Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui J. L. bei jo atstovei advokatei R. L., atsakovės UAB „L.“ atstovui advokatui M. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei UAB „L.“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo netiesėtu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2012-08-02 buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. 6 (toliau – Sutartis), kurioje, be kita ko, nurodyta, jog J. L. (ieškovas) priimamas dirbti UAB „L.“ pagalbiniu darbininku, su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis (t. 1, b. l. 42-43); Sutarties egzempliorių, likusį pas atsakovę, pasirašė ieškovo sutuoktinė V. L. (t. 1, b. l. 42-43), kitą egzempliorių pasirašė ieškovas (t. 2, b. l. 1-2); laikotarpiu nuo 2012-08-10 iki 2013-08-05 UAB „L.“ prokuristė J. B. bendravo elektroniniu paštu darbo reikalais su V. L. (t. 1, b. l. 10-62); 2013-08-12 atsakovės direktorius pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2013-08-12 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (t. 1, b. l. 72).

Darbo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pirmosios knygos IV skyriuje numatyti sandorių negaliojimo pagrindai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 9 str. 2 d.). Bylos duomenys patvirtina, jog Sutartis, kuri neva buvo sudaryta tarp ieškovo J. L. ir atsakovės UAB „L.“, yra sandoris, kuriuo buvo siekiama pridengti kitą sandorį – dėl paslaugų teikimo tarp ieškovo sutuoktinės V. L. ir UAB „L.“ (CK 1.87 str.), t. y. apsimestinis sandoris, todėl šis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento. Tokią išvadą teismas grindžia toliau išdėstytais teisiniais argumentais.

Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

Apsimestinio sandorio faktą patvirtina visi byloje esantys įrodymai. Kaip patvirtino pats ieškovas, liudytoja V. L., liudytoja J. B., Sutartį su UAB „Liagra“ už ieškovą pasirašė žmona V. L., o pats ieškovas Sutartį pamatė tik prasidėjus teismo procesui, kai ją su kitais dokumentais atsiuntė atsakovė, ir kai jis ją pamatė, ji jam pasirodė juokinga (t. 1, b. l. 150, 152, t. 2, b. l. 24, 28). D. S. sudarymo su UAB „L.“ tarėsi V. L. (t. 1, b. l. 150, t. 2, b. l. 23-24). P. V. L. nuo 2008 metų teikė UAB „L.“ paslaugas (pildė ir teikė deklaracijas, vykdė nuomininkų paiešką, nuomojo sklypus, sudarinėjo sutartis ir atliko kitus su tuo susijusius reikalus), turėjo įgaliojimą atstovauti UAB „L.“ (t. 1, b. l. 40, 52, t. 2, b. l. 26-27). Pats ieškovas nebuvo įgaliotas atstovauti UAB „L.“. Kaip matyti iš byloje esančios dalykinio susirašinėjimo medžiagos bei liudytojų parodymų, V. L. tas pačias paslaugas teikė ir po 2013-08-02 pasirašytos darbo sutarties su ieškovu sudarymo, kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose, bendravo su kitais įmonės darbuotojais darbo klausimais (t. 1, b. l. 10-61, 139-140, t. 2, b. l. 21-29). Tuo tarpu ieškovas Sutarties galiojimo laikotarpiu visos darbo dienos darbo laiko režimu (8 val. per dieną) dirbo UAB „B. A.“, UAB „N. A.“ bei, be to, vertėsi ir individualia veikla (t. 1, b. l. 141-144, 152). Beveik visą veiklą UAB „L.“ naudai vykdė V. L., tuo tarpu ieškovo vaidmuo buvo epizodinis, apėmė tik nedidelę dalį techninio pobūdžio darbo funkcijų, kurias atlikti pačiai V. L., tikėtina, buvo sudėtinga dėl vaiko priežiūros ir kurias ieškovas atliko ne tiek UAB „Liagra“, kiek savo sutuoktinės ar savo šeimos naudai ir interesais. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės įrodo tai, jog Sutarties sudarymo tikslas buvo ne naujų darbo santykių sukūrimas tarp ieškovo ir atsakovės, o iki Sutarties sudarymo egzistavusių paslaugų teikimo santykių tarp atsakovės ir V. L. tęstinumo užtikrinimas, tokiu būdu sudarant palankias sąlygas V. L. gauti viso dydžio socialines išmokas vaiko priežiūros atostogų metu bei atlyginimą iš UAB „L.“ už suteiktas paslaugas.

Kadangi sandoris tarp ieškovo ir atsakovės (darbo sutartis) laikytinas apsimestiniu dėl to, kad ieškovas J. L. niekada nebuvo šio sandorio tikrąja šalimi, šis sandoris laikytinas negaliojančiu, o tai reiškia jog darbo sutartis tarp bylos šalių niekada nebuvo sudaryta (CK 1.78 str. 5 d., 1.87 str., DK 93 str.). Nesant galiojančios darbo sutarties, negalioja ir visi išvestiniai aktai, priimti šios sutarties pagrindu, tame tarpe ir 2013-08-12 įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, ieškinys laikytinas nepagrįstu, todėl yra atmestinas.

Dėl procesinių klausimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog abi bylos šalys nuo pat Sutarties sudarymo momento neabejotinai suprato, jog sudaro apsimestinį sandorį, kuriuo siekiama pridengti kitą sandorį. Ginčo, nagrinėjamo šioje byloje, bei civilinės bylos iškėlimo priežastis yra ne tik ieškovo procesinis veiksmas paduodant ieškinį, bet taip pat iš dalies ir pačios atsakovės veiksmai sudarant apsimestinį sandorį, kuris šioje byloje pripažintinas negaliojančiu. Teismo manymu, atsakovė turi prisiimti ne tik materialiąsias bet ir procesines savo nesąžiningo elgesio pasekmes. Todėl atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 93 str. 4 d.).

Prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkintinas, kadangi byloje nenustatyta, jog ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Pripažinti 2012-08-02 darbo sutartį Nr. 6 tarp ieškovo J. L. ir atsakovės UAB „Liagro“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmesti.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.