- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1518-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17088-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- A. Ž., R. Ž., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“
- Ieškovas
- A. Ž., R. Ž.
- Trečiasis asmuo
- „Lietuvos jėzuitų provincija“, V. U., J. U., T. R., V. G.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Ž. ir R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų A. Ž. ir R. Ž. ieškinį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo ir nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“, tretieji asmenys – „Lietuvos jėzuitų provincija“, V. U., J. U., T. R., V. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai A. Ž. ir R. Ž. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-01-23 sprendimą Nr. 1-1017, pripažinti ūkinio pastato, esančio Šv. Kazimiero g. 5, Vilniuje, nuomos sutartį negaliojančia, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ieškovai ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-01-23 sprendimo Nr. 1-1017 galiojimą bei ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir ieškovų reikalavimų įvykdymui užtikrinti sustabdė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-01-23 sprendimo Nr. 1-1017 galiojimą bei ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties vykdymą. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovai prašo pripažinti ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį negaliojančia, kurią Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-01-23 sprendimu Nr. 1-1017, pagalbinio ūkio paskirties pastatą (duomenys neskelbtini) pagal ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį išnuomavo VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“, sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas
Gavus Vilniaus miesto savivaldybės bei VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija” atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pasinaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis yra terminuota ir nesusijusi su nuosavybės perleidimu, kad sustabdžius sutarties vykdymą atsakovas VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“ turėtų nutraukti patalpų eksploatavimą, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė netektų teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“ mokėti nuomos mokestį. Teismas sprendė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesant realios grėsmės dėl ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, nepagrįstai suvaržytų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės teises valdyti, naudoti, disponuoti jai priklausančiu turtu ir gauti iš šio turto pajamas, kas iš esmės reiškia ir atsakovo VšĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“ teisių apribojimą, o tokia situacija laikytina neproporcinga laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams nagrinėjamoje byloje. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog dėl atsakovams pareikšto ieškinio reikalavimo galėtų padidėti teismo sprendimo neįvykdymo rizika ieškinio patenkinimo atveju, o kitokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie tokią grėsmę, į bylą nepateikta.
Šalies argumentai
Ieškovai A. Ž. ir R. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1-1017 galiojimą bei ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties vykdymą iki bus priimtas sprendimas šioje byloje. Ieškovų nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamu atveju, būsimas galimai palankus ieškovams teismo sprendimas prarastų prasmę ir taptų netikslingas, nes atsakovas ginčo pastatą gali pertvarkyti pagal savo poreikius. Taip pat ieškovai nurodo, kad ginčo pastatas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, todėl atsakovui pradėjus bet kokius rekonstrukcijos ar statybos darbus, šie darbai būtų atliekami apeliantų ir trečiųjų asmenų vidiniame kieme, todėl ieškovams palankaus sprendimo atveju susidarytų papildomos išlaidos statybos darbų įrangos bei padarinių šalinimui. Toks procedūrų tęsimas inicijuotų naujus teisminius ginčus. Apeliantų nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visai neatsižvelgė į teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus, nes panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, buvo suteiktas perdėtas pranašumas atsakovams. Be to, apeliantai nurodo, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeistas visuotinai pripažįstamas teisės principas, kad iš neteisėto elgesio neatsiranda teisė. Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą palikus galioti, buvo apgintos Vilniaus miesto savivaldybės teisės, tačiau toks teisių gynimas yra galimas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nagrinėjamoje situacijoje apeliantai taip pat įžvelgia ir viešojo intereso pažeidimą, t.y. siekiamybę surinkti kuo daugiau pajamų į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės turtas turi būti naudojamas taip, kad jis teiktų kuo didesnę naudą Vilniaus miesto savivaldybei ir tik toks savivaldybės turto naudojimas pripažintinas atitinkančiu viešąjį interesą. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad atsakovui VŠĮ „Vilniaus jėzuitų gimnazija“ turtas yra išnuomotas praktiškai neatlygintinai, t.y. 174,30 Lt mėnesiui. Taip pat apeliantai nurodo, kad nepritaikius jų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, jie prarastų teisę pirmenybės teise privatizuoti ginčo pastatą (LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 2 d. 2 p.). Be to, apeliantai įsipareigoja per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su pareikštu atskiruoju skundu nesutinka ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, apeliantai savo atskirajame skunde dėsto argumentus, kurie būtų aktualūs tik tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų susijęs su apeliantų nuosavybės teisės į ginčo pastatą pripažinimu. Atsakovas pažymi, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nėra objektyvaus pagrindo teigimui, jog ateityje gali iškilti rizika, kad apeliantams palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas. Įsiteisėjus apeliantams palankiam teismo sprendimui, skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas automatiškai netektų teisinės galios bei sukeltų teisines pasekmes – būtų sutarties negaliojimo pagrindas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai galinčios užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovo vertinimu, apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nepagrįstai apribotų savininko teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu, o tai atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus ir tai, kad nėra jokios realios grėsmės dėl apeliantams galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, neatitiktų nei laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, nei ekonomiškumo principo. Taip pat atsakovas tvirtina, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis de facto būtų įgyvendinami ieškinio reikalavimai net neįvertinus jų teisinio pagrįstumo. Pažymi, kad pačių apeliantų ir trečiųjų asmenų nustatyta ir oficialiai nepatvirtinta naudojimosi svetimu turtu tvarka negali būti laikoma pagrindu pripažinti šių asmenų teisėtą naudojimąsi Vilniaus miesto savivaldybės turtu. Atsakovas pabrėžia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima užtikrinti reikalavimo, kuris net nėra pareikštas teisme. Ieškinio reikalavimai yra panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą ir ūkinio pastato nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, todėl, atsakovo nuomone, apeliantų argumentai dėl galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo netikslingumo ir papildomų ginčų kilimo rizikos nėra susiję su nagrinėjama byla ir negali būti laikomi objektyviu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymu būtų ne užtikrintas teismo sprendimo vykdymas ateityje, bet dar iki ieškovų reikalavimo pagrįstumo įvertinimo būtų de facto patenkintas ieškovų reikalavimas. Atsakovas nesutinka, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeistas principas iš neteisės neatsiranda teisė, ir kad buvo pažeistas viešasis interesas. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju galioja teisės akto teisėtumo prezumpcija, t.y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas laikomas teisėtu, kol neįrodyta kitaip, o apeliantams įstatymas nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Be to, atsakovas kritiškai vertina ir apeliantų argumentą dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantai prarastų galimybę pirmenybės teise privatizuoti ginčo pastatą. Pažymi, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl apeliantų pripažinimo teisėtais ūkinio pastato savininkais, o LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 2 d. 2 p. nustato, kad gali būti perduodami gyvenamųjų patalpų savininkų teisėtai naudojami pagalbinio ūkio paskirties pastatai, teikiant pirmenybę šių gyvenamųjų patalpų savininkams. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantai nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti teisinį jų naudojimosi ūkinėmis patalpomis pagrindą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad apeliantai turi pirmenybės teisę privatizuoti atsakovo turtą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai atsakovas nesutinka ir su apeliantų siūlymu taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliantai savo atskiruoju skundu kvestionuoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties, kuria buvo panaikintos atsakovo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1-1017 galiojimas bei ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties vykdymas.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą ir kt.
Nesutiktina su apeliantų teiginiu, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas galimai palankus ieškovams teismo sprendimas prarastų prasmę ir taptų netikslingas.
Laikinųjų apsaugos priemonių konkrečios rūšies parinkimą lemia ieškinio rūšis. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kai reiškiamas reikalavimas dėl sandorių pripažinimo niekiniais, laikoma, jog ieškovas padavė ieškinį dėl pripažinimo, todėl užtikrinti tokio ieškinio dėl pripažinimo įvykdymą negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1692/2011). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013-01-23 sprendimą Nr. 1-1017 bei pripažinti ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį negaliojančia. Iš ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones matyti, kad pareikštų reikalavimų įvykdymą jie prašo užtikrinti sustabdant iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1-1017 galiojimą bei ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties vykdymą.
Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir tikslai suponuoja teismo pareigą taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos tam, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjus apeliantams galimai palankiam teismo sprendimui, skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas automatiškai netektų savo teisinės galios ir sukeltų atitinkamas teisines pasekmes sudarytai nuomos sutarčiai – nuomos sutartis nebetektų savo teisinio galiojimo pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nepriklausomai nuo bylos baigties, nebus tokio teismo sprendimo, kurį reikės vykdyti, todėl užtikrinti įvykdymą to, ko nereikės vykdyti, negalima. Apeliantų argumentai, susiję su nuostolių dėl nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimu bei pirmenybės teisės privatizuoti ginčo pastatą praradimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskritai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu. Pakartotinai atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra tik užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba pasidarytų negalimas, o ne išvengti būsimų teismo procesų ar galimų nuostolių atsiradimo. Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais turi būti susijusios su pareikštais materialiaisiais reikalavimais, o reikalavimas, kuris turėtų būti priverstinai vykdomas, nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas. Nurodytų aplinkybių ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties kontekste darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų jų tikslo ir paskirties, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės būtų pasiektas ieškiniu siekiamas rezultatas, t.y. pritaikius ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, dar iki bylos išsprendimo iš esmės būtų sustabdytas ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo galiojimas, taip pat ir nuomos sutarties vykdymas, o taip be jokio objektyvaus teisinio pagrindo būtų nepagrįstai suvaržytos atsakovo nuosavybės teisės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo apribojimais, kurie galimi tik esant objektyviems pagrindams, o nagrinėjamu atveju realios grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo vykdymui iškils rizika, nėra, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ginčo atveju nepagrįstai ir daugiau nei būtina apribotų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę, o taip būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant tarpinį procesinį klausimą byloje (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) stabdyti sutarties, kuri jos šalims turi įstatymo galią, kol nėra nuginčyta, galiojimą ir sutartinių prievolių vykdymą bei administracinio akto galiojimą teismas pagal pareikštą ieškinį neturi pagrindo.
Kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nevertina ir dėl jų nepasisako, nes jie, teismo vertinimu, esant anksčiau išdėstytiems motyvams, neturi tiesioginės įtakos sprendžiamam klausimui.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantų atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliantų atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.