- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-30
- Bylos Nr.
- eI-217-790/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00122-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- UAB ,,Akamar“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 12.14.1.1Pajamų ir sąnaudų pripažinimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Akamar“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB ,,Akamar“ kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-4), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-255 (7-252/2015); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-120; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2015 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. FR0682-497. Nurodo, kad Kauno AVMI, atlikusi pakartotinį mokestinį patikrinimą, 2015 m. liepos 14 d. pateikė UAB „Akamar“ patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-FR0680-509. 2015 m. liepos 24 d. šis aktas buvo patvirtintas sprendimu Nr. FR0682-497. Pareiškėjui pateikus skundą, VMI priėmė 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-120, kuriuo skundas buvo atmestas. MGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. S-225(7-252/2015) patvirtino mokesčių administratoriaus sprendimą. Pareiškėjo nuomone, MGK sprendimas nenuoseklus, jame netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, padaryta klaida taikant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Pareiškėjas skunde MGK teigė, kad tik teisėtai gautos pajamos sudaro pelno mokesčio bazę. Todėl pajamų apskaitymui negali pakakti vien faktinio jų gavimo į sąskaitą. Vien pinigų pervedimas į sąskaitą savaime nesudaro pagrindo šių lėšų pripažinti pajamomis pelno mokesčio prasme. Mokesčių administratorius, neigdamas mokesčių mokėtojo apskaitos dokumentus, privalo pagrįsti, kodėl šios pajamos yra ne tokios, kaip deklaruota. Nustačius, kad ūkinė operacija, pagal kurią buvo gautos lėšos, yra neįvykusi, tai savaime sudaro pagrindą piniginių lėšų, kurios judėjo šios operacijos pagrindu, nepriskirti nei prie apmokestinamų pajamų, nei prie patirtų sąnaudų. Pareiškėjas nurodo, kad pirko prekes iš Lietuvoje veikiančių įmonių ir pardavė jas Estijoje veikiančioms įmonėms. Už prekes gautus pinigus iš Estijos įmonių pervedė Lietuvoje veikiančioms įmonėms – prekių pardavėjams. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad prekių pirkimo ūkinė operacija, pagal kurią buvo pervestos lėšos, yra neįvykusi, padarė tiesioginę išvadą, kad patirtos išlaidos (pervestos lėšos už prekes) negali būti priskirtos sąnaudoms. Nors išlaidų patyrimo faktas yra neginčytinas (lėšos perverstos bankiniu pavedimu), mokesčių administratorius nesvarstė, kad patirtos išlaidos galėtų būti priskirtos kitoms išlaidoms, kurios, kaip ir pagal tą patį sandorį gautos pajamos, tariamai nesusijusios su įprastine veikla. Nustačius, jog ūkinė operacija yra neįvykusi, savaime reiškia, kad ir pajamos negali būti apskaitomos, nepriklausomai nuo to, kad jos buvo gautos. Nustačius, kad ūkinė operacija yra neįvykusi, o patektos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės, išlaidas ir pajamas mokesčių administratorius galėtų apskaityti tuo atveju, jeigu nustatytų tariamai tikruosius, slepiamus sandorius bei mokestinę tokių ūkinių operacijų naudą, t. y. taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį. MGK nurodo, kad pareiškėjas nepateikia konkrečių įrodymų, jog per banko sąskaitas pervesti pinigai nėra pajamos. Pareiškėjas teigia, kad įvyko prekių pirkimas-pardavimas. Jeigu mokesčių administratorius nustato, kad atitinkami sandoriai neįvykę, mokestine prasme negali būti įvertinama tik viena sandorio pusė (sąnaudų) vien dėl to, kad tai yra nenaudinga mokesčių mokėtojui ir naudinga mokesčių administratoriui. Pareiškėjas 2017 m. birželio 13 d. paaiškinimuose raštu papildomai nurodo, kad pareiškėjas nedisponavo piniginėmis lėšomis, kurios buvo pervedamos tik formaliai, su tikslu jas pervesti UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į skundą (b. l. 57-60) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirminio patikrinimo metu Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (techninės įrangos) įsigijimą iš UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ už 2 635 492,29 Lt (2 178 093 Lt + 457 399 Lt PVM). Bendrovė, išrašydama PVM sąskaitas faktūras, įformino šios įrangos pardavimą Estijoje registruotoms įmonėms – OU „SD Holding“, OU „Alteal Kaup“, OU „Nikoma“, OU „BVM Remonditood“, OU „Smesta“. Estijos mokesčių administratorius nepatvirtino sandorių tarp bendrovės ir Estijoje registruotų įmonių. Nustatyta, kad realus prekių pirkimas pardavimas tarp bendrovės ir minėtų įmonių neįvyko. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas į pajamas įskaitė 2 235 629,15 Lt sumą pagal Estijos įmonėms išrašytas formalias PVM sąskaitas faktūras, iš Estijoje registruotų įmonių į atsiskaitomąją banko sąskaitą gavo 2 027 466,02 Lt (2011 m. – 1 403 199,76 Lt, 2012 m. – 624 266,26 Lt) nenustatytos kilmės piniginių lėšų. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, pagal 2 straipsnio 24 dalies nuostatas, pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Pakartotinio patikrinimo metu, apibendrinusi pirminio patikrinimo metu surinktą informaciją, Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjui pervestos piniginės lėšos pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas priskirtinos gautoms kitoms pajamoms, kurios nėra susijusios su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Gautas kitas, su veikla nesusijusias, pajamas sąlygoja ne formalus pajamų apskaitymas pagal bendrovės įformintus juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, o faktiškas piniginių lėšų į bendrovės banko sąskaitą gavimas. Kauno AVMI nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kad ūkinės operacijos pagal įformintus apskaitos dokumentus neįvyko, nepaneigia pajamų gavimo fakto. Gautas kitas pajamas patvirtina pareiškėjo apskaityti ir deklaruoti duomenys, patvirtinantys gautų kitų pajamų (gauto pelno) panaudojimą ankstesnių laikotarpių nuostolių dengimui. Nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas įmonėms UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ pervedė 2 416 717,49 Lt, šių įmonių vardu įforminti dokumentai juridinės galios neturi, t. y. realus prekių pirkimas pardavimas tarp pareiškėjo ir įmonių neįvyko. Pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas sąnaudos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais tik tada, kai jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, yra įprastos ir būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Atsakovas nurodo, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno AVMI atliko pareiškėjo PVM ir pelno mokesčio mokėjimo patikrinimą už 2011-2012 m., kurio metu nustatė, kad pareiškėjas pagal UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras įformino prekių (įrangos) pirkimą už 2 635 492,29 Lt (iš jų PVM 457 399 Lt), ir šią įrangą pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras pardavė Estijoje registruotoms įmonėms. Kauno AVMI konstatavo, kad UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes tarp pareiškėjo ir minėtų bendrovių realus prekių pirkimas-pardavimas nevyko. Dėl šios priežasties Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 457 399 Lt PVM sumą, be to, nepagrįstai į leistinus atskaitymus apskaičiuojant pelno mokestį įtraukė 2 178 093 Lt sumą, ir dėl šių pažeidimų 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-326 dėl patikrinimo akto patvirtinimo nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 457 399 Lt PVM, 126 252 Lt PVM delspinigius ir 45 740 Lt PVM baudą bei 280 393 Lt pelno mokestį, 43 584 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 28 039 Lt pelno mokesčio baudą. VMI 2014 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 69-125 (MGK byla, b. l. 9-15) patvirtino Kauno AVMI 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-326.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas dėl MGK 2015 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. S-7(7-232/2014) dalies, kuria buvo patvirtinti nurodymai sumokėti į biudžetą PVM ir su juo susijusias sumas, skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-230-438/2017 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje padarė išvadą, kad byloje pakanka duomenų nustatyti, jog prekių tiekimas PVM įstatymo prasme neįvyko, t. y. pareiškėjui nebuvo perduota teisė kaip savininkui disponuoti prekėmis, todėl PVM objektas nebuvo sukurtas.
Vykdydama MGK 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-7(7-232/2014), VMI 2015 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 69-23 panaikinti nurodymus dėl pelno mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo bei pavesti Kauno AVMI atlikti pakartotinį pelno mokesčio patikrinimą.
Kauno AVMI, vykdydama šį VMI sprendimą, atliko pakartotinį pelno mokesčio patikrinimą už 2011-2012 m. ir surašė 2015 m. liepos 14 d. patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-FR0680-509 (MGK byla, b. l. 40-52). Kauno AVMI patikrinimo akte, kaip nurodė MGK, vertino aplinkybes, susijusias su pajamų pripažinimu ir pelno mokesčio apskaičiavimu. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011-07-29 iki 2011-12-30 įformino prekių įsigijimą iš UAB „Moriva“ už 879 672,80 Lt (be PVM) ir tuo pačiu laikotarpiu įformino jų pardavimą trims Estijos bendrovėms OU „SD Holding“, OU „Alteal Kaup“ ir OU „Nikoma“ už bendrą 891 366,70 Lt sumą. Pareiškėjas į banko sąskaitą iš minėtų Estijos bendrovių gavo 2011 m. 697 215,76 Lt, o 2012 m. 194 150,94 Lt. Be to, Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011-03-24 iki 2011-06-27 įformino prekių įsigijimą iš UAB „EST Solutions“ už 870 400 Lt (be PVM), tuo pačiu laikotarpiu įformino jų pardavimą už 907 794 Lt Estijos įmonei OU „BVM Remonditood“, iš kurios 2011 m. į sąskaitą gavo 705 984 Lt. Kauno AVMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012-01-16 iki 2012-02-22 įformino prekių įsigijimą iš UAB „Arūno projektai“ už 428 020 Lt (be PVM) ir tuo pačiu laikotarpiu įformino jų pardavimą už 436 468,45 Lt Estijos įmonei OU „Smesta“, iš kurios 2012 m. gavo 430 115,30 Lt. Kauno AVMI nustatė, kad iš viso pareiškėjas į banko sąskaitą iš minėtų Estijos įmonių gavo 2011 m. 1 403 199,76 Lt, o 2012 m. 624 266,24 Lt pinigines lėšas, viso 2 027 466 Lt, o į pajamas įskaitė 2 235 629,15 Lt, t. y. sumas, nurodytas Estijos įmonėms išrašytuose formaliuose apskaitos dokumentuose. Kauno AVMI patikrinimo akte nurodė, kad kadangi patikrinimo metu prekių tiekimas minėtoms Estijos įmonėms nenustatytas ir neįrodytas, piniginių lėšų gavimas į banko sąskaitą nepagrįstas įformintuose apskaitos dokumentuose nurodytu ūkinės operacijos turiniu. Kauno AVMI nurodė, kad vertinant piniginių lėšų į pareiškėjo banko sąskaitą gavimo faktą, nesant jų pagrindimo, jos laikytinos kitomis, su pareiškėjo veikla nesusijusiomis pajamomis. Kauno AVMI patikrinimo akte nurodė, kad gautas kitas, su veikla nesusijusias, pajamas sąlygoja ne formalus pajamų apskaitymas pagal pareiškėjo įformintus juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, o faktiškas piniginių lėšų į pareiškėjo banko sąskaitą gavimas. Kauno AVMI nuomone, gautas kitas pajamas patvirtina pareiškėjo apskaityti ir deklaruoti duomenys, patvirtinantys gautų kitų pajamų (gauto pelno) panaudojimą ankstesnių laikotarpių nuostolių dengimui. Kauno AVMI nurodė, kad iš pareiškėjo sąskaitos UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ pervestos piniginės lėšos nepagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, nenustatyta, kad įforminti mokėjimai susiję su prekių įsigijimu, todėl jie laikytini nenustatytos kilmės ir paskirties mokėjimais, kurie negali būti priskirti leidžiamiems atskaitymams. Kauno AVMI patikrinimo akte už 2011 m. papildomai apskaičiavo 221 738 Lt pelno mokesčio, o už 2012 m. 27 373,47 Lt, viso 249 111 Lt (72 147,53 Eur) pelno mokesčio. Kauno AVMI 2015 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. FR0682-497 patvirtino patikrinimo aktą bei apskaičiuotus delspinigius ir skyrė atitinkamo dydžio baudą (MGK byla, b. l. 36-39). VMI 2015 m. spalio 2 d. sprendimu patvirtino pastarąjį Kauno AVMI sprendimą (MGK byla, b. l. 6-7), o MGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. S-255(7-252/2015) patvirtino VMI 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-120 (MGK byla, b. l. 93-100).
Pareiškėjas byloje kelia mokestinį ginčą dėl minėtų Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.
Kaip minėta, pagal mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje kaip pajamas apskaitė sumas, nurodytas prekių pardavimo Estijos įmonėms dokumentuose, o į leidžiamus atskaitymus įtraukė UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ sumokėtas pinigines lėšas. Kaip patvirtina patikrinimo metu nustatytų faktinių duomenų visuma, kuri išsamiai apibendrinta Kauno AVMI 2015 m. liepos 14 d. patikrinimo akte Nr. 04.2.2-FR0680-509 (patikrinimo akto 18-19 pusl.), realaus prekių įsigijimo iš UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“, UAB „Arūno projektai“ ir, atitinkamai, jų realaus pardavimo Estijos įmonėms nebuvo, ką iš esmės patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-230-438/2017. Pareiškėjas nagrinėjamo mokestinio ginčo metu iš esmės nekvestionuoja mokesčių administratoriaus išvados dėl realaus prekių įsigijimo ir pardavimo nebuvimo, tačiau nesutinka su tuo, kaip mokesčių administratorius traktavo šios aplinkybės įtaką pelno mokesčio mokėjimui. Pirmiausia, pareiškėjas nesutinka, kad iš Estijos įmonių gautos piniginės lėšos mokesčių administratoriaus buvo įvertintos kaip pajamos pelno mokesčio mokėjimo prasme. Pareiškėjas mano, kad jo gautos piniginės lėšos negali būti laikomos uždirbtomis pajamomis, kad vien tik pinigų pervedimas į sąskaitą nesudaro pagrindo šių lėšų pripažinti pajamomis. Pareiškėjo manymu, vien faktas, kad ūkinė operacija yra neįvykusi reiškia, kad pajamos negali būti apskaitomos. Pareiškėjas 2017 m. birželio 13 d. paaiškinimuose raštu papildomai nurodo, kad jis nedisponavo piniginėmis lėšomis, nes jos buvo pervedamos tik formaliai, su tikslu pervesti UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“. Su tokiais pareiškėjo argumentais teismas nesutinka.
Teismas pažymi, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 straipsnį pelno mokesčiu apmokestinamas uždirbtas pelnas ir (arba) gautos pajamos, jei jos yra pelno mokesčio bazė. Remiantis Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pelno mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Pajamos, remiantis Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalimi, yra visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Tai reiškia, kad pagal Pelno mokesčio įstatymą pajamos suprantamos iš esmės kaip ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį (turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas), ką patvirtina ir Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje įtvirtinta veiklos samprata. Remiantis Pelno mokesčio įstatymo 7, 8 straipsniais, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 11 straipsniu, pajamos pripažįstamos pagal kaupimo principą, t. y. apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimo momentą, išskyrus tuos atvejus, kai pajamos pripažįstamos pagal pinigų apskaitos principą.
Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju realaus prekių pardavimo Estijos įmonėms nebuvo, vadinasi iš Estijos įmonių gautų piniginių lėšų nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo pajamomis už parduotas prekes. Tačiau, kaip minėta, pagal Pelno mokesčio įstatymą pajamomis gali būti pripažįstamos visų rūšių pajamos, tiek pinigais, tiek ne pinigais. Tai gali būti įprastinės ūkio subjekto pajamos, susijusios su šio subjekto veikla, taip pat gali būti ir pajamos, nesusijusios su įprastine ūkio subjekto veikla, o atsitiktinio pobūdžio. Svarbu, kad gautos pajamos didintų vieneto ekonominę naudą.
Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo seka, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pajamų pripažinimui nėra būtinas jų uždirbimo elementas. Pastebėtina, kad pareiškėjo aiškinimą, kad pajamomis gali būti pripažįstamos tik uždirbtos pajamos, paneigia administracinių teismų praktika. Pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-63-310/2011 aiškiai nurodė nesutinkantis su aiškinimu, kad pelno mokesčio objektu gali būti tik uždirbtos pajamos, kadangi pajamos yra suprantamos kaip visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad iš viso pareiškėjas į banko sąskaitą iš minėtų Estijos įmonių gavo 2011 m. 1 403 199,76 Lt, o 2012 m. 624 266,24 Lt, viso 2 027 466 Lt piniginių lėšų, nors, kaip minėta, prekių šioms įmonėms pagal įformintus dokumentus realiai nepardavė. Taigi, pareiškėjo į sąskaitą gautos piniginės lėšos yra ne iš pareiškėjo įprastinės, bet mokesčių administratoriui nežinomos ir nenustatytos veiklos gautos pajamos. Pareiškėjas šiomis gautomis piniginėmis lėšomis disponavo, dalį jų, apskaitęs jas kaip pajamas iš prekių pardavimo, panaudojo 2007 m. nuostoliams dengti (žr. patikrinimo akto 24 pusl.). Taigi, pagal tokias bylos aplinkybes negalima teigti, kad pareiškėjo iš Estijos įmonių gautos piniginės lėšos jų gavimo metu nepadidino pareiškėjo ekonominės naudos ir jos neatitinka pajamų sampratos. Teismas sutinka su MGK pozicija, kad pareiškėjas galėjo teikti įrodymus, jog gautos piniginės lėšos nepripažintinos pajamomis (pvz., jos grąžintinos ūkio subjektams, iš kurių buvo gautos, kas rodytų, jog jos nesukūrė pareiškėjui ekonominės naudos), tačiau to nepadarė.
Pareiškėjo teiginiai, kad jis nedisponavo piniginėmis lėšomis, nes jos buvo pervedamos tik formaliai, su tikslu jas pervesti UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“, nepagrįsti, nes pareiškėjas pagal nustatytas aplinkybes ne tik turėjo teisę disponuoti jam pervestomis piniginėmis lėšomis, bet ir, kaip minėta, faktiškai jomis disponavo, apskaitė jas kaip pajamas, jų dalį panaudojo nuostoliams dengti. Vadinasi, mokesčių administratorius tinkamai pareiškėjo iš Estijos įmonių gautas pinigines lėšas įvertino kaip kitas, su veikla nesusijusias, pajamas pelno mokesčio prasme ir jas teisėtai apmokestino. Pareiškėjo argumentai, kad vien faktas, jog ūkinė operacija yra neįvykusi reiškia, kad pajamos negali būti apskaitomos, atmestini kaip neatitinkantys aptartos Pelno mokesčio įstatyme įtvirtintos pajamų sampratos.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka ir su mokesčių administratoriaus sprendimu leidžiamiems atskaitymams nepriskirti piniginių lėšų, sumokėtų UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“. Pareiškėjas teigia, kad išlaidų patyrimo faktas yra neginčytinas (lėšos perverstos bankiniu pavedimu), tačiau mokesčių administratorius nesvarstė šių išlaidų priskirti kitoms, kurios, kaip ir pagal tą patį sandorį gautos pajamos, tariamai nesusijusios su įprastine veikla.
Pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomi leidžiami atskaitymai. Remiantis Pelno mokesčių įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Pelno mokesčių įstatymo 2 straipsnio 31 dalis sąnaudas apibrėžia kaip visas išlaidas, patirtas uždirbant pajamas. Remiantis Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus.
Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, kad ne bet kokios mokesčio mokėtojo išlaidos gali būti atskaitomos iš pajamų. Leidžiama atskaityti tik faktiškai patirtas, įprastines tokiai veiklai, būtinas pajamoms uždirbti išlaidas, grindžiamas tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Administracinių teismų praktikoje laikomasi aiškinimo, kad tai, ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Šiuo atžvilgiu vėlgi svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos, ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu <...> sąnaudos faktiškai nėra patirtos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 ir kt.).
Šiuo atveju, vertinant, ar pareiškėjo išlaidos, sumokant lėšas UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“, atitinka minėtų sąlygų visumą ir gali būti atskaitomos iš pajamų, pažymėtina esminė aplinkybė, kad pareiškėjas prekių iš UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ realiai neįsigijo. Kartu tai reiškia, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko, todėl pareiškėjo turimi išlaidas patvirtinantys dokumentai neturi juridinės galios ir jais remtis, pripažįstant juose nurodytas išlaidas leidžiamais atskaitymais, negalima. Pareiškėjo patirtos išlaidos nėra nurodytos jokiuose juridinę galią turinčiuose dokumentuose, tikrieji sandoriai (ūkinės operacijos), pagal kuriuos sumokėtos piniginės lėšos, nėra aiškūs, kartu tai suponuoja negalimumą pripažinti, kad pareiškėjo išlaidos buvo įprastinės tokiai veiklai ir būtinos pajamoms uždirbti. Taigi, pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jis faktiškai patyrė išlaidas, nėra pakankama tam, kad šias išlaidas būtų galima priskirti leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjas, siekdamas iš pajamų atskaityti patirtas išlaidas, turi įrodyti visas įstatyme numatytas būtinas sąlygas (ši mokesčių mokėtojo pareiga patvirtinta administracinių teismų praktikoje, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-400-602/2017 ir kt.), tačiau to nagrinėjamu atveju neatliko. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai leidžiamiems atskaitymams nepriskyrė piniginių lėšų, sumokėtų UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad Kauno AVMI pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti pelno mokesčio ir su juo susijusias sumas. VMI ir MGK kilus mokestiniam ginčui tinkamai aiškino ir taikė Pelno mokesčio įstatymo nuostatas ir pagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus nurodymus. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad MGK sprendimas nenuoseklus, jame netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, padaryta klaida taikant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu, MGK sprendime, įvertinus įstatymo nuostatas dėl pajamų ir leidžiamų atskaitymų bei suformuotą administracinių teismų praktiką, išsamiai išanalizuota ginče susidariusi faktinė situacija ir motyvuotai išnagrinėtas mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tiek pajamų pripažinimo, tiek leistinų atskaitymų klausimais. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir panaikinti Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų nėra, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.),
nusprendžia:
pareiškėjo UAB ,,Akamar“ skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.