- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2S-815-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19667-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Atsakovas
- R. R.
- Ieškovas
- G. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovei R. R. dėl paskleistos informacijos paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu už akių ieškovės G. P. (toliau – ir ieškovė) ieškinį tenkino visiškai – pripažino, kad atsakovės R. R. (toliau – ir atsakovė) apie ieškovę paskleista informacija, jog ieškovė apvogė atsakovę, yra pradingusi ir jai gresia teismas, neatitinka tikrovės, yra įžeidžianti bei žeminanti ieškovės garbę ir orumą; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 109 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 21 d. papildomu sprendimu už akių priteisė ieškovei iš atsakovės 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 24 d. išdavė ieškovei vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo už akių ir 2020 m. spalio 21 d. papildomo sprendimo už akių priverstinio vykdymo.
4. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. sausio 15 d. gautas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo ji prašė: 1) Atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti; 2) Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą už akių ir 2020 m. spalio 21 d. papildomą sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ieškinį atmesti; 3) Priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 20 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinimo ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo grąžino atsakovei.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, susipažinus su bylos esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškinys su priedais bei teismo pranešimu 2020 m. rugpjūčio 26 d. buvo įteiktas atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), asmeniškai ir pasirašytinai atsakovės motinai G. R. Pažymėjo, kad toks įteikimas yra numatytas CPK 123 straipsnio 3 dalyje, yra laikomas tinkamu įteikimu, todėl atsakovės nurodytos aplinkybes, jog jai nebuvo įteikti procesiniai dokumentai laikomi nepagrįstomis. Pažymėjo ir tai, kad dabar teismui pateiktame prašyme atsakovė savo gyvenamąją vietą irgi nurodė tuo pačiu adresu. Teismui šiuo adresu vieną kartą įteikus procesinius dokumentus, visi kiti procesiniai dokumentai atsakovei buvo siunčiami šiuo adresu ir atsakovei nenurodžius kito dokumentų įteikimo adreso, laikomi įteiktais tinkamai (CPK 121 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Atsakovė pati pripažino, jog nėra deklaravusi savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje, nes ketino dažnai grįžti į savo gyvenamąją vietą, todėl teismui pirmą kartą tinkamai įteikus atsakovei procesinius dokumentus jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nebuvo žinomi atsakovės subjektyvūs planai ir ketinimai, kurie neatitinka viešai deklaruotų, ir todėl nebuvo pagrindo imtis kitų priemonių bandant įteikti procesinius dokumentus kitais adresais. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pačios atsakovės neatsakingas elgesys, bet ne objektyvios svarbios priežastys nulėmė termino pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidimą. Atsakovė nurodė, jog apie priimtą sprendimą už akių sužinojo 2020 m. gruodžio 1 d., o prašymas dėl termino atnaujinimo teismui buvo pateiktas tik 2021 m. sausio 14 d., t. y. po 43 dienų, kas viršija dvigubai įstatyme nustatytą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti. Sprendė, kad toks ilgas terminas, netgi įvertinus tai, jog atsakovei reikėjo atlikti dokumentų vertinimus, laikytinas per ilgu ir nepateisinamu. Taip pat nurodė, kad CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra naikinamasis – prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju sprendimas už akių buvo priimtas 2020 m. rugsėjo 17 d., procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti ne fiktyviu būdu, todėl naikinamasis terminas suėjo 2020 m. gruodžio 17 d., o pareiškimas pateiktas 2021 m. sausio 14 d., todėl atsakovės praleistas terminas negali būti atnaujinamas ir šiuo pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį, atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir šio pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą.
Atsiliepimas
8. Atsakovė nurodė, kad procesiniai dokumentai tinkamai įteikti nebuvo, kadangi ji nėra gavusi teismo pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo į ieškovės pateiktą ieškinį ir pirmosios instancijos teismo sprendimų. Jos motina G. R. dėl savo amžiaus pamiršo pasakyti apie laiško gavimą. Todėl apie priimtą už akių ir papildomą sprendimą sužinojo tik iš antstolio 2020 m. gruodžio 1 d., el. paštu gavus patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, raginimą įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Pažymėjo, kad po informacijos gavimo operatyviai ėmėsi savo pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos; jos veiksmai neturi jokių proceso vilkinimo ir (ar) veikimo prieš proceso koncentraciją bei ekonomiškumą požymių; terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti praleido dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių ir ne dėl savo kaltės. Nurodė, kad teko laukti kol bus išversti iš užsienio kalbų dokumentai, kadangi įrodymai teismui gali būti pateikiami tik lietuvių kalba, o šioje byloje beveik visi įrodymai dėl termino praleidimo dėl svarbių priežasčių ir dėl ieškovės neturtinės žalos nebuvimo yra užsienio kalba. Taip pat sunkumų sukėlė tai, kad karantino laikotarpiu ji negali grįžti į Lietuvą, be to, vertimų biurai ilgiau užtruko su vertimais dėl pandemijos sukeltų pasekmių. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nebuvo pasinaudota nei kuratoriaus institutu, nei procesinių dokumentų siuntimu kitais adresais, įskaitant el. paštu, todėl darytina išvada, kad buvo padarytas esminis procesinių dokumentų įteikimo tvarkos pažeidimas. Analogišką poziciją yra išsakęs ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014). Pažymėjo, kad nuo 2020 m. sausio 21 d. ir iki šios dienos gyvena (duomenys neskelbtini), ten dirba. Neišsiregistravo iš Lietuvoje esančios gyvenamosios vietos, nes planavo grįžti dažnai į Lietuvą, tačiau dėl Covid-19 viruso grėsmės pasaulyje buvo apribota galimybė sugrįžti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad dėl Covid-19 viruso grėsmės ir dėl valstybių priimtų nutarimų pandemijos suvaldymo klausimu buvo ir yra apribota galimybė grįžti į Lietuvą. Be to, byloje nėra įrodymų, kad minėtas pranešimas jai iš tikrųjų buvo įteiktas. Kadangi dokumentai jai nebuvo įteikti, todėl nebuvo įvykdyti privalomi įstatymo reikalavimai, leidžiantys priimti sprendimą už akių. Atkreipė dėmesį į tai, kad CPK 287 straipsnio 1 dalyje tiek 20 dienų terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, tiek trijų mėnesių terminas prašymui atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą paduoti skaičiuojamas nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Tačiau nei CPK 287 straipsnyje, nei kitose CPK normose nėra tiesiogiai reglamentuota procesinė situacija, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda šalis, kuri nebuvo tinkamai informuota apie priimtą sprendimą už akių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, kad prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos, gali būti taikomas tik toms procesinėms situacijoms, kurios yra nustatytos CPK 285 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo už akių priėmimą, t. y. kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda asmuo, kuris buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012). Nagrinėjamoje byloje atsakovė apie pradėtą prieš ją civilinę bylą buvo informuota CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau teismas, priimdamas sprendimą už akių, neįsitikino, kad atsakovė buvo tinkamai (realiai) informuota apie pradėtą teismo procesą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią tokiu atveju, kai procesiniai dokumentai yra įteikiami pagal įstatymą, o ne faktiškai (realiai), yra pagrindas atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir tokiu atveju nėra taikomas naikinamasis 3 mėnesių terminas. Pažymėjo, kad ji apie procesą sužinojo tik 2020 m. gruodžio 1 d., o ne 2020 m. rugpjūčio mėn. Pažymėjo ir tai, kad sprendimo už akių institutas yra viena iš CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias proceso vilkinimui, kad būtų užtikrinti proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principai, tačiau šia priemone teismas turi pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu tai nekenkia pačiai bylai, jeigu netrukdo jos tinkamai išnagrinėti (Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime „Dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių ir apeliacijos institutų”). Tokiu būdu byla išnagrinėta netinkamai – padarant procesinius pažeidimus (nepranešant atsakovei apie iškeltą jo atžvilgiu bylą), tuo pažeidžiant ir minėto Konstitucinio teismo nurodymą apie tai, kad sprendimas už akių galimas tik tada, kai tai nekenkia bylos nagrinėjimui iš esmės. Todėl atsižvelgiant į šį Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nurodymą, bei tai, kad jai nebuvo žinoma apie priimtą sprendimą už akių ir dėl to negalėjo pasinaudoti numatyta įstatyme teise per 20 dienų paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismo priimtas sprendimas ir papildomas sprendimas turėtų būti peržiūrėti ir civilinės bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę į teismą. Tam, kad ši teisė būtų veiksminga, asmuo privalo turėti aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą, ribojantį jo teises (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nuneš Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53; 2004 m. vasario 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Bogonosprieš Rusiją, peticijos Nr. 68798/01), tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti bei komentuoti pastabas ar pateiktus įrodymus, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloj e Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Formalus pranešimo išsiuntimas, neįsitikinus, kad jis pasieks pareiškėją laiku, negali būti vertinamas kaip tinkamas pranešimas (žr., pvz., 2017 m. sausio 24 d. sprendimo byloje Fridman prieš Lietuvą, peticijos Nr.40947/11, par. 26). Darytina išvada, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina, ir klausimas išspręstinas iš esmės, t. y. atnaujintinas terminas atsakovės pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti.
9. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
10. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog ieškinio su priedais įteikimas jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), asmeniškai ir pasirašytinai atsakovės motinai negali būti laikomas tinkamu įteikimu. Siekiant nevilkinti procesinių dokumentų įteikimo procedūros bei pačios bylos nagrinėjimo, užtikrinti proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimą, įstatymas reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo taisykles, kai adresatui – fiziniam asmeniui – asmeniškai jų įteikti nepavyksta. CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepavykus pristatyti procesinį dokumentą asmeniškai adresatui, būtina pasinaudoti galimybe įteikti jį kartu su asmeniu gyvenančiam pilnamečiui šeimos nariui. Be to, įstatymas nustato pareigą asmenims, priėmusiems procesinius dokumentus, pasitaikius pirmai progai, įteikti juos galutiniam adresatui. Tokią pareigą numato CPK 123 straipsnio 5 dalis, dėl ko procesinių dokumentų įteikimas nors ir ne tiesiogiai adresatui, yra laikomas tinkamu įteikimu. Lietuvos Apeliacinis teismas savo praktikoje laikosi nuomonės, kad procesinių dokumentų įteikimas adresato (fizinio asmens) motinai yra laikomas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu (žr., pvz., Lietuvos Apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 523/2014). Šioje situacijoje lemiamos reikšmės turėjo faktas, kad pati proceso šalis kaip savo adresą nurodė (deklaravo) savo motinos gyvenamosios vietos adresą, nors iš tikrųjų šalis gyveno užsienyje. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad toks dalyvaujančio byloje asmens elgesys suponavo teismo teisę pristatyti procesinius dokumentus jo nurodytu (deklaruotu) adresu ir nors dokumentai nebuvo jam įteikti asmeniškai, tačiau atsakovės motina, kaip šeimos narys buvo tinkamas subjektas, galintis juos priimti. Todėl atsakovės argumentai, kad ji nurodytu adresu faktiškai negyvena, yra teisiškai nereikšmingi. Atsakovė nuo 2020 m. sausio 21 d. ir iki šios dienos (t. y. daugiau nei metus laiko) gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau iki dabar nėra deklaravusi išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžė, kad: pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnį, „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta <...> yra toje valstybėje <...>, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena“. „Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.“; pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą „asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos.“; pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 530 straipsnį, atsakovė tebevykdo administracinį nusižengimą: „Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimas deklaravimo įstaigai, melagingų deklaravimo duomenų pateikimas“; deklaruoti gyvenamąją vietą galima internetu per Elektroninių valdžios vartų portalą arba atvykus į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini); būtent atsakovei tenka pareiga pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir išvykimą gyventi į užsienį, o to nepadarius, jai pačiai ir tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės – tai yra procesiniai dokumentai buvo įteikti paskutiniu žinomu šalies gyvenamuoju adresu ir yra laikomi tinkamai įteiktais (CPK 121 straipsnis). Taigi, atsakovė, teigdama, kad gyvena (duomenys neskelbtini) ir sąmoningai iki šiol nedeklaruoja išvykimo iš Lietuvos, pripažįsta, kad piktybiškai nuo 2020 m. sausio 21 d. daro administracinį nusižengimą, negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų, nerūpestingai ir aplaidžiai žiūri į savo pareigas. Atsakovės argumentai, kad neišsiregistravo iš Lietuvos, nes planavo grįžti dažnai, nepaneigia jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), pareigos išsideklaruoti ir nesuteikia teisės daryti administracinį nusižengimą, ypač, kai atsakovė deklaruoti gyvenamąją vietą galėjo internetu arba ambasadoje (duomenys neskelbtini) bet kuriuo metu. Todėl tik pati atsakovė yra kalta dėl to, kad jai tenka prisiimti susijusias neigiamas pasekmes. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Pripažinti, kad jei atsakovės administracinio nusižengimo darymas, t. y. neteisėti veiksmai, būtų laikomi svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti, t. y. gauti naudos, būtų akivaizdus šių principų pažeidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gina ir teisinio apibrėžtumo (saugumo) principą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Šiuo atveju ieškovė turi teisėtus lūkesčius į įsigaliojusį teismo sprendimą, bei galioja teisinio aiškumo, apibrėžtumo principas, nes dokumentai atsakovei įteikti pagal įstatymą ir tai negali būti ginčijama remiantis atsakovės neteisėtu elgesiu neišsideklaruojant iš Lietuvos ar dėl aplaidumo praleidžiant įstatymų nustatytus terminus teikti pareiškimus. Svarbia laikytina ir CPK 126 straipsnyje įtvirtinta nuostata, numatanti atsakomybę už procesinių dokumentų neperdavimą adresatui. Šioje normoje nustatyta, kad asmeniui, priėmusiam procesinį dokumentą vietoj adresato ir be pateisinamų priežasčių nepranešus apie gautus procesinius dokumentus ar neperdavus jų galutiniam adresatui, teismas turi teisę skirti baudą iki trijų šimtų eurų. Atsakovės motina, priimdama procesinius dokumentus už atsakovę, turėjo jausti didesnę atsakomybę kuo skubiau informuoti adresatą apie jam skirtą korespondenciją ir šitaip įgyvendinti CPK 123 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą. Atsakovės motina pridėjo paaiškinimą dėl dokumentų įteikimo, kuriuo tik patvirtino savo atsainų ir aplaidų požiūrį į dokumentų įteikimą. Visgi tai niekaip neatleidžia atsakovės motinos nuo pareigos perduoti dokumentus dukrai, o kartu nepaneigia ir tinkamo dokumentų įteikimo atsakovei. Atsakovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, savo argumentus grįsdama netinkamu procesinių dokumentų įteikimu, kadangi asmenys, kurie priima procesinius dokumentus už kitus asmenis, su numatyta atsakomybe už procesinių dokumentų neperdavimą, yra pasirašytinai informuojami apie pareigą ir atsakomybę perduoti procesinius dokumentus. Atsakovė nepagrįstai remiasi ir argumentais, kad nebuvo pasinaudota nei kuratoriaus institutu, nei procesinių dokumentų siuntimu kitais adresais, ir kad tai prieštarauja teismų praktikai. Visgi Atsakovės cituojamoje byloje Nr. 3K-3-392/2014 yra kitos faktinės aplinkybės: „pareiškėjui teismo sprendimo už akių patvirtinta kopija įstatyme nustatyta tvarka nebuvo įteikta (nei asmeniškai, nei per kitą asmenį).“ Šiuo atveju priešingai: procesiniai dokumentai buvo įteikti atsakovės gyvenamosios vietos adresu jos motinai, t. y. per kitą asmenį, dėl to ginčo nėra, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo pasinaudoti kitais procesinių dokumentų įteikimo būdais, o tuo labiau įteikti kitais adresais, kai pati atsakovė nėra viešai deklaravusi kitų adresų. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad toks įteikimas yra numatytas CPK 123 straipsnio 3 dalyje, yra laikomas tinkamu įteikimu. Pažymėjo, jog CPK įtvirtinti procesinių dokumentų įteikimo būdai yra alternatyvūs ir naudojami, kuomet adresatui nepavyksta įteikti procesinių dokumentų, t. y. nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento Atsakovės registruotos gyvenamosios vietos adresu, teismas turėtų išnaudoti kitas jam prieinamas priemones. Nors atsakovė remiasi EŽTT sprendimais, grįsdama, kad nebuvo tinkamai informuota apie teismo procesą, nes ne jai asmeniškai (realiai) įteikti dokumentai, visgi EŽTT aiškina taip: „EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, <...> nesikreipė į civilinio statuso registrą, profesinius subjektus (žr. cituoto sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją par. 84–85 <...>), nebandė dokumentų įteikti pareiškėjo darbovietės ar artimo giminaičio adresais (žr. cituoto sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją par. 41).“ Analogiškai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina, kad „procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų <...> savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą ,,jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į aptartą EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. <...> Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje“ (EŽTT byla Nr. e3K-3-520-469/2018). Taigi, šiuo atveju teismas buvo pakankamai rūpestingas, nes patikrino atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą ir pavyko realiai (ne tik formaliai) įteikti procesinius dokumentus fizinio asmens (atsakovės) gyvenamosios vietos adresu fiziniam asmeniui – atsakovės motinai (artimam giminaičiui) ir tai laikytina tinkamu, realiu informavimu, atitinkančiu EŽTT praktiką. Taip pat pažymėjo, kad ji ieškinį padavė dėl garbės ir orumo įžeidimo, t. y. asmeninio pobūdžio dalyko. Todėl atsakovė ženkliai ir nepateisinamai praleido terminą kreiptis dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, o jos nurodyti argumentai bei motyvai – neva ilgai užtrukęs dokumentų vertimas – neturi jokios teisinės reikšmės, nes minėti vertimai niekaip nėra susiję su ginčo esme civilinėje byloje Nr. e2-25247-960/2020. Be to, atsakovės pasirinktas vertimų biuras MB „Greitas vertimas“ gali dokumentus išversti skubos tvarka bei nuotoliniu būdu, dirba 7 d. per savaitę. Pasiteiravus dėl paslaugos trukmės šiuo metu, t. y. tebesitęsiant Covid-19 pandemijai ir apribojimams, įmonė vieno lapo dokumentą iš (duomenys neskelbtini) kalbos pasiūlė išversti per 1 parą. Taip pat per 1 d. d. išversti iš (duomenys neskelbtini) kalbos ir notariškai patvirtinti siūlo ir kiti vertimų biurai. Taip pat yra nemažai advokatų, skubiai ir nuotoliniu būdu išvykusiems asmenims teikiančių teisinę pagalbą bei rengiančių procesinius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad yra įvairios galimybės pandemijos metu pateikti pareiškimą nuotoliniu būdu skubos tvarka ir gauti vertimus skubos tvarka, 17 dienų buvo daugiau nei pakankama atsakovei bent šio termino nepraleisti ir imtis aktyvių veiksmų savo interesams ginti per įstatymų nustatytus terminus. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė tik dėl savo aplaidumo praleido ir šį terminą, o pandemija ir negalėjimas grįžti tėra pretekstas pateisinti aplaidžiai praleistus terminus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinimo ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo grąžino atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinys su priedais ir pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo išsiųsti atsakovės deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 2020 m. rugpjūčio 26 d. pasirašytinai įteikti atsakovės motinai G. R. Atsakovė atsiliepimo nepateikė, todėl 2020 m. rugsėjo 17 d. priimtas sprendimas už akių.
16. Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nebuvo pasinaudota nei kuratoriaus institutu, nei procesinių dokumentų siuntimu kitais adresais, įskaitant el. paštu, todėl darytina išvada, kad buvo padarytas esminis procesinių dokumentų įteikimo tvarkos pažeidimas.
17. Tačiau pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
18. Taigi, ieškinys su priedais ir pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo įteikti atsakovės šeimos narei – jos motinai. Todėl vertintina, kad procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai bei, priešingai nei nurodė atsakovė, pirmosios instancijos teismui neatsirado pareiga pasinaudoti kuratoriaus institutu ar procesinius dokumentus atsakovei siųsti kitais adresais.
19. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra nurodęs, kad „asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi EŽTT jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48). Kartu EŽTT praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnis reikalauja bei leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus, įskaitant ir galimybę priimti sprendimus už akių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34; 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 73; 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 44). Nagrinėdamas bylas, kuriose nacionaliniai teismai sprendė vieną iš šalių apie procesą informuoti viešo paskelbimo būdu tam, kad galėtų būti tęsiamas bylos nagrinėjimas, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad taisyklės, susijusios su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, yra skirtos tinkamam teisingumo vykdymui ir visų pirma teisinio tikrumo principo atitikimui užtikrinti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą. Neribotam laikui pratęsus procesą, siekiant nustatyti vieno iš susijusių asmenų adresą, gali būti pažeisti teisinio tikrumo ir tinkamo teisingumo vykdymo principai (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03). EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58). Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją). Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44)“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aukščiau cituotoje byloje, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, nurodė, kad procesiniai dokumentai atsakovei (juridiniam asmeniui) nė karto nebuvo siųsti ieškinyje ir pranešime dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo nurodytu jos adresu korespondencijai. Todėl konstatavo, kad šiuo atveju teismas, prieš taikydamas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisine fikcija grindžiamą procesinių dokumentų įteikimo būdą, neišnaudojo visų jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas įteikti procesinius dokumentus, ir nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas šalies informavimas tiek apie pradėtą teismo procesą, tiek apie priimtą teismo procesinį dokumentą.
21. Tuo tarpu kitoje byloje sprendė, kad atsakovas (fizinis asmuo), kuriam procesiniai dokumentai, nenustačius jo realios gyvenamosios ir darbo vietos adreso, įteikti CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu, buvo tinkamai informuotas apie paduotą ieškinį, todėl CPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 3 mėnesių naikinamasis terminas taikytinas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-684/2020).
22. Nagrinėjamu atveju atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti ne teisine fikcija grindžiamu jų įteikimo būdu, o realiai įteikiant juos šeimos nariui, dėl ko atsakovė, laikytina, buvo palankesnėje padėtyje nei asmenys, dėl kurių buvo sprendžiama aukščiau nurodytose kasacinėse bylose.
23. Todėl vertintina, kad atsakovė, 2021 m. sausio 14 d. pateikdama pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, praleido naikinamąjį terminą, kuris suėjo 2020 m. gruodžio 17 d., ir kuris negali būti atnaujinamas.
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista.
25. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Atsakovės R. R. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.