Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2208-619/2014 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovams R. V. S., R. S. ir K. P. dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2) taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovams R. S. ir R. V. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini);

3) priteisti iš atsakovų ieškovei bylos nagrinėjimo teisme metu jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Banko teigimu, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, paremtas byloje esančių įrodymų visuma, todėl pagrindo jo keisti ar naikinti nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinės bylos situacijos

Byloje buvo keliamas 2009 m. gegužės 13 d. tarp atsakovų R. V. S. ir R. S. bei K. P. sudarytos buto su vieta automobilių stovėjimo aikštelėje, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutarties galiojimo klausimas. Sutartis buvo ginčijama CK 6.66 ir 1.86 straipsnių pagrindu.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų nustatymo

Kilus ginčui dėl bylos nagrinėjimo ribų, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ieškovės pasirinkta teisine pozicija, išdėstyta ieškinyje ir patikslintame ieškinyje, bei teismo posėdžiu metu išsakyta nuomone dėl sandorio negaliojimo pagrindų, įvertina ieškiniu pareikštus reikalavimus bei pagal juos apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, saisto ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismą, kadangi pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris savo ruožtu turi būti priimtas neišeinant už ieškinio reikalavimų ribų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 str.).

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).

Įstatyme numatytą teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, pasirenka asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Vadovaujantis CPK 135 straipsniu, vieni iš esminių ieškinio elementų yra: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), bei reikalavimai (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šių ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.

Šiuo atveju ieškiniu buvo reikalaujama pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 ir CK 1.86 straipsnių pagrindu, ieškovės ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nustatyti reikalavimai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, kurių nagrinėdamas bylą laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė teismui pateiktą pirminį ieškinį tikslino, todėl manydama, jog egzistuoja poreikis ginčyti sandorį ne tik pirminiu ieškiniu suformuluotais pagrindais, bet ir papildomais, galėjo šia teise pasinaudoti teikdama patikslintą ieškinį. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad reikalavimai pripažinti sandorį negaliojančiu ir CK 1.90, 1.80, 1.81 ir 6.145 straipsnių pagrindu buvo išsakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014 m. balandžio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu, tačiau susipažinus su posėdžio garso įrašu nėra pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams, kadangi ieškovė ir jos atstovas posėdžio metu palaikė ieškinyje ir patikslintame ieškinyje išsakytus argumentus ir prašė sandorius pripažinti negaliojančiais juose išvardintais pagrindais.

Pažymėtina, jog teismas yra saistomas ieškovo nubrėžtų teisminio nagrinėjimo ribų ir gali jas peržengti tik tam tikros kategorijos bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010). Šiuo atveju byloje neegzistuoja viešasis interesas, sąlygojantis aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant bylą, ieškovė - savarankiška proceso šalis, kurią atstovo savo srities profesionalas – advokatas, todėl būtent ieškovei teko pareiga suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo procesine teise suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą pasinaudojo tinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės viršyti pareikštų reikalavimų ir kelti klausimų, neaptartų ieškinyje. Išdėstytos aplinkybės patvirtina teisėjų kolegijos nuomonę, jog šiuo atveju ieškiniu buvo siekiama pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 6.66 ir CK 1.86 straipsnių pagrindu, šiomis bylos nagrinėjimo ribomis pagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įvertinęs jog nėra būtinumo peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nagrinėja bylą vadovaudamasis apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl atsakovo K. P. nesąžiningumo kaip vienos iš sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu sąlygos

Ieškiniu, kaip minėta, ginčo sandorį buvo prašoma pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Remiantis kasacinio teismo praktika, actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo jį galima taikyti tik esant šio sandorio negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų visetui. Kasacinis teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu, nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas actio Pauliana taikyti būtinas sąlygas išskyrus vieną – trečiojo asmens, sudariusio su atsakovais R. V. S. ir R. S. atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumą. Todėl, remiantis apibrėžtomis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribomis, teisėjų kolegija vertina ir pasisako tik dėl ginčijamos sandorio negaliojimo sąlygos - atsakovo K. P., kaip ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį sudariusio asmens, sąžiningumo ar nesąžiningumo.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

Ieškovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog skolininkas ir tretieji asmenys, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Nagrinėjamoje byloje sąlygų, leidžiančių taikyti CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo principą nenustatyta, todėl ieškovei, remiantis CPK 178 straipsniu, tenka pareiga įrodyti, kad sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas K. P. buvo nesąžiningas, sudarydamas sandorį suprato ir žinojo, kad sandoriu pažeidžiamos atsakovų R. V. S. ir R. S. kreditorių teisės ir interesai.

Atsakovai savo ruožtu neigia apeliantės dėstomas aplinkybes ir nurodo, jog tik ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2009 m. gegužės 13 d., atsakovui K. P. prisistačius R. S. kaip teisininkui, pastarasis paprašė atstovauti jį, po ko tarp atsakovų 2009 m. gegužės 25 d. buvo sudaryta atstovavimo sutartis (civilinės bylos t. 1, b. l. 100). Teisėjų kolegija nemano, kad atstovavimo tarp atsakovų sutarties sudarymą reikėtų laikyti atskaitos tašku, nuo kurio šios šalys remdamosi advokato padėjėjo ir atstovaujamojo santykiais galėjo atskleisti esamą atsakovų R. V. S. ir R. S. finansinę situaciją. Teismas mano, jog tarpusavio pasitikėjimas tarp šalių ir esminių sandorio sudarymui faktų atskleidimas nebūtinai turi būti siejamas su teisinių paslaugų sutarties sudarymu, kadangi šios sutarties šalys tam tikrą informaciją apie kreditorius ir jų reiškiamus reikalavimus galėjo atskleisti iš esmės dar iki teisinių paslaugų sutarties sudarymo, o ją sudaryti tik tuomet, kai iškilo poreikis atstovui įstoti į atsakovų ir jų kreditorių tarpusavio ginčų sprendimą kaip teisėtam atstovui. Todėl nagrinėjant bylą pagal pareikštus reikalavimus būtina nustatyti, ar atsakovas K. P. dar iki ginčijamo sandorio sudarymo galėjo žinoti apie atsakovų R. V. S. ir R. S. finansinę situaciją, jų vykdytinus įsipareigojimus kreditoriams ir, veikdamas nesąžiningai, sudarė ginčo sandorį. Vadinasi, teismas turi nustatyti, ar atsakovai buvo pažįstami dar iki ginčijamo 2009 m. gegužės 13 d. sandorio sudarymo ir jei taip, ar juos siejęs pasitikėjimo ryšys galėjo įtakoti atsakovo K. P. nesąžiningumą atsakovų R. V. S. ir R. S. kreditorių atžvilgiu sudarant sandorį.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie faktai (patvirtinantys atsakovo nesąžiningumą ginčo sandorio sudarymo metu) byloje įrodyti, tai patvirtina baudžiamosios ir civilinės bylos nagrinėjimo metu surinktos informacijos apie šalių santykius visuma.

K. P., dėstydamas ginčijamo sandorio sudarymo priešistorę, nurodė, kad ketindamas įsigyti butą, jis 2009 m. balandžio mėnesį interneto tinklalapiuose ieškojo skelbimų apie parduodamus butus ir viename iš jų rado skelbimą apie parduodamą butą (duomenys neskelbtini) (ginčo sandoriu perleistas butas). Paskambinęs skelbime nurodytu telefono numeriu jis susitarė apžiūrėti jį ir susitiko su iš matymo pažįstamu R. S.. Apžiūrėjus butą atsakovas K. P. juo susidomėjo ir pradėjo derybas dėl sandorio kainos, kuri buvo suderėta iki 1 300 000 Lt. Kadangi atsakovui bankas tokio dydžio kredito nesuteikė, jis savo pažįstamiems Sigitai ir A. L. pasiūlė pirkti butą kartu, kadangi butą galima buvo atidalinti į du atskirus butus. Butą apžiūrėjusi S. L. sutiko jį pirkti kartu su K. P., tačiau bankui neleidus pirkti buto dalimis, K. P. ir Lekavičiai susitarė, kad buto pirkimo pardavimo sutartis bus sudaroma K. P. vardu, o tarp jo ir Lekavičių bus sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią Lekavičiai atsakovui avansu sumokės 700 000 Lt sumą, kurią jis galės panaudoti atsiskaitymui pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o atidalinus butus, K. P. perleis atidalytą didesnio ploto butą L., į parduodamo buto kainą įskaitant pagal preliminarią sutartį sumokėtus 700 000 Lt. 2009 m. gegužės 5 d. preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp K. P. ir Lekavičių buvo sudaryta, atsakovas K. P. gavo sutikimą iš banko perimti R. V. S. esamą paskolą buto įsigijimui, po ko sekė ir ginčo sandorio tarp atsakovų sudarymas (atsakovo parodymai, baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 46-47).

Teisėjų kolegija neginčija, kad dėstoma ikisutartinė sandorio sudarymo seka galėjo būti, tačiau abejoja, kad atsakovai tapo pažįstami tik 2009 m. balandžio mėnesį ir K. P. nebuvo žinoma ir suprantama, kad 2009 m. gegužės 13 d. sandoris pažeidžia atsakovų S. kreditorių interesus. Teismo posėdžio metu (Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. vasario 5 d. vykusio posėdžio metu) apklausiamas atsakovas nurodė, kad ketino butą įsigyti už ženkliai mažesnę kainą, kurio vertė neviršytų 400 000 Lt sumos (2015 m. vasario 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 20 min. 00 sek.), todėl akivaizdu, kad kyla klausimas, kodėl asmuo, žinodamas savo realias finansines galimybes ir numatęs, jog ketinamo įsigyti turto vertė negali viršyti 400 000 Lt susidomėjo butu, kurio kaina net 900 000 Lt viršijo jo finansines galimybes. Teisėjų kolegijai K. P. aiškino, kad minėtą butą galima buvo atidalyti į du atskirus butus ir vienas iš jų, mažesnis, atitiko tiek atsakovo interesus, tiek ir finansines galimybes. Teisėjų kolegija nemano, jog toks paaiškinimas paneigia faktą, kad atsakovui tiek buto pardavimo aplinkybės, tiek ir patys pardavėjai buvo žinomi anksčiau. Teismo posėdžio metu atsakovas teigė, jog skelbime buvo nurodyta apie tai, kad butą buvo galima atidalyti, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tik susitikęs su R. S. ir apžiūrėjęs butą pamatė, kad jis faktiškai susideda iš dviejų butų (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 46).

Neįtikima, kad atsakovas pradėjo domėtis butu, nesužinojęs jo kainos, kadangi perkant nekilnojamąjį turtą, tuo labiau milijoninės vertės, kaina turi lemiamą reikšmę. Vadinasi, atsakovui jau prieš susitinkant su R. S., atsakovo teigimu, apžiūrėti buto, buto kaina buvo žinoma, taip pat žinoma ir tai, kad ji gerokai viršija K. P. finansines galimybes, nepaisant to, jis butu susidomėjo ir pradėjo buto pirkimo paruošiamuosius veiksmus. Teisėjų kolegijai atsakovas patvirtino, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu jo metinės pajamos sudarė vidutiniškai 80 000 Lt - 100 000 Lt, atsakovas išlaikė nepilnametį vaiką, turėjo kitų būtinų išlaidų (pragyvenimo išlaidos, biuro išlaikymo išlaidos (atsakovas yra advokato padėjėjas ir biuro išlaikymui, jo teigimu, skyrė apie 30 proc. nuo savo darbinės veiklos pajamų) (2015 m. vasario 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 21 min. 12 sek. - 1 val. 22 min. 54 sek.). Teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, jog atidus, rūpestingas asmuo, įvertinęs savo galimybes, domėtųsi, tuo labiau pradėtų derybas dėl buto, kurio kaina beveik vienu milijonu litų viršija jo ketinamo įsigyti buto vertę, pirkimo, žinant ir suprantant, kad bankas tokio dydžio paskolos atsakovui nebūtų suteikęs (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 88).

Atsakovas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad paaiškėjus, jog butas realiai susideda iš dviejų butų, jis pats apsiėmė tvarkyti jų atidalinimo formalumus, kadangi turėjo tokios patirties (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 46). Vadinasi, atsakovo kaip teisininko patirtis sandorio šalims buvo atskleista dar iki sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus atsakovo nurodomą datą, nuo kurios jis teigia susidomėjęs butu (2009 m. balandžio mėnuo), ir ginčijamo sandorio sudarymo datą (2009 m. gegužės 13 d.) mažai tikėtina, kad atsakovas K. P., žinodamas savo finansines galimybes, galėjo spontaniškai priimti sprendimą dėl buto pirkimo, gauti banko leidimą paskolos perkėlimui, rasti pirkėjus didesnei buto daliai ir įvertinti buto atidalinimo investicijas bei jų tikslingumą. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovai sandorį ir jo detales derino jau iki 2009 m. balandžio mėnesio, šalys buvo pažįstamos ir galėjo atskleisti viena kitai visas siekiamo sudaryti sandorio detales.

Teismo įsitikinimą, jog atsakovai buvo pažįstami dar iki ginčo sandorio sudarymo, bei tai, kad atsakovui K. P. buvo žinoma apie S. įsiskolinimus kreditoriams, pagrindžia ir tos aplinkybės, kad, atsakovo teigimu, ne kartą butą atėjęs apžiūrėti atsakovas (nurodo, kad butą apžiūrėjo pirmą kartą su R. S., o po to ir su S. L. (baudžiamosios bylos t. 7, b. l. 134), jis neprasitarė apie savo kaip teisininko patirtį sudarant sandorius, nors kaip pažymėta anksčiau, nurodė turintis patirties sudarant butų atidalinimo sutartis (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 46). Be to, baudžiamosios bylos metu apklausti liudytojai teigė, jog R. S. ir R. V. S. dar iki ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. iki 2009 m. gegužės 13 d., minėjo atsakovą K. P. kaip advokatą, kuris juos konsultuoja teisiniais klausimais (šias aplinkybes patvirtino paskolos sutartį su V. R. S. sudaręs kreditorius S. B., jo žentas R. G., taip pat R. Š. (baudžiamosios bylos t. 7, b. l. 121, 126). S. B. ir jo žentas R. G. teigė, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui pagal jo ir R. V. S. sudarytą paskolos sutartį (paskolos sutarties grąžinimo terminas suėjo 2008 m. balandžio 29 d. (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 6), buvo kreiptasi į R. S., siekiant atgauti paskolintus pinigus, ir jis ne kartą minėjo turintis advokatą K. P., kuris padės tvarkant reikalus. Kadangi paskolos grąžinimo terminas suėjo 2008 m. balandžio 29 d., o priverstinis skolos išieškojimas iš ieškovės J. K. įkeisto turto buvo pradėtas 2009 m. gegužės 21 d. (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 6), tikėtina, jog pokalbiai dėl skolos grąžinimo vyko dar iki ginčo sandorio sudarymo, jau tuomet atsakovai buvo pažįstami, K. P. buvo suprantama, kad atsakovai turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų ir kad buto pardavimas gali pažeisti jų turtinius interesus.

Negalima nepaminėti ir to fakto, kad remiantis 2009 m. gegužės 5 d. tarp S. L. ir K. P. sudaryta preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi, atsakovas patvirtino, jog pinigus - 700 000 Lt, gavo sutarties pasirašymo metu (civilinės bylos t. 1, b. l. 102), tačiau, atsakovo teigimu, neturėdamas kur jų saugoti, paliko juos pas L. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas būdamas teisininku ir suvokdamas sudaromo sandorio sąlygas suprato, kad patvirtinęs tokios sumos lėšų gavimo faktą sutarties sudarymo metu, vėliau nebūtų galėjęs įrodinėti, kad lėšos pagal sandorį jam nebuvo perduotos. Atsakovas K. P. nurodė, kad jį su L. sieja draugiški santykiai, jis jiems yra teikęs teisines paslaugas, todėl šiais asmenimis jis pasitikėjo. Darant prielaidą, jog atsakovą K. P. su Sigita ir A. L. siejusi draugystė lėmė jų besąlygišką pasitikėjimą vienų kitais (atsakovas teigia pasitikėjęs šiais asmenimis ir paliko pas juos pasaugoti 700 000 Lt, nors savo parašu patvirtino jų gavimą; A. L. savo ruožtu nurodė, kad neįvykdžius tarp atsakovo ir S. L. pasirašytos preliminarios sutarties sąlygų (iki 2009 m. spalio 5 d. nesudarius pagrindinės buto pirkimo – pardavimo sutarties (civilinės bylos t. 1, b. l. 101) nereikalavo sumokėti pagal sutartį numatytos baudos (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 140-141), akivaizdu, jog atsakovui K. P. A. L. turėjo atkleisti ir tą aplinkybę, jog jį su R. S. sieja paskoliniai sutartiniai santykiai, jog jie yra pažįstami. Baudžiamosios bylos medžiaga įrodo, kad 2009 m. gegužės 6 d., t. y. po to, kai K. P. jau ėmėsi aktyvių veiksmų ginčijamo sandorio sudarymui, R. S. atliko mokėjimus A. L. pagal paskolos sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje, kad atsakovas K. P. atstovavo Sigitą ir A. L. kaip teisininkas, jais besąlygiškai pasitikėjo, labiau tikėtina, kad atsakovui buvo žinoma ir apie S. prievoles L., kas atsakovui, kaip teisininkui ir asmeniui, besirūpinančiam kuriamo sandorio tęstinumu, sukūrė pareigą pasidomėti priešinga sandorio šalimi ir jos turimais finansiniais įsipareigojimais, kadangi pagal teismų praktiką sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-168/2007). Tačiau K. P. šios pareigos neįgyvendino.

Iš nevienkartinių R. S. mokėjimų A. L. galima spręsti, jog juos siejo ne vienerius metus trunkantis bendravimas, besitęsiantis nuo 2007 metų (baudžiamosios bylos t. 5, b. l. 75, 81). Nors 2012 metų baudžiamosios bylos Nr. 1-127-78/2012 nagrinėjimo metu (2012 m. sausio mėnesį) A. L. teigė, jog R. S. pažįsta tik apie dvejus metus (baudžiamosios bylos t. 7, b. l. 130) bei teigė nežinojęs iš ko K. P. ketina pirkti butą, kas neva paneigtų faktą, jog atsakovui buvo nurodyta apie buto pardavėjų galimus skolinius įsipareigojimus, tačiau šie teiginiai teisėjų kolegijos neįtikina, kadangi kaip minėta, baudžiamojoje byloje yra faktų, jog A. L. su R. S. bendrauja jau nuo 2007 m. Be to, pats A. L. ir jo sutuoktinė patvirtino, jog prieš sudarant preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį, A. L. jame lankėsi (baudžiamosios bylos t. 7, b. l. 21, baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 146). Atsakovas K. P. nurodė lankęsis bute tik du kartus (vieną su R. S., o kitą su S. L., baudžiamosios bylos t. 7, b. l. 134), vadinasi, A. L. atsakovų S. bute galėjo lankytis ir vienas, lydint buto savininkams, kas leidžia spręsti apie tai, kad dar iki 2009 m. gegužės 13 d. sutarties sudarymo A. L. žinojo iš ko K. P. ketina pirkti butą, bei žinodamas apie jų paskolinius santykius, tikėtina, perspėjo apie būtinumą pasidomėti kitais pardavėjų skoliniais įsipareigojimais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įkeistas, todėl kaip teigia atsakovas K. P., jis perėmė iš AB „Ūkio bankas“ atsakovės R. V. S. turėtą paskolą. Nustatyta, kad skolos perkėlimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. gegužės 21 d. (civilinės bylos t. 1, b. l. 166), o butu, kaip teigia atsakovas K. P., jis susidomėjo 2009 m. balandžio mėnesį. Realią galimybę įgyti butą atsakovas įgijo tik 2009 m. gegužės 5 d. pasirašius su L. preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi ji garantavo, kad bus gauta visa pinigų suma būtina ginčijamam pirkimo – pardavimo sandoriui sudaryti. Atsakovas teismui nenurodė datos, nuo kada dėl skolos perleidimo sandorio buvo pradėta derėtis su banku, tačiau įvertinus išdėstytus faktus, akivaizdu, jog bankui, siekiant įvertinti atsakovo finansines galimybes, patikrinti jo kredito istoriją apie ketinamą sudaryti sandorį turėjo būti žinoma iš anksto. Ginčijamos sutarties 4.7. punkte nurodoma, kad bankas atsakymą dėl sutikimo R. V. S. skolą perleisti K. P. priėmė 2009 m. gegužės 13 d. (civilinės bylos t. 1, b. l. 67), vadinasi derybos su Skopais dėl buto pirkimo buvo pradėtos gerokai anksčiau nei nurodoma, t. y. prieš 2009 m. balandžio mėnesį, kadangi mažai tikėtina, kad bankas atsakymą į užklausą dėl skolos perkėlimo suteiktų vos per kelias dienas, tuo labiau pačiam atsakovui nurodžius, jog banke jam buvo paaiškinta, kad bankai paskolas suteikia retai (baudžiamosios bylos t. 1., b. l. 46), kas reiškia, jog paskolų bei paskolų perkėlimo paraiškos buvo vertinamos ypatingai atidžiai ir detaliai.

Kasacinio teismo praktikoje išskirta, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ir tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Šiuo atveju aptartų aplinkybių visuma leidžia pripažinti atsakovą K. P. buvus nesąžininga sandorio šalimi. Nors esant įprastoms sąlygoms negalima vienareikšmiškai teigti, kad sandorio šalis siejantis bendravimas lemia jų nesąžiningumą, tačiau šiuo atveju aptartų faktų ir aplinkybių visuma leidžia manyti, kad atsakovų tarpusavio bendravimas, paremtas draugiškais ir tarpusavio asmeniniais pasitikėjimo santykiais, padidino nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu galimybes, esami ryšiai sudarė sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukūrė prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui K. P. buvo žinoma ir suprantama, kad atsakovai R. V. S. ir R. S. turi skolų, kad jų išieškojimas gali būti nukreiptas į jų turtą, tačiau būdamas nesąžiningu nepasidomėjęs, kiek ir kokios vertės įsiskolinimų atsakovai turi, neįvertinęs ar kito atsakovų turto pakaks jiems padengti, sudarė ginčijamą sandorį, kuris pažeidė atsakovų kreditorių teises.

Dėl restitucijos taikymo

Dėl nustatytų CK 6.66 straipsnio sąlygų viseto yra pagrindas pripažinti ginčijamą 2009 m. gegužės 13 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo. Ieškovė prašo, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu grąžinti atsakovams R. S. ir R. V. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Kadangi restitucijos taikymo principas yra toks, jog kiekviena šalis viena kitai turi grąžinti tai, ką ji gavo vykdydama sutartis, todėl vadovaujantis šiuo principu, taikant byloje ieškovės prašomą restitucijos būdą R. V. S. bei R. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise grąžintinas ginčo turtas, perleistas 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, o K. P. turi būti grąžinti pagal sutartį atsakovams S. sumokėti pinigai.

2009 m. gegužės 13 d. sutarties 3 skyriumi atsakovai susitarė, kad butas parduodamas už 1 300 000 Lt arba 376 605,02 Eur. Sutarties šalys patvirtino, kad 700 000 Lt arba 202 734 Eur atsakovas K. P. sumokėjo R. V. ir R. S., todėl šią sumą taikant restituciją atsakovai R. V. S. ir R. S. privalo grąžinti atsakovui K. P..

Likusią sumą, t. y. 600 000 Lt, K. P. įsipareigojo sumokėti AB „Ūkio bankui“ R. V. S. įsipareigojimams pagal 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį Nr. 17-254/07 padengti. Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 21 d. tarp AB „Ūkio bankas“ ir K. P. buvo pasirašyta skolos perkėlimo sutartis, kuria R. V. S. skola bankui (173 606,69 Eur) pagal 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį Nr. 17-254/07 buvo perkelta naujajam skolininkui – K. P. (civilinės bylos t. 1, b. l. 166). Atsakovui nevykdant skolinių įsipareigojimų bankui, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartis Nr. 454V/2011 patvirtina, kad atsakovas K. P. įmokų pagal skolos perkėlimo sutartį Nr. 60-225/2009 nemokėjo (perimant skolą iš R. V. S. ji sudarė 173 606,69 Eur, bankas kreipdamasis dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė, kad negrąžintas paskolos likutis yra 173 606,69 Eur) (civilinės bylos t. 1, b. l. 169). Tai patvirtina, jog likusios 600 000 Lt sumos (kainos dalies už parduotą ginčo turtą) atsakovas K. P. nesumokėjo. Įrodymų ir duomenų, kad K. P. vykdė prievoles pagal skolos perkėlimo sutartį byloje nėra, bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos tik ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimo išsprendimu, byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl skolos perkėlimo sutarties Nr. 60-225/2009 pripažinimo negaliojančia, todėl klausimas dėl iš atsakovų S. atsakovui K. P. priteistinos sumos, sumokėtos vykdant skolos perkėlimo sutarties nuostatas, nesprendžiamas.

Be to, iš Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nutarties Nr. 454V/2011, kuria pradėtas skolos iš atsakovo K. P. priverstinis išieškojimas, spręstina, jog 2009 m. gegužės 21 d. tarp AB „Ūkio bankas“ ir K. P. pasirašyta skolos perkėlimo sutartis, kuria R. V. S. skola bankui (173 606,69 Eur) pagal 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį Nr. 17-254/07 buvo perkelta naujajam skolininkui – K. P., yra nutraukta (kreditorius gali reikalauti prieš terminą sumokėti visą skolos su kitais privalomais mokėjimais sumą tik tuomet, kai skolininkui nevykdant sutarties, paskolos sutartis yra nutraukiama (CK 6.217 str. 1d.; 6.874 str. 2 d.). Todėl sprendžiant restitucijos taikymo klausimą ir vertinant dėl šalių pasikeitimo sutartiniuose santykiuose (grąžinant juos iki prieš negaliojančiu pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį) ir paaiškėjus, kad jie (prievoliniai santykiai) pasibaigė, restitucijos klausimas šioje dalyje nesprendžiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai nusprendus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, priimamu sprendimu paskirstomos ir bylos nagrinėjimo teisme metu patirtos išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu sumokėjo 17 400 Lt žyminio mokesčio (17 000 Lt sumokėjo už ieškinio padavimą (civilinės bylos t. 1, b. l. 2, 40), 400 Lt už apeliacinio skundo padavimą (civilinės bylos t. 2, b. l. 145). Nuo 16 600 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą apeliantė J. K. pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi buvo atleista (civilinės bylos t., b. l. 140). Ieškovė taip pat nurodė patyrusi ir išlaidas už advokatų suteiktą teisinę pagalbą: pirmosios instancijos teisme - 4 000 Lt (civilinės bylos t. 1, b. l. 253); apeliacinės instancijos teisme - 2 000 Lt (civilinės bylos t. 2, b. l. 172-174).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nustatyta, kad ieškovė viso sumokėjo 17 400 Lt arba 5 039,39 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškinio reikalavimai tenkintini visiškai, šios išlaidos priteistinos iš atsakovų ieškovei lygiomis dalimis, t. y. po 1 679,80 Eur iš kiekvieno atsakovo. Pažymėtina, kad nuo 16 600 Lt arba 4 807,69 Eur dydžio žyminio mokesčio sumos paduodant apeliacinį skundą ieškovė buvo atleista, tačiau nepaisant to, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomas į valstybės biudžetą iš atsakovo, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.), todėl iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis priteisiama atlyginti po 1 602,56 Eur žyminio mokesčio.

Ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji patyrė 4 000 Lt dydžio atstovavimo išlaidas, o apeliacinės instancijos teisme 2 000Lt dydžio išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Remiantis CPK 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantės prašomos priteiti 4000 Lt dydžio išlaidos nėra tinkamai pagrįstos. Byloje yra pateikta tik apeliantę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavusio advokato išrašyta sąskaita už suteiktas paslaugas, tačiau jos apmokėjimą patvirtinančių įrodymų apeliantė teismui nepateikė (civilinės bylos t. 1, b. l. 253), todėl priteisiant iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas šių išlaidų į priteistiną sumą neįtraukia. Tuo tarpu prašymas priteisti 2000 Lt arba 579,24 Eur dydžio atstovavimo išlaidas yra pagrįstas (civilinės bylos t. 2, b. l. 172-174), išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (toliau tekste - Rekomendacijos), todėl priteistinos ieškovei iš atsakovų atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po 193,08 Eur iš kiekvieno atsakovo.

AB „Šiaulių bankas“ nurodė bylos nagrinėjimo metu patyręs 3100 Lt arba 897,82 Eur dydžio atstovavimo išlaidas (civilinės bylos t. 1, b. l. 240-242, t. 2, b. l. 60-63, t. 2, b. l. 152-153). Įvertinus tai, kad priimamu procesiniu sprendimu ieškovės ieškinys tenkinamas, o bylos nagrinėjimo metu bankas palaikė atsakovų poziciją ir ieškinį su apeliaciniu skundu prašė atmesti, teisėjų kolegija remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepriteisia iš atsakovų AB „Šiaulių bankas“ nurodyto dydžio patirtų atstovavimo išlaidų.

Bylos nagrinėjimo metu valstybė patyrė 92,42 Lt arba 26,78 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (civilinės bylos t. 1, b. l. 1, t. 2, b. l. 189), kurios iš atsakovų, remiantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir CPK 96 straipsnio 1 dalimi, priteisiamos valstybei atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po 8,93 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 13 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją ir 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo pardavimo sutartimi perleistą butą/patalpą su vieta autoparkinge, pažymėta R-1 (1/23 iš 484,21 kv.m.), t. y. 21,05 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Iš atsakovų R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 202 734 Eur (du šimtus du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt keturis eurus).

Priteisti iš atsakovų R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 579,20 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 20 euro centų) atstovavimo išlaidoms atlyginti, t. y. po 193,08 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt tris eurus ir 8 euro centus) iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti iš atsakovų R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 5 039,39 Eur (penkis tūkstančius trisdešimt devynis eurus ir 39 euro centų) sumokėtam žyminiam mokesčiui atlyginti, t. y. po 1 679,80 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 80 euro centų) iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti iš atsakovų R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai lygiomis dalimis 4 807,69 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų septynių eurų ir 69 euro centų) dydžio žyminio mokesčio, t. y. po 1 602,56 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus du eurus ir 56 euro centus) iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti iš atsakovų R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai lygiomis dalimis 26,78 Eur (dvidešimt šeši eurai ir 78 euro centai) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, t. y. po 8,93 Eur (aštuonis eurus ir 93 euro centus) iš kiekvieno atsakovo.