Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams R. V. S., R. S., K. P. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas ne visiškai įsigilino į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2013 išaiškinimo motyvus, kur konstatuojama, jog antstolis gali vykdyti hipotekos kreditoriaus reikalavimus iš hipoteka įkeisto turto ir parduoti areštuotą turtą, tik tuo atveju, jei nėra CPK 626 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą. Būtent CPK 626 str. 2 d. 3 p. ir sudarytų pagrindą antstoliui privalomai sustabdyti vykdymo veiksmus, o byloje ieškinio tenkinimo atveju teismui taikyti ir nurodyto turto restituciją, bei taip užtikrinti galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą.Antstoliui pardavus nurodytą turtą iš varžytynių, jau būtų sąžiningas įgijėjas, ir dar gautus už parduotą butą su vieta autoparkinge likusius pinigus išmokėjus atsakovui K. P. šioje civilinėje byloje ginčijama sutartimi perleisto buto su vieta autoparkinge restitucija taptų visiškai nebeįmanoma. Kaip matyti iš ginčijamos 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2009 m. gegužės 21 d. skolos perkėlimo sutarties ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties, K. P. persikelti įsipareigojimai Ūkio bankui, kurie yra užtikrinti hipotekos įkeitimu, tebuvo tik 600 000 Lt sumai. Todėl netaikius ir šios papildomos laikinosios apsaugos priemonės, iš varžytynių antstolio būtų parduotas K. P. priklausantis visas butas su vieta autoparkinge, kurio vertė yra apie 1 300 000 Lt, o likusi apie 700 000 Lt suma išmokėta atsakovui K. P., kas taip pat sudarytų sąlygas atsakovams R. V. S. ir R. S. ir toliau likti nemokiais, o teismo sprendimas taptų neįvykdomas. Taigi taikytina ir tokia laikinoji apsaugos priemonė areštuojant bent jau nuo banko likusią pinigų dalį. Priešingu atveju ieškovei akivaizdžiai ir realiai gresia ir labai didelės 533 797 Lt vertės turtiniai nuostoliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikytina teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

Ieškovė prašo taikyti tris papildomas laikinąsias apsaugos priemones – 1) įrašą viešame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo butą su vieta autoparkinge; 2) sustabdyti areštuoto K. P. priklausančio ginčo buto su vieta autoparkinge realizavimą; 3) areštuoti pinigines lėšas bankuose ir/ar esančias pas trečiuosius asmenis priklausančias K. P. 533 797 Lt sumai.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą taikyti pirmąsias dvi iš paminėtų laikinųjų apsaugos priemonių argumentavo tuo, kad tai yra laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su įsiteisėjusiu teismo sprendimo sustabdymu kitoje civilinėje byloje ir šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės nepakeistų hipotekos institutą sudarančių materialiųjų teisės normų įgyvendinimo tvarkos. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentuoja, kad antstolis gali vykdyti hipotekos kreditoriaus (šiuo atveju Ūkio banko) reikalavimus iš hipoteka įkeisto turto ir parduoti areštuotą turtą, o antstoliui nurodytus daiktus pardavus iš varžytynių atsirastų sąžiningas įgijėjas ir dar gautus už parduotą butą su vieta autoparkinge likusius pinigus išmokėjus atsakovui K. P. šioje civilinėje byloje ginčijama sutartimi perleisto buto su vieta autoparkinge restitucija taptų visiškai nebeįmanoma, o pareikštas actio Pauliana ieškinys prarastų prasmę ir nebegalėtų būti įvykdytas.

Nustatyta, kad byloje vyksta ginčas dėl 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria R. S. ir R. V. S. pardavė K. P. butą/patalpą-butą su vieta autoparkinge, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra grąžinant R. S. ir R. V. S. nuosavybėn minėtą butą su vieta autoparkinge ir iš atsakovų R. S. ir R. V. S. priteisiant atsakovo K. P. naudai jo sumokėtus 1 300 000 Lt. Taigi nagrinėjamos bylos ginčo objektas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos atveju ginčo butą prašoma grąžinti natūra atsakovams R. S. ir R. V. S., toks ieškovės prašymas šioje byloje dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra galimas.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartimi pagal pareiškėjo (hipotekos kreditoriaus) AB Ūkio banko pareiškimą nuspręsta privestinai parduoti iš varžytynių įkeistą K. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – butą su vieta autoparkinge, esančius (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 31-32).

Iš minėtos teismo nutarties matyti, kad skolinio įsipareigojimo įvykdymui K. P. yra įkeitęs AB Ūkio bankui jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą – butą su vieta autoparkinge, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris yra ginčo objektas šioje civilinėje byloje. Taigi šioje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su trečiajam asmeniui - hipotekos kreditoriui AB Ūkio bankui įkeistu turtu. Juo labiau, prašymas dėl pirmųjų dviejų laikinųjų apsaugos priemonių yra betarpiškai susijęs su hipotekos kreditoriumi AB Ūkio banku, kuriam šioje byloje kilusio ginčo objektas yra įkeistas ir pradėtas išieškojimo procesas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tiek bylą, tiek klausimą dėl ginčo objektui taikytinų apribojimų, t.y. įrašo viešame registe uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ir stabdyti ginčo buto su vieta autoparkinge realizavimą neįtraukė trečiojo asmens - hipotekos kreditoriaus AB Ūkio banko, su kurio teisėmis ir pareigomis šioje byloje prašymas yra susijęs. Tokiu būdu teismas suvaržė hipotekos kreditoriaus teises, leidžiančias ginti savo poziciją teisme, pateikiant prieštaravimus dėl tokio prašymo (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis). Minėto trečiojo asmens dalyvavimas procese šiuo atveju pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu, kadangi būtų sustabdytas šiam hipotekos kreditoriui įkeisto turto ir šio ginčo objekto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimas iš varžytynių ar kitoks šio turto realizavimas. Taigi šiuo atveju hipotekos kreditoriaus suinteresuotumas – išvengti varžytynių proceso stabdymo ar kitokio šio kreditoriaus teisinės, procesinės padėties pablogėjimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, siūlytina pirmosios instancijos teismui įtraukti į bylą hipotekos kreditorių AB Ūkio banką trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, ir prašymą dėl aptariamų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti dalyvaujant procese minėtam trečiajam asmeniui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pirmųjų dviejų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, neatskleidė sprendžiamo klausimo esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, dėl ko ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama ir klausimas dėl pirmųjų dviejų laikinųjų apsaugos priemonių perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Trečioji laikinoji apsaugos priemonė, kurią prašo papildomai taikyti ieškovė I. K. – piniginių lėšų bankuose ir/ar esančių pas trečiuosius asmenis priklausančių K. P. 533 797 Lt sumai areštas.

Pirmosios instancijos teismas prašymą taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones taip pat atmetė argumentuodamas faktine aplinkybe, kad ieškinyje K. P. nėra pareikšti jokie turtiniai reikalavimai, taigi ši priemonė nėra susijusi su pareikštu reikalavimu. Apeliantas nurodo, kad K. P. persikelti įsipareigojimai Ūkio bankui, kurie yra užtikrinti hipotekos įkeitimu, tebuvo tik 600 000 Lt sumai, todėl netaikius ir šios papildomos laikinosios apsaugos priemonės iš varžytynių antstolio būtų parduotas K. P. priklausantis visas butas su vieta autoparkinge, o likusi apie 700 000 Lt suma išmokėta atsakovui K. P., kas taip pat sudarytų sąlygas atsakovams R. V. S. ir R. S. ir toliau likti nemokiais, o teismo sprendimas taptų neįmanomas. Nurodyti atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3412/2013). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju K. P. nėra pareikšti jokie turtiniai reikalavimai. Priešingai, pareikštu ieškiniu prašoma iš atsakovų R. S. ir R. V. S. priteisti atsakovo K. P. naudai jo sumokėtus 1 300 000 Lt sumą, o iš K. P. prašoma grąžinti R. S. ir R. V. S. nuosavybėn butą/patalpą-butą su vieta autoparkinge. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su pareikštu reikalavimu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamos nutarties dalis, kuria atmestas prašymas taikyti trečiąją laikinąją apsaugos priemonę – piniginių lėšų bankuose ir/ar esančių pas trečiuosius asmenis, priklausančių K. P. 533 797 Lt sumai, paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties dalį, kuria išspręsta dėl pirmųjų dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (dėl įrašo viešame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo butą su vieta autoparkinge ir dėl areštuoto K. P. priklausančio ginčo buto su vieta autoparkinge realizavimo stabdymo), panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą spręsti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.