- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- eA-467-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00122-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akamar“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.14.1.1Pajamų ir sąnaudų pripažinimas
- 12.14.1.4Neleidžiami atskaitymai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akamar“ (bankrutavusi) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akamar“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Akamar“ (bankrutavusi) 2016 m. sausio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2015 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. FR0682-497 (toliau – 2015 m. liepos 24 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 69-120 (toliau – 2015 m. spalio 2 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-255(7-252/2015) (toliau – 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Nesutinka su MGK išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai tapatina pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas tik su uždirbtomis pajamomis. Pareiškėjas naudoja kaupimo principą, todėl jo pajamos yra pripažįstamos tuomet, kai yra uždirbamos. Pajamų apskaitymui negali pakakti vien faktinio jų gavimo į sąskaitą.
2.2. Tik teisėtai gautos pajamos sudaro pelno mokesčio bazę. Mokesčių administratoriui nustačius, kad prekės neegzistavo, o sandoris yra neteisėtas, nėra pagrindo pagal tokį sandorį apskaityti nei išlaidų, nei pajamų. Neteisėtos ir (ar) nusikalstamos pajamos yra arba grąžintinos arba konfiskuotinos – jos niekada netampa nuosavybe ir negali būti priskiriamos nei teisėtoms ir apmokestinamoms pajamoms, nei patirtoms sąnaudoms. Prekių pirkimas-pardavimas įvyko, tačiau jeigu mokesčių administratorius nustato, kad atitinkami sandoriai neįvyko, o pateiktos PVM sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės, mokestine prasme negali būti vertinama tik viena sandorio pusė (sąnaudų) vien dėl to, kad tai yra nenaudinga pareiškėjui ir naudinga mokesčių administratoriui. Tokiu atveju tiek pajamas, tiek išlaidas mokesčių administratorius galėtų apskaityti tuo atveju, jei nustatytų tariamai tikruosius slepiamus sandorius bei mokestinę tokių ūkinių operacijų naudą, t. y. taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnį.
2.3. Mokesčių administratorius, neigdamas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentus, privalo pagrįsti, kodėl pajamos yra ne tokios kaip deklaruota. Nors išlaidų patyrimo faktas yra neginčytinas (lėšos pervestos bankiniu pavedimu), mokesčių administratorius nesvarstė, kad patirtos išlaidos galėtų būti priskirtos kitoms išlaidoms, kurios tariamai nesusijusios su įprastine veikla. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – PMĮ) nėra nustatyta skirtumų ar išimčių priklausomai nuo to yra pripažįstamos pajamos ir sąnaudos. Tai reiškia, kad nustačius, jog ūkinė operacija yra neįvykusi, pajamos negali būti apskaitomos, nepriklausomai nuo to, kad jos buvo gautos.
3. Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nedisponavo piniginėmis lėšomis, kurios jam buvo pervedamos tik su tikslu jas pervesti už Estijos bendrovės forminamus tiekimus. Šios lėšos netapo pareiškėjo nuosavybe, todėl negali būti apskaitytos kaip pareiškėjo pajamos.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI nurodė, kad pareiškėjas į pajamas įskaitė 2 235 629,15 Lt sumą pagal Estijos įmonėms išrašytas formalias PVM sąskaitas faktūras. Iš Estijoje registruotų įmonių į atsiskaitomąją sąskaitą 2011–2012 metais pareiškėjas gavo 2 027 466,02 Lt nenustatytos kilmės piniginių lėšų. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjui pervestos lėšos nesusijusios su prekių (techninės įrangos) tiekimu Estijoje registruotoms įmonėms, t. y. nesusijusios su pareiškėjo įformintais apskaitos dokumentais ir juose nurodytomis ūkinėmis operacijomis. Pareiškėjui pervestos lėšos buvo priskirtos kitoms pajamoms, kurios nėra susijusios su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Šios pajamos pagal PMĮ nuostatas yra laikomos apmokestinamosiomis pajamomis.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pagal PMĮ 2 straipsnio 24 dalį, pajamos yra visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Teismas konstatavo, kad tai reiškia, jog pagal PMĮ pajamos suprantamos iš esmės kaip ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį (turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas). Pajamomis gali būti ir pajamos, nesusijusios su įprastine ūkio subjekto veikla, o atsitiktinio pobūdžio. Svarbu, kad gautos pajamos didintų vieneto ekonominę naudą. Teismas darė išvadą, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pajamų pripažinimui nėra būtinas jų uždirbimo elementas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo poziciją, jog pajamomis gali būti pripažįstamos tik uždirbtos pajamos paneigia administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-310/2011).
7. Teismas atmetė, kaip neatitinkančius PMĮ įtvirtintos pajamų sampratos, pareiškėjo argumentus, kad vien faktas, jog ūkinė operacija yra neįvykusi reiškia, kad pajamos negali būti apskaitomos. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas iš Estijos įmonių gavo 2 027 466 Lt piniginių lėšų, nors prekių šioms įmonėms pagal įformintus dokumentus realiai nepardavė, todėl šios lėšos yra ne iš pareiškėjo įprastinės, o iš mokesčių administratoriui nežinomos ir nenustatytos veiklos gautos pajamos. Pareiškėjas šiomis lėšomis disponavo, dalį jų, apskaitęs kaip pajamas iš prekių pardavimo, panaudojo 2007 m. nuostoliams dengti, todėl negalima teigti, kad šios pareiškėjo gautos lėšos jų gavimo metu nepadidino pareiškėjo ekonominės naudos ir jos neatitinka pajamų sampratos.
8. Teismas pažymėjo, kad ne bet kokios mokesčio mokėtojo išlaidos pagal PMĮ nuostatas gali būti atskaitomos iš pajamų, leidžiama atskaityti tik faktiškai patirtas, įprastines tokiai veiklai, būtinas pajamoms uždirbti išlaidas, grindžiamas tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog jis faktiškai patyrė išlaidas nėra pakankama tam, kad šias išlaidas būtų galima priskirti leidžiamiems atskaitymams. Buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos operacijos neįvyko, todėl tokiais dokumentais remtis negalima. Pareiškėjo patirtos išlaidos nėra nurodytos jokiuose juridinę galią turinčiuose dokumentuose, tikrieji sandoriai (ūkinės operacijos), pagal kuriuos buvo sumokėtos piniginės lėšos, nėra aiškūs ir tai suponuoja negalimumą pripažinti, kad pareiškėjo išlaidos buvo įprastinės tokiai veiklai ir būtinos pajamoms uždirbti.
9. Apibendrindamas teismas sprendė, kad Kauno AVMI pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti pelno mokesčio ir su juo susijusias sumas, o VMI ir MGK pagrįstai patvirtino Kauno AVMI nurodymus.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti.
11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:
11.1. Nors pajamos pagal PMĮ yra suprantamos plačiai, tačiau įstatyme nėra įtvirtinta, jog neteisėtos ir niekinio sandorio pagrindu gautos lėšos priskiriamos pajamoms. Neteisėtai gautos pajamos yra grąžintinos, todėl negali būti suprantamos kaip bendrovės ekonominė nauda ir negali būti apskaitytos kaip pajamos. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į šį pareiškėjo argumentą ir neanalizavo, ar ūkio subjektai gali apskaityti be teisinio pagrindo gautas ir neteisėtas pajamas.
11.2. Vien tik lėšų gavimas į sąskaitą nesukūrė ekonominės vertės pareiškėjui. Tai, kad iš Estijos bendrovių gauti 2 027 466 Lt nepadidino pareiškėjo ekonominės naudos įrodo tai, kad pareiškėjas veikė kaip tarpininkas, nedisponavo prekėmis ir neveikė kaip apmokestinamasis asmuo, nes visas minėtas lėšas kaip tarpininkas pervedė kitoms bendrovėms.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas disponavo iš Estijos bendrovių gautomis lėšomis ir kad dalimi jų pareiškėjas padengė ankstesnių metų nuostolį. Mokesčių administratoriaus nurodomas 88 904 Lt pelnas (kuris nukreiptas ankstesnių metų nuostoliui padengti) yra bendras 2011 m. rezultatas, bet iš byloje analizuojamo prekių pirkimo-pardavimo sandorio pareiškėjas pelno neuždirbo (sandoris buvo nuostolingas), todėl jokia dalis gautų lėšų negalėjo būti panaudota nuostoliams padengti.
11.4. Išlaidų nepriskyrimas leidžiamiems atskaitymams nereiškia, kad jos nebuvo faktiškai patirtos, todėl paneigus pajamų ir išlaidų apskaitos dokumentus, jos turi būti vertinamos per ekonominės naudos prizmę. Esant faktinei situacijai, kai visos gautos lėšos yra pervestos trečiosioms bendrovėms, nėra pagrindo teigti, kad per banko sąskaitą suvaikščiojusios lėšos sukūrė atitinkamo dydžio ekonominę vertę.
11.5. PMĮ nėra nustatyta skirtumų ar išimčių priklausomai nuo to yra pripažįstamos pajamos ar sąnaudos, todėl nustačius, kad ūkinė operacija yra neįvykusi, tai savaime reiškia, kad neteisėtos pajamos negali būti apskaitomos. Piniginių lėšų, kurios judėjo minėtos operacijos pagrindu, negalima priskirti nei prie apmokestinamų pajamų, nei prie patirtų sąnaudų. Paneigdamas deklaruotą sandorį, mokesčių administratorius nepagrindė, kokie motyvai leidžia daryti išvadą, kad sandoriai su Estijos ir Lietuvos bendrovėmis yra vertintini atsietai, kad lėšos gautos iš Estijos bendrovių buvo gautos kitų sandorių pagrindu, kurie niekaip nėra susiję su tų pačių lėšų pervedimu ir sandoriais su UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“.
11.6. Būtent mokesčių administratorius nustatęs pažeidimus turi nurodyti mokesčių mokėtojui kaip ir kodėl turi būti pakoreguota apskaita, o ne formuoti kuriozinę situaciją, kai formalus apskaitos koregavimas sudarytų pagrindą kitokiai išvadai dėl gautų pajamų pagal paties mokesčių administratoriaus paneigtą sandorį.
Atsiliepimas
12. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 72 147 Eur pelno mokesčio, 19 932,04 Eur pelno mokesčio delspinigių bei 7 214 Eur pelno mokesčio baudą, taip pat dėl šį sprendimą patvirtinusių VMI ir MGK sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamų sprendimų panaikinimui, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) nustačius, kad ūkinė operacija yra neįvykusi, piniginių lėšų, kurios judėjo minėtos operacijos pagrindu, negalima priskirti nei prie apmokestinamų pajamų, nei prie patirtų sąnaudų, o faktiškai patirtos išlaidos turi būti vertinamos per ekonominės naudos prizmę; 2) iš Estijos bendrovių gautos lėšos nesukūrė ekonominės naudos, nes pareiškėjas šias lėšas iš karto pervesdavo kitoms bendrovėms kaip tarpininkas, jokia dalis gautų lėšų nebuvo panaudota pareiškėjo nuostoliams padengti; 3) tik teisėtai gautos pajamos sudaro pelno mokesčio bazę, todėl mokesčių administratoriui nustačius, kad prekės neegzistavo, o prekių pirkimo-pardavimo sandoris yra neteisėtas ir niekinis, neteisėtai gautos pajamos yra grąžintinos ir negali būti apskaitytos kaip pajamos.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
17. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas 2011–2012 metais buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių už 2 635 492,29 Lt įsigijimą iš UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“, UAB „Arūno projektai“ (toliau – Lietuvos bendrovės) ir įformino šių prekių pardavimą OU „SD Holding“, OU „Alteal Kaup“, OU „Nikoma“, OU „BVM Remonditood“, OU „Smesta“ (toliau – Estijos bendrovės), išrašydamas PVM sąskaitas faktūras, t. y. apskaičiuodamas 2011–2012 metų pelną, pareiškėjas į leidžiamus atskaitymus įskaitė 2 178 093 Lt ir į PVM atskaitą įskaitė 457 399 Lt. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-230-438/2017 konstatavo pareiškėjo sudarytų sandorių (prekių pirkimo iš Lietuvos bendrovių ir pardavimo Estijos bendrovėms) fiktyvumą; atitinkamai, darė išvadą, kad pareiškėjas neturėjo teisės atskaityti PVM (457 399 Lt) nuo formalių sandorių, kuriais realus prekių tiekimas nevyko.
18. PMĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai bei ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad realus prekių tiekimas nevyko, prekių pirkimas-pardavimas buvo fiktyvus, todėl minėtos prekių įsigijimo išlaidos (2 178 093 Lt), nepriklausomai nuo to, kad išlaidos faktiškai buvo patirtos, negalėjo būti pripažintinos pareiškėjo leidžiamais atskaitymais ir atskaitytos iš pajamų apskaičiuojant pareiškėjo apmokestinamąjį pelną ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju neturėtų būti pripažįstama ir kita minėtų sandorių pusė, t. y. neturėtų būti pripažįstama, kad pareiškėjas iš minėto prekių pardavimo Estijos bendrovėms gavo pajamas. Jis nurodė, kad veikė tik kaip tarpininkas ir jokios ekonominės naudos neturėjo, iš Estijos bendrovių gautomis piniginėmis lėšomis nedisponavo, o iš karto jas pervesdavo Lietuvos bendrovėms. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pajamų sąvoka yra apibrėžta PMĮ 2 straipsnio 24 dalyje, kurioje numatyta, kad pajamos yra visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad iš Estijos bendrovių pareiškėjas į savo atsiskaitomąją sąskaitą banke 2011–2012 metais gavo 2 027 466 Lt nenustatytos kilmės piniginių lėšų. Taigi, tai yra pareiškėjo ne iš Lietuvos šaltinių gautos pajamos pinigais.
20. Pareiškėjas nurodė, kad visas iš Estijos bendrovių gautas pinigines lėšas pervedė Lietuvos bendrovėms. Mokesčių administratorius nustatė, kad Lietuvos bendrovėms pareiškėjas 2011–2012 metais pervedė 2 416 717,49 Lt. Konstatuotina, kad tai, jog pareiškėjas iš Estijos bendrovių gautas pinigines lėšas pervedė kitoms bendrovėms, paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas minėtomis lėšomis nedisponavo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neteisėtai gautos pajamos yra grąžintinos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš Estijos bendrovių gautų piniginių lėšų šioms bendrovėms negrąžino, o iš esmės laisvai jomis disponuodamas, pervedė jas kitiems subjektams (Lietuvos bendrovėms), išrašydamas joms PVM sąskaitas faktūras už prekes, kurių faktiškai Lietuvos bendrovėms nepardavė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis veikė kaip tarpininkas tarp Estijos bendrovių ir Lietuvos bendrovių, nereiškia, kad pareiškėjo gautos piniginės lėšos nėra jo pajamos PMĮ 2 straipsnio 24 dalies prasme. Kaip teisingai nurodė MGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime, PMĮ nuostatos nenumato skirtingų pajamų pripažinimo principų atsižvelgiant į pajamų šaltinio pobūdį.
21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pagal PMĮ negali būti apmokestintos neteisėtos ir niekinio sandorio pagrindu gautos lėšos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad PMĮ nenustato apmokestinimo pelno mokesčiu išimčių, apmokestinant pelną, gautą iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pažymėtina, kad apmokestinimo aspektu pelno, gauto tiek iš legalios, tiek iš nelegalios veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir MAĮ įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Taigi, Kauno AVMI 2015 m. liepos 24 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti už 2011–2012 metus papildomai apskaičiuotą pelno mokestį ir su juo susijusias sumas (delspinigius) bei skirtą minimalią (10 proc. mokesčio dydžio) baudą, o VMI 2015 m. spalio 2 d. sprendimu tokį Kauno AVMI sprendimą patvirtino. Atitinkamai nėra pagrindo naikinti ir MGK 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą, patvirtinusį VMI 2015 m. spalio 2 d. sprendimą.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Šį teismo sprendimą naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akamar” apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.