- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-13
- Bylos Nr.
- A-1954-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02059-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, buvo pažeidžiama asmens teisė į privatumą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas, o dėl netinkamo maisto ir medicininės priežiūros trūkumo buvo pažeisti dantys. Pareiškėjo teigimu, kamerose nuolat trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, pareiškėjas neteko daug svorio, tapo irzlus, pablogėjo jo fizinė ir psichinė sveikata, taigi patyrė neturtinę žalą. Mano, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų yra pagrindas pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. ir vienam asmeniui kamerose teko nuo 2,89 iki 23,1 kv. m, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Nors kai kurios kameros neatitinka vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo, įstaigos administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerų atitiktis higienos normų reikalavimams nebuvo tikrinta. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus, langai yra skaidraus stiklo, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, jie privalo rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros yra įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, visose kamerose veikia sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktus ir nedetalizuotas, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų administracijai nesiskundė. Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, asmens krata vykdoma operatyviai, todėl neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Patikrinimo akte užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Atsakovas pažymėjo, kad odontologo paslaugos teikiamos įstaigos nustatyta tvarka, pas specialistus registruojama iš anksto, kasdien. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl danties skausmo ir apžiūros nesikreipė. Maistas tiekiamas pagal patvirtintas fiziologines normas ir valgiaraščius. Nenustatyta, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad patyrė kokių nors bylinėjimosi išlaidų, todėl pareiškėjo prašymas jas priteisti turėtų būti atmestas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1,33 Eur už advokato pagalbą.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, nustatančiu, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 41 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. Remiantis patikrinimo aktais, priėmimo paskirstymo laikino sulaikymo kameros buvo išvalytos, kratų atlikimo patalpoje kabinos švarios, išvalytos, laikino sulaikymo kamerose betoninės grindys nelygios, sienų dažai nusitrynę, vietomis purvina; odontologo paslaugos teikiamos, tačiau pareiškėjas į gydytoją odontologą ginčo laikotarpiu nesikreipė. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų teikęs skundus dėl jo kalinimo sąlygų. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas nustatė, jog jis, būdamas Šiaulių TI, skundėsi odos bėrimu, kitų skundų nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjui tenkantis per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tačiau bylos medžiaga nepaneigti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų jo buvimo kamerose. Kita vertus, teismas sprendė, kad galbūt netinkamos sąlygos atvykstant į tardymo izoliatorių neturėjo ilgalaikio poveikio dėl trumpo apžiūros atlikimo laiko. Teismas atkreipė dėmesį, kad žema oro temperatūra kratos patalpoje užfiksuota vasario mėnesį, o pareiškėjas į tardymo izoliatorių buvo pirmą kartą pristatytas spalio mėnesį. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl nemigos ar svorio netekimo bylos medžiaga nepagrįsti.
Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Vis dėlto, teismo vertinimu, valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Šalies argumentai
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 22 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad iš 41 dienos, kai teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, 31 dieną šis ploto pažeidimas buvo labai nežymus, pareiškėjui teko nuo 3,30 kv. m iki 6,71 kv. m kameros ploto. Be to, nenustatyta, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos kokiu nors būdu paveikė pareiškėjo sveikatą. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjui gali būti priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą pagal patenkintų reikalavimų dalį.
III.
Pareiškėjas D. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytas aplinkybes. Pareiškėjas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Jo teigimu, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekdavo nuo 1,98 kv. m iki 2,64 kv. m ploto, t. y. 91 dieną buvo pažeidžiamas reikalavimas dėl minimalaus ploto. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose nebuvo įrengtos atskiros lentynos daiktams susidėti, dėl to kildavo konfliktai. Pareiškėjo nuomone, įvertinus šias aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę, pripažintina, jog toks kalinimas nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, pareiškėjui padaryta nepataisoma žala sveikatai, todėl 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas sukeltoms neigiamoms pasekmėms.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas tik 41 iš 287 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ploto reikalavimą. Nenustatyta, kad Šiaulių TI sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų įstaigos administracijai skundų neteikė, nenustatyta, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Atsakovas pabrėžė, kad pagal EŽTT praktiką vertinant, ar elgesys yra žeminantis orumą, atsižvelgiama į aplinkybių visetą, ar buvo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti asmenį. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir jo niekaip neišskyrė iš kitų asmenų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nedetalizuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d., priteisimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1,33 Eur atstovavimo išlaidų.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį bei neatsižvelgė į kitas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas 23,1 kv. m ploto kameroje Nr. 41, 18,33 kv. m ploto kameroje Nr. 43 ir 20,14 kv. m ploto kameroje Nr. 100. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytas teisės nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui esant Šiaulių TI jam tekęs plotas 41 dieną buvo mažesnis nei reikalaujami 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog reikalavimo dėl minimalaus ploto normos nebuvo laikomasi 91 dieną, atmetamas kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų iš dalies ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtos spintelės arba sieninės lentynos knygoms ir daiktams susidėti, kaip numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7 punkte. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad kameros įrengtos pagal tardymo izoliatorių patalpoms nustatytus patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Tuo tarpu duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs konkrečius nusiskundimus dėl patalpų įrengimo, nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kuo remiantis pareiškėjo skundo teiginiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reikalavimų pažeidimo, neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai laikomi nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.
Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (41 dieną pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto), į pažeidimų intensyvumą (minėtas ploto pažeidimas 31 dieną buvo labai nežymus), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.