Kauno apygardos teismo nutartis

2013-01-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-65-508-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-06-20Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-01-04Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-04
Bylos Nr.
1A-65-508-2013
Teisminio proceso Nr.
1-64-1-00212-2012-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Arūnas Paštuolis, Algimantas Smolskas
Nuteistasis
R. K.
Nukentėjusysis
L. K.
Advokatai
Rita Petručionytė
Kategorijos
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-65-508/2013

Teisėjas: D. Gudas Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00212-2012-2 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 04 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Onai Dirsienei, nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Ritai Petručionytei, nukentėjusiajai L. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių; pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant R. K. per 6 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Visiškai patenkinus L. K. civilinį ieškinį dėl jos turėtų išlaidų teisinei pagalbai, iš R. K. priteista L. K. naudai 1750 Lt. Iš dalies patenkinus L. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteista L. K. iš R. K. 5000 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis terorizavo L. K., grasindamas padaryti jai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, bei sistemingai ją baugino, naudodamas psichinę prievartą, o būtent: gyvendamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kartu su L. K., laikotarpyje nuo 2011 m. gegužės mėnesio pradžios, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu laiku nenustatytas, iki 2012-02-14 terorizavo ir sistemingai baugino L. K., naudodamas psichinę prievartą, t. y. 2011 metų antrame ir ketvirtame ketvirtyje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), R. K. tyčia, turėdamas tikslą įbauginti L. K. ir naudodamas psichinę prievartą, primygtinai reikalavo pasirašyti skyrybų dokumentus, išsakydamas grasinančius žodžius „aš tave taip privesiu, kad tu pasikabysi po beržo šaka“, „nu kas, kad aš tave pakabysiu, nieks nesupras, nes tu nenormali“ bei „jei liksi šiuose namuose, sau virvę ant kaklo pasikabini“.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės-birželio mėnesių laikotarpyje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, tyčia sugriebė L. K. už rūbų ir prievarta nutempė į namą, pargriovė ant lovos, o L. K. atsikėlus, vėl sugriebė ją už rūbų, tąsė ir trenkė į duris bei iškeikė necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, vadindamas ją „kale“, „debile“ bei kitais.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių laikotarpyje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, R. K. tyčia sugriebė L. K. už rūbų, stumdė ir stumdydamas pargriovė ant žemės bei keikdamas necenzūriniais žodžiais pradėjo draskyti nuo jos rūbus ir tokiu būdu baugino, panaudodamas psichinę prievartą.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio mėnesį tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, t. y. šaukdamas, kad „jos vaikai, tegu ji pati juos ir augina“, tyčia žemino L. K., sakydamas, kad vaikai ne jo ir, sugriebęs iš L. K. rankų jos mobilų telefoną, trenkė jį į sieną, o telefonui sudužus, ir L. K. renkant sudužusį savo telefoną, pribėgo prie L. K. ir stūmė L. K., dėl ko ji griūdama atsitrenkė galva į spintą, bei iškeikė ją necenzūriniais, žeminančiais žodžiais, vadindamas ją „kale“, „sterva“ bei kitais necenzūriniais žodžiais.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio 7 dieną, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje tyčia metė į L. K. plastikinį kibirą, sumušdamas jai nosį, bei šaukdamas necenzūriniais žodžiais ir ją žemindamas, sakydamas, jog ji „ nemoka net kibiro išplauti“.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. vasario 6 dieną, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sukėlė žodinį konfliktą, sakydamas, kad ji „net veršiuko girdyti nemoka“, ir tyčia žemino L. K. bei, naudodamas psichinę prievartą, jai grasino, o po to, sugriebęs ranka jai už veido, stūmė L. K., kuri atsitrenkė į galvijų šėrimo lovį.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012-02-14 apie 09 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, vėl tyčia iškeikė L. K. žeminančiais, necenzūriniais žodžiais, sugriebęs už rūbų grubiai tampė ją po kambarį, po to pargriovė ant lovos, ir vėl sugriebęs ją iš lovos išmetė ant grindų, dėl ko krisdama L. K. susitrenkė nugarą ir galvą bei jautė fizinį skausmą. Tuomet vėl sugriebė jai ranka už kaklo šaukdamas „tau reiks nedaug tik spustelsiu ir viskas pasibaigs“, tuo ją baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas L. K. padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką.

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį pakeisti: R. K. pagal BK 145 str. 2 d. išteisinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų. Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., nes neišsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nevertino įrodymų pakankamumo, tarpusavio ryšio. Pripažįstant R. K. kaltu dėl tęstinės nusikalstamos veikos, susidedančios iš septynių epizodų, nuosprendis negrindžiamas nuosekliais jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais, tik pasisakoma, jog kaltė įrodyta. Teismas įrodinėjimo dalyko neatskleidė ir vienareikšmiškai nekonstatavo, jog įrodytos visos kaltinime minimos aplinkybės. R. K. pripažintas kaltu dėl visų nusikalstamos veikos epizodų, padarius abstrakčią išvadą, jog jo kaltę įrodo jo paties, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, tačiau pastarųjų įrodomoji reikšmė nedetalizuota. Nagrinėjamu atveju tarp R. K. ir L. K. kilę buitinio pobūdžio konfliktai. Tokio pobūdžio veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, kuria siekiama sukelti stresą, nerimą ar baimę, ar veiksmai, sudarantys realų ir pakankamą pagrindą manyti, jog bus sunkiai sutrikdyta sveikata ar įvykdytas nužudymas. Šiuo atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., sudėties. L. K. ir byloje apklausti liudytojai nepatvirtino grasinimų realumo, ar kad jie nukentėjusiajai realiai sukėlė baimę ar nesaugumą. Nors R. K. pareikštas kaltinimas, jog 2012-02-14 dėl sumušimo L. K. jautė fizinį skausmą, specialisto išvadoje Nr. 81/12(09) konstatuota, jog L. K. galėjo jausti fizinį skausmą, todėl neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas daro išvadą, jog skausmą galėjusi jausti L. K. jį jautė. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą teismas mažina prašomos žalos dydį, argumentuodamas, jog L. K. galėjo jausti skausmą, tai yra daro priešingą išvadą. Teismas konstatuoja, jog nuteistasis siekė įbauginti L. K., tačiau neargumentuoja, būtent kokie įrodymai pagrindžia R. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyvius požymius. Nors teismas R. K. nusikalstamos veikos rašytiniu įrodymu laiko įvykio vietos apžiūros protokolą, tačiau nedetalizuoja, kokias nusikalstamos veikos aplinkybes jis pagrindžia. Teismas laiko, kad tęstinę nusikalstamą veiką kaip visumą įrodo liudytojų parodymai, tačiau liudytojas M. K. patvirtino, jog 2012-02-14 jis vežė motiną L. K. pas gydytojus - šios nusikalstamos veikos kvalifikuotinos pagal BK 140 str. 1 d. R. K. neneigia, o liudytojas V. K. patvirtina 2011 m. birželio mėn. įvykį ir 2012 m. vasario 6 d. įvykį, t.y. du iš septynių R. K. inkriminuotų epizodų. Kaltinimuose nurodyta, jog R. K. nusikalstamas veikas padarė tarpusavio su L. K. konfliktų metu, tačiau nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neatskleidė ir neakcentavo, kuo pasireiškė tarpusavio konfliktai iš L. K. pusės, nors pati L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog ji pastoviai imdavo R. K. telefoną ir taip išprovokuodavo konfliktus. Teismas, inkriminuodamas tęstinę nusikalstamą veiką, R. K. kaltę grindžia prielaidomis ir liudytojų abstrakčiais parodymais dėl ilgalaikių konfliktų su buvusia sutuoktine buvimo. R. K. kaltė dėl visų nusikalstamos veikos epizodų objektyviai neįrodyta. L. K. provokuojantis konfliktus elgesys imant telefonus yra reikšminga aplinkybė vertinant neturtinės žalos padarymo dydį. Nepagrįsta teismo išvada, jog L. K. parodymai buvo nuoseklūs ir akistatos metu. Akistatos metu L. K. davė kitokius parodymus, nei apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Teismas nesiaiškino, kodėl jos parodymai skiriasi. L. K. akistatos metu nepatvirtino 2012-01-07 įvykio dėl nosies prakirtimo. Teismas, inkriminuodamas R. K. kaltę dėl smurto naudojimo, siekiant, kad L. K. pasirašytų skyrybų dokumentus, nuosprendyje nepasisakė, neanalizavo ir nevertino R. K. šiame epizode teisinančių įrodymų. Nesurinkta objektyvių įrodymų, jog R. K., siekdamas nutraukti santuoką tarpusavio sutarimu, prieš L. K. naudojo smurtą ir siekė ją įbauginti. Tai, kad R. K. siekė L. K. įbauginti ir kad L. K. buvo įbauginta, todėl pasirašė skyrybų dokumentus, paneigia L. K. patvirtinimas dėl jos geros valios raštiško patvirtinimo santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje ir faktas, jog jos pageidavimu jai suteikta teisė iki dukros pilnametystės naudotis gyvenamuoju namu, kuria ji naudojasi iki šiol. R. K. teismui pateikė jo paties padaryto garso įrašo išklotinę, kuri įrodo L. K. agresyvų būdą ir reikalavimą, jog R. K. perleistų savo turtą vaikams, tačiau dėl šio įrodymo teismas nuosprendyje taip pat nepasisakė. Nuosprendžiu 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas priteistas išsamiai ir aiškiai jos priteisimo pagrindų nemotyvuojant dėl to, kad ji galėjo jausti skausmą dėl 2012-02-14 sumušimo. Teismas neįvertino tai, kad pati L. K. pripažino tądien sukėlusi konfliktą, pasakydama R. K., kad nevalgytų jos maisto. L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, jog ji imdavusi R. K. telefoną, jį šniukštinėdavusi, kas ir provokuodavo konfliktus. Apeliantės nuomone, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgtina į netinkamą ir nepagarbių pačios L. K. pripažintą elgesį R. K. atžvilgiu, ir žala nepriteistina.

Be to, apeliantės teigimu, R. K. inkriminuoti septyni tęstinės nusikalstamos veikos epizodai, ir R. K. pripažintas kaltu, esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai, nes veikos atskirai nekvalifikuotos, kas sąlygojo neteisingą bausmės skyrimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę ir nukentėjusiąją, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo motyvus dėl netinkamai surašyto skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio, pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai kaltinamasis pripažįstamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, teismas, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d., turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o jas patvirtinantys įrodymai paprastai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai chronologine ar kitokia patogia tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą byloje, ėmėsi visų priemonių išaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes - apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, ištyrė kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus, tačiau byloje esančių įrodymų visetą aptarė nepakankamai, nuosprendyje neišdėstė atskirų motyvų dėl kiekvieno iš nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodų, dėl ko pažeidė nuosprendžio surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, kas teisingai nurodoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas proceso klaidas, suvaržiusias kaltininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-04 nutartis baudž. byloje 2K-602/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Tai formalioji nusikaltimo sudėtis, nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs. Žmogaus terorizavimas pasireiškia sistemingais pasikartojančiais įvairiais grasinimais, siekiant sukelti asmeniui stresą, nerimą, baimę. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą nerimą, baimę ir nori taip veikti.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2011 metų antrame – ketvirtame ketvirčiais

Byloje nustatyta, kad R. K. 2011 metų antrame ir ketvirtame ketvirčiais, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), R. K. tyčia, turėdamas tikslą įbauginti L. K. ir naudodamas psichinę prievartą, primygtinai reikalavo pasirašyti skyrybų dokumentus, išsakydamas grasinančius žodžius „aš tave taip privesiu, kad tu pasikabysi po beržo šaka“, „nu kas, kad aš tave pakabysiu, nieks nesupras, nes tu nenormali“ bei „jei liksi šiuose namuose, sau virvę ant kaklo pasikabini“.

Iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad jis prisipažino konfliktavęs su sutuoktine dėl skyrybų dokumentų pasirašymo, tačiau neigė 2011 m. antrame – trečiame ketvirčiuose reikalavęs iš nukentėjusiosios pasirašyti skyrybų dokumentus bei jai grasinęs, sakydamas, kad: „aš tave taip priversiu, kad tu pasikabysi po beržo šaka“, „nu kas, kad aš tave pakabysiu, nieks nesupras, nes tu nenormali“ bei „jei liksi šiuose namuose, sau virvę ant kaklo pasikabini“. Nors nuteistasis teisme savo kaltę iš dalies neigė, tačiau iš nukentėjusiosios L. K. parodymų matyti, kad sutuoktinis jos atžvilgiu nuolat naudojo psichologinį smurtą, grasino susidorojimu, sakydamas, kad ji pati pasikars arba jis ją pats pakars, dėl ko ji jautė nuolatinę baimę. Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinime nurodytų žodžių „aš tave taip privesiu, kad tu pasikabysi po beržo šaka“ tiesiogiai niekas negirdėjo, teismui netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais pagrindo nėra. Liudytojų M. K., J. K. parodymai taip pat patvirtina, kad nuteistasis R. K. sistemingai baugino nukentėjusiąją, naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą. Būtent, liudytoju apklaustas M. K. teisme posėdyje parodė, kad girdėjo, kaip tėvas pasakė mamai: „padarysiu, kad tavęs nebūtų“ (1 t., b. l. 172), liudytoja J. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad mama jai yra pasakojusi, jog tėtis mamai yra sakęs, jog padarys jai taip, kad mama pati pasikartų (1 t., b. l. 40-41, 173). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymai sudaro pagrindą išvadai, jog nukentėjusioji buvo sąmoningai verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, o taip pat patvirtina ir tikrąjį nuteistojo R. K. ketinimą – sąmoningai įbauginti nukentėjusiąją, kad ši pasirašytų skyrybų dokumentus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, L. K. patvirtinimas dėl jos geros valios raštiško patvirtinimo santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje ir faktas, jog jos pageidavimu jai suteikta teisė iki dukros pilnametystės naudotis gyvenamuoju namu, kuria ji naudojasi iki šiol, nuteistojo kaltės dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia.

Iš 2012-06-21 teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėja prašė teismą prijungti prie bylos vaizdo medžiagą bei telefoninį garso įrašą, kuriuos teismas protokoline nutartimi prie bylos prijungti atsisakė (1 t., b. l. 169). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prie šios baudžiamosios bylos nėra prijungta apeliaciniame skunde nurodoma R. K. pateikta jo paties padaryto garso įrašo išklotinė, kuri neva įrodo L. K. agresyvų būdą ir reikalavimą, jog R. K. perleistų savo turtą vaikams, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad dėl šio įrodymo teismas nuosprendyje nepagrįstai nepasisakė.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2011 m. gegužės -birželio mėnesių laikotarpyje

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės - birželio mėnesių laikotarpyje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, tyčia sugriebė L. K. už rūbų ir prievarta nutempė į namą, pargriovė ant lovos, o L. K. atsikėlus, vėl sugriebė ją už rūbų, tąsė ir trenkė į duris bei iškeikė necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, vadindamas ją „kale“, „debile“ bei kitais.

Iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad jis pripažino 2011 m. gegužės – birželio mėnesiais buitinio konflikto su nukentėjusiąja metu ją pastūmęs, sugriebęs už rūbų bei „truktelėjęs“, tačiau tvirtino, kad ant lovos jos nepargriovė, netrenkė į duris, konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji. Nors nuteistasis savo kaltę teisme iš dalies neigė, nesutikdamas, jog pargriovė nukentėjusiąją ant lovos ir trenkė ją į duris, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju, o taip pat ir 2012-02-15 teisme parodė, kad, paėmęs nukentėjusiąją už rūbų, nustūmė pasodindamas ją ant lovos (1 t., b. l. 55, 58). Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad 2011 m. birželio mėnesio pradžioje R. K., supykęs, kad ji paėmė jo telefoną ir perskaitė ten išsaugotus sms pranešimus, kieme sugriebė ją už rūbų, prievarta įtempė į namus, kambaryje ją pastūmė, po ko ši pargriuvo ant lovos, po kiek laiko vėl sugriebė ją už rūbų ir tampė, trenkė į kambario duris, iškeikė necenzūriniais žodžiais. Tokie nukentėjusiosios parodymai užfiksuoti ir 2012-03-28 akistatos protokole (1 t., b. l. 68). Tą aplinkybę, kad 2011 m. birželio mėnesį nuteistasis R. K. vartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, laikydamas ją už rūbų, tampė ir išvadino necenzūriniais žodžiais, nurodė ir liudytoju teisme apklaustas V. K., patvirtindamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nors nuteistasis tvirtina, jog pati nukentėjusioji išprovokavo konfliktą, apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog pati nukentėjusioji L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, kad ji nuolat imdavo sutuoktinio telefoną ir taip išprovokuodavo konfliktus, teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiosios elgesys nelaikytinas provokuojančiu, kadangi ji sąmoningai neskatino kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš ją. Priekaištavimas vyrui dėl jo telefone esančių kompromituojančio pobūdžio sms pranešimų, abejonės dėl vyro neištikimybės, nelaikytinas akstinu agresyviais smurtiniais veiksmais peržengti santuokoje privalomas abipusės sutuoktinių pagarbos ir normalaus bendravimo ribas. Pažymėtina, kad santuokoje abu sutuoktiniai yra lygiateisiai, juos abipusiai sieja lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima, kitos pareigos. Šiuo atveju nuteistasis sutuoktinę nuožmiai baugino vedinas ego ambicijų, tai peraugo į nusikalstamus veiksmus ir visiškai neatitinka apeliaciniame skunde nurodytų teiginių dėl nukentėjusiosios provokuojančio elgesio.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2011 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesių laikotarpyje

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių laikotarpyje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sugriebė L. K. už rūbų, stumdė ir stumdydamas pargriovė ant žemės bei keikdamas necenzūriniais žodžiais pradėjo draskyti nuo jos rūbus ir tokiu būdu baugino, panaudodamas psichinę prievartą.

Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis prisipažino 2011 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesių laikotarpyje pastūmęs ir patraukęs nukentėjusiąją už rūbų, tačiau tvirtino jų nedraskęs. Iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu, tame tarpe ir 2012-03-28 akistatos metu, duotų parodymų matyti, kad ji nuosekliai tvirtino, jog R. K. ją pastumdamas partrenkė ant žemės, nudraskė rūbus, ir kad visa tai matė vaikai J. ir M.. Iš liudytojų J. K. ir M. K. parodymų teisme matyti, kad jie patvirtino matę, kaip tėvas stumdė mamą, ir nors šie asmenys nepatvirtino nukentėjusiosios drabužių draskymo fakto, tai nuteistojo kaltės nepaneigia.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2011 m. lapkričio mėnesį

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, t. y. šaukdamas, kad „jos vaikai, tegu ji pati juos ir augina“, tyčia žemino L. K., sakydamas, kad vaikai ne jo ir, sugriebęs iš L. K. rankų jos mobilų telefoną, trenkė jį į sieną, o telefonui sudužus, ir L. K. renkant sudužusį savo telefoną, pribėgo prie L. K. ir stūmė L. K., dėl ko ji griūdama atsitrenkė galva į spintą, bei iškeikė ją necenzūriniais, žeminančiais žodžiais, vadindamas ją „kale“, „sterva“ bei kitais necenzūriniais žodžiais.

Kaip matyti iš nuteistojo teisme duotų parodymų, jis savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, parodė, kad iš nukentėjusios buvo paėmęs mobilaus ryšio telefoną, tačiau tyčia jo nedaužė, prisipažino, kad šio konflikto metu nukentėjusiąją keikė, jai pasakė, kad vaikai ne jo tik kaip repliką, tačiau tvirtino jos nestūmęs. Atitinkamai nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad 2011 m. lapkričio mėnesį, kilus konfliktui su sutuoktiniu, įjungė telefoną įrašymui, kai šis ją žemino, sakydamas, kad vaikai ne jo, vėliau jis atėmė iš jos telefono aparatą, trenkė jį į sieną, pastarajai pradėjus rinkti telefono aparato detales, ją pastūmė, po ko ši pargriuvo ir atsitrenkė galva į spintą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais pagrindo nėra, kadangi jie ne tik kad neprieštarauja tarpusavyje, bet atitinka ir faktines bylos aplinkybes, o tuo pačiu paneigia ir nuteistojo kaltės visišką neprisipažinimą, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2012 m. sausio 7 d.

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio 7 dieną, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje tyčia metė į L. K. plastikinį kibirą, sumušdamas jai nosį, bei šaukdamas necenzūriniais žodžiais ir ją žemindamas, sakydamas, jog ji „nemoka net kibiro išplauti“.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos teisme nepripažino, tvirtino, kad plastikinio kibiro į nukentėjusiąją nemetė. Tačiau šį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios parodymai, kad nuteistasis, mesdamas į ją kibirą, pastarajai sumušė nosį, o taip pat ją keikė ir žemino, sakydamas, kad ji nemoka, negali net kibiro išplauti. Betarpiškai įvykį mačiusi liudytoja J. K. teisme taip pat patvirtino, kad matė, kaip tėvas metė į mamą kibirą, po ko jai buvo sutinusi nosis. Be to, liudytojas V. K. teisme parodė, kad matė sumuštą mamos nosį, ir kad tai galėjo būti sausio mėnesį.

Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2012 m. vasario 6d.

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. vasario 6 dieną (nuosprendyje neteisingai nurodyta 2011 m. vasario 6 d.), tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sukėlė žodinį konfliktą, sakydamas, kad ji „net veršiuko girdyti nemoka“, ir tyčia žemino L. K. bei, naudodamas psichinę prievartą, jai grasino, o po to, sugriebęs ranka jai už veido, stūmė L. K., kuri atsitrenkė į galvijų šėrimo lovį.

Iš nuteistojo parodymų teisme matyti, kad jis neigė ūkiniame pastate stūmęs nukentėjusiąją, aiškino, jog 2012-02-06 su sutuoktine buvo pokalbis dėl veršiuko. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme tapačiai parodė, kad 2012 m. vasario 6 d. ūkiniame pastate ją išvadino „sene“, priekaištavo, kad ji nieko nemoka, po to, sugriebęs ranka jai už veido, ją pastūmė, po ko ši susverdėjusi atsitrenkė į galvijų šėrimo lovį, tai matė vaikai M. ir V.. Iš liudytoju teisme apklausto V. K. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog matė, kaip ūkiniame pastate tėvas keikė ir stumdė mamą. Iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo metu pradžios laikėsi tos pačios pozicijos, tvirtindamas, kad girdėjo tėvus pykstantis, apsižodžiaujant, tačiau į tėvų konfliktus nesikišdavo.

Dėl BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, padarytos 2012 m. vasario 14 d.

Byloje nustatyta, kad R. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012-02-14 apie 09 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, vėl tyčia iškeikė L. K. žeminančiais, necenzūriniais žodžiais, sugriebęs už rūbų grubiai tampė ją po kambarį, po to pargriovė ant lovos, ir vėl sugriebęs ją iš lovos išmetė ant grindų, dėl ko krisdama L. K. susitrenkė nugarą ir galvą bei jautė fizinį skausmą. Tuomet vėl sugriebė jai ranka už kaklo šaukdamas „tau reiks nedaug tik spustelsiu ir viskas pasibaigs“, tuo ją baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą bei grasindamas L. K. padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis teisme savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, aiškindamas, kad, tarp jo ir sutuoktinės kilus žodiniam konfliktui, jis liepė pastarajai išeiti iš virtuvės, o šiai nepaklusus, sugriebė ją už rūbų ir stūmė ant lovos. Nukentėjusiajai pradėjus rėkti ir spardytis, jis sugriebė ją už kaklo, suspaudė ir pastūmė ant lovos. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad buitinio konflikto su sutuoktiniu metu R. K. ją išvadino necenzūriniais žodžiais, ši, bandydama išvengti jo fizinio smurto, iš virtuvės išbėgo į kambarį, kur šis ją atsivijęs pastūmė iš nugaros, po ko ji nugriuvo ant lovos. Po to jai keliantis R. K. vėl ją sugriebė už rūbų ir pradėjo tąsyti, o bandant atsikelti, numetė nuo lovos ant žemės, ten gulinčią tąsė, dėl ko ji į grindis susitrenkė nugarą ir galvą. Vėliau R. K. viena ranka sugriebė ją už kaklo, suspaudė, ir pasakė: „tau dabar nedaug reikia, ir viskas pasibaigs“. Iš liudytojų V. K., M. K. teisme duotų parodymų matyti, kad jie iš nukentėjusiosios sužinojo, jog tą dieną ją sumušė R. K., po ko ji dėl nugaros skausmų vyko į ligoninę.

2012-02-14 tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje patvirtina, kad 2012-02-14 L. K. dėl namuose smurtaujančio R. K. kvietė policiją į (duomenys neskelbtini), ir kad buvo nustatyti smurtą patvirtinantys požymiai – paraudęs L. K. kaklas (1 t., b. l. 6-9).

Specialisto išvada Nr. 181/12(09) patvirtina, jog L. K. 2012-02-14 sumušimo metu galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 20). Šią išvadą patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavęs specialistas D. Iešmantavičius.

Pažymėtina, kad atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog neaišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog skausmą galėjusi jausti L. K. iš tikrųjų jį jautė, sprendžia, jog toks apeliantės aiškinimas yra nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, ji dėl R. K. smurtinių veiksmų į grindis susitrenkė nugarą ir galvą, ir būtent dėl nugaros skausmo kreipėsi į medikus. Specialisto išvadoje bei specialisto paaiškinimuose vartojamas terminas „galėjo jausti fizinį skausmą“ šių nukentėjusiosios parodymų nepaneigia, priešingai, patvirtina fizinio skausmo realumą.

2012-03-28 akistatos protokole užfiksuota, jog nukentėjusioji L. K. patvirtino ir pasiliko prie savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 67-71). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nenurodė jokių prieštaringų jos akistatos metu duotiems parodymams aplinkybių, o tai, kad akistatos metu ji nenurodė 2012-01-07 įvykio dėl nosies prakirtimo, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo jos parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, juolab, kad šio įvykio aplinkybių ji nenurodė tik minėto procesinio veiksmo metu, o tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiama nukentėjusiąja davė išsamius ir nuoseklius parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir nustačius, kad konfliktai tarp šalių prasidėdavo dėl nukentėjusiosios L. K. įtarimų sutuoktiniui R. K. esant jam neištikimam ir jo telefono aparate išsaugotų sms pranešimų tikrinimo, ši aplinkybė nepaneigia aukščiau aptartais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog nuteistojo veiksmuose yra BK 145 str. 2 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų sudėties požymių visuma.

Vadovaujantis BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, ką šiuo atveju nukentėjusioji ir padarė, pareikšdama kaltinamajam 50000 litų dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai - asmeniui nenaudingas poveikis. Vertindamas neturtinę žalą, teismas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus: pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Turi būti atsižvelgta į nurodytų kriterijų visumą, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes kriterijų sąrašas nėra baigtinis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į įstatyme nurodytų kriterijų visumą, įvertino tai, kad 2011 birželio mėn. nukentėjusiajai buvo operuota stuburo išvarža, po operacijos jos galimybės dirbti sunkius ūkinius darbus buvo apribotos, tačiau ji juos dirbo – nešė vandenį, pjovė žolę, mėžė mėšlą, dėl ko pagrįstai nelaikė, jog nukentėjusioji jaučia fizinį skausmą stuburo srityje tik dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, civilinį ieškinį tenkindamas iš dalies. Šios išvados apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiosios fizinio skausmo realaus jautimo dėl nuteistojo 2012-02-14 nusikalstamų veiksmų, o taip pat jos elgesio sutuoktinio atžvilgiu vertinimu, nepaneigia. Nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis (5000 Lt) laikytinas realiu, pakankamai ekonomiškai pagrįstu ir atitinkančiu protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. K., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, teigiamą charakteristiką, į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą. Atsakomybę lengvinančių ir/ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., pagrįstai skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį nustatydamas artimą sankcijos vidurkiui, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., - įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas nuteistojo R. K. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam tiek už kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų paskirtoji bausmė, tiek ir galutinė subendrinta bausmė yra teisingos bei tinkamos realizuoti bausmės tikslus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistajam inkriminuoti septyni tęstinės nusikalstamos veikos epizodai, ir kad jis pripažintas kaltu, esant realiai nusikalstamų veiksmų sutapčiai, minėtos išvados nepaneigia ir pagrindo sušvelninti nuteistajam paskirtąją bausmę nesudaro.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Egidijus Jonas GrigaravičiusTeisėjai Arūnas PaštuolisAlgimantas Smolskas