Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-665-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-01
Bylos Nr.: 2A-665-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00578-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas: O. N.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei Senamiesčio svečių namai, Danske Bank A
Trečiasis asmuo: notarė A

Kategorijos

2.3.4.5.4Hipotekos pabaiga

Civilinė byla Nr. 2A-665-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00578-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.4.5.4.; 2.5.8.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-660-460/2015 pagal ieškovės O. N. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Senamiesčio svečių namai ir Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, (trečiasis asmuo – notarė A. B.) dėl vartojimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir hipotekos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl galimybės pripažinti pasibaigusios vartojimo preliminariosios sutarties sąlygą nesąžininga, o taip pat dėl hipotekos nekilnojamajam turtui, už kurį pirkėjas pilnai atsiskaitęs su pardavėju, tarp kurio ir hipotekinio kreditoriaus (finansuojančio banko) kilę ginčai dėl kredito sutarties vykdymo, galiojimo pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovė O. N. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2008 m. balandžio 10 d. preliminariosios sutarties Nr. SNR-08/01 (toliau – ir Preliminarioji sutartis) 2.2.7 punktą nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga ir panaikinti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką bei išregistruoti ją iš hipotekos registro, o taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad Preliminariosios sutarties 2.2.7 punktas nebuvo individualiai aptartas, jis iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Senamiesčio svečių namai sudarė Preliminariąją sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas UAB Senamiesčio svečių namai parduos, o ieškovė nusipirks nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir bendras plotas 42,40 kv. m, su pilna buto apdaila ir butui priklausančia automobilio stovėjimo aikštele. Pardavėjas sutarties 2.2.7. punkte patvirtino, kad parduodamas nekilnojamasis turtas (butas) ir žemės sklypo nuomos teisė yra įkeisti, tačiau įkeitimas bus panaikintas per 30 dienų nuo pardavėjo atsiskaitymo su rekonstrukciją finansuojančiu banku. Preliminariosios sutarties sudarymo dieną ieškovė sumokėjo į pardavėjo nurodytą banko sąskaitą sutartą 49 040 Lt avansą. Teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. liepos 18 d. ieškovė ir atsakovas UAB Senamiesčio svečių namai sudarė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Nepažeisdama terminų ieškovė 2008 m. liepos 21 d. sumokėjo 178 960 Lt į atsakovo UAB Senamiesčio svečių namai nurodytą Danske Bank A/S esančią tranzitinę sąskaitą. 2010 m. liepos mėnesį ieškovė gavo atsakovo Danske Bank A/S raštą, kuriame buvo nurodyta, kad tarp atsakovų sudaryta kredito sutartis yra nutraukiama bei bus pradėtas skolos išieškojimas iš įkeisto nekilnojamojo turto – ieškovės įsigyto buto.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2014 išsprendė tarp atsakovų vykusį ginčą bei pripažino, jog UAB Senamiesčio svečių namai netinkamai vykdė savo prievoles bankui, todėl hipoteka butams, įskaitant parduotą ieškovei, nepanaikinta pagrįstai.

Teismas nustatė ir tai, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 873374 bankas informavo skolininką UAB Senamiesčio svečių namai, kad atsisakys apartamentų (Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos įsigijo ieškovė) hipotekos per 15 dienų po to, kai į nurodytą banko sąskaitą bus pervesta ne mažiau kaip 228 000 Lt pagal pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. liepos 21 d. už apartamentus pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo pervesta 178 960 Lt suma. Jokių kitų mokėjimų pagal apartamentų pirkimo–pardavimo sutartį bankas iki šiol nėra gavęs.

Teismas konstatavo, kad atsakovo UAB Senamiesčio svečių namai prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra pasibaigusi šios prievolės įvykdymu (pagrindinės sutarties sudarymu), o tai reiškia ir Preliminariosios sutarties pabaigą, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti vieną iš Preliminariosios sutarties sąlygų nesąžininga yra nesukeliantis teisinių pasekmių ir neturintis jokios įtakos šalių teisėms bei pareigoms.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos nesaisto banko, kaip nesančio šių sutarčių šalimi. Be to, teismo vertinimu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad banko raštuose buvo aiškiai nurodyta, jog bankas leidžia parduoti apartamentus su sąlyga, kad visos iš apartamentų pardavimų gautos piniginės lėšos bus nukreiptos į banke esančią tranzitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios, esant banko reikalavimui, lėšos nukreipiamos kreditams grąžinti. Teismas akcentavo, kad ieškovė, žinodama tai, jog turtas yra įkeistas bankui ir nėra gautas banko leidimas apartamentus parduoti, bei nežinodama, ar toks leidimas parduoti apartamentus banko iš viso bus duotas, ir kada jis bus duotas, nerūpestingai ir neapdairiai sudarė Preliminariąją apartamentų pirkimo–pardavimo sutartį ir pervedė avansinį mokėjimą už apartamentus. Be to, nepaisydama to, kad UAB Senamiesčio svečių namai iki pagrindines apartamentų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo nepanaikino hipotekos, kaip tai buvo nurodyta Preliminariosios sutarties 2.2.7, 3.3, 4.1.1 punktuose, ieškovė pasirašė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas sutiko su banku, kad ieškovės nerūpestingas ir neatidus elgesys negali sukurti jokių neigiamų teisinių padarinių šiam atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė O. N. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo pripažinta nesąžininga sutarties sąlyga negalioja nuo sutarties sudarymo momento (ab initio) ir net jau įvykdytos sutarties sąlygos pripažinimas negaliojančia sukelia teisines pasekmes, t. y. grąžina šalis į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, taikant restituciją, arba, jei konkrečioje situacijoje tai yra neįmanoma, pakeičia šalių pareigas viena kitai ateityje. Pripažinus ieškovės ginčijamą sąlygą nesąžininga, ieškovei laiku ir tinkamai sumokėjus atsakovui UAB Senamiesčio svečių namai į jo nurodytas banko sąskaitas, apartamentų hipoteka privalėtų būti panaikinta, nepaisant to, kaip toliau su pervestomis lėšomis pasielgė UAB Senamiesčio svečių namai. Preliminariojoje sutartyje yra aiški šalių teisių ir pareigų disproporcija, nes, net ir tinkamai bei laiku įvykdžius Preliminariąją sutartį, ieškovės nuosavybės teisė į butą liko suvaržyta hipoteka dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl to, kad UAB Senamiesčio svečių namai tinkamai neatsiskaitė su Danske Bank A/S Lietuvos filialu pagal kredito sutartį, kurios sąlygos ieškovei nebuvo žinomos. Kitos Preliminariosios sutarties sąlygos (3.3, 4.1.1 punktai) bei pagrindinės sutarties sąlygos (3.4 punktas) leido ieškovei pagrįstai tikėtis, kad sumokėjus pagal atsakovo UAB Senamiesčio svečių namai nurodymus, jos įsigytam butui nebus taikomi jokie suvaržymai, įskaitant hipoteką.Nors ieškovė žinojo, kad apartamentų statybos finansavimas numatytas banko lėšomis juos įkeičiant, ji pasitikėjo pardavėju ir sutarties nuostatomis, kuriose buvo aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, jog ieškovei sumokėjus visą sulygtą kainą, apartamentų hipoteka bus panaikinta. Tačiau ieškovei nebuvo žinoma, kad visos sumos, UAB Senamiesčio svečių namai gaunamos už parduodamą turtą, kuris įkeistas bankui, turi būti mokamos į banko tranzitinę sąskaitą. Be to, Preliminariosios sutarties 3.6 punkte nurodyta sąskaita buvo atidaryta tame pačiame kreditą suteikusiame banke, todėl ieškovei nekilo įtarimų, kad, sumokėjus reikiamą sumą į šią banko sąskaitą, su rekonstrukciją finansuojančiu banku bus atsiskaitoma automatiškai.Tiek Preliminarioji, tiek pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartys buvo patvirtintos notaro. Notaras, tikrindamas su vartotoju sudaromo sandorio teisėtumą, turėjo įvertinti sutarties sąlygų sąžiningumą. Taigi ieškovė buvo tikra, kad notarui patikrinus ir patvirtinus sutartis, jos, kaip vartotojos, prievolės neatsiras iš nesąžiningų, iškreiptų, primestų, neaiškių sutarties sąlygų, koks yra Preliminariosios sutarties 2.2.7 punktas. Ieškovei nekilo abejonių, kad sudarydama notarines sutartis bei tinkamai jas įvykdydama, ji įsigis hipoteka nesuvaržytą nekilnojamąjį turtą. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo supažindinta su apartamentų suvaržymo dokumentais, jog ieškovei buvo atskleistos atsakovų tarpusavio susitarimų sąlygos dėl ieškovės įsipareigojimų UAB Senamiesčio svečių namai, dėl kredito dengimo, hipotekos ginčo turtui įregistravimo / išregistravimo pagrindų, terminų ir kt. Pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį Preliminariosios sutarties sudarymo metu, pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų tiekėjui, konkrečiu atveju atsakovui UAB Senamiesčio svečių namai. Įvertinus visas aplinkybes bei tai, kad ieškovė sutarties sąlygas vykdė tinkamai, sąžiningai ir nustatytais terminais, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais neteisinga visą atsiradusių neigiamų padarinių riziką, susijusią su UAB Senamiesčio svečių namai neatsiskaitymu su atsakovu Danske Bank A/S, perkelti ieškovei. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovė yra vartotoja, ginčo turto hipotekos pabaigą siejo su prievolių įvykdymu pardavėjui, bet ne su pardavėjo įsipareigojimų bankui, pagal jų tarpusavio susitarimus, įvykdymu, laikytina, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti hipotekos išregistravimo, esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui. Ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su pardavėju, todėl negali būti atsakinga už jo skolą bankui. Analogiškos pozicijos laikytasi ir teismų praktikoje panašiose bylose. Be to, bankas taip pat veikė savo rizika, suteikdamas teisę parduoti apartamentus negavus viso apmokėjimo, bei yra atsakingas už atsiradusias pasekmes.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB Senamiesčio svečių namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti Preliminariosios sutarties 2.2.7. punktą nesąžininga sąlyga, palikti nepakeistą, o sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti ieškovei priklausančių apartamentų hipoteką, panaikinti ir šį ieškovės reikalavimą patenkinti. Atsiliepime nurodami šie pagrindiniai argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, kad sąlygos pripažinimas nesąžininga šiuo atveju nesukuria šalims jokių teisinių pasekmių atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas reiškia ir preliminarios sutarties pabaigą, jokios papildomos šalių valios išraiškos įstatymas nereikalauja.Sumokėjusi apartamentų kainą ir taip įvykdžiusi skolinį įsipareigojimą, ieškovė įgijo teisę reikalauti, o atsakovas UAB Senamiesčio svečių namai įgijo pareigą imtis veiksmų, kuriais hipoteka būtų baigta, t. y. sumokėti gautą kainą hipotekos kreditoriui, kuris, esant įvykdytam skoliniam įsipareigojimui, imtųsi veiksmų išregistruoti hipoteką. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė visą kainą yra sumokėjusi, o atsakovas ėmėsi veiksmų, kad hipoteka ieškovės ir kitų asmenų butams būtų panaikinta. Kasacinio teismo praktika yra formuojama ta linkme, kad tais atvejais, kai buto pirkėjas pilnai atsiskaito su buto pardavėju, jis laikomas pilnai įvykdžiusiu skolinį įsipareigojimą, o ginčai, kurie kyla tarp pardavėjo ir hipotekos kreditoriaus, negali paneigti tokio pirkėjo nuosavybės teisių ir jų nepagrįstai varžyti. Jeigu bankas leido įmonei statytojai parduoti nekilnojamąjį daiktą su sąlyga, kad pinigai bus panaudoti kreditui grąžinti, bet šioms lėšoms patekus į tame pačiame banke esančią įmonės statytojos sąskaitą, tolesnių operacijų šiomis lėšomis nekontroliavo, tai dėl savo nerūpestingumo pats neteko dalies kredito padengimo ir sudarė sąlygas įmonei statytojai kreditui dengti skirtomis lėšomis disponuoti ne pagal paskirtį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką buto pirkėjui atsiskaičius pagal būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutartį su pardavėju, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Kai šalys susitaria dėl hipotekos pabaigos, tokio susitarimo vykdymui taikomos bendrosios sutarčių taisyklės: įkeisto turto savininkas gali reikalauti hipoteką panaikinti tik tuo atveju, jeigu įvykdo sutartyje nustatytas sąlygas, ir priešingai – nevykdęs sutarties, jis negali reikalauti, kad kita šalis vykdytų priešines prievoles. Bankas atskirais raštais dėl apartamentų pardavimo ir hipotekos pabaigos nustatė sąlygas, kurias įvykdžius, bankas atsisakys hipotekos UAB Senamiesčio svečių namai parduotiems ir ieškovės įsigytiems apartamentams. CK 4.197 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta hipotekos pabaiga susitarimu tarp banko ir skolininko buvo sąlyginė. Kadangi sąlygos nebuvo įvykdytos ir į banko sąskaitą buvo pervesta tik 178 960 Lt (vietoje turimų 228 000 Lt), hipoteka nebuvo panaikinta.Bankas nėra Preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių šalis. Sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Kasacinio teismo praktika ir teisinis reguliavimas suponuoja negalimumą ieškovės reikalavimus bankui grįsti Preliminariąja ir pirkimo–pardavimo sutartimis. Savo ruožtu šių sutarčių pagrindu negalima panaikinti ir hipotekos. Apie hipotekos buvimą ir jos panaikinimo sąlygas ieškovei buvo žinoma, o neatsiradus CK 4.197 straipsnio nustatytiems hipotekos pasibaigimo pagrindams, nebuvo pagrindo bankui panaikinti hipoteką. Net ir pripažinus Preliminariosios sutarties 2.2.7 punktą nesąžiningu, tai neturėtų jokios reikšmės hipotekos galiojimui.Ieškovė, žinodama, kad turtas yra įkeistas bankui ir reikalingas jo leidimas turtui parduoti, bei nežinodama ar toks leidimas bus gautas, nerūpestingai ir neapdairiai sudarė Preliminariąją sutartį ir pervedė avansą už butą ne į banko nurodytą sąskaitą. Ieškovės neapdairumas negali sukurti neigiamų padarinių bankui. Argumentai, kad butas liko suvaržytas hipoteka dėl nuo ieškovės nepriklausančių priežasčių, yra nelogiški ir nepagrįsti. Be to, nors įmonė statytojas neįvykdė Preliminariojoje sutartyje prisiimto įsipareigojimo panaikinti hipoteką iki pagrindinės sutarties sudarymo, ieškovė pasirašė pagrindinę sutartį. Net ir esant ieškovės suklydimui dėl sandorio arba UAB Senamiesčio svečių namai neteisėtiems ir / ar nesąžiningiems veiksmams, turėtų kilti CK nustatytos pasekmės, t. y. taikoma restitucija arba UAB Senamiesčio svečių namai turėtų atlyginti ieškovei padarytą žalą, tačiau tai jokiu būdu neturėti paveikti banko, kaip sąžiningo ir nepažeidusio ieškovės teisių kreditoriaus, teisių ir teisėtų interesų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl hipotekos ieškovės įsigytam nekilnojamam turtui pasibaigimo

Apeliantės įsitikinimu, kadangi ji laiku ir tinkamai pagal Preliminariąją bei pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartis atsiskaitė už nupirktą nekilnojamąjį turtą su turto pardavėju (atsakovu UAB Senamiesčio svečių namai), pagrįstai tikėjosi, kad atsiskaičiusi su pardavėju įgis turtą be suvaržymų, bei negalėjo kontroliuoti jos atsakovui UAB Senamiesčio svečių namai pervestų lėšų panaudojimo, ji (ieškovė) negali būti atsakinga už UAB Senamiesčio svečių namai prievolių bankui neįvykdymą ir jos, kaip vartotojos, įgytas butas negali būti ir toliau apsunkintas hipoteka UAB Senamiesčio svečių namai prievolių bankui įvykdymui užtikrinti.

Hipoteka – tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). CK 4.197 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos pabaigos pagrindus, 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Ginčo Preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu aktualios CK redakcijos 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Taigi tiek šiuo metu, tiek ieškovės ir UAB Senamiesčio svečių namai sutarčių sudarymo metu vienas iš nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų – turtinės prievolės – skolinio įsipareigojimo – įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).

Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad 2008 m. balandžio 10 d. ieškovė ir UAB Senamiesčio svečių namai sudarė Preliminariąją sutartį, kuria šalys įsipareigojo nustatytais terminas ir sąlygomis sudaryti pagrindinę nekilnojamųjų daiktų – 42,40 kv. m buto (apartamentų) su pilna apdaila ir parkavimo aikštelės – pirkimo–pardavimo sutartį. Minėtos sutarties 2.2.7. punkte buvo įtvirtinta, kad nekilnojamasis turtas ir žemės sklypo nuomos teisė yra įkeisti, tačiau įkeitimas bus panaikintas per 30 dienų po pardavėjo atsiskaitymo su rekonstrukciją finansuojančiu banku. Preliminariosios sutarties 3.3 punkte šalys sulygo, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu nekilnojamasis turtas turi būti laisvas nuo bet kokiu apsunkinimų, trečiųjų asmenų teisių ir pan. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų Preliminariosios sutarties normų turinio, ieškovė savo asmeniniams poreikiams (gyvenimui) pirkdama nekilnojamąjį turtą, siekė įsigyti butą, nuosavybės teisė į kurį nebūtų apsunkinta jokiais pagrindais. Pastebėtina, kad Preliminariosios sutarties 2.1.2. punkte buvo nustatyta, kad banko (tuo metu Sampo banko) leidimas (sutikimas) bus gautas iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos.

Preliminariosios sutarties 3.4.2. punkte šalys nustatė, kad ginčo nekilnojamo turto kaina yra 228 000 Lt, o kainos dalis – 49 040 Lt – yra mokama avansu Preliminariosios sutarties pasirašymo metu pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą arba grynais per 10 dienų nuo šios sutarties pasirašymo. Minėta sąskaita, esanti tame pačiame banke, kuriam turtas yra įkeistas, buvo aiškiai įvardyta sutarties 3.6 punkte ir, kaip matyti iš byloje pateikto UAB Senamiesčio svečių namai banko sąskaitos išrašo, ieškovė nustatytu laiku pervedė UAB Senamiesčio svečių namai sutartą 49 040 Lt avanso sumą į Preliminariosios sutarties 3.6 punkte nurodytą sąskaitą. Šios aplinkybės bylos šalys neginčija.

2008 m. liepos 18 d. UAB Senamiesčio svečių namai ir ieškovė sudarė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl minėto turto (buto su stovėjimo aikštele) įgijimo nuosavybės teise. Pagrindinės sutarties 2 punkte buvo aiškiai pažymėta, kad 49 040 Lt pirkėja jau yra sumokėjusi pardavėjui, o 2.2.2 punktu likusius 178 960 Lt pirkėja įsipareigojo sumokėti į Danske Bank A/S Lietuvos filiale esančią, šiame punkte nurodytą, tranzitinę sąskaitą, pardavėjo prievolių, kylančių iš 2006 m. gegužės 10 d., 2005 m. rugpjūčio 24 d. ir 2007 m. gegužės 21 d. kredito sutarčių (su visais pakeitimais) įvykdymo užtikrinimui. Minėtame punkte (2.2.2), taip pat ir sutarties 6.1 punkte, buvo pažymėta, kad turtas parduodamas kreditoriui sutinkant, o pagrindas yra banko 2008 m. liepos 17 d. raštas Nr. 872779. Remiantis byloje esančiais duomenimis, ieškovė laiku ir tinkamai įvykdė Sutarties 2.2.2. punkte prisiimtą įsipareigojimą, t. y. į sutartyje įvardintą banko tranzitinę sąskaitą pervedė šiame punkte nustatytą 178 960 Lt sumą. Dėl šios aplinkybės taip pat nėra šalių ginčo.

Akcentuotina, kad pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte pardavėjas garantavo pirkėjai, jog, sudarydamas šią sutartį, nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu, o 3.4 punkte patvirtino ir garantavo, kad nėra jokių aplinkybių, galinčių trukdyti pirkėjai naudoti nupirktą turtą ar jo dalį pagal jo tikslinę paskirtį ar laisvai įgyvendinti nuosavybės teisę šį turtą. Be kita ko, 3.5 punkte pardavėjas garantavo pirkėjai ir tai, kad parduodamas turtas niekam neperleistas ar kitaip neapsunkintas jo pardavimas ar pirkėjos įgyjamos naudojimo, valdymo ir disponavimo šiuo turtu teisės.

Nepaisant to, kad ieškovė, laikydamasi Preliminarios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatų, sumokėjo visą nekilnojamojo turto kainą bei įgijo nuosavybės teisę į šį turtą (dėl šios aplinkybės taip pat nėra ginčo), banko hipoteka ieškovei priklausančiam turtui nebuvo panaikinta, kadangi, kaip nurodė bankas ir ką konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2014, UAB Senamiesčio svečių namai (turto pardavėjas) neįvykdė banko nustatytų sąlygų hipotekai panaikinti – nepervedė visų iš šio turto pardavimo gautų lėšų į banko tranzitinę sąskaitą, todėl bankas, vietoje reikalaujamų 228 000 Lt (visos turto kainos), gavo tik 178 960 Lt. Kadangi UAB Senamiesčio svečių namai netinkamai vykdė / nevykdė savo įsipareigojimų ir pagal kredito sutartis, bankas pradėjo išieškojimą iš jam įkeisto, tarp jų ir ieškovei priklausančio, nekilnojamojo turto.

Kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose jau yra išaiškinęs, kad buto pirkėjui – fiziniam asmeniui – pagal būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutartį atsiskaičius su pardavėju – to būsto statytoja įmone, kuriai iškelta bankroto byla – o ne jos kreditoriais, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tai, jog patalpų pirkėjas visiškai atsiskaitė ne su banku, kaip hipotekos kreditoriumi, o su hipoteka įkeistų patalpų pardavėju, nekeičia fakto, kad turto pirkėjai savo skolinį įsipareigojimą įvykdė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-72/2013; 2015 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-611/2015; kt.)

Kaip jau buvo minėta, tiek iš Preliminariosios sutarties, tiek iš pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra akivaizdu, kad ieškovė asmeniniais tikslais siekė įgyti nesuvaržytą nuosavybės teisę į ginčo butą, tuo tikslu ji tinkamai bei laiku vykdė jai sutartyse nustatytus įpareigojimus, t. y. ieškovė visiškai įvykdė jos, kaip turto pirkėjos, skolinį įsipareigojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė visiškai pagrįstai, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė sutartis buvo sudaryta pardavėjui jau turint banko leidimą parduoti įkeistus apartamentus (kaip kad ir buvo susitarta Preliminariosios sutarties 2.1.2 punkte), likusi kainos dalis (didžioji, esminė dalis – beveik 80 procentų kainos) buvo mokama tiesiogiai į banko, kuriam turtas buvo įkeistas) tranzitinę sąskaitą, pagrindinėje sutartyje buvo užfiksuotas pirkėjos avanso mokėjimo faktas, kuris taip pat atliktas į tame pačiame banke esančią pardavėjo sąskaitą, o 3.3–3.5 punktuose pardavėjas garantavo vartotojai, jog jos įgyjama nuosavybės teisė (be kita ko ir jos sudedamoji dalis – disponavimo teisė) nėra niekaip apsunkinta ir ji galės nekilnojamąjį turtą naudoti pagal tikslinę paskirtį ir laisvai įgyvendinti nuosavybės teisę šį turtą, galėjo turto hipotekos pasibaigimą sieti būtent su savo skolinių įsipareigojimų įvykdymu kitai sutarties šaliai (t. y. pardavėjui), ir negalėjo tikėtinai numatyti, jog UAB Senamiesčio svečių namai gautos iš ieškovės avanso sumos nepervės bankui, todėl ieškovei, kaip vartotojai, negali tekti atsakomybė už įmonės (pardavėjos) neveikimą ir neatsiskaitymą su banku. Šios išvados teisingumo, teisėjų kolegijos nuomone, niekaip nepaneigia ir Preliminariosios sutarties 2.2.7. punkte įtvirtinta sąlyga, kurioje UAB Senamiesčio svečių namai įsipareigojo panaikinti hipoteką per 30 dienų po jo atsiskaitymo su banku, kadangi, visų pirma, kaip jau minėta, pirkėjai visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus (sumokėjus visą turto kainą), ir esant banko sutikimui parduoti įkeistą turtą, ieškovė pagrįstai galėjo suprasti, kad su banku atsiskaityta jo reikalaujamu būdu ir hipoteka bus panaikinta. Be to, minėta Preliminariosios sutarties nuostata nebuvo įtvirtinta pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje, todėl, atsižvelgus į tai, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu dar nebuvo gautas banko sutikimas parduoti turtą ir pagrindinės sutarties sąlygos akivaizdžiai galėjo keistis, priklausomai nuo banko veiksmų (atsakymo), ir pagrindinėje sutartyje ieškovei įsipareigojus visą likusią kainos dalį sumokėti tiesiogiai į banko tranzitinę sąskaitą, ieškovei pagrįstai nekilo įtarimų dėl hipotekos pabaigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei sumokėjus visą ginčo turto kainą, nustatytą Preliminariojoje ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyse, už hipoteka suvaržyto nekilnojamojo turto įsigijimą, nesuvaržytos nuosavybės teisės įsigijimą (taigi ir hipotekos pasibaigimą) jai, kaip vartotojai, suvokiant ir siejant su jos skolinių įsipareigojimų pardavėjui įvykdymu, laikytina, kad ieškovės prievolė pasibaigė tinkamai ją įvykdžius ir ji, remdamasi pagrindinės sutarties 3.3–3.5 punktuose nustatytomis garantijomis, įgijo teisę reikalauti, kad turto hipoteka būtų išregistruota esant CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ginčo turto palikimas suvaržyto po skolinių įsipareigojimų pardavėjui visiško įvykdymo prieštarautų ieškovų teisėtiems lūkesčiams laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, jų, kaip vartotojų, teisės turi būti prioritetiškai ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-611/2015). Pastebėtina, kad ta aplinkybė, jog UAB Senamiesčio svečių namai nėra bankrutavęs, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepanaikina šiuo atveju CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei kasacinio teismo pirmiau minėtų išaiškinimų taikymo galimybės, kadangi tinkamai ir laiku savo skolinius įsipareigojimus įvykdžiusių vartotojų gynimas neturėtų priklausyti nuo pardavėjo nemokumo konstatavimo teismine tvarka ar jo sąžiningumo santykiuose su banku aplinkybės.

Pastebėtina, kad 2008 m. liepos 17 d. banko rašte, kuriuo bankas leido UAB Senamiesčio svečių namai parduoti tretiesiems asmenims bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą (tarp jų ir ieškovės įgytus apartamentus), buvo nustatyta tik tai, kad iš turto pardavimo gautos lėšos būtų nukreiptos į banke esančią tranzitinę sąskaitą kreditams grąžinti. Taigi net ieškovei žinant minėto rašto turinį, ji pagrįstai galėjo sieti hipotekos pasibaigimą su jos skolinio įsipareigojimo įvykdymu pardavėjui, kadangi rašte, visų pirma, nebuvo nurodytas reikalavimas, kad būtent patys tretieji asmenys (pirkėjai) tiesiogiai pervestų į banko tranzitinę sąskaitą visą (100 procentų) turto kainą, antra, didžiąją turto kainos dalį ieškovė būtent pagal pardavėjo nustatytą sutartyje sąlygą pervedė tiesiogiai į banko tranzitinę sąskaitą, o avanso sumokėjimas pardavėjo sutartyje buvo pripažintas, todėl apeliantė neturėjo pagrindo abejoti banko reikalavimų tinkamu įvykdymu, ir toks jos veikimas, net ir atsižvelgus į tai, kad Preliminariojoje sutartyje pardavėjas buvo įsipareigojęs, kad suvaržymų turtui neturėtų likti dar iki pagrindinės sutarties sudarymo, negali būti vertinamas kaip neapdairus ir nerūpestingas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad banko raštas, kuriame buvo nurodyta, jog bankas atsisakys hipotekos ieškovės turtui tik tuo atveju, jeigu bus pervesta ne mažiau kaip 228 000 Lt į tranzitinę banko sąskaitą, buvo siųstas tik ieškovui ir tik 2008 m. rugpjūčio 4 d., t. y. jau po pagrindinės pirkimo–pradavimo sutarties sudarymo ir ieškovės skolinio įsipareigojimo sumokėti visą turto kainą įvykdymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė sudarė Preliminariąją sutartį dar nesant banko leidimo parduoti turtą, nėra savaime pakankama atsisakyti pripažinti hipoteką pasibaigusia ir perkelti visą atsakomybę už susiklosčiusią situaciją pačiai ieškovei, kadangi, kaip jau pasisakyta šioje nutartyje, banko po Preliminarios sutarties sudarymo duotas sutikimas parduoti turtą, pagrindinės sutarties nuostatų turinys (visų pirma lėšų pervedimas tiesiogiai į banko tranzitinę sąskaitą) leido ieškovei pagrįstai manyti, kad visos sąlygos su banku yra suderintos ir hipoteka bus panaikinta, ieškovei sumokėjus turto kainą. Papildomai pažymėtina ir tai, kad priešingai nei supranta bankas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2014 konstatuota aplinkybe, jog tretiesiems asmenis, sudariusiems pirkimo–pardavimo sutartis, taigi ir ieškovei, buvo žinoma pardavėjui nustatytas reikalavimas pinigus už nekilnojamąjį daiktą pervesti į banko tranzitinę sąskaitą, nereiškia, kad ieškovei turėjo būti žinoma ir savaime suprantama, jog absoliučiai visa suma (taigi ir iki banko sutikimo parduoti turtą ieškovės padavėjui pervestas avansas) turėjo būti tiesiogiai pačios ieškovės pervestas į banko nurodytą tranzitinę sąskaitą.

Kaip jau nurodyta pirmiau, hipoteka nagrinėjamu atveju, remiantis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis bei nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika dėl vartotojų apsaugos panašaus pobūdžio bylose, laikoma pasibaigusia pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl banko argumentai, susiję su atsakovo UAB Senamiesčio svečių namai pareigų (sąlygų hipotekai panaikinti) neįvykdymu, CK 4.197 straipsnio 3 dalies (hipotekos pasibaigimas skolininko ir kreditoriaus susitarimu) taikymo negalimumu, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, ir iš esmės susiję būtent su paties skolininko (UAB Senamiesčio svečių namai) galimybe reikalauti hipotekos panaikinimo (kas jau buvo išnagrinėta minėtoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-139/2014).

Pastebėtina ir tai, kad bankas, duodamas sutikimą parduoti jam įkeistą nekilnojamąjį turtą, gautas lėšas nukreipiant banko suteiktam kreditui grąžinti, tapo teisinių santykių tarp šios bylos šalių dalyviu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2013), todėl banko nurodomas argumentas, jog hipoteka negali pasibaigti vien dėl to, kad bankas nebuvo Preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių šalimi ir ieškovė negali šių sutarčių pagrindų reikšti reikalavimus bankui, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Remdamasi išdėstytomis teisinės ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl hipotekos panaikinimo ir išregistravimo, naikintina, pripažįstant, jog ieškovės įsigytam nekilnojamam turtui nustatyta hipoteka pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl Preliminariosios sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga

Apeliantė taip pat siekia Preliminariosios sutarties 2.2.7 punkto, kaip įtvirtinančio aiškią šalių teisų ir pareigų disproporciją, pripažinimo nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga.

Pastebėtina, kad kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų šioje byloje, ieškovė minėto Preliminariosios sutarties punkto pripažinimo nesąžininga sąlyga faktiškai siekė dėl hipotekos jos turtui panaikinimo, o šis ieškovės reikalavimas pirmiau išdėstytais argumentais jau yra patenkintas.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimas jos įvykdymu, reiškia ir Preliminariosios sutarties pabaigą. Ieškovei su UAB Senamiesčio svečių namai sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (į kurią minėta Preliminariosios sutarties 2.2.7 punkto sąlyga nebuvo perkelta), šalių sudaryta Preliminarioji sutartis pasibaigė, todėl jos sąlygos pripažinimas nesąžininga šiuo atveju nesukeltų jokių teisinių pasekmių, tuo labiau, kad vien tik šios sąlygos nebuvimas Preliminariojoje sutartyje, savaime, nesant kitų šioje nutartyje konstatuotų aplinkybių, nesudaryto pagrindo pripažinti hipoteką pasibaigusia. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė, ginčydama teismo išvadas nagrinėjamu klausimu ir deklaratyviai nurodydama, jog pripažinus sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, kiltų teisinės pasekmės – turėtų būti taikoma restitucija (šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo) arba šalių pareigų viena kitai pakeitimas ateityje – iš tikrųjų restitucijos, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nesiekia, taip pat nesiekia pakeisti ar nustatyti tam tikras papildomas pareigas UAB Senamiesčio svečių namai.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo pagal Preliminariąją sutartį pripažinimo, t. y. ieškovė nebuvo pagal Preliminariąją sutartį sumokėjusi visą turto kainą (įvykdžiusi visą savo skolinį įsipareigojimą) ir nebuvo įgijusi teisės reikalauti pripažinti jai nuosavybės teises į turtą (taigi ir hipotekos panaikinimo) nuo pat Preliminariosios sutarties įvykdymo, todėl ieškovės argumentas, kad Preliminariosios sutarties 2.2.7 punktas yra nesąžininga sąlyga ir dėl to, jog ieškovei tinkamai įvykdžius Preliminariąją sutartį ieškovės nuosavybės teisė į butą liko suvaržyta hipoteka, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Kadangi, kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų turinio, ieškovė, inicijuodama šią bylą, faktiškai siekė hipotekos jos įgytam nekilnojamajam turtui panaikinimo ir išregistravimo, o reikalavimas dėl Preliminariosios sutarties 2.2.7. punkto pripažinimo nesąžiningu buvo teikiamas tam, kad būtų pasiektas ieškovės pagrindinis tikslas (hipotekos panaikinimas), teisėjų kolegijos vertinimu, šia nutartimi pripažinus, jog hipoteka turėtų pasibaigti CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir išregistruota, iš esmės buvo patenkinta esminė ieškinio dalis, kuri teisėjų kolegijos įvertinama 80 procentų išraiška.

Pagal byloje esančius duomenis, ieškovė advokatui už teisinės pagalbos suteikimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3500 Lt sumą, kurią sudarė: 2400 Lt už medžiagos ieškinio parengimui analizę ir ieškinio surašymą bei 1100 Lt už atstovavimą teismo posėdžiuose 2.75 valandas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškinio parengimo ir sąskaitos už teisines paslaugas išrašymo metu galiojusį Minimalios mėnesinės algos dydį (1000 Lt), taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų (tuo metu galiojančios redakcijos) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2 punktą, pagal kurį už ieškinio paruošimą maksimalus užmokesčio dydis sudaro 3 000 Lt, bei į 8.18 punktą, pagal kurį už vienos valandos atstovavimą teisme yra numatytas 150 Lt maksimalus užmokesčio dydis, priėjo išvada, jog ieškovei pagal jos pateiktus įrodymus bei minėtą teisinį reguliavimą, maksimaliai galėtų būti atlyginta 2850 Lt bylinėjimosi išlaidų (2400 Lt už ieškinį ir 450 Lt už atstovavimą teisme). Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 80 procentų ieškovės reikalavimų, ieškovei iš viso priteistina 2 280 Lt bylinėjimosi išlaidų suma, kurią lygiomis dalimis (po 1 140 Lt, t.y. 330,17 Eur) turėtų atlyginti kiekvienas iš atsakovų.

Kadangi nei ieškovė, nei UAB Senamiesčio svečių namai, kurie savo procesiniuose dokumentuose prašė priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė teismui šių išlaidų patyrimo faktą be dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnis), šis jų prašymas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti hipoteką, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą: ieškovės O. N. ieškinį patenkinti iš dalies – pripažinti 42,40 kv. m poilsio paskirties patalpų (apartamentų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), sutartinę hipoteką (hipotekos lakšto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), pasibaigusia.

Priteisti ieškovei O. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namai (j. a. k. 125741691) ir Danske Bank Lietuvos filialo (j. a. k. 301694694) po 330,17 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų 17 ct) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Informaciją apie priimtą teismo sprendimą perduoti Hipotekos registrui.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis