžia ieškovės interesus. Kiaulių svoris nustatytas vienašališkai pagal 2003-06-16 parengtą gyvulių svėrimo aktą, kurį surašant nei vienas iš suinteresuotų asmenų (nei skolininkė, nei kiti kreditoriai, nei pats antstolis) nedalyvavo. A. B. be jokio pagrindo kompensavo išieškotojui UAB „Biofabrikas“ 12562,11 Lt neva jo turėtų turto gabenimo, saugojimo ir priežiūros išlaidų ir tokiu būdu ieškovės turtą perdavė praktiškai veltui. Turto perdavimo išieškotojui aktas buvo patvirtintas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja A. Meškaitė 2003-07-15 rezoliucija patvirtino antstolio turto perdavimo išieškotojui aktą, nepaisydama aplinkybių, kad turtas nebuvo realizuojamas supirkimo įmonėje ar varžytynėse, turto pardavimo kaina buvo įtartinai žema, o skolininkė nebuvo informuota ir neturėjo galimybės dalyvauti jos turto realizavimo procese. Ieškovė teigė, kad nurodytais antstolių veiksmais ieškovei J. T. buvo padaryta 50900 Lt turtinė žala, kurią turi atlyginti antstoliai ir UAB „Biofabrikas“.
Atsiliepimas
Atsakovas antstolis R. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir dėl senaties. Teigė, kad ieškovė svarbių priežasčių, dėl kurių praleido ieškinio senatį, neįrodė. Apie teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą ieškovei tapo žinoma jau pirmąją dieną, kai nutartis buvo pradėta vykdyti. Jei ieškovė, kaip rūpestinga ūkininkė, kiaules prižiūrėjo ir šėrė nuolat, tai atvykusi į fermą 2003-04-03, turėjo pamatyti, kad trūksta gyvulių, o 2003-04-04 nėra ir likusių. Atmestini ieškovės argumentai, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie vykdymo veiksmus, nes vykdant 2003-03-27 teismo nutartį ji su antstoliu nebendradarbiavo, nutartį vykdančios antstolio padėjėjos ir policijos pareigūnų į namus neįsileido, ir akto, pateikto pasirašyti ieškovės dukrai, nepasirašė. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė antstolio neteisėtų veiksmų, o už visus vėlesnius procesinius veiksmus antstolis nėra atsakingas, todėl už galimai atsiradusią žalą negali atsakyti solidariai kartu su kitais atsakovais. Antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepadarė jokios žalos.
Atsakovas antstolis A. B. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2003-04-03 -2003-04-04 dienomis, kai pastebėjo, kad trūksta kiaulių. Atsakovo nuomone, gydymasis ligoninėje netrukdė ieškovei domėtis vykdomųjų bylų eiga ir kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Ieškovė į teismą kreipėsi tik po 11 metų nuo turto perdavimo išieškotojui, taigi, ji elgėsi nepateisinamai neapdairiai ir nerūpestingai, be to neįrodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Ieškovė vykdomosios bylos eiga nesidomėjo, prieštaravimų dėl antstolio veiksmų nereiškė, nustatytos kainos neskundė. Šiaulių miesto apylinkės teismas, tvirtindamas turto perdavimo išieškotojui aktą, antstolio neteisėtų veiksmų neįžvelgė, todėl nėra pagrindo teigti, kad skolininkė dėl antstolio kaltų veiksmų patyrė žalos.
Atsakovas UAB „Biofabrikas“ teigė, kad ieškovė tuo pačiu pagrindu reiškia analogiškus reikalavimus, kaip ir 2014-06-02 patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-2328-251/2014, todėl byla turėtų būti nutraukta CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu. UAB „Biofabrikas“ veikė teisėtai ir jokios žalos ieškovei nepadarė, nes ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė UAB „Biofabrikas“, kaip turto saugotojo, veiksmų neteisėtumas bei atsakomybės teisiniai ir faktiniai pagrindai.Teigė,kad šioje byloje praleistas ne tik sutrumpintas senaties terminas, bet ir bendrasis 10 metų senaties terminas. Prašė skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo BTA Insurance Company, SE, veikiantis per BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė praleido ne tik sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, bet ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė apie skundžiamus antstolių veiksmus sužinojo jų apskundimo metu, nes 2003 metais teikė skundą Šiaulių rajono apylinkės prokuratūrai, teikė atsiliepimą civilinėje byloje Nr. 2-309-03/2003, be to, negalėjo nepastebėti dingusių kiaulių. 2003-2004 metais ieškovei nebuvo jokių kliūčių pasinaudoti teismine gynyba, nes ieškovė ligoninėje gydėsi nuo 2005-03-04 iki 2005-07-01. Antstolio R. K. profesinė veikla ieškinyje minimu laikotarpiu nebuvo apdrausta BTA Insurance Company SE. Ieškovė neįrodė žalos bei antstolio A. B. neteisėtų veiksmų, ir tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms atsirastų draudiko prievolė atlyginti žalą ieškovei. Ieškovė nepagrįstai reikalauja bendraatsakovių solidarios atsakomybės, kadangi jų santykiai su ieškove yra grindžiami skirtingais pagrindais, todėl ir atsakomybė turėtų būti vertinama kaip dalinė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad terminas draudikui pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo baigėsi 2004-12-31, vien šiuo pagrindu ieškovės reikalavimas negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir draudikui negali atsirasti pareiga mokėti draudimo išmoką.
Trečiasis asmuo– valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės J. T. atsakovui UAB „Biofabrikas“ 700,88 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
Teismas konstatavo, kad iš prie bylos prijungtos išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-2328-251/2014 medžiagos matyti, jog reikalavimai šioje byloje atsakovui antstoliui A. B. nebuvo reiškiami, be to, skiriasi ir minėtos bylos bei nagrinėjamos bylos dalykas, dėl to sprendė, kad nutraukti dalį bylos remiantis CPK 293 straipsnio 3 punktu nėra teisinio pagrindo.Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovų solidarios atsakomybės, nes kiekvieno iš atsakovų santykiai su ieškove yra grindžiami skirtingais pagrindais. Teismas vertino, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad atsakovų elgesys atitinka solidariosios atsakomybės taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad atsakovai bendrais veiksmais pagal išankstinį susitarimą būtų siekę padaryti žalą ieškovei. Pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog antstoliai vykdymo veiksmus atliko vykdydami įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus, priimtus UAB „Biofabrikas“ naudai. Teismas sprendė, kad ieškovė savo teiginių, jog jai priklausiusios kiaulės buvo puikios būklės, veislinės, gerai įmitusios, nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti teismui pateiktuose dokumentuose iš vykdomųjų bylų užfiksuotais duomenimis apie itin prastą ieškovei priklausiusių kiaulių būklę, kurią iš esmės lėmė pačios ieškovės (jos artimųjų), o ne atsakovų ar kokių nors kitų trečiųjų asmenų veiksmai. Teismas sprendė, kad antstolio R. K. veiksmai vykdymo procese buvo teisėti, nes byloje nėra duomenų, kad antstolio atlikti veiksmai – skolininkės J. T. turto (kiaulių) apžiūrėjimas, aprašymas, įkainojimas - buvo skundžiami per įstatymo nustatytą terminą ir civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka buvo pripažinti neteisėtais. Teismas vertino, kad aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo aprašant ir areštuojant turtą, nereiškia antstolio veiksmų neteisėtumo, kadangi dėl specifinio ieškovės turto – kiaulių, kurių būklė bylos duomenimis buvo itin bloga, antstolis turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo veiksmai atlikti laikantis vykdymo procesą reglamentuojančių nuostatų, žala ieškovei dėl antstolio R. K. veiksmų negalėjo būti padaryta. Teismas konstatavo, kad antstolis A. B., atsižvelgiant į tuo metu buvusias faktines aplinkybes (kiaulės krito, jų saugojimo išlaidos kas dieną vis didėjo), turtą pagrįstai perdavė išieškotojui ir pagrįstai kompensavo išieškotojui kiaulių priežiūros išlaidas, kurių vykdymo proceso metu ieškovė neginčijo. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kad perduotos saugoti kiaulės buvo tam tikros veislės, tam tikro svorio, todėl vertino, kad ieškovės teiginiai apie netinkamai įvertintas ir įkainotas kiaules, neįrodyti. Teismas esminių pažeidimų priimant ir tvirtinant turto perdavimo išieškotojui aktą, nenustatė. Nurodė, kad nenustačius pažeidimų nėra pagrindo panaikinti ginčijamus antstolio A. B. aktus, todėl vertino, kad žala ieškovei dėl antstolio A. B. veiksmų negalėjo būti padaryta. Teismas vertino, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti antstolių veiksmų atlikimo momentu. Teismas nustatė, kad ieškovė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių neįrodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė J. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-06-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės J. T. ieškinį tenkinti; priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
Teismas skundžiamame sprendime nenustatinėjo deliktinės atsakomybės sąlygų, nevertino to, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai. Teismas sprendė, „kad antstolio R. K. veiksmai vykdymo procese buvo teisėti, nes byloje nėra duomenų, kad antstolio atlikti veiksmai - skolininkės J. T. turto (kiaulių) apžiūrėjimas, aprašymas, įkainojimą - buvo skundžiami per įstatymo nustatytų terminų ir civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka buvo pripažinti neteisėtais“. Darydamas tokią išvadą, teismas nevertino antstolio veiksmų teisėtumo, kaip vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, ir tuo pažeidė įstatymą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neatskleidė bylos esmės. Apeliantės nuomone, tai, kad ji antstolės veiksmų neskundė, nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės pagristo ieškinio ir pripažinti, jog ieškovė, teisės aktų nustatyta tvarka neskundusi antstolės neteisėtų veiksmų, prarado galimybę gauti jos patirtos žalos atlyginimą.
Teismo išvada, kad išieškotojas UAB „Biofabrikas” turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto, nepagrįsta. Dėl nutarties (vykdomojo dokumento) pakeitimo išieškotojas turėjo teisę kreiptis į teismą, o ne į antstolį. Antstolio veiksmai, kuomet jis areštavo ir išieškotojui perdavė saugoti ieškovės kilnojamąjį turtą, nors ši turėjo nekilnojamojo turto, vertintini kaip neteisėti, pažeidžiantys 2003-03-27 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį bei antstoliui valstybės suteiktus įgaliojimus.
Teismas sprendimą grindė niekuo nepagrįstomis prielaidomis teigdamas, jog „nėra pagrindo manyti, kad A. J., kuri padėjo ieškovei tvarkyti ūkį, būtų neinformavusi ieškovės apie tai, kokius veiksmus antstolis planuoja atlikti“. Apeliantės teigimu, jai nebuvo sudaryta sąlygų pasirūpinti jos teisių bei teisėtų interesų apsauga bei gynimu, antstoliui atliekant vykdymo veiksmus. Apeliantės teigimu, net jeigu ir būtų nustatyta, kad ieškovė netinkamai rūpinosi kiaulėmis, antstolis neturėjo pagrindo ieškovei nuosavybės teise priklausanti kilnojamąjį turtą perduoti išieškotojui.
Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo UAB „Biofabrikas“ kaip turto saugotojo atsakomybės. Apeliantės nuomone, atsakovo UAB „Biofabrikas“ neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003-03-27 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinį, prašė bei ragino antstolį R. K. ją pažeisti ir aprašyti ieškovės kilnojamąjį turtą, taip pat aktyviais veiksmais siekė šį turtą perimti savo žinion ir perėmė be jokio konkretaus aprašo, po perėmimo saugoti ne visas kiaules išsaugojo, neinformavo apie tai ieškovės.
Teismas nepasisakė dėl to, kad turtas išieškotojui turėjo būti parduodamas jo perdavimo UAB „Biofabrikas“ momentu buvusio svorio ir kainos, nes nuo turto perdavimo atsakovui momento visos turto išlaikymo sąnaudos, kaip ir jo svorio pokyčiai, galimas prieaugis ar netektis, tenka atsakovui. Taip pat liko neišnagrinėti ieškovės išsakyti argumentai apie UAB „Biofabrikas“ išlaidų paskaičiavimuose į patirtas išlaidas nepagrįstai įtrauktas sumas kažkokioms medžiagoms.
Teismas neteisingai vertino bylos duomenis, kad neva ieškovei jau 2003 m. balandį buvo žinoma apie antstolio veiksmus, kad ji galėjo juos skųsti. Nurodo, kad ieškovė niekada nesutiko su kiaulių išvežimu bei siekė savo pažeistų teisių gynimo, tačiau dėl išdėstytų subjektyvių ir objektyvių priežasčių negalėjo to siekio įgyvendinti. Nesant asmens, kuris sutiktų ją atstovauti ar pasirūpinti jos atstovavimu, ieškovės teisių gynimas buvo neįmanomas. Teismai visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, turėjo įvertinti ne tik ieškovės veiksmus, amžių, sveikatos būklę, bet ir nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę, viešojo intereso apsaugos būtinumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. birželio 19 d. sprendimą. Atsakovo manymu, apeliantė teismui nepateikė jokių įrodymų atsakovo antstolio R. K. kaltei pagrįsti. Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai dėl antstolio neteisėtų veiksmų niekuo nepagrįsti. Antstolis privalėjo vykdyti ir vykdė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl aprašydamas bei areštuodamas skolininkės kilnojamąjį turtą skolos sumai, jos teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Ieškovės skundo argumentas, kad antstolis neteisėtus veiksnius atliko jos neinformavęs, be jos sutikimo ir neišklausęs jos nuomones, ne tik niekuo nepagrįsti, bet ir paneigti byloje esančiais įrodymais. Skolininkės turtas buvo įvertintas objektyviai, gyvuliai vizualiai apžiūrėti, įvertintas kiaulių stovis, svoris ir turto apraše nurodyta kaina, atitinkanti rinkos kainai. Aprašant skolininkės turtą fermoje, jokio kito turto, išskyrus gyvulius (įvairaus amžiaus kiaules) antstolio padėjėja, vykdžiusi teismo nutartį, nerado, todėl ir neaprašė. Atsakovas sutinka su teismo išvada, jog pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nėra. Atsakovas pažymi, kad apeliantė apie jai iškeltą civilinę bylą Šiaulių rajono apylinkės teisme dėl skolos priteisimo UAB „Biofabrikas“ naudai žinojo ir taip pat žinojo apie civilinėje byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę skolininkės turtui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BTA Insurance Company, SE, veikiantis per BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje, prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. birželio 19 d. sprendimą. Teigia, kad visiškai nepagrįstai apeliantė tvirtina, jog teismas visiškai nenagrinėjo būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, ištyręs visas bylos faktinės aplinkybes, trečiojo asmens nuomone, pagrįstai nurodė, kad nei vienam iš atsakovų nekyla deliktinė atsakomybė, nes ieškovė neįrodė kiekvieno iš jų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Teigia, kad nekilnojamasis ieškovės turtas nuo 2003-03-20 jau buvo areštuotas, todėl išieškotojas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto.Trečiojo asmens nuomone, byloje surinkta medžiaga leidžia pagrįstai teigti, kad dėl nustatytos gyvulių būklės ir gyvulių laikymo sąlygų, atjungtos elektros energijos fermose, nebuvo objektyvios galimybės pavesti gyvulius saugoti ieškovei. Tokiu būdu kiaulių perdavimas išieškotojui pagal nustatytas aplinkybes buvo pagrįstas sprendimas. Nurodo, kad vykdomojoje byloje Nr. 41-4261/03 yra duomenys, jog UAB „Ukmergės biofabrikas“ patyrė išlaidas pašarui ir paršelių bei motininių kiaulių priauginimui iki atitinkamo minimalaus pardavimo svorio, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir įrodytomis, todėl pagrįstai buvo išskaičiuotos iš sumos, gautos realizavus kiaules. Teigia, kad ieškovė neįrodė žalos buvimo fakto. Trečiojo asmens nuomone, ieškovė be jokių pateisinamų priežasčių praleido ne tik sutrumpintą 3 metų ieškinio pareiškimo senaties terminą reikalavimams atlyginti padarytą žalą, bet ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. birželio 19 d. sprendimą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teigia, kad ieškovė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių neįrodė. Atsakovo teigimu, kadangi Šiaulių m. apylinkės teismas, tvirtindamas turto perdavimo išieškotojui aktą, antstolio neteisėtų veiksmų neįžvelgė, todėl nėra pagrindo teigti, kad skolininkė dėl antstolio kaltų veiksmų patyrė žalą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, kad perduotos saugoti kiaulės buvo tam tikros veislės, tam tikro svorio, todėl ieškovės teiginiai apie netinkamai įvertintas ir įkainotas kiaulės yra nepagrįsti ir neįrodyti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Biofabrikas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. birželio 19 d. sprendimą; už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skirti 20 000 Lt baudą, kurios pusę priteisti atsakovui UAB „Biofabrikas“.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sprendimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės J. T. ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo.
Atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo deliktinės atsakomybės sąlygų. Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Tam, kad būtų pagrindas taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę (CK 6.246– 6.249 straipsniai). Nesant vienai iš įstatyme įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atskirai kiekvieno atsakovo atžvilgiu nustatinėjo civilinės atsakomybės sąlygas.
Apeliantės teigimu antstolio R. K. kaltė dėl žalos atsiradimo pasireiškė tuo, kad antstolis taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, aprašydamas, apžiūrėdamas turtą, jį įkainodamas, perduodamas saugoti išieškotojui UAB „Biofabrikas“ veikė neteisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės J. T. turto apžiūra, aprašymas, įkainojimas, turto perdavimas saugoti išieškotojui UAB „Biofabrikas“ nebuvo skundžiami per įstatymo nustatytą terminą ir civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šiais antstolio veiksmais nebuvo ieškovei padaryta žala. Pažymėtina, kad antstolio padėjėja 2003-04-02 aktu nurodė ieškovės dukrai vykti su antstolio padėjėja ir apžiūrėti ieškovės turtą – kiaules. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog „nėra pagrindo manyti, kad A. J., kuri padėjo ieškovei tvarkyti ūkį, būtų neinformavusi ieškovės apie tai, kokius veiksmus antstolis planuoja atlikti“. Įvertinus civilinės ir vykdomosios bylos duomenų visumą labiau tikėtina, kad A. J., kuri padėjo ieškovei tvarkyti ūkį, informavo ieškovę apie tai, kokius veiksmus antstolis planuoja atlikti. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aplinkybė, jog ieškovė nedalyvavo aprašant ir areštuojant turtą, nereiškia antstolio veiksmų neteisėtumo. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl specifinio ieškovės turto – kiaulių, kurių būklė bylos duomenimis buvo itin bloga, antstolis turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad vykdymo veiksmai atlikti laikantis vykdymo procesą reglamentuojančių nuostatų, nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl niekaip negalėjo sukelti ieškovei žalą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nekonstatavus antstolio R. K. neteisėtų veiksmų, nėra visų įstatyme numatytų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė žalą patyrė dėl atsakovo antstolio R. K. veiksmų.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad išieškotojas UAB „Biofabrikas” turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad iš vykdomojoje byloje esančio 2003-04-03 Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nekilnojamasis ieškovės turtas nuo 2003-03-20 yra areštuotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išieškotojas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini ir apeliantės argumentai, kad atsakovo UAB „Biofabrikas“ neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, žinodamas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003-03-27 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinį, prašė bei ragino antstolį R, K. ją pažeisti ir aprašyti ieškovės kilnojamąjį turtą, taip pat aktyviais veiksmais siekė šį turtą perimti savo žinion. Kaip jau minėta, išieškotojas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto, todėl šie atsakovo UAB „Biofabrikas“ veiksmai negali būti konstatuoti kaip neteisėti. Nesant atsakovo UAB „Biofabrikas“ neteisėtų veiksmų, nėra visų įstatyme numatytų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė žalą patyrė dėl atsakovo UAB „Biofabrikas“. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad antstolis neturėjo teisės ieškovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą perduoti saugoti išieškotojo atstovams. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, jogiš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad vykdymo veiksmų atlikimo metu buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios leido areštuotą turtą perduoti saugoti išieškotojui. Nustačius minėtą faktinę situaciją, antstolis turėjo teisę perduoti saugoti gyvulius išieškotojui, ir taip užtikrinti, kad skolininko turtas bus išsaugotas.
Iš bylos duomenų matyti, kad turto realizavimo veiksmus atliko antstolis atsakovas A. B., kuris ieškovės teigimu, priimdamas turto perdavimo išieškotojui aktą, perdavęs turtą išieškotojui už nepagrįstai mažą sumą, išieškodamas likusią sumą iš ieškovės, elgėsi neteisėtai, tuo padarydamas ieškovei žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolis A. B., atsižvelgiant į tuo metu buvusias faktines aplinkybes (kiaulės krito, jų saugojimo išlaidos didėjo), turtą pagrįstai perdavė išieškotojui ir pagrįstai kompensavo išieškotojui kiaulių priežiūros išlaidas, kurių vykdymo procese ieškovė neginčijo. Apeliantė nesutinka su antstolio A. B. nustatytu turto įkainojimu. CPK 681 straipsnyje (redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybę išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareigą į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. Pažymėtina, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas nepasinaudoja CPK 681 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikšti prieštaravimus, jie vis tiek turi teisę skųsti antstolio veiksmus (CPK 639 straipsnio 5, 6 punktai, 643 straipsnio 4, 5 punktai), tačiau šia teise ieškovė nepasinaudojo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad perduotos saugoti kiaulės buvo tam tikros veislės, tam tikro svorio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės teiginiai apie netinkamai įvertintas ir įkainotas kiaules neįrodyti. Iš vykdomosios bylos Nr. 41-4261/03 duomenų matyti, kad UAB „Ukmergės biofabrikas“ (UAB „Biofabrikas“) pateikė antstoliui išlaidų paskaičiavimą, kuriame nurodė kokia patyrė išlaidas pašarui, paršelių bei motininių kiaulių priauginimui iki atitinkamo minimalaus pardavimo svorio, teisėjų kolegijos vertinimu antstolis ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir įrodytomis, todėl pagrįstai buvo išskaičiuotos iš sumos, gautos realizavus kiaules. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad visą laiką, kol buvo vykdoma vykdomoji byla, ieškovė nevykdė pareigos aktyviai domėtis vykdymo eiga, nesinaudojo galimybėmis reikšti prieštaravimus, skųsti antstolių veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nekonstatavus antstolio A. B. neteisėtų veiksmų, nėra visų įstatyme numatytų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė žalą patyrė dėl atsakovo antstolio A. B. veiksmų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pagrindo konstatuoti, jog žalą ieškovė patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, nėra visų įstatyme numatytų sąlygų atsakovų atsakomybei atsirasti. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.
Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos duomenis, kad ieškovei jau 2003 m. balandį buvo žinoma apie antstolio veiksmus, kad ji galėjo juos skųsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2003 m. balandžio 3 d., kadangi ieškovei jos turto, gyvulių aprašymo ir areštavimo faktas tapo žinomas, antstolio R. K. padėjėjai vykdant teismo nutartį. Vykdymo aplinkybių žinojimo faktą patvirtina ir tai, kad ieškovė 2003-04-17 kreipėsi į prokuratūrą dėl antstolio atliktų veiksmų areštuojant jos turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė taip pat 2003 m. balandžio mėn. turėjo galimybę skųsti antstolio vykdymo veiksmus, tačiau iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė neteikė jokių skundų dėl vykdymo veiksmų. Ieškovė ligoninėje gydėsi nuo 2005-03-04 iki 2005-07-01, todėl turėjo galimybę pasinaudoti teismine gynyba ar pasirūpinti atstovavimu nepraleidžiant ieškinio senaties terminų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pareigos numatytos CPK 644 straipsnio 4 punkte – aktyviai domėtis vykdymo eiga - nevykdė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės elgesį vertino kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog tai, kad apeliantė neskundė antstolių veiksmų, neatima teisės vėliau reikalauti žalos atlyginimo, tačiau apeliantei akcentuojant jos teisių pažeidimus ir žalos atsiradimą vykdymo procese, neginčijant antstolių veiksmų ir nesiimant jokių veiksmų dėl tariamų apeliantės teisių pažeidimų, t. y. visiškas apeliantės neveikimas vykdymo proceso metu, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad apeliantės teiginiai apie žalos atsiradimą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ar jos siekis byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyti kitokias faktinės aplinkybės, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų teisingumu.
Dėl baudos paskyrimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Biofabrikas“ prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skirti 5792 Eur (20 000 Lt) baudą, kurios pusę priteisti atsakovui UAB „Biofabrikas“.
Civilinio proceso normos numato teismui teisę paskirti šaliai, piktnaudžiaujančiai savo teisėmis, baudą (CPK 95 str.). Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.Teismas, nustatęs piktnaudžiavimo procesu atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5792,00 Eur baudą. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).Sprendžiant dėl prašymo taikyti CPK 95 str. pasekmes, teismas atsižvelgia į CPK 5 str. įtvirtintą šalies teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta ginčijama teisė. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama ieškinį, realizavo teisę, kad būtų apgintos galimai pažeistos jos teisės ar interesai (CPK 5 str. 1 d. ). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra garbingo amžiaus, neturinti pakankamai teisinių žinių apie vykdymo proceso reglamentavimą, ieškinio pareiškimas negali būti laikomas sąmoningu piktnaudžiavimu procesu, todėl atsakovo UAB „Biofabrikas“ prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įstatymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apeliantės J. T. apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015m. birželio 19d. sprendimąpalikti nepakeistą.