Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų O. D. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams V. D., O. D. ir E. D. (už kurią veikia įstatyminė atstovė O. D.), išvadą teikianti institucija - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. ginčijamą sandorį sudarė su savo sutuoktine O. D., todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, t. y. siekiant paneigti jų nesąžiningumą, tenka būtent atsakovams. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad atsakovai savo nesąžiningumo prezumpcijos byloje nepaneigė. Atsakovo V. D. nesąžiningumas sudarant ginčijamą sandorį yra akivaizdus CK 6.66 – 6.67 str. taikymo prasme. Jam buvo žinoma apie pradelstą skolą ieškovui, apie tai, kad ieškovas jau buvo pradėjęs teisminį ginčą dėl skolos ir kitų mokėjimų priteisimo, todėl jis, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėjo suprasti ir suprato, jog 2.500 Lt (724,05 Eur) per mėnesį išlaikymo nepilnamečiui vaikui nustatymas pažeis kreditoriaus (ieškovo) teises, nes jis negalės dalinai atsiskaitinėti su savo kreditoriumi, o gautos pareigūno pensijos išmokos bus skirtos tik vaiko išlaikymui. Atsakovė taip pat nepaneigė savo nesąžiningumo prezumpcijos CK 6.66 – 6.67 str. taikymo prasme. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos būtinos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui.

Taip pat apeliantai nesutinka su teismo argumentais, jog ginčijamu sandoriu šalys sulygo nepagrįstai didelį išlaikymą nepilnametei dukrai ir teismas nepagrįstai nustatė, kad skiriama suma vaiko išlaikymui sudaro apie vieną MMA, kurią turi mokėti abu sutuoktiniai per pusę. Šiuo atveju abi šalys sudarydamos ginčijamą sandorį sulygo, jog nepilnametės dukros išlaikymui apeliantas V. D. skirs 2.500 Lt (724,05 Eur) ir šią sumą šalys laikė pagrįsta nepilnametės dukters poreikiams užtikrinti. Byloje buvo pateikti visi duomenys, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu vaiko išlaikymo išlaidos sudarė apie 4.837 Lt (1.400 Eur) ir teismo posėdžio metu šalių buvo patvirtinta, kad jos yra beveik nepakitusios. Kaip matyti šioje byloje teismas nevertino pateiktų į bylą įrodymų, neanalizavo kokie faktiniai vaiko poreikiai, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tiek bankas pateiktame ieškinyje, tiek teismas skundžiamame sprendime nekvestionuoja CK 3.192 str. reikalavimo, t. y. V. D. pareigos išlaikyti savo vaiką, tačiau pagrįstai nurodo, kad susitarimas dėl išlaikymo dydžio nepagrįstai blogina jo mokumą. Šiuo atveju bankas 2010-05-24 taikos sutartį ginčijo tiek, kiek ši pažeidžia jo interesus, t. y. ta apimtimi, kuria, banko įsitikinimu, atsakovas gaunamas pajamas nepagrįstai perleidžia savo dukrai. Aplinkybė, jog V. D. turi pareigą išlaikyti savo dukrą, pati savaime nereiškia, jog jis gali jai perleisti visą savo turtą visiškai nepaisydamas fakto, jog kitiems kreditoriams turi ypač didelius įsipareigojimus ir tokį savo elgesį pagrįsti kaip privalomu remiantis jo pareiga teikti išlaikymą dukrai. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas bei kasacinis teismas yra aiškiai nustatę, jog vaikui teiktinas išlaikymas turi atitikti tiek tėvų pajamas, tiek turimus įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Joks įstatymas neįpareigojo V. D. ir O. D. sudaryti susitarimą dėl E. D. išlaikymo, pagal kurį visas V. D. turtas, 724,05 Eur (2.500 Lt)/mėn., yra skiriamas išimtinai dukros išlaikymui, kai kitų kreditorių ir netgi jo paties poreikiams apskritai nepaliekama jokių lėšų.

Ieškovas nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad apeliantas V. D. yra darbingas ir yra reali galimybė, kad ateityje pastarasis grąžins ieškovui skolą. Atsakovų teiginiai, jog V. D. ateityje gaus daugiau pajamų, išlaikys advokatūros egzaminą ir kt. bei galės pradėti vykdyti savo finansinius įsipareigojimus yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia fakto, jog ginčijama taikos sutartimi V. D. mokumas nepagrįstai buvo pablogintas. Akivaizdu, jog būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo bankas negali gauti savo reikalavimo patenkinimo, nors tokią teisę turi (tą patvirtina įsiteisėję teismui sprendimai, kuriais priteista skola iš V. D.).

Ieškovas taip pat pažymi, kad apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutartys Nr. 3K-3-586/2005 ir Nr. 3K-3-354/2010 pagal savo faktines aplinkybes neatitinka byloje nagrinėjamos situacijos ir negali būti laikytinos precedentais šios bylos atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-11-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2005 pasisakė dėl Civilinio proceso kodekso 265 str. 2 d. bei 667 str. taikymo klausimų. Aptariamoje byloje buvo sprendžiamas turto padalijimo klausimas, t. y. ieškovas siekė, jog skolininkui būtų pripažinta nuosavybės teisė į visą butą, kuris buvo šeimos turtas, sutuoktinei išmokant atitinkamą kompensaciją. Tuo tarpu, šioje byloje nenagrinėtina, kaip turėtų būti taikomas CPK 667 str., taip pat nesprendžiama, kieno nuosavybėje turėtų likti šeimos būstas bei nėra jokios rizikos, jog nepilnametis vaikas liks be jam priklausančio išlaikymo.

Ieškovas nurodo, kad ginčijama taikos sutartis buvo sudaryta 2010-05-24. Jei vaiko poreikiams tikrai buvo (yra) būtini 1.400 Eur/mėn., o V. D. neskyrė 724,05 Eur/mėn. sutarto išlaikymo, tuomet O. D. turėjo nedelsdama kreiptis dėl priverstinio 2010-05-24 taikos sutarties vykdymo. Šiuo atveju, kaip pripažino pati O. D., taikos sutartis nebuvo vykdoma ilgiau nei trejus metus nuo jos sudarymo momento ir ši aplinkybė jai visiškai nerūpėjo. Vykdomasis dokumentas pagal 2010-05-24 taikos sutartį O. D. buvo išduotas tik Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2276-341, t. y. iš esmės tuo metu, kai Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 sprendimu tenkino banko ieškinį ir priteisė skolą iš V. D. pagal 2009-07-31 laidavimo sutartį Nr. LOAN 38565. Iš O. D. pateiktos lentelės, kurioje nurodomos išieškotos sumos, matyti, jog realiai vykdymo procesas iš V. D. prasidėjo tik 2013 m. lapkritį, t. y. tuo metu, kaip Lietuvos apeliacinis teismas 2013-10-11 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 sprendimą paliko nepakeistą ir bankas įgijo galimybę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš V. D.. Taigi, akivaizdu, kad 2010-05-24 taikos sutartis buvo naudojama kaip priemonė užtikrinti, jog bankui galiausiai prisiteisus skolą nebūtų galimybės nukreipti išieškojimą į V. D. gaunamas pajamas. Atsakovams nebuvo prasmės iš karto nuo sudarymo momento pradėti 2010-05-24 taikos sutarties vykdymą, nes jos tikslas nėra susijęs su E. D. interesų apsauga. Ši sutartis tarnauja kaip įrankis užtikrinantis, jog bankas negalėtų nukreipti išieškojimo į V. D. gaunamas pajamas. Kol bankas neturėjo galimybės priverstinai įgyvendinti savo reikalavimo teisės, O. D. nerūpėjo 2010-05-24 taikos sutarties vykdymo klausimas ir tariami E. D. 1.400 Eur/mėn. poreikiai. Tik tuomet, kai tapo akivaizdu, jog V. D. pralaimės bylas, buvo imtasi priemonių gauti vykdomąjį dokumentą ir jį pateikti antstoliui. Iki to laiko tai daryti paprasčiausiai nebuvo poreikio: bankas neturėjo vykdomojo dokumento, o išankstinis priverstinis skolos išieškojimas pagal 2010-05-24 taikos sutartį nebuvo naudingas atsakovams dėl atsirasiančių vykdymo išlaidų

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės metu banko atstovas teiravosi apeliantės advokato apie vykdomojo dokumento pagal 2010-05-24 taikos sutartį išėmimo bei pateikimo vykdyti aplinkybes. Apeliantės atstovas patvirtino, jog V. D. niekad išlaikymo, kuris buvo numatytas taikos sutartyje, neteikė bei nesugebėjo paaiškinti, kodėl O. D. ilgiau nei 3 m. nesiėmė veiksmų, jog sutartas išlaikymas būtų išieškomas. Apeliaciniame skunde apeliantė šių aplinkybių nepaaiškina. Ieškovo nuomone, atsakovai to ir negali padaryti, nes jų elgesys sudarius 2010-05-24 taikos sutartį akivaizdžiai patvirtina jų tikruosius tikslus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovai ir pirmiau sudarinėjo kreditorių interesus pažeidžiančias sutartis. Sudarydami 2009-07-16 turto padalijimo sutartį atsakovai nesąžiningai ir pažeisdami kitų kreditorių interesus dalijosi turtą ir siekė išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Ginčas dėl minėtos turto padalijimo sutarties baigėsi taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1270/2013, kuria atsakovė O. D. pripažino, jog iš dalies yra atsakinga už V. D. prievoles. Apeliantė, įrodinėdama savo tariamą sąžiningumą, teigė, jog bankas, sudarydamas laidavimo sandorį su V. D., elgėsi nesąžiningai. Ieškovas pažymi, kad banko reikalavimo į V. D. pagrįstumas buvo patikrintas tiek Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1281-232, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-870/2013. V. D. sudarytas laidavimo sandoris nebuvo nuginčytas ir banko naudai buvo priteista atsakovo skola. Taigi, šiuo metu vykstančioje byloje nėra pagrindo nagrinėti laidavimo sandorio sudarymo aplinkybių, nes, kaip minėta, jos jau buvo išnagrinėtos kitose civilinėse bylose ir pripažinta, jog bankas turi reikalavimo teisę į V. D..

Be to, kaip patvirtina prie banko 2016-02-03 prašymo Nr. S/00/2016-460, kuris buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašai, bankas dar prieš pateikdamas 2010-01-05 ieškinį dėl skolos priteisimo iš laiduotojo V. D. tikrino pastarojo turtinę padėtį. Gauta informacija patvirtino, jog V. D. nekilnojamojo turto neturi. Turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas V. D. neįgijo ir vėlesniu laikotarpiu. Akivaizdu, jog apeliantas tokio tikslo ir neturėjo – banko reikalavimo teisė buvo ypač didelė. Anksčiau nei gavo antstolio 2015-08-17 raštą bankas informacijos apie ginčijamą 2010-05-24 taikos sutartį neturėjo, nes jos nebuvo suteikęs išieškojimą iš V. D. vykdantis antstolis V. Č.. Aptariamu atveju vienintelės V. D. pajamos yra jo pensija. Apie ją bankui nebuvo žinoma. Objektyvu, jog bankui negali būti žinoma, kada ir koks skolininkas vienu ar kitu laikotarpiu įgyja teisę gauti tam tikras socialines išmokas, tokių aplinkybių negali žinoti ir antstolis. Atkreiptinas dėmesys, kad V. D. šiuo metu yra 53 metai. Tokio amžiaus asmenys dažniausiai yra darbingi ir išmokų iš valstybės įprastai negauna arba jos yra labai mažo dydžio. Tuo tarpu V. D. žinojo, kada jis gali gauti tam tikras išmokas iš valstybės ir siekdamas išvengti atsiskaitymo su banku sukūrė padėtį, jog minėtos išmokos būtų skirtos tariamam jo dukros E. D. išlaikymui. Taigi, ieškovo nuomone, apeliantai elgėsi nesąžiningai ir trukdė bankui sužinoti apie sutartį, kuri pažeidžia jo teises. Kaip patvirtina bylos medžiaga, atsakovai neinformavo ieškovo apie ketinimą sudaryti 2010-05-24 taikos sutartį ar šios sutarties patvirtinimo faktą teisme. Banko įsitikinimu, būtent atsakovai turėjo suinteresuotumą kiek įmanoma ilgiau nuslėpti informaciją apie minėtą sutartį ir tokiu būdu užsitikrinti, jog V. D. gaunamos pajamos liks jų žinioje, o kitiems kreditoriams nebus skirta apskritai jokių lėšų

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, O. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu V. D. dėl dukters E. D. išlaikymo priteisimo. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-05-24 nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp O. D. ir V. D.. Šalys susitarė, kad V. D. periodinėmis išmokomis pradedant nuo 2010-03-10 iki vaiko pilnametystės perves į O. D. nurodytą banko sąskaitą po 2.500 Lt kiekvieną mėnesį iki mėnesio 20 dienos. Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ kreipėsi į teismą dėl minėtos 2010-05-24 taikos sutarties, prašydamas pripažinti sutarties 4 punktą negaliojančių ta apimtimi, kuria šiame punkte nustatytas E. D. išlaikymas per mėnesį viršija pusę Vyriausybės patvirtintos MMA Lietuvoje, galiojusios pareigos mokėti išlaikymą metu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-09-19 sprendimu ieškinį tenkino.

Apeliantai O. D. ir V. D. nesutinka su minėtu teismo sprendimu. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrindžia ir objektyviais, neginčytinais įrodymais nepatvirtina visų būtinųjų actio Pauliana instituto egzistavimo sąlygų, t. y.: 1) šalys sudarė susitarimą, kurio neprivalėjo sudaryti; 2) sutartys pažeidžia visų ieškovo kreditorių teises; 3) atsakovai žinojo ir / arba turėjo žinoti, kad sutartys pažeidžia ieškovo kreditorių teises. Teisėjų kolegija su apeliantų argumentais nesutinka. Paminėtina, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Kreditorius gali ginčyti visus skolininko sudarytus sandorius, jei įrodomos visos CK 6.66 str. sandorių nuginčijimo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Visų pirma, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pastaroji kildinama iš ieškovo ir apelianto 2009-07-31 sudarytos laidavimo sutarties Nr. LOAN 38565, kuria buvo užtikrintas tinkamas 2006-09-19 kredito sutarties Nr. LOAN 38565, sudarytos su T. V., įvykdymas.

Antra, ginčijamas sandoris, t. y. jau minėta taikos sutartis, akivaizdžiai pažeidžia ieškovo kaip kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju taikos sutartis buvo sudaryta, neatsižvelgiant į apelianto V. D. turimus įsipareigojimus kreditoriams, t. y. ieškovui. Šiuo atveju, visos apelianto turimos lėšos buvo skiriamos išimtinai dukros išlaikymui. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantas tokiais veiksmais (sudarydamas ginčijamą sutartį) eliminavo ieškovo galimybes grąžinti bent dalį skolos. Tuo tarpu, apeliantai apeliaciniu skundu nepateikė jokių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų priešingai išvadai priimti. Akivaizdu, kad tokie veiksmai, skiriant visas savo gaunamas pajamas dukros išlaikymui ir neatsižvelgiant į turimus įsipareigojimus trečiosioms šalims (šiuo atveju ieškovui), prieštarauja sąžiningumo principui.

Apeliantų nurodyti argumentai, jog teismas nevertino aplinkybės, kad V. D. yra darbingas bei teismo posėdžio metu patvirtino savo ketinimus ateityje užsiimti teisininko veikla, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodytos aplinkybės (ketinimas užsiimti teisininko veikla) yra teisiškai nereikšmingos ir nepaneigia fakto, jog apeliantas, kaip jau minėta, sudarydamas ginčijamą sutartį ir įsipareigodamas visu savo turtu dukros atžvilgiu, elgėsi nesąžingai ieškovo atžvilgiu. Be to, apelianto sunkią finansinę padėtį patvirtina ir antstolio V. Č. 2015-08-10 raštas Nr. 0116-13/04091 ir 2015-08-17 raštas Nr. 0116/13/04091, kuriais antstolis nurodė, jog atsakovas V. D. jokių pajamų negauna ir nėra galimybės bent iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimą. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad apeliantas ir O. D. sulygdami nepagrįstai didelį išlaikymą nepilnametei dukrai E. D., kai tuo tarpu, buvo ir yra neįvykdyti kiti turtiniai įsipareigojimai elgėsi nesąžiningai ieškovo kaip kreditoriaus atžvilgiu.

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo pozicija, kad ieškovas apie ginčijamą sutartį sužinojo ne anksčiau kaip 2015-08-10. Teisėjų kolegija su minėtais apeliantų argumentais nesutinka. Paminėtina, kad prie ieškovo 2016-02-03 prašymo Nr. S/00/2016-460, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašai, patvirtina, jog ieškovas dar prieš pateikdamas ieškinį dėl skolos priteisimo iš laiduotojo V. D. domėjosi pastarojo turtinę padėtį, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, jog būtų greičiau įvykdyti turimi įsipareigojimai. Gauta informacija patvirtino, jog V. D. nekilnojamojo turto neturi. Turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas V. D. neįgijo ir vėlesniu laikotarpiu. Tuo tarpu, byloje nėra informacijos, jog ieškovas apie šalių sudarytą taikos sutartį sužinojo anksčiau nei gavo antstolio 2015-08-17 raštą. Apeliantai pagrįstų duomenų apie tai, kad ieškovas sužinojo apie ginčijamą sutartį gerokai anksčiau nei buvo informuotas antstolio, taip pat nepateikė.

O. D. įrodinėjami itin dideli dukros poreikiai nenusveria kreditoriaus teisės į išieškojimo galimumą. Tėvų išlaidos vaikui turi atitikti jų galimybes ir išlaikyti balansą su įsipareigojimais. E. D. išlaikymui skirtina pusė Vyriausybės patvirtintos MMA yra minimalai pakankama ir atitinka teismų praktiką dėl minimalių lėšų skirtinų vaiko išlaikymui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir išaiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

O. D. ir V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.