Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“ apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2983-636/2013 pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei UAB „Liagro“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos esmė

Apeliantas mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sutartis, sudaryta tarp apelianto ir atsakovės, nebuvo apsimestinis sandoris. Abi šalys tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu vieningai aiškino sutarties sudarymo aplinkybes, nurodydamos, jog ieškovas buvo įdarbintas kaip pajėgus vykdyti anksčiau jo žmonos vykdytas darbo funkcijas.Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, jog ieškovas atliko darbo funkcijas, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad ta atliekamų darbų dalis buvo nedidelė ir kad jo vaidmuo buvo tik epizodinis. Mano, kad atsakovė neįrodė ir nenurodė, o teismas neištyrė, kokias konkrečiai pareigas turėjo atlikti ieškovas pagal pareiginius nuostatus, ir kokios darbo funkcijos jam buvo priskirtos, taip pat nepateikti ir darbo grafikai, darbo sutartyje nenurodyta konkreti darbo vieta. Ieškovas sąžiningai dirbo darbą, atitinkantį tikruosius šalių ketinimus (t. y., pasitelkdamas savo, kaip ūkininko pažintis, laisvu grafiku ieškojo nuomininkų žemės sklypams, sudarinėjo su jais sutartis, matuodavo ir parodydavo žemės sklypus).Mano, kad faktas, jog tam tikras užduotis įvykdė V. L. (kaip įgaliojimus turintis asmuo), nepaneigia to, jog J. L. (apeliantas) buvo susietas su atsakove darbo santykiais. V. L., kaip įgaliotinės, santykis su atsakove apskritai neturi ir negali būti tapatinamas su darbuotojo (apelianto) J. L., kaip darbuotojo, santykiu ir darbo funkcijomis su atsakove vien todėl, kad jis ir V. L. yra sutuoktiniai (ką šioje byloje ir padarė pirmosios instancijos teismas).Teigia, kad nepagrįstas ir neteisėtas yra teismo spendimas apelianto sudarytą darbo sutartį su atsakove vertinti apsimestine dėl to, jog susirašinėjimas vykdavo per V. L. elektroninį paštą. Atsakovė nesuteikė ieškovui tinkamų darbo priemonių, todėl jis naudojosi savo namuose turimomis darbo priemonėmis, įskaitant ir su žmona naudojamą bendrą elektroninį paštą. Pažymi kad ieškovas atlikdavo darbus, kurie nėra ir negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, todėl ieškovas savo darbo funkcijų atlikimą galėjo įrodyti tik liudytojų parodymais, o tokias aplinkybes paliudijo liudytoja B. V. ir L. G..Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ieškinio dalykas buvo darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimas neteisėtu. Nors atsakovė atsiliepime kelis kartus paminėjo, jog ieškovas savo darbo funkcijų nevykdė, tai nereiškia, kad pati darbo sutartis buvo apsimestinis sandoris. Netinkamas darbo funkcijų vykdymas arba jų nevykdymas yra įrodinėjimo dalykas, kuris turėjo būti sprendžiamas šioje byloje, ir automatiškai nedaro darbo sutarties apsimestiniu sandoriu. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas visiškai ignoravo įrodymus, patvirtinančius, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę (ieškovas atliko darbo funkcijas, jam buvo mokamas darbo užmokestis, reikalaujama atlikti tam tikras pareigas, taikoma drausminė atsakomybė – kas įmanoma tik esant darbo santykiams).Nurodo, kad nagrinėjamu atveju visos darbo sutarties sąlygos buvo įgyvendintos – buvo atliekamas konkretus darbas, mokamas darbo užmokestis, pasirašyta darbo sutartis (tą patvirtina byloje esantys įrodymai), o teismas privalėjo nuspręsti dėl konkrečių pareigų tinkamo vykdymo ar nevykdymo, ko šioje byloje nepadarė, tačiau skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo apsimestinio sandorio faktą, t. y. teismas nepasisakė dėl ginčo esmės.Pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, apeliantas nurodo, kad pagal sutarties esmę, sąlygas, ir jos sudarymo aplinkybes, šalys susitarė, kad ieškovas dirbs tą patį darbą, kurį prieš tai dirbo jo sutuoktinė, abi šalys patvirtino, kad ieškovas buvo priimtas dirbti vietoje V. L., kuri atsakovės įmonėje atlikdavo (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl faktas, kad darbo sutartyje nurodyta, jog J. L. priimamas dirbti pagalbiniu darbininku, nereiškia, kad tokias funkcijas jis ir turėjo vykdyti. Taikant sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. atsižvelgiant į tikrąją šalių valią, sutartį aiškinant ieškovo naudai, ieškovas buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Be to, apeliantas mano, kad visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad atsakovė, negavusi ieškovo prašymo iš darbo išeiti savo noru ir nenorėdama darbuotojo atleisti pagal DK 129 str., tendencingai bandė priversti jį išeiti iš darbo jo paties pareiškimu.

Apeliacinį skundą taip pat pateikė ir atsakovė UAB „Liagro“, kuri prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį ir priteisti atsakovei UAB „Liagro“ iš ieškovo J. L. patirtas 8470 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priteisti atsakovei iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė nurodo, kad CPK 93 str. 4 dalis taikoma, kai bylos eigoje yra nustatomas pažeidžiantis procesinę, o ne materialinę teisę šalies elgesys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė absoliučiai jokių procesinių teisių ar pareigų pažeidimų. Pažymi, kad atsakovė visus procesinius dokumentus, įrodymus pateikė laiku, atsakovės atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, vadovaudamasi rungimosi proceso principu, apeliantė aktyviai, sąžiningai, leistinomis priemonėmis gynė savo interesus, domėjosi bylos eiga bei nesiekė vilkinti proceso ar kitaip trukdyti teisingam bylos išsprendimui. Atsakovė, siekdama apginti savo interesus bei teises, teikė teismui atsiliepimą į ieškinį, priešieškinį, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose (CPK 13 str.). Dėl to, teismas neturėjo teisinio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 str. 1–3 d. įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai iš esmės netenkinami.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl J. L. apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo J. L. ieškinio reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturinės žalos priteisimo, skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. rugpjūčio 2 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 6, konstatavęs, kad šis sandoris – apsimestinis (CK 1.87 str.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadoms ir nagrinėjamos bylos kontekste sprendžia, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvų apimtis ir turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Todėl teismas atmeta apelianto J. L. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su CPK 270 str. 4 d. 3 p. nuostatų taikymu.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja liudytojų B. V. ir L. G. parodymus, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl darbo sutarties teisėtumo, nes nei B. V., nei L. G. nepatvirtino šiai bylai reikšmingų aplinkybių, kad ieškovą ir UAB „Liagro“ siejo darbo sutartiniai santykiai (2 t. 30, 41, 42 b. l.).

DK 99 straipsnyje yra numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl darbo sutarties sąlygų, ir abi sutarties šalys pasirašo rašytinę darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl darbo sutarties sąlygų su darbdaviu tarėsi ir ją pasirašė ne darbuotojas, o jo sutuoktinė V. L.. Šių bylai reikšmingų aplinkybių neginčijo pirmosios instancijos teisme ir ieškovas, kuris teismo posėdyje paaiškino, kad darbo sutarties tikrai nepasirašė, ją pamatė tik gavęs atsakovo pateiktus dokumentus, darbo sutarties turinys ir būtinosios sutarties sąlygos, kurios įrašytos į darbo sutartį, jam nebuvo žinomas. Dėl sutarties sąlygų su UAB „Liagro“ vadovais tarėsi žmona, kuri iki vaiko priežiūros atostogų dirbo pas atsakovę. Ieškovas pripažino ir tai, kad perėmė dalį sutuoktinės vykdytų funkcijų, tačiau sutartis su žemės sklypų nuomotojais atsakovės naudai sudarydavo jo sutuoktinė, nes ji turėjo UAB „Liagro“ įgaliojimą (1 t., 149–152 b. l.). Liudytoja V. L. teismo posėdyje pripažino, kad po to kai jai buvo suteiktos nėštumo ir vaiko priežiūros atostogos, nebuvo galimybės apmokėti už jos teiktas paslaugas UAB „Liagro“, todėl ir buvo sudaryta ginčo darbo sutartis, dėl esminių sutarties sąlygų, t. y. darbo užmokesčio dydžio, tarėsi ir sutartį vyro vardu pasirašė ji pati. Liudytoja parodė, kad ir toliau teikė apmokamas paslaugas atsakovei, nes jos sutuoktinis neturėjo įgaliojimų pasirašyti sutartis, tačiau atlygis buvo mokamas sutuoktiniui J. L. (1 t., 22–25 b. l.). Todėl negalima sutikti ir su apelianto argumentais kad jis buvo susietas su atsakove darbo santykiais. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio rajono skyrius v. A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004, 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009), todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ginčo darbo sutartis ex officio buvo pripažinta negaliojančia, teisėjų kolegija vertina atitinkančiu CK 1.87, CPK 263, 265, 417 straipsnių nuostatas.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka išanalizavęs byloje pateiktų įrodymų visetą, turėjo teisinį pagrindą išvadai, jog ieškovas nepagrindė pareikštų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje konstatavo, kad, nesant galiojančios darbo sutarties, negalioja ir visi išvestiniai aktai, priimti šios sutarties pagrindu, tuo pačiu ir 2013-08-12 įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo nesuformulavo, darbo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis), o ne nuo jos sudarymo momento kaip nurodė skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu). Dėl šių aplinkybių skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti tikslinama.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovė UAB „Liagro“ prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį ir priteisti iš ieškovo J. L. 8470 Lt dydžio pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas ir bei 2964,5 Lt išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, atmesdama šį apelaintės prašymą, pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, turi vadovautis CPK 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad teismas priteisia iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šioje byloje ieškinio dalykas buvo 2012-08-02 darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtumas. Teismas minėtą darbo sutartį ir visus išvestinius aktus, priimtus šios sutarties pagrindu, tuo pačiu ir 2013-08-12 įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, pripažino negaliojančiais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisus yra ieškovas J. L., kuris atsiliepime į atsakovės pateiktą apeliacinį skundą nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jo pareikštą ieškinį ir atmetė, tačiau, pripažinęs 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 6 negaliojančia, iš esmės nepriėmė sprendimo atsakovės naudai, todėl UAB „Liagro“ bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteisiamos. Priešingu atveju, teismui jas priteisus, gali būti paneigta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Dėl nurodytų aplinkybių, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais ir, įvertinus priežastis, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų sudarant Darbo kodekso reikalavimų neatitinkančią darbo sutartį (DK 93 str.), konstatuotina, jog šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo priteisti ginčo šalims bylinėjimosi išlaidas, jų patirtas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme (CK 1.5 str., CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir išdėstyti ją taip:

„Ieškinį atmesti.

Pripažinti 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartį Nr. 6, sudarytą tarp ieškovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“, ir jos nutraukimą 2013 m. rugpjūčio 12 d. pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą negaliojančiais nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 17 d.

Nustatyti, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d. darbo sutartis Nr. 6 tarp ieškovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“ nutraukta 2014 m. balandžio 17 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą (įsiteisėjusiu teismo sprendimu)“.