Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 4 dalyje (dvi veikos), BK 215 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), ir nubaustas:

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2023 m. birželio 7 d., 21.01 val., veika) – 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 4 dalį (2023 m. birželio 7 d., 21.01 val., veika) – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (tęstinė veika) – 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 182 straipsnio 4 dalį (tęstinė veika) – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2023 m. rugpjūčio 11 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu nuspręsta valstybės naudai konfiskuoti nusikalstamomis veikomis įgytų lėšų vertę: iš R. M. 173,99 eurus ir solidariai iš R. M. ir A. Ž. 500,00 eurų.

Šiuo nuosprendžiu kaltu pripažintas ir A. Ž., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis R. M. apeliaciniame neginčija apylinkės teismo atlikto įrodymų vertinimo dėl jam inkriminuotų tęstinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis išsamiau nevertinama, tačiau, kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 4 dalyje, kurios įvykdytos 2023 m. birželio 7 d. 21.01 val., taip pat su baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu bei skirta bausme. Visgi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl 2023 m. birželio 7 d. 21.01 val., nusikalstamų veikų (BK 215 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 4 dalis)

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su R. M. apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo R. M. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, dalyje kad R. M. veikdamas kartu su A. Ž. 2023 m. birželio 7 d. 21.01 val., neteisėtai atliko vieną finansinę operaciją panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis ir sukčiaudami apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausančius 500,00 eurų, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių šioje dalyje vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad R. M. įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 4 dalyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos nuteistasis R. M. savo kaltę dėl 500,00 eurų užvaldymo apgaule pradėjo neigti tik apeliaciniame skunde bei vėliau ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nors nuteistasis R. M. tvirtina, kad 500,00 eurų iš bankomato išgrynino ir pasisavino vienas A. Ž., tačiau tokius R. M. teiginius teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes tai iš esmės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir jų kompleksiniam vertinimui.

9. 2023 m. birželio 21 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti duomenys apie V. B. turimo banko sąskaitos 2023 m. birželio 7 d. 21.07 val., atliktas operacijas iš bankomato Nr. H299 su fotonuotraukomis, patvirtina, jog 500,00 eurų išgryninimo operaciją atliko nuteistas A. Ž. (t. 1, b. l. 101–107).

10. Visgi nuteistasis A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai nurodė, kad 500,00 eurų, pasinaudodamas V. B. banko kortele, išgrynino be nukentėjusiojo žinios, tačiau R. M. prašymu, ir iš šių pinigų sau pasiliko tik 200,00 eurų, o kitus atidavė būtent R. M.. Išgertuvių pas V. B. metu, R. M. prašė V. B. jam duoti 10,00 eurų, tačiau V. B. grynųjų pinigų neturėjo, todėl R. M. davė savo banko kortelę ir užrašė PIN kodą. Po ko R. M. išėjo. Po kurio laiko jam su I. R. išėjus namo, eidamas parke sutiko R. M., kuris jo paprašė bankomate nuimti pinigų panaudojant V. B. kortelę, nes jam nesigauna. Tuomet su R. M. nuėjo į prekybos centrą ,, (duomenys neskelbtini(duomenys neskelbtini). Ten R. M. padavė V. B. banko kortelę. Nepamena, ar klausė R. M. kiek pinigų nuimti, ar pats nusprendė, tačiau išgrynino 500,00 eurų, iš kurių sau pasiėmė 200,00 eurų, o 300,00 eurų, ir V. B. banko kortelę, padavė R. M.. Jis nežino, kur R. M. padėjo V. B. banko kortelę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. Ž. turėtų tikslą apkalbėti R. M. dėl aplinkybių, kurias šis apeliaciniame skunde kategoriškai neigia, kaip ir nėra pagrindo abejoti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo abejoti nuosekliais A. Ž. parodymais, kurie nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Juolab, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina ir tai, jog R. M. po to, kai buvo išgryninti 500,00 eurų, ir toliau neteisėtai naudojosi V. B. banko kertele.

11. Aplinkybę, jog R. M. ir nukentėjusysis V. B. kalbėjosi dėl pinigų, patvirtino ir liudytoja I. R., kuri nurodė, kad girdėjo kaip R. M. pas V. B. prašė paskolinti jam pinigų, ar kalbėjo apie kažkokią skolą. R. M. ir V. B. kalbant apie pinigus, V. B. davė R. M. savo banko kortelę ir pasakė PIN kodą. Po ko R. M. kažkur išėjo ir negrįžo. Ji su A. Ž. dar liko pas V. B. bute, pabuvo gal apie kokią valandą ir po to išėjo. Kai išėjo, ji nuėjo namo, o kur nuėjo A. Ž., ji nežino (t. 1, b. l. 92–95).

12. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. tvirtina, kad kaltę pripažino tik dėl tų aplinkybių, kurias padarė, tačiau iš jo parodymų duotų skirtingose proceso stadijose matyti, jog jis savo kaltę iš esmės buvo pripažinęs dėl abiejų jam inkriminuotų epizodų. Šiame kontekste pažymėtina tai, jog visiškas kaltės pripažinimas sąlygojo tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kas apylinkės teismui leido taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti skirtas bausmes trečdaliu.

13. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. M. nurodė, kad nukentėjusįjį V. B. pažinojo, su juo bendravo 2023 m. birželio 7-8 d. Neatsiminė ar pasinaudojo jo banko kortele, apie įvykius nurodė visai nieko neatsimenantis, tačiau prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nurodė pripažįstantis savo kaltę, bet visų smulkmenų, neatsimena. Patikino, kad buvo išgertuvės, kartu buvo ir A. Ž.. Apsvaigimas turėjo įtakos jo veiksmams. Po įvykio kalbėjo su V. B., žadėjo atlyginti žalą, bet dėl realios laisvės atėmimo bausmės žalos neatlygino. Nuteistasis R. M. atsakydamas į proceso dalyvių klausimus nurodė, kad prašė V. B. paskolinti 10,00 eurų, jis atsakė, jog grynų pinigų neturi. Jis V. B. pasakė, kad duotų kortelę, jog nusiims 10,00 eurų, bet nusiėmė daugiau. V. B. padavė savo kortelę pirma A. Ž., po to davė jam. Kiek jam atiteko nuimtų pinigų, negalėjo pasakyti. Taip pat nežino kiek atiteko A. Ž.. Jam atrodo, kad vieną kartą jie kartu nuėminėjo pinigus. Apie tai, kad jis pats nuiminėjo pinigus, neatsimena. Kai V. B. davė A. Ž. kortelę, buvo pasakyta nupirkti degtinės, užkandos ir parūkyti. Kiek iš viso pas V. B. buvo sąskaitoje pinigų, nežino. Su A. Ž. nesitarė kiek nuimti pinigų.

14. Iš 2023 m. lapkričio 9 d. parodymų matyti, kad R. M. apklaustas įtariamuoju nurodė, jog supranta, kuo yra įtariamas, kaltu prisipažįsta. Prisipažįsta, kad padarė nusikalstamas veikas, kurios išvardintos pranešime apie įtarimą. Gailisi dėl to, kad pasinaudojo V. B. banko kortele ir užvaldė šio pinigus. V. B. kortele atsiskaitinėjo ir parduotuvėje, pinigų nuėmė ir bankomate. Pinigų sumų neprisimena. V. B. savo kortelę jam davė pats, leido pasinaudoti, konkrečios pinigų sumos jie nebuvo aptarę, kiek jis gali nusiimti nuo V. B. kortelės. V. B. duodamas kortelę, jam nesakė, kad jis gali ištaškyti visus pinigus iš kortelės. Nežino, kiek pinigų bankomate nuėmė A. Ž.. Tai pat neprisimena, kiek tiksliai pinigų jam davė A. Ž.. Jis tiksliai visko, kas vyko 2023 m. birželio 7, 8 dienomis neprisimena, nes tomis dienomis gėrė alkoholinius gėrimus. Labai nuoširdžiai gailisi, kad padarė nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 12–14).

15. Iš ikiteisminio tyrimo metu V. B. duotų parodymų matyti, kad jis nebuvo davęs leidimo nei A. Ž., nei R. M. iš jo sąskaitos išgryninti 500,00 eurų.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. M. bendrais veiksmais su A. Ž. neteisėtai atliko vieną finansinę operaciją – 500,00 eurų išgryninimą, panaudodami svetimos – V. B., elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis ir taip sukčiaudami apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą – V. B. priklausantį turtą. Nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. M. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 4 dalį dėl veiksmų atliktų 2023 m. birželio 7 d. 21.01 val.

Dėl bausmės

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios bausmių skyrimo nuostatos įtvirtintos BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad priimant 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendį su nuteistojo R. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ir pavojingumu, jų padarymo aplinkybėmis, nuteistojo asmenybe susiję duomenys buvo įvertinti netinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du tyčiniai apysunkiai nusikaltimai ir du baudžiamieji nusižengimai. R. M. iki šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas penkiolika kartų, po ko dar buvo priimtas vienas apkaltinamasis nuosprendis. Tad akivaizdu, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, yra nulemtas jau susiformavusios neigiamos vertybinės orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Nors BK 182 straipsnio 4 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos ir alternatyvios bausmių rūšys, tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią BK 215 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o BK 182 straipsnio 4 dalyje – areštą, kadangi bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, skiriant švelnesnio pobūdžio bausmes, vertinamu atveju negali būti pasiekti.

19. Atsižvelgęs visas anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat į nustatytą vieną R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino katu ir nuoširdžiai gailisi) ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkę (visas nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui), teismas R. M. skyrė žymiai mažesnę nei BK 215 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, BK 182 straipsnio 4 dalyje arešto bausmę lygią jos vidurkiui. Esant paminėtų aplinkybių visumai konstatuotina, kad R. M. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra akivaizdžiai per griežta, atitinka teisingumo, proporcingumo principų reikalavimus ir yra būtina BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų R. M. ir A. Ž. atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtas bausmes sumažino viena trečiąja, tačiau nenurodė, kokios bausmės nuteistiesiems yra skiriamos po šio sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra rašymo netikslumas, kuris turi būti ištaisytas nurodant, kad vadovaujantis BK 64¹ straipsniu R. M. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat vadovaujantis BK 64¹ straipsniu A. Ž. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 (šešių) metų laisvės atėmimo bausmė

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

21. Nuteistasis R. M. savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemone – nusikalstamų veikų rezultato (įgytų) pinigų konfiskavimu valstybės naudai, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir ši apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta.

22. Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-329/2011, Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-497-511/2015, Nr. 2K-243-942/2016, Nr. 2K-32-719/2020). Pagal BK 72 straipsnį iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai šis turtas grąžinamas nukentėjusiesiems arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl jo vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo. Kitų pagrindų, leidžiančių netaikyti tokio turto konfiskavimo, baudžiamajame įstatyme nenumatyta. Dėl to nustačius, kad kaltininkas gavo turto, atitinkančio konfiskuotino turto požymius, visais atvejais būtina spręsti klausimą dėl jo konfiskavimo arba žalos atlyginimo. Jeigu nustatyta, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turto, kuris negrąžintas teisėtiems savininkams BPK 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba baudžiamojoje byloje nereiškiamas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo, teismas, vykdydamas imperatyvų BK 72 straipsnio 2 dalies reikalavimą, tokį turtą privalo konfiskuoti.

23. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. M. padarydamas BK 182 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, t. y. apgaule įgydamas V. B. priklausančias pinigine lėšas (2023 m. birželio 7 d. 21.07 val., – 500,00 eurų bendrai su A. Ž., o veikdamas vienas – 173,99 eurus) neteisėtai praturtėjo. Šios pinigų sumos yra nuteistojo R. M., o taip pat jo ir A. Ž. padarytų nusikalstamų veikų rezultatas ir atitinka konfiskuotino turto požymius. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą (nukentėjusiajam V. B. mirus, jo teisių perėmėjas L. B. civilinio ieškinio šioje byloje nepareiškė, byloje nėra duomenų, kad nuteistojo apgaule pasisavinti svetimi pinigai buvo grąžinti nukentėjusiajam arba buvo pareikštas civilinis ieškinys civilinio proceso tvarka, sukčiavimo dalyko – pinigų nerasta), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šio turto vertę atitinkanti pinigų suma – 173,99 eurai turi būti išieškota iš nuteistojo R. M., o 500,00 eurų solidariai iš R. M. ir A. Ž., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, todėl priimti kitokį sprendimą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

25. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. APD-2024-07912 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nuteistajam R. M., kurias sudaro 120,83 eurai.

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.).

27. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Šioje byloje nuteistajam R. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas (advokatas Kęstutis Gudynas) buvo paskirtas Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėjas nuteistajam R. M. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių.

28. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla iš esmės išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad duomenų, jog R. M. turėtų vertingesnio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto byloje nėra, jis niekur nedirba, šiuo metu atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytus rašymo apsirikimus nenurodant skirtų bausmių dydžių po to, kai jos buvo sumažintos vienu trečdaliu ir išdėstyti ją taip:

vadovaujantis BK 64¹ straipsniu R. M. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 64¹ straipsniu A. Ž. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 (šešių) metų laisvės atėmimo bausmė

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš R. M. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.