Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-404-657/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-02
Bylos Nr.: 2A-404-657/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-00521-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Žibutė Budžienė, Tomas Romeika
Ieškovas: R. G., S. G.
Atsakovas: V. Ž., V. P., A. P.

Civilinė byla Nr. e2A-404-657/2021Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00521-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.4.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.;

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Gudynienės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. G. ir S. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1894-633/2020 pagal ieškovų R. G. ir S. G. patikslintą ieškinį atsakovams V. Ž., V. P. ir A. P. dėl atlyginimo už kelio servitutą nustatymo ir nuostolių atlyginimo bei periodinės kompensacijos priteisimo, išvadą teikianti valstybės institucijos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. G. ir S. G. kreipėsi į teismą, prašydami:

- nustatyti atlyginimą už Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus (toliau – NŽT) vedėjo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-45 bei 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-748 nustatytą užimantį 0,0783 ha plotą 4 m pločio kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantį), 1,6708 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) v. (tarnaujančiame daikte, sklype), nuo 2014 m. sausio 6 d. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame ieškovams;

- priteisti iš atsakovės V. Ž., nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2020 m. vasario 26 d. buvusios žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) v. (viešpataujančio daikto, sklypo), savininke, 762,44 Eur dydžio nuostolių dėl ginčo servituto nustatymo atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. bei 5 proc. metines kompensacines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo iki šios dalies teismo sprendimo visiško įvykdymo;

- priteisti solidariai iš atsakovų V. P. ir A. P. nuo 2020 m. vasario 26 d. esančių viešpataujančio daikto savininkais bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu, periodinę 108,75 Eur kas mėnesį kompensaciją dėl ginčo servituto nustatymo nuo 2020 m. vasario 26 d. iki servituto panaikinimo.

2. Nurodė, kad būdami santuokoje, iš valstybės pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą (tarnaujantį daiktą). Jį suformuojant iki pardavimo jiems, jame administraciniu aktu buvo nustatytas ir jiems žinomas ginčo servitutas, dėl kurio iki šios bylos teisme iškėlimo nei jie, nei viešpataujančio sklypo savininkė atsakovė V. Ž. ginčų nekėlė. Tarnaujančio sklypo pardavimo kaina ieškovams buvo nustatyta individualiai ir sumažinta dėl apsunkinimo ginčo servitutu, tačiau nebuvo sumažinta tiek, kad kompensuotų visam ar kokiam tai ribotam laikui dėl servituto nustatymo jų, kaip sklypo savininkų, patiriamus nuosavybės teisės įgyvendinimo suvaržymus ir praradimus. Savo tarnaujantį sklypą jie visą laikotarpį nuo įsigijimo 2014 m. sausio 6 d. naudoja pagal jo tikslinę paskirtį – žemės ūkio veiklai (gano galvijus). Sklypo žemės našumo balas yra vidutinis, todėl sklypą, įskaitant ir servitutu užimtą jo dalį, galima naudoti ir kitokio pobūdžio pelningesnei, nei galvijų ganymas, žemės ūkio veiklai, jeigu nebūtų ginčo servituto. Galvijus ieškovai ganantys elektrinio piemens aptvaro pagalba, tačiau negali užtverti sklypo dalies, kurioje nustatytas ginčo servitutas, ir joje ganyti. Iš servitutinės sklypo dalies jie negauna nei ekonominės, nei jokios kitokios naudos. Ieškovai pagal teisės aktus negali deklaruoti ūkinės veiklos ES paramai (tiesioginėms išmokoms) gauti toje sklypo dalyje, kurioje nustatytas ginčo servitutas, todėl praranda tam tikrą dalį galimų pajamų. Be to, dėl ginčo servituto ieškovai yra praradę galimybę naudoti savąjį (tarnaujantį) sklypą ūkinei veiklai, kaip vientisą plotą – ginčo servitutas nuo pagrindinės sklypo dalies yra atskyręs ženklią – 0,4045 ha dalį, kas taip pat riboja veiklos sklype pasirinkimą.

3. Ieškovams, kaip kaimyninio sklypo savininkams, žinoma, kad atsakovė V. Ž. viešpataujančiame sklype ūkinės pati veiklos faktiškai nevykdė, jį buvo perdavusi kitų asmenų panaudai, vėliau išnuomojo R. R.. Šis sklypas, kaip ir ieškovų, visą ginčo laikotarpį buvo naudojamas galvijų ganymui, tačiau ieškovams yra žinoma, jog atsakovė iki 2019 metų (nuomos R. R. pradžios) pati deklaravo ūkinę veiklą šiame sklype ES paramai gauti ir ją gaudavo. Ieškovai nėra matę, kad atsakovai būtų realiai pasinaudoję servituto teise, patekimui į savo sklypą jie naudodavosi kitu, patogesniu sklypu, kurį šiuo metu nuomojasi atsakovai V. P. ir A. P.. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia atsakovų pareigos ieškovams teisingai atlyginti už atsakovų naudai nustatytą ginčo servitutą, kuriuo bet kada neišvengiamai gali tekti naudotis. Sklypo dalį, kurioje nustatytas ginčo servitutas, dalyvaudami GAA „Baltijos vilkas“ veikloje, gyvulių ganiavai ieškovai galėjo užtverti per suklydimą, nes servituto ribos sklype nebuvo tinkamai paženklintos, todėl jie nežinojo tikslių servituto ribų sklype. Patys dėl servituto ribų paženklinimo į matininkus nesikreipė, nes konfliktinių situacijų dėl servituto teisių įgyvendinimo nebuvo kilę, atsakovai juo faktiškai nesinaudojo. Reikalaujamų priteisti nuostolių ir periodinės kompensacijos dydžius ieškovai skaičiavo pagal teismų sprendimų tokio pobūdžio bylose praktiką.

Šalies argumentai

4. Atsakovė V. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

5. Nurodė, kad ginčo servitutas, ieškovams žinant, buvo nustatytas neatlygintinai ir neterminuotai. Jie dėl to tarnaujantį sklypą iš valstybės įsigijo pigiau, ginčų dėl servituto poreikio, rūšies ar apimties nekėlė, jo pakeitimo ar panaikinimo neiniciavo, todėl negali pretenduoti į galimų nuostolių atlyginimą už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dėl servituto atlygintinumo nustatymo. Ji pati ūkinės veiklos viešpataujančiame sklype nevykdė, sklypą naudoti pagal paskirtį suteikė kaimynų panaudai, 2019 m. jį išnuomojo R. R.. Tačiau ginčo servitutu nei ji, nei panaudos gavėjai ar nuomininkas realiai nesinaudojo, o į viešpataujantį sklypą patekdavo per kitą, tam patogesnį, kaimyninį sklypą jo savininkės sutikimu. Realiai ginčo servituto teisė jai nebuvo reikalinga, tačiau ginčo dėl servituto nekėlė, jo panaikinimo ar pakeitimo neiniciavo. Pradėjus šį teismo procesą ir Nacionalinei žemės tarnybai atlikus situacijos patikrinimą vietoje, paaiškėjo, kad ieškovai gyvulių ganymo aptvaru buvo užtvėrę ir dalį savo sklypo dalies, kuriai nustatytas ginčo servitutas, į servitutinį kelią nebuvo galimybės patekti nuo viešojo kelio ir, atitinkamai, pasiekti viešąjį kelią iš viešpataujančio atsakovės V. Ž. sklypo per ginčo servitutinį kelią. Tokiais veiksmais ieškovai pažeidė jos, kaip servituto turėtojos teises. Be to, servitutinio kelio neprižiūrėjo, Nacionalinė žemės tarnyba konstatavo, jog dalis jo apaugusi krūmokšniais ir nėra tinkama naudoti keliui, servitutinėms teisėms įgyvendinti. Dėl šių veiksmų ieškovai prarado teisę reikalauti galimų nuostolių atlyginimo, nes realių nepiniginių nuostolių nepatyrė ir tokių neįrodė.

6. Atsakovai V. P. ir A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.

7. Nurodė, kad lig šiol į savo viešpataujantį sklypą patenka per kitą kaimyninį žemės sklypą, kurį nuomojasi, tačiau nuomos sutartį savininkė gali nutraukti ar nuoma pasibaigti kitais pagrindais, todėl ginčo servitutas turi likti, tačiau ir toliau neatlygintinas. Jie savo viešpataujantį sklypą, kaip ir ieškovai savąjį tarnaujantį, naudoja tik galvijų ganymui. Jie tiksliai nežino ginčo servituto ribų, todėl negali pasakyti, ar ieškovai yra užtvėrę ir kokią servitutinio kelio dalį. Konfliktinių situacijų dėl servitutinių teisių įgyvendinimo su ieškovais ar kitais asmenimis nekilo. Ieškovai realių nuostolių, reikšmingų suvaržymų ar nepatogumų nepatiria ir dėl to, kad tą sklypo dalį, kurioje nustatytas ginčo servitutas, jie ir toliau iš esmės gali naudoti pagal tikslinę paskirtį. Ieškovai tarnaujantį sklypą įsigijo su jau nustatytu neatlyginu ginčo servitutu palankesne kaina, o skirtumas tarp rinkos ir faktinės jų sumokėtos kainos pakankamai jiems kompensavo galimus dėl servituto nustatymo suvaržymus ir nepatogumus.

8. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė rašytines išvadas, kad tarnaujantis sklypas ieškovams valstybės buvo parduotas pagal kompetentingo tam specialisto atliktu individualiu vertinimu nustatytą kainą, kurios teisingumą savo ruožtu po to patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos specialistai. Ši kaina buvo paskaičiuota pagal reikalavimus Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau ir – LRV) 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244. Ieškovų, kaip savininkų, dėl iki sandorio administraciniu aktu nustatyto ginčo servituto galintys kilti suvaržymai, nepatogumai ar kt. nuostoliai, buvo pakankamai kompensuoti, ieškovai nei sklypo kainai, nei ginčo servituto faktui, rūšiai, apimčiai pretenzijų neturėjo, ginčo dėl servituto neatlygintinumo ir neterminuotumo nekėlė. Kadangi faktinės aplinkybės niekuo nepasikeitė, nėra pagrindo atlyginimo už ginčo servitutą nustatymui. Atlikus aplinkybių patikrinimą vietoje, buvo nustatyta, kad dalis ginčo servituto ploto nėra tinkama keliui, nes neprižiūrima, apaugusi krūmokšniais ar eina šlaitu, ieškovai savo tarnaujančiame sklype elektriniu piemeniu galvijams ganyti yra užtvėrę dalį ginčo servituto ir tuo trukdo naudotis servituto teise. Atkarpoje, tarp plane pažymėtų taškų Nr. 8 ir 9, ieškovai servitutinį kelią yra visiškai atitvėrę nuo viešo privažiavimo, todėl į jį neįmanoma patekti ar išvažiuoti. Ieškovų reikalaujamų priteisti nuostolių ir periodinės kompensacijos dydžių skaičiavimai aiškiai neatitinka panašiems teisiniams santykiams taikomos „Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos“, patvirtintos 2004 m. gruodžio 2 d. LRV nutarimu Nr. 1541.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nustatė atlyginimą – periodinę kompensaciją po 163,08 Eur per metus – už Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-45 bei 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-748 nustatytą užimantį 0,0783 ha plotą kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantį), 1,6708 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.; priteisė solidariai iš atsakovų V. P. ir A. P. periodinę kompensaciją po 163,08 Eur per metus nuo 2020 m. vasario 26 d. iki servituto panaikinimo ieškovams R. G. ir S. G., už Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-45 ir 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-748 nustatytą kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantį), ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.; likusią ieškinio dalį atmetė bei priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ieškovams ir valstybei.

10. Teismas vertino nepagrįstais atsakovų atsikirtimus, jog administraciniu aktu ginčo servitutas neterminuotai nustatytas kaip neatlygintinis, kad ieškovai, įsigydami, valdydami bei naudodami tarnaujantį sklypą, dėl servituto neatlygintinumo nei jį nustačiusiai institucijai, nei viešpataujančio sklypo savininkei ar jo valdytojams pretenzijų nereiškė, todėl neturi reikalavimo teisės į galimų nuostolių atlyginimą iki kreipimosi dėl to į teismą. Ieškovai byloje įrodinėjamų neturtinių netekimų, kaip nuostolių ar periodinės kompensacijos ateičiai reikalauja, atitinkamai, iš buvusios ir esamų viešpataujančio daikto (žemės sklypo) savininkų. Atsakovai V. P. ir A. P. yra ne tik savininkai, bet kartu ir viešpataujančio sklypo faktiniai valdytojai bei naudotojai, todėl dėl jų subjektiškumo servituto atlyginimo prievolei abejonių nekyla ir šie atsakovai to byloje neginčija. Nustatyta, jog atsakovė V. Ž. pati ūkinės veiklos viešpataujančiame sklype iki nuosavybės į jį perleidimo nevykdė, tačiau savo ekonominius interesus tenkino kitokiu būdu – sklypą suteikė kitų žmonių panaudai, tačiau žemės ūkio veiklą viešpataujančiame sklype paramai iš struktūrinių ES fondų gauti deklaravo vykdanti pati ir iki 2019 m. tokią paramą gavo, o vėliau gavo pajamas iš sklypo nuomos. Todėl tiek atsakovė V. Ž., tiek atsakovai V. P. ir A. P. yra tinkami atsakovai pagal ieškinį.

Šalies argumentai

11. Ieškovai nuostolių ir kompensacijos apskaičiavimui prašo naudoti formulę – 1/12 servitutu apsunkintos tarnaujančio daikto (sklypo) dalies, nagrinėjamu atveju – 0.0783 ha, vertės (vidutinės rinkos vertės) per mėnesį, arba 1/1 tokios vertės per metus. Tai sudarytų (0,0783 ha (ginčo servituto plotas) x (viso tarnaujančio daikto sklypo vertė) : 1,6708 ha (viso tarnaujančio sklypo plotas) : 42,22 Eur per 2014 metus; 47,80 Eur – per 2015 metus; 56,23 Eur – per 2016 metus; 79,66 Eur – per 2017 metus; 100,28 Eur – per 2018 metus; 124,18 Eur – per 2019 metus; 163,08 Eur – per 2020 metus.

Žemesnės instancijos teismas

12. Nacionalinė žemės tarnyba pagal „Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos“, patvirtintos 2004 m. gruodžio 2 d. LRV nutarimu Nr. 1541, taisykles apskaičiavo kompensacijos (nuostolių atlyginimo) dydį, koks jis būtų 2020 metais, ir tai sudaro – 81,54 Eur (vienkartinė).

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytų ieškovų, kaip tarnaujančio daikto savininkų, patiriamų netekimų, suvaržymų, nepatogumų pobūdį, jų mąstą ekonomine prasme, nustatytus pagal ieškovų paaiškinimus ir nenuginčytus atsakovų: iš servitutinės tarnaujančio sklypo dalies negauna ekonominės naudos; dėl servituto nustatymo praranda dalį galimų pajamų (tiesioginių išmokų žemdirbiams iš struktūrinių ES fondų, kurios tektų servitutu apsunkintai tarnaujančio sklypo plotui, jeigu servituto nebūtų; negali naudoti tarnaujančio sklypo, kaip vientiso žemės ploto, taip pat tarnaujančio sklypo įsigijimo aplinkybes (palankesnės kainos, leidusios jiems sutaupyti maždaug 292,80 Eur, arba beveik 7 servitutinės sklypo dalies rinkos vertes sandorio metu (2014 m. tai sudarė 42,22 Eur), teismas sprendė, jog bus teisinga, protinga ir sąžininga galimiems ieškovų dėl servituto nustatymo nuostoliams skaičiuoti taikyti būtent ieškovų prašomą servitutinės tarnaujančio sklypo dalies rinkos vertės kriterijų, tik kompensacija šiuo atveju būtų ne mėnesinė, bet metinė. Toks metinės kompensacijos dydis bus teisingas ir atitiks ginčo šalių priešinių interesų derinimo pusiausvyrą pagal šių dienų situaciją, kai atsakovai V. P. ir A. P. praktiškai dėl patogumo nesinaudoja savo servituto teisėmis, taip pat atsvers servituto priežiūros kaštus. Kita vertus, aplinkybė, kad atsakovai lig šiol servitutinėmis teisėmis nepasinaudojo, nors pati savaime nagrinėjamoje faktinėje situacijoje ir turinti reikšmės (mažinanti ieškovų ekonominius praradimus), nepaneigia servituto atlygintinumo prezumpcijos, todėl neatleidžia atsakovų nuo prievolės kompensuoti galimus ieškovų nuostolius, nes jiems išlieka ir privalo būti vykdoma servitutinio kelio priežiūros tinkamam servitutinių teisių įgyvendinimui pareiga, patiriami ekonominiai nuostoliai, negalint visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių - servitutinę sklypo dalį naudoti ir tvarkyti savo nuožiūra (viešpataujančio daikto savininkas bet kuriuo momentu be kokių tai papildomų įspėjimų, pasirengimų ir pan. gali nuspręsti pasinaudoti savo servitutinėmis teisėmis), negaunant dalies galimų pajamų (ES paramos). Tokiu būdu atsakovų atsikirtimai dėl aptariamos aplinkybės vertintini nepagrįstais.

14. Nustatyta, jog 2014-2019 m. laikotarpiu ieškovai kaltai patys savo veiksmais, užtverdami ginčo servitutinį kelią stacionaria tvora (elektriniu aptvaru galvijams ganyti su apsauga nuo vilkų) suvaržė atsakovės V. Ž. teises į ginčo servitutą tokiu mastu, kad jomis realiai nebuvo galima pasinaudoti, t. y. iš viešo kelio įvažiuoti į servitutinį kelią bei iš pastarojo išvažiuoti į viešąjį).

15. Ieškovai šių padidintos įrodomosios galios oficialiais rašytiniais įrodymais ir atsakovės V. Ž. paaiškinimais (per atstovą) nustatytų aplinkybių iš esmės neginčijo ir nenuginčijo, nurodydami, kad nežinojo tikslių ginčo servituto ribų. Tačiau tokia aplinkybe ieškovai gintis negali, kadangi, būdami tarnaujančio sklypo savininkais, vykdydami įstatymais jiems nustatytas pareigas, privalėjo patys pasirūpinti tinkamu ginčo servituto ribų pažymėjimu jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype. Servituto ribų pažymėjimas yra vienodai reikšmingas tiek servituto teisių turėtojui, tiek tarnaujančio daikto savininkui, kad jie naudodamiesi kiekvienas savo teisėmis nepažeistų atitinkamų kito teisių. Ieškovai neįrodė, kad dėl atsakovės V. Ž. servitutinių teisių pažeidimų jie nėra kalti. Servituto teisių turėtojo servitutines teises veidrodiniu principu atitinka tarnaujančio daikto savininko prievolė jas gerbti ir savo savininko teises įgyvendinti taip, kad nepažeisti, nesuvaržyti ir nepaneigti pirmojo servitutinių teisių. Aplinkybė, kad atsakovė V. Ž. realiai servitutiniu keliu nesinaudojo ir nesiekė juo naudotis, todėl nekilo konflikto, šioje situacijoje nėra teisiškai reikšminga. Nagrinėjama situacija atitinka numatytą CK 6.46 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Atsakovės V. Ž. ir ieškovų priešinės prievolės buvo susijusios taip, kad skolininko prievolės vykdymo sustabdymas (nevykdymas) buvo pateisinamas, priešinga išvada neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl atsakovės V. Ž. atžvilgiu ieškinys atmestinas.

16. Nustatyta, jog šiuo metu servitutinių teisių turėtojų atsakovų V. P. ir A. P. subjektinės teisės naudotis ginčo servitutu iš esmės nėra suvaržytos, ieškovams teismo pripažinta reikalavimo teisė į dėl servituto atsiradusių nuostolių atlyginimą periodinės kompensacijos forma yra vykdytina, atsakovams V. P. ir A. P. nuo servitutinių teisių jiems perėjimo dienos (2020 m. vasario 26 d.) iki servituto panaikinimo nustatytina prievolė mokėti ieškovams periodinę kompensaciją už dėl ginčo servituto nustatymo patiriamus netekimus – po 163,08 Eur per metus. Atsakovai V. P. ir A. P. turi teisę reikalauti iš ieškovų tinkamos ginčo servituto priežiūros, kad servitutinis kelias būtų nuolat tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis nustatytas, reikalauti ieškovų nedelsiant pašalinti bet kokius jų servitutinių teisių pažeidimus ar inicijuoti ginčo servituto panaikinimą teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis taptų nebereikalingas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliantai R. G. ir S. G. apeliaciniame skunde prašė iš dalies pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir ieškinio reikalavimą dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. nustatymo ir 762,44 Eur bei 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo iš V. Ž. tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas tinkamai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tinkamai jų neištyrė, netinkamai taikė teismų praktiką analogiškose bylose ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovams buvo sumažinta sklypo kaina dėl jame nustatyto servituto. Aplinkybių dėl sklypo kainos sumažinimo dėl servituto nustatymas prieštarauja bylos medžiagoje esantiems duomenims. „Ober Haus“ turto vertės nustatymo pažymoje nenurodomas joks taikytas mažinimo koeficientas. Žemės pirkimo – pardavimo notarinėje sutartyje nurodyta, jog kainą mažinantis koeficientas netaikytas. Nesuprantamas teismo masinio vertinimo ir rinkos vertės nustatymo sugretinimas. Vertintojas pažymoje nurodė, kad vertinamas atvejis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Tuo tarpu teismas nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba pateiktoje išvadoje patvirtino, jog tarnaujantis sklypas ieškovams valstybės buvo parduotas pagal kompetentingo tam specialisto atliktu individualiu vertinimu nustatytą kainą, kurios teisingumą patikrino ir tarnybos specialistai. Ši kaina buvo paskaičiuota pagal reikalavimus Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, šios metodikos 31.1.3 punktas numato pataisos nuo vidutinės rinkos vertės koeficientą dėl tarnaujančių servitutų, kuris ieškovų atveju buvo pritaikytas. Tokiu būdu tarnaujantį žemės sklypą parduodant ieškovams už teisės aktų nustatytu mastu sumažintą kainą, šiuo sumažinimu, buvo pakankamai kompensuoti ieškovų, kaip savininkų, galintys kilti dėl iki sandorio nustatyto administraciniu aktu ginčo servituto suvaržymai, nepatogumai ar kiti nuostoliai. Tačiau tarnybos išvadoje nurodytas teisės aktas, tuo metu jau negaliojo – neteko galios nuo 2012 m. gegužės 5 d.

17.2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai lig šiol servitutinėmis teisėmis nesinaudojo. Byloje esantys duomenys paneigia šią teismo išvadą. 2019 m. gegužės 15 d. faktinių duomenų patikrinimo akte užfiksuota, kad V. Ž. teigimu, į savo sklypą ji visuomet patekdavo per R. ir S. G. žemę. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai kaltai patys savo veiksmais, užtverdami ginčo servitutinį kelią stacionare tvora (elektriniu aptvaru galvijams ganyti su apsauga nuo vilkų) suvaržė atsakovės V. Ž. teises į ginčo servitutą tokiu mastu, kad jomis nebuvo galima realiai pasinaudoti. Tokią išvadą paneigė minėtas 2019 m. gegužės 15 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas. Aptvertas elektrinis aptvaras yra kilnojamas. Suinteresuotas asmuo gali perkelti vieną ar kitą aptvaro kuolą ir to pagrindu reikšti tariamai pagrįstas pretenzijas. Tokiai kategoriškai išvadai, kad iki 2019 m. gegužės 15 d. nei vėliau jokių pretenzijų ieškovams reiškiama nebuvo, padaryti, argumentų nepakanka.

Atsiliepimas

18. Atsakovė V. Ž. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesu ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog:

18.1. Tarnaujantį žemės sklypą parduodant apeliantams už teisės aktų nustatytu mastu sumažintą kainą, šiuo sumažinimu buvo pakankamai kompensuoti apeliantų, kaip savininkų, galintys kilti dėl kelio servituto suvaržymai, nepatogumai ar kiti nuotoliai. Ieškovai sąmoningai nereiškė pretenzijų dėl nustatyto kelio servituto, siekdami kuo pigiau įsigyti žemės sklypą. Apeliantai nuo tarnaujančio žemės sklypo įsigijimo iki šios dienos, kaip tarnaujančio sklypo savininkai, valdytojai ir naudotojai, dalyvauja Aplinkos ministerijos ir gamtos apsaugos asociacijos (GAA) „Baltijos vilkas“ veikloje. Ši aplinkybė rodo, jog jie ne tik, kad nepatyrė nuosavybės teisės suvaržymų, tačiau ir gavo neatlygintinę naudą. Apeliantai aptvėrę pravažiavimą naudojosi visu žemės sklypu pagal paskirtį be išimčių, nepatogumų ir suvaržymų, ir nustatytas servitutas neturėjo jokios įtakos. Teismas teisingai nurodė, jog apeliantų prašoma taikyti formulė nėra imperatyvas, privalomai taikytinas visų kelio servitutų atlyginimo apskaičiavimui, nustatant atlyginimą už servitutą. Apeliantų nurodyta teismų praktika nėra tapati nagrinėjamai situacijai, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Apeliantai, apskaičiuodami kompensacijos dydį, nesivadovaudami Metodika , o tik VšĮ „Registrų centro“ nurodytais tarnaujančio žemės sklypo vertės (2 650 Eur) duomenimis, byloje nepateikė realiai nuo 2014 m. iki 2020 m. sumokėtų žemės mokesčių išklotinės, iš kurios būtų galima objektyviai spręsti apie dėl nustatyto kelio servituto patirtus nuostolius, nepateikė duomenų kaip keitėsi tarnaujančio žemės sklypo vertė nuo 2014 m. iki 2020 m. Be to, ieškovai 2020 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog patiria savininko teisių suvaržymus dėl nustatyto kelio servituto, tačiau ne piniginius nuostolius. Ieškovams aptvėrus kelio servitutą, nepatogumai naudojantis žemės sklypu išnyko.

18.2. Nacionalinė žemės tarnyba aktu užfiksavo ieškovų parodymus ir specialiu matavimui skirtu prietaisu nustatė, jog kelio servituto teritorijoje yra savavališkai pastatytas gyvuliams ganytis skirtas aptvaras, kuris trukdo naudotis servituto teise. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai iš esmės neginčijo byloje pateiktų apeliantų kaltę pagrindžiančių nustatytų aplinkybių, jog apeliantai, būdami tarnaujančio žemės sklypo savininkais, vykdydami įstatymais jiems nustatytas pareigas, privalėjo patys pasirūpinti tinkamu ginčo servituto ribų pažymėjimu jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype. Atsakovė dėl ieškovų kaltės, neturėjo galimybės įgyvendinti kelio servitutu nustatytos teisės, naudoti jo pagal paskirtį ir patekti į savo asmeninę nuosavybę. Apeliantai, atstovaujami profesionalaus teisininko, turėdami pareigą būti sąžiningais, apdairiais, patikrinti teikiamus teismui duomenis, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, jų veiksmai lėmė nesąžiningo reikalavimo pateikimą, iškėlė nepagrįsto galimo ieškinio tenkinimo ir vėlesnio skolos išieškojimo vykdymo grėsmę, dėl ko būtų nukentėjusi atsakovė V. Ž..

18.3. Šiuo atveju buvo akivaizdus siekis suklaidinti teismą dėl kelio servituto naudojimosi ir prisiteisti periodinę kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas neteisėtu būdu, taip finansine prasme pakenkiant atsakovei. Teismui pateiktas patikslintas ieškinys, o dabar ir apeliacinis skundas yra nepagrįsti bei neteisėti. Teikdami apeliacinį skundą, ieškovai toliau didina atsakovei tiek bylinėjimosi išlaidas, tiek patiriamą stresą, kas atsižvelgiant į jos amžių ir sveikatos būklę yra ypatingai pavojinga, todėl pašė skirti apeliantei baudą CPK 95 straipsnio pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl kompensacijos už nustatytą kelio servitutą priteisimo iš buvusios sklypo savininkės V. Ž. už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Byloje nustatyta, kad NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-45, patikslintu 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 19SK-(14.19.110)-748, 1,6708 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esančiame (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas) buvo nustatytas 0,0783 ha ploto 4 m pločio kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus – žemės ūkio paskirties žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esančiam (duomenys neskelbtini). (viešpataujantis daiktas). Įrašas dėl to viešajame nekilnojamo turto registre galioja nuo 2013 m. gruodžio 4 d.

22. Ieškovai žemės sklypą 1,6708 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esantį (duomenys neskelbtini) įsigijo 2013 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties (registro Nr. 1215) pagrindu. Ieškovams įsigyjant žemės sklypą, jame jau buvo nustatytas kelio servitutas (sutarties 2.2 pp.).

23. Atsakovė V. Ž. nuo 2004 m. vasario 24 d. iki 2020 m. vasario 26 d. buvo žemės sklypo (viešpataujančio daikto) savininkė. Šį sklypą V. Ž. 2020 m. vasario 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 891) pardavė atsakovams V. P. ir A. P..

24. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas suvaržo tik vieną iš žemės savininko daiktinių teisių – naudojimosi, apribojant savininko (nagrinėjamoje byloje būtent ieškovo) teisės galimybes veikti. Kompensacija už servitutą skiriama tik tuo atveju, jei apsunkinto daikto savininko naudojimosi teisės yra ribojamos.

25. Teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. Galimi atvejai, kai teisinga ir adekvati kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui prilyginama viso sklypo rinkos vertei. Tačiau tiek žemės sklypo vertė, tiek suvaržymų naudotis likusia sklypo dalimi būtent dėl servituto nustatymo faktas teismų turi būti nustatyti remiantis bylos duomenų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220248/2017).

26. Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas priteisti kompensaciją iš V. Ž. motyvuodami tuo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus – konkrečiai valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad jiems įsigyjant sklypą, kainą mažinantis koeficientas nebuvo taikytas – bei aplinkybes, kad atsakovė V. Ž. servitutinėmis teisėmis nesinaudojo, kadangi ieškovai dalį servituto buvo užtvėrę elektriniu aptvaru. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

27. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų ieškinį dalyje dėl kompensacijos už nustatytą kelio servitutą priteisimo iš atsakovės V. Ž., konstatavo, jog 2014-2019 m. laikotarpiu ieškovai patys užtvėrė ginčo servitutinį kelią stacionare tvora (elektriniu aptvaru galvijams ganyti su apsauga nuo vilkų) ir taip suvaržė atsakovės V. Ž. teises į ginčo servitutą tokiu mastu, kad jomis nebuvo galima realiai pasinaudoti. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai, būdami tarnaujančio sklypo savininkais, vykdydami įstatymais jiems nustatytas pareigas, nepasirūpindami tinkamu ginčo servituto ribų nužymėjimu jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype, pažeidė atsakovės V. Ž. teisę naudotis servitutiniu keliu, ir byloje leistinais įrodymais neįrodė, kad dėl atsakovės servitutinių teisių pažeidimų jie nėra kalti. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog atsakovė realiai servitutiniu keliu nesinaudojo ir nesiekė juo naudotis, todėl nekilo konflikto, šioje situacijoje nėra teisiškai reikšminga.

28. CK 4.129 straipsnis nustato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, taip pat atlyginti dėl servituto nustatymo patirtus nuostolius; šios dvi teisės yra savarankiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).

29. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti (kaštai). Asmens išlaidos ar kaštai kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais. Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 str.). Taigi, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2009).

30. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3486/2012). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-546/2011). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).

31. Pagal bendrąsias taisykles, teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

32. Įregistravus servitutą subjektams atsiranda iš servituto kylančios teisės ir pareigos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 762,44 Eur dydžio kompensacijos dėl nustatyto kelio servituto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais šiuo aspektu ir jų nekartoja, tik papildomai akcentuoja, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog servitutinis kelias buvo aptvertas elektriniu aptvaru, kurį įrengė patys ieškovai. Apeliantų deklaratyvūs teiginiai apie tai, jog aptvaras yra kilnojamas, todėl bet kuris suinteresuotas asmuo gali perkelti vieną ar kitą kuolą ir dėl to vėliau reikšti pretenzijas ieškovams, jog NŽT 2019 m. gegužės 14 d. patikrinimo metu V. Ž. nurodė, kad į sklypą ji patekdavo per G. žemės sklypą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. turėjo galimybę ir naudojosi servitutiniu keliu, dėl ko ieškovai patyrė tam tikrų nepatogumų, juolab, kad kaip matyti iš 2019 m. gegužės 15 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FD-375-(14.19.141), pati ieškovė R. G. patikrinimo metu prašė užfiksuoti, jog patikrinimo metu servituto teritorijoje nėra išvažinėtų vėžių, o fotonuotraukos patvirtina, kad servituto teritorijoje yra pieva, apaugusi krūmais ir užtverta nuo pagrindinio kelio.

33. Pažymėtina tai, kad kompensacijos paskirtis yra įvertinti pinigais faktinius tarnaujančiojo daikto savininko praradimus, susijusius su nuosavybės teisės suvaržymu, todėl nagrinėjamu atveju apeliantų teiginiai dėl sklypo įsigijimo kainos nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovai patys apriboję atsakovės V. Ž. teises naudotis servitutiniu keliu, neturi teisės reikalauti kompensacijos už nustatytą kelio servitutą.

34. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl baudos skyrimo

35. Atsakovė V. Ž. prašė skirti ieškovams baudą CPK 95 straipsnio pagrindu už nesąžiningai pareikštą ieškinį.

36. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog CPK 95 straipsnio nuostatos patvirtina, kad šiame proceso įstatymo straipsnyje yra reglamentuotos ne tik, kaip nurodo paties straipsnio pavadinimas, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Teisėjų kolegija nurodo, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

37. Remiantis vien atsakovės nurodytomis aplinkybėmis dėl teisminių procesų inicijavimo, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, jog nagrinėjamu atveju ieškovai sąmoningai pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Aplinkybė, jog ieškinys atmestas, savaime neįrodo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto. Taigi, nenustačius ieškovų akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo skirti baudą ieškovams CPK 95 straipsnio pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Teismui netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

39. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

40. Byloje nustatyta, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą paregimą advokatui sumokėjo 847 Eur (2020 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaita faktūra MS Nr. 51-1/2020, Swedbank, AB 2020 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymas). Šios išlaidos neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl apeliacinį skundą atmetus, priteistinos atsakovei iš apeliantų lygiomis dalimis – po 423,50 Eur iš kiekvieno.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą,

Priteisti iš ieškovų R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 423,50 Eur iš kiekvieno (po keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėVirginija GudynienėTomas Romeika