- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-20
- Bylos Nr.
- ATP-486-309/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-36-3-00627-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 48.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla dėl kaltinimo S. B. padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2013 m. birželio 19 d., apie 9.30 val., konflikto metu, iškeikė I. M. necenzūriniais žodžiais. Šiais veiksmais jis padarė teisės pažeidimą numatytą ATPK 174 straipsnyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu I. M. prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nutarimą ir pripažinti kaltu S. B. pagal ATPK 174 straipsnį.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovas, būdamas objektyvus ir visiškai nešališkas, teismui nurodė, kad institucija surašė teisingai administracinio teisės pažeidimo protokolą, tai patvirtina, kad ją iškeikė. Mano, kad protokolą surašęs pareigūnas tinkamai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją, tyrimo metu tinkamai kvalifikavo veiką, nustatė pažeidėją ir pritaikė ATPK 174 straipsnį. Pasak apeliantės, S. B. ir jo atsivesti liudytojai nurodė tikrovės neatitinkančius faktus, liudytojai taip pat negalėjo nusakyti, kokiu atstumu buvo, negalėjo patvirtinti, kad asmuo neturėjo galimybės jos plūsti necenzūriniais žodžiais, todėl teismas remdamasis vien jo abejotinų liudytojų parodymais, neįgyvendino administracinės nuobaudos skyrimo tikslų, neužtikrino jos apsaugos ir neauklėjo pažeidėjo, o priešingai jam suteikė galimybę elgtis priešingai teisei ir likti nebaustam. Apeliantės teigimu, ji nesiekė gauti kompensacijos už sukeltą stresą ir nuolatinę baimę, patirtas papildomas, neplanuotas išlaidas, nors turėjo skubos tvarka apdrausti sodybą nuo galimo jos sunaikinimo. Be to, pareigūnas teismo posėdžio metu, 2013 m. liepos 25 d., siūlė taikyti didesnę nei minimalią administracinę nuobaudą, tačiau teismas, priešingai, nutraukė administracinę bylą motyvuodamas tuo, kad nėra pakankamai įrodymų skirti administracinę nuobaudą. Apeliantės nuomone, su tokiu teismo argumentu negalima sutikti, vertinant liudytojų ir pareigūnų paaiškinimus. Teismas neištyrė visų byloje pateiktų įrodymų, neįvertino teismui pateiktos S. B. charakteristikos, neatsižvelgė į tai, kad S. B. liudytoja V. J., pagal pateiktus paaiškinimus, apie 9.30 val., t. y. iki atvykstant policijai, nebuvo šalia S. B., todėl jos paaiškinimai negali būti pakankamai informatyvūs.
Mano, kad teismas nutraukdamas administracinę bylą netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Teismas vertindamas įrodymus turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališką išvadą. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti įrodymų tikrumą, leistinumą, pakankamumą faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008; 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt). Taip pat mano, kad teismas neištyrė reikšmingų bylai įrodymų, nevertino administracinę nuobaudą padariusio asmens charakteristikos, nepasisakė dėl visų liudytojų parodymų, vertino tik vienašališkai administracinę teisės pažeidimo padariusio asmens liudytojų parodymus. Reikia atkreipti dėmesį, kad tik įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą teismas gali objektyviai priimti sprendimą. Asmuo, kuris nesutinka su jam siūloma administracine nuobauda, turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Teismas nevertino statutinių valstybės tarnautojų duotų paaiškinimų, kurie aiškiai parodė, kad prisimena S. B. teiginį „sodybos neliks“, tai akivaizdžiai patvirtina, kad pažeidimą padaręs asmuo buvo agresyviai nusiteikęs. Apeliantės vertinimu, S. B. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad ji yra senyvo, garbaus amžiaus, negalėjo jam tinkamai pasipriešinti, todėl kvietė policiją, atvykę pareigūnai tvirtina girdėję, kaip S. B. teigė, kad jos sodybos neliks. Tokį agresyviai nusiteikusį, įžūlų, žeminančiai besielgiantį gretimo sklypo savininką matė ir negalėdama pakęsti jo užgauliojimų, provokacijų buvo priversta kviesti policiją. Be to, nurodo, kad S. B. 2013 m. liepos 12 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog siekė savavališkai įsiveržti į privačią valdą, ir patvirtino, kad be jos sutikimo filmavo jos teritorijoje, o tai iš esmės prieštarauja teisei, siekė sukelti konfliktą. Taip pat patvirtino, kad buvo atėjęs ir vaikščiojo po jos gyvenamosios valdos kiemą, kaip nurodo: „atvykus pareigūnams atėjau pažiūrėti kas vyksta“. Apeliantės vertinimu, tokie asmens veiksmai iš esmės prieštarauja geros moralės principui, kad be savininko kvietimo, sutikimo savavališkai būtų galima ateiti į gyvenamąją valdą, upelis neteka per gyvenamąją valdą, todėl akivaizdu, kad tokie savavališki asmens veiksmai prieštarauja teisei, vertinami kaip chuliganiški. S. B. teikia visiškai skirtingus paaiškinimus teismui, tačiau teismas dėl neaiškių aplinkybių nevertino jos ir pareigūnų pateiktų paaiškinimų. Kelio užtvara yra apie 400 m nutolusi nuo gyvenamojo žemės sklypo, asmeniui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę naudotis žemės sklypo dalimi, plane jis yra nurodytas, todėl jo nežinojimas akivaizdžiai patvirtina, kad asmuo savavališkai, be jos sutikimo naudojasi jos sklypu patekti į savo sklypą, tačiau nesitvarko servitutinio kelio, kuris, kaip jis pats nurodo, yra apsemtas. Todėl, priešingai, nei teigia S. B., ji būdama gyvenamajame name negalėjo nei matyti, nei girdėti apie jo atvykimą ir, kaip jis teigia, riksmus prie užtvaro.
Apeliantės manymu, teismas nevertino to fakto, kad pagal jos paaiškinimus ir pateiktą S. B. prieštaringai vertinamą charakteristiką labiau tikėtina, kad aktyvaus amžiaus vyras, stambaus sudėjimo, būdamas ne kartą baustas už kontrabandą, pavojingą vairavimą ir kitus administracinius pažeidimus, galėjo užsipulti ją jos pačios teritorijoje, grasinti susidoroti ir sugadinti jos nuosavybę, išplūsti necenzūriniais žodžiais, kurie ją be galo pažemino. Jo teiginys „žinau, kad ji mėgsta bylinėtis“ akivaizdžiai parodo, kad asmuo negerbia teisingumo. Ji nesiekia savo pažeistų teisių ginti savavališkais veiksmais, todėl, priešingai, nei jis, kvietė policiją dėl jos teisių pažeidimo, o jis sakydamas, kad ji neteisėtai uždėjo atitvarą ant savo sklypo ribos, kuri niekaip neriboja asmenims praeiti upelio krantu, tačiau riboja asmenims važiuoti į jos privačią valdą, atėjo į jos teritoriją, pradėjo ją užgaulioti, grasinti susidoroti ir sunaikinti jos turtą, taip pat siekė naudoti smurtą, todėl ji iškvietė policijos pareigūnus, kuriems nurodė iki iškvietimo S. B. išsakytus užgauliojimus, grasinimus sudeginti, sunaikinti jos turtą. Jo užgauliojimai nesiliovė ir policijai išvykus, grįžusi namo parašė papildymą dėl pirminio pareiškimo.
Atkreipia dėmesį, kad teismui liudytoja V. J. negalėjo pasakyti, ką veikė S. B., kai nešiojo medelius, taip pat negalėjo pasakyti, kokiu atstumu yra sodyba, todėl liudytojos paaiškinimas 2013 m. liepos 12 d. posėdžio metu patvirtina, kad S. B. buvo nuėjęs į sodybą vienas, todėl ji taip pat negali patvirtinti ar paneigti to fakto, kad asmuo nekoneveikė, negrasino ir kitaip neužgauliojo savo elgesiu jos, tačiau teismas šališkai vertino tik S. B. paaiškinimus, kurie nėra nuoseklūs, todėl turėtų būti vertinami kaip nepakankami, ypač atsižvelgiant, kad asmuo linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, o tai patvirtina, kad asmuo nėra sąžiningas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą S. B. prašo I. M. apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad su I. M. apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad Raseinių rajono apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, juos įvertino ir savo sprendimą motyvavo.
Šalies argumentai
S. B. teigia, kad buvo kaltinamas tuo, jog konflikto metu iškeikė I. M. necenzūriniais žodžiais. Kaip matyti iš nutarimo turinio, teismas byloje esančius duomenis tyrė kiekvieną atskirai, po to juos gretino su kitais, todėl visi duomenys buvo ištirti išsamiai ir objektyviai. Šio konflikto metu iš visų apklaustų liudininkų netoli buvo tik liudytoja V. J., kuri nurodė, kad jis ir I. M. kalbėjo pakeltu tonu, ginčas buvo dėl užtverto pravažiavimo, bet nepatvirtino, kad buvo necenzūriniai žodžiai. Iš I. M. 2013 m. gegužės 19 d. pareiškimo matyti, kad konfliktas kilo dėl pravažiavimo, ji nurodė, kad jis jai pagrasino, jog nugriaus užtvarą, kad neliks sodybos, tačiau apie necenzūrinius žodžius nėra nurodyta. Iš pareiškimo papildymo matyti, kad I. M. paaiškino, jog jis gadina kiemo statinius, necenzūriniais žodžiais įžeidinėja ją ir kaimyną, bei nurodyti jau kitokie grasinimai, nei pirmame pareiškime. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad jis būtų įžeidinėjęs ją ar pas ją besisvečiuojantį kaimyną, kad gadino kiemo statinius, to teismo posėdžio metu neaiškino ir pati pareiškėja. Paaiškinime I. M. paaiškino, kad jis ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais jai pasakius, kad ji eina skambinti j policiją. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2013 m. gegužės 19 d., 9.20 min., gautas I. M. pranešimas, kad kaimynas griauna pranešėjos tvoras, teigdamas, jog jam priklauso pravažiavimas, įvykio tipas – turto sunaikinimas ar sugadinimas. Apie tai, kad ją koneveikė necenzūriniais žodžiais, nėra pranešta.
Žemesnės instancijos teismas
S. B. vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn asmuo gali būti traukiamas tada, kai ištyrus surinktus įrodymus, nelieka abejonės, kad šis asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Byloje nėra pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti. I. M. pranešimas policijai, paaiškinimai raštu bei žodžiu teisme nėra nuoseklūs apibūdinant jo veiksmus. Ji kreipėsi į policiją ne dėl to, kad ją necenzūriniais žodžiais iškoneveikė, o dėl to, kad griauna jos tvoras, teigdamas, kad jam priklauso pravažiavimas. Visi apklausti liudytojai patvirtino, kad konfliktas buvo dėl to, kad I. M. užtvėrė pravažiavimą. I. M. ir jis nurodė, kad I. M. teisme siekia panaikinti jo žemės sklypo įsigijimo sutartį, tai rodo, jog konfliktas tarp jų buvo jau anksčiau. Teismui nebuvo pagrindo tikėti vien I. M. parodymais dėl jo veiksmų, nes, kaip matyti, jie nėra nuoseklūs, į policiją kreipėsi ne dėl jo padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, o dėl kitų veiksmų. Todėl teismas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant pakankamai įrodymų, jog jis necenzūriniais žodžiais iškeikė I. M. ir tuo pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, bei padarė pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302⁴ straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas dėl apylinkės teismo nutarimo (nutarties) administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti paduotas per dvidešimt dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo dienos. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas 2013 m. liepos 26 d., taigi nutarimas galėjo būti apskųstas iki 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d. teismui buvo išsiųstas I. M. apeliacinis skundas, o 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo išsiųstas I. M. patikslintas apeliacinis skundas. Atsižvelgiant į tai, kad patikslintas apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą, nagrinėjamas 2013 m. rugpjūčio 14 d. teismui išsiųstas I. M. apeliacinis skundas.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu tiriant ir vertinant byloje surinktus duomenis, kadangi teismas apklausė tiek I. M., tiek ir S. B. prašomus apklausti liudytojus, nešališkai ir nepažeisdamas įrodymų tyrimą reglamentuojančių normų reikalavimų ištyrė bylos aplinkybes, padarė teisiškai ir bylos duomenimis pagrįstas išvadas. Teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi iš skundžiamo nutarimo matyti, jog teismas nutarime išdėstė byloje surinktus įrodymus, išdėstė motyvus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, nurodė kodėl nesirėmė I. M. bei liudytojų nurodytomis aplinkybėmis.
Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2013 m. birželio 17 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. B. buvo kaltinamas tuo, kad konflikto metu I. M. iškeikė necenzūriniais žodžiais. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, neišeidamas už administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžtų kaltinimo ribų, šią bylą patikrina tik dėl galbūt S. B. konflikto su I. M. metu išsakytų necenzūrinių žodžių, todėl neanalizuoja ir nevertina apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie grasinimus sugadinti jos turtą, agresyvaus elgesio ir kitų S. B. galbūt padarytų pažeidimų jos atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių S. B. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje. Šiuo atveju konflikte tiesiogiai dalyvavo tik S. B. ir I. M., kiti liudytojais apklausti asmenys konfliktą matė tik iš toli, arba į įvykio vietą atvyko vėliau ir tiesiogiai įvykusio konflikto nematė. Todėl pirminiais įrodymais pripažįstami tik I. M. pareiškimai, paaiškinimai ir duoti parodymai, S. B. paaiškinimai bei duoti parodymai, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs minėtus įrodymus, daro išvadą, kad I. M. duoti parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotiems duomenims, kad 2013 m. gegužės 19 d., 9.20 val., I. M. policijos pareigūnams pranešė apie turto sunaikinimą ar sugadinimą, t. y. kad kaimynas griauna pranešėjos tvoras, teigdamas, kad jam priklauso privažiavimas (34 b. l.). Atvykusiam policijos pareigūnui I. M. pareiškime (4 b. l.) nurodė, kad į jos kiemą įėjo S. B. ir pradėjo reikalauti nuimti kelio užtvarą, pagrasino, kad neliks sodybos. Šiame pareiškime I. M. nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų buvę vartojami necenzūriniai žodžiai. Liudytojų V. S., A. L., J. L., A. B. L., V. J. duotais parodymais teismas nesiremia, kadangi jie tiesiogiai nedalyvavo tiriamame įvykyje, be to yra I. M. arba S. B. pažįstami ir gali būti suinteresuoti duoti vienai iš šalių naudingus parodymus.
Be to, kaip matyti iš I. M. ir S. B. duotų parodymų, tarp jų konfliktas kilo jau seniau dėl naudojimosi sklypais ir privažiavimais į juos. Taigi, šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tuo atveju jei S. B. ir pasakė necenzūrinius žodžius, jo veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o kaip atsakas į I. M. veiksmus.
Kadangi nagrinėjamoje byloje yra daug neaiškumų, kurių negalima patikrinti, o sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2013 m. liepos 26 d. Raseinių rajono apylinkės teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
I. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.