Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-400-602/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-12
Bylos Nr.: A-400-602/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01505-2015-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Todneta“
Trečiasis asmuo: Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

12.14.1.2Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas
12.14.1.3Leidžiami atskaitymai ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai

Administracinė byla Nr. A-400-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01505-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.2; 12.14.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Todneta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Todneta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI, vietos mokesčių administratorius) patikrino uždarosios akcinės bendrovės „Todneta” (toliau – ir UAB „Todneta”, pareiškėjas) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2009 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. PAR-23 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Mokestinis patikrinimas atliktas gavus 2006 m. balandžio 20 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadą „Dėl UAB „A. ir kompanija“ ir UAB „Todneta” ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ (toliau – FNTT specialisto išvada).

Panevėžio AVMI 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr.(11.1-24)-SA-26 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas) patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus mokesčius ir delspinigius: 349 046 Lt PVM; 194 665 Lt PVM delspinigių; 290 970 Lt PM; 133 609 Lt PM delspinigių; paskyrė baudas: 104 714 Lt PVM baudą; 87 291 Lt PM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas, centrinis mokesčių administratorius) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 69-142 patvirtino Panevėžio AVMI Sprendimo dalį dėl 349 046 Lt PVM, 194 665 Lt PVM delspinigių, 290 970 Lt PM, 133 609 Lt PM delspinigių; Sprendimo dalį dėl baudų panaikino; atleido UAB „Todneta” nuo PVM ir PM delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. gegužės 11 d. (t. y. mokestinio ginčo sustabdymo laikotarpį).

Žemesnės instancijos teismas

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-11 (7-237/2014) panaikino VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 69-142 dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, kitą sprendimo dalį patvirtino.

Dėl MGK 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-11 (7-237/2014) panaikintos mokestinio ginčo dalies (101 090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigiai) Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama byla Nr. I-2859-790/2017 (teismo proceso Nr. 3-61-3-00820-2017-3).

Centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimuose konstatuota, kad PVM ir PM UAB „Todneta“ paskaičiuoti dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės atskaityti 349 046 Lt pirkimo PVM ir į leidžiamus atskaitymus įtraukti 193 9798,50 Lt išlaidų sumą, remiantis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „A. ir kompanija“ vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose įformintas medienos įsigijimas.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. rugsėjo 23 d. priėmus nutartį byloje Nr. 2K-363/2014, užbaigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje yra nuteisti D. D., T. Š., A. P., A. B., A. J. (A. J.), A. Z., J. L., V. L. (V. L.), UAB „A. ir kompanija“, UAB „Todneta“ ir UAB „Almiranta“. D. D. ir T. Š. nuteisti už tai, kad kartu su A. P., UAB „A. ir kompanija“ ir UAB „Todneta“ pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, padarydami didelę žalą, bei apgaule panaikino didelės vertės UAB „Todneta“ turtinę prievolę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi iš D. D., T. Š. ir UAB „Todneta“ solidariai priteisė valstybei 349 045,72 Lt PVM.

II.

Pareiškėjas UAB „Todneta“ 2015 m. kovo 3 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti MGK 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-11 (7-237/2014) dalį, kuria patvirtinta Panevėžio AVMI 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr.(11.1-24)-SA-26 dalis ir VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 69-142 dalis dėl 290 970 Lt PM, 133 609 Lt PM delspinigių.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, neprašė pateikti dokumentų, kurie pagrįstų pareiškėjo turėtas išlaidas 2003–2004 metais. Tiek PVM, tiek pelno mokesčiai buvo suskaičiuoti remiantis UAB „A. ir kompanija” vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kurios teismo nuosprendžiu pripažintos suklastotais dokumentais. Galima teigti, kad tokiu atveju jose nurodytos pinigų sumos nebuvo realiai išmokamos, o pareiškėjas medienos iš UAB „A. ir kompanija” nepirko, todėl teigti, kad pareiškėjas realiai turėjo 193 9798,50 Lt sumą, kurią neva panaudojo 2003–2004 metais medienos pirkimui, negalima. Tačiau netikrinus pareiškėjo finansinės-ūkinės veiklos už 2003–2004 metus, mokesčių administratoriui, vadovaujantis suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo 193 9798,50 Lt pelno ir dėl to nuo šios sumos privalo mokėti pelno mokestį ir delspinigius.

Mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte teigiama, kad pareiškėjas išvis nevykdė medienos pirkimo–pardavimo, tačiau sprendime dėl jo tvirtinimo šio teiginio jau nėra ir teigiama, kad ūkinės operacijos neva vyko, tik kitomis sąlygomis, nei nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Taigi mediena buvo perkama ir pareiškėjas dėl to išlaidų turėjo. Patikrinimo akte, o vėliau ir visuose sprendimuose iš esmės akcentuojama, kad, jeigu mokesčių administratorius iš esmės neneigia UAB „Todneta“ prekių įsigijimo ir su jomis sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmų, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės į PVM atskaitą prielaida, kuri ir yra visos PVM sistemos esmė.

Mokestinio patikrinimo metu nėra paneigtas faktas, kad pareiškėjas realiai vykdė ūkines operacijas ir nenustatyta, kad UAB „Todneta“ iš viso nepirko apmokestinamų PVM prekių. Pažymėjo, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas deklaravo ir mokėjo visus priklausančius mokėti mokesčius ir buvo realiai veikianti bendrovė, o ne fiktyvi įmonė. Tai, kad bendrovė veikė teisėtai, patvirtina ir faktas, jog atsiskaitymai buvo vykdomi per banko sąskaitas, o ne grynaisiais pinigais. UAB „Todneta“ turi visus medienos gabenimo važtaraščius, mediena vežta realiai egzistuojančiomis transporto priemonėmis, realių vairuotojų, kas paprastai nedaroma sukčiaujant. 2003–2004 metais UAB „Todneta“ buvo veikianti įmonė, turėjo transporto priemones, jas remontavo, įsigijo atsargines dalis, pirko degalus, samdė darbuotojus, mokėjo jiems atlyginimus, išrašinėjo važtaraščius, vykdė bankinius atsiskaitymus, kitaip tariant, realiai turėjo ne tik pajamas, bet ir išlaidas.

Jokio realaus mokestinio patikrinimo, ar pareiškėjas tais metais vykdė ūkinę veiklą, ar realiai turėjo pajamų ir išlaidų, nebuvo. Iš esmės konstatuojama, kad 2003–2004 metais UAB „Todneta“ veikė fiktyviai, tačiau tai, pasak pareiškėjo, yra netiesa. Akivaizdu, kad UAB „Todneta“ realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą, turėjo ne tik pajamas, bet išlaidas ir todėl apskaičiuojant pelno mokestį į tai turėjo būti atsižvelgta. MGK, neįsigilinusi į skunduose išdėstytus argumentus, iš esmės nepagrįstai pavirtino tai, ką nepagrįstai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija Patikrinimo akte įrašė. Iš esmės visi vėlesni sprendimai, taip pat ir Skundžiamas sprendimas, priimti remiantis analizuojamu netiksliu Patikrinimo aktu. Ar jame nurodytos sumos, kurios neva nepagrįstai įtrauktos į sąnaudas, yra realios, ar ne, taip ir lieka neaišku, kadangi patikrinimas dėl šio fakto yra atliktas neobjektyviai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jeigu teismas nenustatytų pagrindų tenkinti skundą, atsižvelgiant į šio skundo argumentus, yra naikintina Skundžiamo sprendimo dalis dėl UAB „Todneta“ paskaičiuotos pelno mokesčio delspinigių sumos. Nusprendus, kad pareiškėjas turėtų mokėti apskaičiuotą pelno mokestį, svarstytina galimybė atleisti pareiškėją nuo su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo, jeigu mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Nagrinėjamu atveju 2003 metais pareiškėjas turėjo 245 599 Lt pelno ir nuo jo sumokėjo 37 546 Lt pelno mokestį, o 2004 metais – 153 147 Lt pelno ir nuo jo sumokėjo 23 719 Lt pelno mokestį. Tais metais pareiškėjas realiai vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir todėl turėjo išlaidas, kurios nenurodytos Patikrinimo akte. Šias išlaidas sudarė sąnaudos darbo priemonėms įsigyti ir aptarnauti, kurui ir darbo užmokesčiui. Šios sąnaudos yra realios ir, jeigu mokesčių administratoriui kilo pagrįstos abejonės dėl nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio, kadangi dokumentaliai fiksuoti sandoriai realiai nevyko, nereiškia, kad pareiškėjas į sąnaudas fiktyviai nurašinėjo ir mokesčių administratoriaus nurodytas pinigines sumas. Pareiškėjas savo kaltės dėl pelno mokesčio nesumokėjimo nemato, jokios tyčios nemokėti šio mokesčio nebuvo, todėl ir nustačius, kad turėtų būti papildomai sumokėtas pelno mokestis, yra visi pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

Be to, VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 69-142 visiškai neatsižvelgė į tai, kad priskaityta 349 046 Lt PVM suma jau yra sumokėta į valstybės biudžetą. Neatsižvelgta į tai, kad sumokėti likusių priskaitytų piniginių sumų pareiškėjas neturi finansinių galimybių, šių sumų išieškojimas prives bendrovę prie jos realaus nemokumo ir bankroto paskelbimo. Visiškai nekreipiamas dėmesys, jog įmonėje šiuo metu dirba 9 samdomi darbuotojai, kuriuos bendrovė privalės atleisti dėl galimo savo nemokumo. VMI, pažeisdama įteisintas rekomendacijas dėl susitarimo galimybių, šia teise pasinaudoti pareiškėjui (po proceso atnaujinimo nagrinėjant skundą) galimybės nesudarė. Manė, jog yra ydinga praktika, kai po ginčo nagrinėjimo sustabdymo, kuris tęsiasi kelis metus (šiuo atveju apie penkis metus), atnaujinamas skundo nagrinėjimas, nesudarant galimybės pareiškėjui teikti jokių papildomų duomenų, neišnaudojant galimybės tartis, kadangi per ilgą laikotarpį jau gali būti iš esmės pasikeitusi pareiškėjo padėtis, finansinės galimybės ir pan.

Pareiškėjas sutiko, jog MGK pagrįstai panaikinimo Panevėžio AVMI sprendimo dalį sumokėti į biudžetą 101 090 Eur PVM ir su šia suma susijusius delspinigius.

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktame atsiliepime į UAB „Todneta“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VMI pažymėjo, kad vietos mokesčių administratorius neleido 2003–2004 metais pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 349 046 Lt pirkimo PVM sumos, konstatavęs, kad sandoriai įvyko ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, t. y. ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų, tačiau pasinaudojant UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytais dokumentais buvo įformintos ūkinės operacijos, kurias atliko kiti asmenys. Panevėžio AVMI konstatavo, kad surinkti įrodymai paneigia ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, todėl jie pripažinti neturinčiais juridinės galios.

VMI, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, nurodė, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai tarp UAB „A. ir kompanija“ ir pareiškėjo yra fiktyvūs ir apie šiuos sandorius buvo žinoma tiek pareiškėjo direktoriui, tiek ir jos vadybininkui, o pareiškėjo direktorius ir vadybininkas, kaip sandoriuose dalyvavę asmenys, pripažinti kaltais dėl fiktyvių sandorių tarp pareiškėjo ir UAB „A. ir kompanija“.

Pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „A. ir kompanija“, žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėjas nepateikė tinkamų dokumentų, kurių pagrindu jo galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kaip matyti iš mokestinės bylos dokumentų, pareiškėjas savo išlaidas grindė UAB „A. ir kompanija” vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Pažymėjo, jog, nors nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar realiai buvo tiektos prekės, nėra, tačiau, remiantis visuma aplinkybių, buvo konstatuota, kad būtent UAB „A. ir kompanija“ netiekė prekių, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Atsižvelgus į tai, darė išvadą, kad nėra pagrindo 193 9798,50 Lt išlaidų, nurodytų šiose PVM sąskaitose faktūrose, laikyti realiomis.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo tikrinamuoju laikotarpiu patirtas išlaidas, turėtų pateikti atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jo realiai patirtas sąnaudas. Tačiau ginčijamu atveju pareiškėjas įrodinėjo savo patirtas išlaidas PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuotos tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų realiai neįvykusios ūkinės operacijos.

Dėl delspinigių atsakovas nurodė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius pagristai skaičiavo delspinigius nuo mokesčių nesumokėjimo termino iki patikrinimo akto surašymo, todėl nėra pagrindo sutikti, jog delspinigiai turėjo būti skaičiuojami 180 dienų.

Panevėžio AVMI nustatė mokesčių teisės pažeidimus, už kuriuos atsakingas pareiškėjas, todėl nėra pagrindo sutikti, jog nėra pareiškėjo kaltės dėl padarytų pažeidimų ir nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių.

Teisės aktai nustato, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, todėl mokesčių mokėtojas pateikia rašytinį pasiūlymą, kuriame privalo nurodyti savo pavadinimą, nustatytas aplinkybes, savo argumentus dėl jų ir kitą reikšmingą informaciją. Šiuo atveju pareiškėjas neteikė pasiūlymo dėl susitarimo mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, kurį galėtų svarstyti VMI, todėl nėra pagrindo sutikti, jog buvo apribota pareiškėjo teisė teikti siūlymą. Pažymėjo, jog tokiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Todneta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra tik dėl pelno mokesčio priskaičiavimo teisingumo, taip pat dėl delspinigių, skaičiuotų nuo šio mokesčio.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „A. kompanija“ ir pareiškėjo buvo įforminami fiktyvūs sandoriai pagaminant ir panaudojant netikrus dokumentus ir tokiais veiksmais panaikinta didelės vertės pareiškėjo prievolė sumokėti į valstybės biudžetą 349 045,72 Lt PVM. Panaudotos suklastotos PVM sąskaitos faktūros su įrašytais melagingais duomenimis. VMI skundžiamame sprendime įvertino, kad pareiškėjo įformintos medienos įsigijimo ūkinės operacijos pagal UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai, t. y. tarp nurodytų subjektų ir tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko. VMI vadovavosi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsniu ir konstatavo, kad tos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes jose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, t. y. ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Tačiau šie VMI argumentai skirti PVM paskaičiavimui pagrįsti, dėl ko yra atskiras ginčas, nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl pelno mokesčio, t. y. dėl pareiškėjo teisės patirtas išlaidas pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamą pelną, VMI pasisakė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų dokumentų tokių išlaidų teisėtumui pagrįsti. Pareiškėjas skunde teismui neneigė, kad sąnaudas grindė tik UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau nurodė, kad kitokių dokumentų ar įrodymų dėl sąnaudų nespėjo pateikti. Nurodė, kad medieną įsigijo iš tikrųjų, tačiau iš pareiškėjo nebuvo paprašyta pateikti kitus dokumentus, patvirtinančius tokias aplinkybes. Tokie pareiškėjo teiginiai teismo laikyti nepagrįstais, nes nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties įsiteisėjimo, kai pareiškėjui turėjo galutinai paaiškėti, kad medienos įsigijimą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, praėjo apie 1,5 mėnesio, per tą laiką pareiškėjas VMI neteikė įrodymų, iš ko ir už kokias sumas įsigijo medieną. Po to pareiškėjas 2014 m. gruodžio 3 d. pateikė skundą MGK, kuriame nurodė, kad surinktoje medžiagoje yra duomenų, kad ne visa mediena įsigyta tik per UAB „A. ir kompanija“ forminamas PVM sąskaitas faktūras, (visas medienos kiekis, pasak pareiškėjo, buvo 14 437 m²). Pareiškėjo teigimu, ir baudžiamojoje byloje buvo liudytojų parodymai (A. P. ir T. Š.), kuriais patvirtinama, kad iš UAB „A. ir kompanija“ buvo ir realiai įsigyjama mediena. Pareiškėjas rėmėsi ir Specialisto išvada baudžiamojoje byloje, kuri neva patvirtina, kad buvo ir kitų medienos įsigijimo atvejų. Taigi neteisingo dydžio mokesčių priskaičiavimas pareiškėjo buvo grindžiamas tik dviem paminėtais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat pareiškėjas skundėsi ir dėl to, kodėl Panevėžio AMVI taip vėlai atliko patikrinimą, galėjo 2006 m. atlikti. Todėl, pareiškėjo manymu, tikslios mokesčių sumos nebuvo įrodytos. Tačiau ir su šiuo skundu, pateiktu MGK, pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus apskaičiuotą pelno mokestį, nepateikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ne visos UAB „A. ir kompanija“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros reiškė, kad pagal jas nebuvo tiekta mediena, nes baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad visos šios PVM sąskaitos faktūros buvo suklastotos ir panaudotos siekiant patvirtinti fiktyvius sandorius. Specialisto išvada, kuria rėmėsi pareiškėjas, yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2006 m. balandžio 20 d. Specialisto išvada Nr. 5-1/74. Specialistams buvo pavesta atsakyti į klausimus, kurie iš esmės buvo susiję tik su PVM mokėjimu, taip pat buvo klausiama dėl pažeidimų, padarytų tvarkant buhalterinę apskaitą, registruojant ūkines operacijas. Ši Specialisto išvada buvo įvertinta baudžiamojoje byloje, tačiau, kita vertus, išvadoje nėra nurodyta, kad koks nors medienos įsigijimo kiekis gali būti patvirtinamas buhalterinės apskaitos dokumentais. Priešingai, Specialisto išvadoje nurodyta, kad visas pareiškėjo skunde MGK nurodomas medienos kiekis – 14 437,7 kub. m už 228 8844,36 Lt nebuvo pirktas iš UAB „A. ir kompanija“, kaip apskaitoje vaizdavo pareiškėjas (Specialisto išvados 11 lapas, 4 pastraipa iš viršaus). Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad pelno mokesčio suma turi būti 290 970 Lt vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11, 5 straipsniais nepripažįstant sąnaudomis šioje išvadoje nurodytų sumų už 2003 ir 2004 metus. Nurodyta suma ir buvo priskaičiuota Patikrinimo aktu, todėl pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Specialisto išvada, kaip įrodančia, kad medienos dalis visgi buvo įsigyta realiai ir jos įsigijimo išlaidos turėtų būti įtraukiamos į sąnaudas, kuriomis mažinamas apmokestinamas pelnas. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas tokių nepateikė iki pat bylos nagrinėjimo teisme.

MGK 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-11(7-237/2014) pasisakė, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, įsigydamas ginčo prekes (medieną), žinojo, jog dalyvauja sandoriuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl elgėsi nesąžiningai. MGK pažymėjo, kad sandorio šalies, su kuria įvykdyta ūkinė operacija, tikrumas – vienas iš ūkinės operacijos būtinų elementų, kuris turi atsispindėti apskaitos dokumente ir su kuriuo sietina šio dokumento juridinė galia. Nurodė, kad surinkti įrodymai, patvirtinantys faktines aplinkybes, leidžia tvirtinti, kad pareiškėjas prekių realiai iš UAB „A. ir kompanija“ įsigyti negalėjo, pareiškėjas mokestine prasme elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie kontrahento sukčiavimą PVM srityje. MGK konstatavo, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros mokesčių administratoriaus pagrįstai pripažintos neturinčios juridinės galios. Dėl to darė išvadą, kad taikant Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Teismas pažymėjo, kad kadangi, kaip minėta pirmiau, pareiškėjas neteikė įrodymų, jog ūkinės operacijos yra tikrai įvykusios, o jų turinį patvirtina juridinę galią turintys dokumentai, MGK išvada dėl pelno mokesčio yra teisėta ir pagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pelno mokesčio delspinigių teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo mokestinio ginčo aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad dėl mokestinio įstatymo pažeidimo nėra pareiškėjo kaltės, nes centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas grindžiamas ir tuo, kad mokesčių mokėtojas žinojo, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ir kita veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, įvertino tai, kad baudžiamojoje byloje yra neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai yra fiktyvūs, apie šiuos sandorius žinojo bendrovės direktorius ir vadybininkas, kurie dalyvavo tokiuose sandoriuose, konstatavo, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, iš įstatymo nuostatų seka, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių susiejo ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011, 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-404/2012). Teismas darė išvadą, kad teisinio pagrindo teigti, jog mokesčių mokėtojas šiuo atveju nėra kaltas dėl mokestinės prievolės neįvykdymo, nėra.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad mokesčių administratorius vilkino patikrinimą bei sprendimų priėmimą, nes iš mokestinio ginčo medžiagos akivaizdu, kad pareiškėjo mokestinių įstatymų pažeidimas buvo pradėtas tirti baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04, pradėtoje 2004 m., šioje byloje 2005 m. birželio 7 d. buvo suformuluota užduotis specialistams, kurių tyrimo išvada surašyta 2006 m. balandžio 20 d., ir tik remiantis šia išvada atliktas mokestinis patikrinimas, kuris pradėtas 2008 m. gruodžio 17 d. ir baigtas 2009 m. vasario 11 d. (Patikrinimo akto duomenys). Iš MGK byloje esančių baudžiamosios bylos duomenų seka, kad pranešimai apie įtarimą priimti tik 2008 m. pabaigoje. Kol nebuvo baigtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, VMI 2009 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas ir už tą laikotarpį (iki skundo nagrinėjimo atnaujinimo) delspinigiai nebuvo skaičiuojami. Mokestinis patikrinimas pradėtas už laikotarpį, kuris neviršija 5 metų, t. y. MAĮ nustatyto termino. Teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo aplinkybių visumą, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl pareiškėjo pareigų tinkamo neatlikimo yra kaltas mokesčių administratorius, ar, kad kas nors kitas sutrukdė tinkamai mokėti pelno mokestį – t. y. į sąnaudas įtraukti tik tas išlaidas, kurias pareiškėjas tikrai gali pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjui buvo žinoma, kad sąnaudas jis grindžia suklastotais dokumentais. Pareiškėjas nurodė, kad 2003–2004 m. vykdė ūkinę veiklą ir savo kaltės, t. y. tyčios nemokėti pelno mokesčio, nemato. Nagrinėjamu atveju pažeidimas yra formalus (pažeistos MAĮ ir Pelno mokesčio įstatymo nuostatos, įpareigojančios tinkamai ir laiku mokėti mokestį), todėl kaltės forma, taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reikšmės neturi.

Dėl pareiškėjo nurodymo skunde, kad pareiškėjas finansiškai nėra pajėgus sumokėti pelno mokesčio ir delspinigių, teismas pažymėjo, kad MAĮ nuostatos bei jų pagrindu priimti Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai sudaro galimybę pasirašyti susitarimus dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo (MAĮ 88 straipsnis). Būtent teikiant tokius prašymus ir turi būti teikiami įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

IV.

Pareiškėjas UAB „Todneta“ padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į skunduose išdėstytus argumentus, jog pelno mokestis buvo priskaitytas mokesčių administratoriui realiai neatlikus jos veiklos už 2003–2004 metus pilno mokestinio patikrinimo. Mokesčių administratoriaus mokestinis tyrimas, remiantis vien baudžiamojoje byloje gauta Specialisto išvada, nėra visapusiškas Bendrovės ūkinės-finansinės veiklos patikrinimas už 2003–2004 metus, kadangi jis buvo nukreiptas vertinti tik teismų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje įvardintas suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kurios išrašytos UAB „A. ir kompanija“ vardu ir kuriose melagingai fiksuojami UAB „Todneta“ tariami atsiskaitymai už įsigytas paslaugas ir prekes. Netikrinus bendrovės finansinės-ūkinės veiklos už 2003–2004 metus, o mokesčių administratoriui vadovaujantis vien suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas realiai turėjo 1 939 798,50 Lt pelno ir dėl to nuo šios sumos privalo sumokėti pelno mokestį ir delspinigius.

Mokesčių administratoriaus patikrinimo akte teigiama, kad bendrovė apskritai nevykdė medienos pirkimo–pardavimo, tačiau sprendime dėl jo tvirtinimo šio teiginio jau nėra ir teigiama, kad ūkinės operacijos neva vyko, tik kitomis sąlygomis, nei nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Mediena realiai buvo perkama ir UAB „Todneta“ išlaidas turėjo.

Tariamai atlikto mokestinio patikrinimo metu nėra paneigtas faktas, kad UAB „Todneta“ realiai vykdė ūkines operacijas, ir nenustatyta, kad UAB „Todneta“ iš viso nepirko apmokestinamų PVM prekių. UAB „Todneta“ realiai vykdė ūkinė komercinę veiklą, turėjo ne tik pajamas, bet išlaidas, todėl apskaičiuojant pelno mokestį į tai turėjo būti atsižvelgta.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad 2003–2004 metais vykdė ūkinę veiklą ir savo kaltės, t. y. tyčios nemokėti pelno mokesčio, nemato. Pareiškėjo manymu, kyla pagrįstas klausimas, ar mokesčių administratoriaus paskaičiuota pelno mokesčio delspinigių suma apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis (t. y. ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos).

VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 69-142, visiškai neatsižvelgė į tai, kad priskaityta 349 046 Lt PVM suma jau yra sumokėta į valstybės biudžetą. Bendrovei nebuvo sudaryta galimybė pasirašyti susitarimą.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Todneta“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas, be to, ką nurodė ankstesniuose dokumentuose, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo įformintos medienos įsigijimo ūkinės operacijos pagal UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. tarp nurodytų subjektų ir tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimais, UAB „A. ir kompanija“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros traktuotinos, kaip neturinčios juridinės galios, nes jose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, t. y. ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. Nutartimi neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai tarp UAB „A. ir kompanija“ ir pareiškėjo yra fiktyvūs ir apie šiuos sandorius buvo žinoma tiek pareiškėjo direktoriui, tiek ir vadybininkui, o pareiškėjo direktorius ir vadybininkas, kaip sandoriuose dalyvavę asmenys, pripažinti kaltais dėl fiktyvių sandorių tarp pareiškėjo ir UAB „A. ir kompanija“. Tai yra, pareiškėjo direktorius D. D. ir vadybininkas T. Š. nuteisti už tai, kad „kartu su A. P., UAB „A. ir kompanija“ ir UAB „Todneta“ pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, padarydami didelę žalą, bei apgaule panaikino didelės vertės UAB „Todneta“ turtinę prievolę“.

Įvertinęs mokestinėje byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „A. ir kompanija“, žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl elgėsi nesąžiningai.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog ne visa veikla buvo neteisėta, pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje pažymėjo, kad kaltinimas dėl prievolės sumokėti didelės vertės PVM panaikinimo pareiškėjui pareikštas tik ta apimtimi, kiek UAB „A. ir kompanija“ pareiškėjui tariamai paruoštos medienos pirminis įsigijimas iš UAB „Templansa“ ir UAB „Almiranta“ buvo pagrįstas netikrais dokumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje pažymėta, kad specialisto išvadoje dėl UAB „A. ir kompanija“ bei pareiškėjo ūkinės-finansinės veiklos tyrimo yra tiksliai nustatytos tokių sandorių sumos ir tariamai pirktos–parduotos medienos kiekiai bei rūšis. Tai yra, „šio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Todneta“ pagal UAB „A. ir kompanija“ išrašytas 62 PVM sąskaitas faktūras 144 37,697 kub. m medienos nepirko, o tik įteisino iš kitų asmenų įsigytą medieną, kuriai nebuvo išrašyti įsigijimo dokumentai .“

Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas ginčijamu atveju nepateikė tinkamų dokumentų, kurių pagrindu jo galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kaip matyti iš mokestinės bylos dokumentų, pareiškėjas savo išlaidas grindžia UAB „A. ir kompanija“ vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis.

Pažymėtina, jog, nors nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar realiai buvo teiktos prekės, nėra, tačiau, remiantis visuma aplinkybių, buvo konstatuota, kad būtent UAB „A. ir kompanija“ netiekė prekių, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo 193 9798,50 Lt išlaidų, nurodytų šiose PVM sąskaitose faktūrose, laikyti realiomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo tikrinamuoju laikotarpiu patirtas išlaidas, turėtų pateikti atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jo realiai patirtas sąnaudas. Tačiau ginčijamu atveju pareiškėjas įrodinėja savo patirtas išlaidas PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuotos tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų realiai neįvykusios ūkinės operacijos.

VMI nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad realiai prekių pardavimo veiksmų pardavėjas UAB „A. ir kompanija“ neatliko, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsiskaityta buvo būtent už dokumentuose nurodytas prekes (medieną) ir tai sieti su pareiškėjo vykdyta apmokestinamąja veikla. Kadangi pareiškėjas neįrodė, iš ko realiai buvo įsigyta produkcija (byloje įrodyta, kad UAB „A. ir kompanija“ medienos nepardavė), o pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrindu negalima nustatyti, ar tai buvo tikra to turto vertė, kokia buvo savikaina ir kt., konstatuotina, kad nėra pagrindo 193 9798,50 Lt išlaidų, nurodytų ginčo PVM sąskaitose faktūrose, laikyti pareiškėjo realiai patirtomis sąnaudomis, mažinančiomis jo apmokestinamąjį pelną.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje yra nagrinėjamas mokestinio ginčo dalis dėl 290 970 Lt pelno mokesčio ir 133 609 Lt PM delspinigių. Minėta, kad mokesčių administratoriaus nurodymai dėl papildomai mokėtino PVM yra nagrinėjami kitoje administracinėje byloje.

Mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo normomis, reglamentuojančiomis apmokestinamojo pelno nustatymą ir leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarką.

Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnyje sąnaudos yra apibrėžiamos kaip visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas.

Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje (2002 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. IX-1224 redakcija) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai.

Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. <...>

Pelno mokesčio delspinigiai yra paskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje. MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

MAĮ 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti: 1) mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba 2) tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio Įstatymo 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. MAĮ 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato vieną iš atleidimo nuo baudos pagrindų – mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. MAĮ 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis prie neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

VI.

Minėta, kad centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimuose konstatuota, kad pelno mokestis UAB „Todneta“ paskaičiuotas dėl to, kad pareiškėjas į leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įtraukė 193 9798,50 Lt išlaidų sumą, remiantis UAB „A. ir kompanija“ vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose įformintas medienos įsigijimas.

FNTT specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „Todneta“ 2003–2004 m. 14 438 m³ medienos už 228 8844 Lt (iš to skaičiaus 349 046 Lt PVM) iš UAB „A. ir kompanija“ nepirko. Medienos pardavimas UAB „Todneta“ buvo įformintas 62 PVM sąskaitomis faktūromis UAB „A. ir kompanija“ vardu tam, kad būtų įteisintas medienos pirkimas iš fizinių asmenų, kuris nebuvo įformintas dokumentais.

Minėtoje baudžiamojoje byloje, apkaltinamajame teismo nuosprendyje konstatuota, kad D. D. ir T. Š. į UAB „Todneta“ apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti duomenys apie realiai neįvykusius sandorius su UAB „A. ir kompanija“, t. y. į apskaitą įtraukė fiktyvius dokumentus. Už UAB „Todneta“ apskaitos tinkamą ir teisėtą organizavimą, kaip šios įmonės vadovas, buvo atsakingas D. D., o aktyvius veiksmus, įforminant PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitiko tikrovės, atliko T. Š., kuris šiuos netikrus dokumentus pasirašė bendrovės vardu ir pateikė įmonės finansininkei.

Minėtoje baudžiamojoje byloje, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu UAB „Todneta“ ir vadovas D. D. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas, apgaule savo ar kitų naudai įgijimas didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės, išvengimas didelės vertės turtinės prievolės arba jos panaikinimas), 300 straipsnio 2 dalį (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas), 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Minėtoje baudžiamojoje byloje apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu UAB „Todneta“ vadybininkas T. Š. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.

UAB „Todneta“, skaičiuodama apmokestinamąjį pelną ir atimdama iš šio pelno sąnaudas, šias sąnaudas grindė PVM sąskaitomis faktūromis, kurios buvo suklastotos, kas yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir šis faktas negali būti kvestionuojamas pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį. Tiek UAB „Todneta“, tiek jos vadovo bei vadybininko atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuris yra privalomas teismui, kas nagrinėjamoje suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad UAB „Todneta“ mokestinėje byloje pateikti dokumentai negali būti pripažinti tinkamais dokumentais, pagrindžiančiais įmonės sąnaudas. Mokestinėje byloje teikiami dokumentai, pagrindžiantys mokesčių mokėtojo apmokestinamos veiklos sąnaudas, negali būti pripažįstami tinkamais, jeigu baudžiamojoje byloje mokesčių mokėtojas yra nuteistas už šių dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą.

Dėl nurodytų motyvų, vietos mokesčių administratorius, remdamasis FNTT specialisto išvada (kurioje išsamiai aprašyti ir įvertinti dokumentai ir kiti faktiniai duomenys), pagrįstai konstatavo, kad UAB „Todneta“ teiktos 62 PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas medienos pirkimas iš UAB „A. ir kompanija“, negali būti pripažintos tinkamais dokumentai, patvirtinančiais sąnaudas, nes šiais dokumentais įforminti sandoriai neįvyko tarp minėtų ūkinių subjektų. Centrinis mokesčių administratorius teisėtai patvirtino minėtą vietos mokesčių administratorius sprendimą tuomet, kai baudžiamojoje byloje priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį minėti apskaitos dokumentai pripažinti suklastotais.

Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms nepateikė ir mokestinėje byloje nėra kitų dokumentų (be minėtų suklastotomis pripažintų 62 PVM sąskaitų faktūrų), galinčių patvirtinti UAB „Todneta“ medienos, kurios įsigijimo sąnaudų nepripažino pagrįstu mokesčių administratorius, įsigijimą. Dėl to mokesčių administratorius neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su mokesčių mokėtojo veiksmais, kuriais medienos įsigijimo išlaidos yra atimtos iš apmokestinamojo pelno. Todėl pareiškėjui pagrįstai mokesčių administratoriaus sprendimu paskaičiuota mokėtina pelno mokesčio suma bei su ja susiję delspinigiai.

Pastebėtina taip pat tai, kad sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą neabejotinai privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Ši mokesčių mokėtojo pareiga išplaukia iš minėto Pelno mokesčio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, įtvirtinančio būtinumą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais. Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais.

Delspinigiai dėl nesumokėto pelno mokesčio yra paskaičiuoti vadovaujantis minėtomis teisės normomis ir nepažeidžiant pareiškėjo nurodyto ne ilgesnio negu 180 dienų termino nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, šis terminas, nebaigus nagrinėti mokestinio ginčo, dar nėra prasidėjęs, todėl negalėjo būti pažeistas.

Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, nes jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo – pelno mokesčio nesumokėjimo. Nagrinėjamame mokestiniame ginče negalima pripažinti, kad mokesčio mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčio sumokėjimo, kai šis mokestis paskaičiuotas dėl to, kad mokesčio mokėtojo teikti dokumentai pripažinti suklastotais, ir dėl to apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pats juridinis asmuo, jo dalyvis bei darbuotojas.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra pasikartojantys ir yra išnagrinėti MGK bei pirmosios instancijos teismo sprendimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių atsakovo ir MGK sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Todneta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius