Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank atstovui advokatui Mindaugui Balevičiui,

atsakovės J. Č. ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vegda“ atstovui advokatui Olegui Kakurinui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3817-560/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank (buvusi akcinė bendrovė DNB bankas) ieškinį atsakovei J. Č. dėl skolos bei palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vegda“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Luminor Bank AB (buvusi AB DNB bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. Č. ieškovės naudai 217 892,52 Eur, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė paaiškino, kad pagal kreditavimo ir kredito linijos sutartis trečiasis asmuo UAB „Vegda“ jai liko skolinga 217 892,52 Eur. Atsakovė J. Č. yra trečiojo asmens UAB „Vegda“ direktorė, su kuria buvo sudarytos laidavimo sutartys, kuriomis atsakovė įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkė UAB „Vegda“. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad šalys buvo sutarusios galutinį prievolės įvykdymo terminą – 2016 m. rugsėjo 30 d., tačiau ieškovė, neatsižvelgdama į atsakovės ir trečiojo asmens prašymus ir paaiškinimus dėl susidariusių sunkumų, sutartis 2015 m. gruodžio 4 d. nutraukė vienašališkai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės J. Č. 217 892,52 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Vegda“ buvo sudariusios kreditavimo bei kredito linijos sutartis, o ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios laidavimo sutartis, kurių pagrindu atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovei už trečiojo asmens prievoles.Teismas nurodė, kad pažyma apie skolos dydį patvirtina, jog 2016 m. sausio 19 d. trečiasis asmuo UAB „Vegda“ skolinga ieškovei: 1) pagal 2005 m. liepos 27 d. kreditavimo sutartį – 190 698,54 Eur negrąžinto kredito, 23 247,40 Eur nesumokėtų palūkanų, 1 685,24 Eur nesumokėtų delspinigių, viso 215 631,18 Eur; 2) pagal 2005 m. spalio 7 d. kredito linijos sutartį – 2 147,09 Eur nesumokėtų palūkanų, 114,25 Eur nesumokėtų delspinigių, viso 2 261,34 Eur. Nurodytas skolos dydis byloje nėra ginčijamas. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo sutartinių įsipareigojimų ieškovei nevykdė ilgą laiką, tuo pažeisdamas esminę kredito gavėjo pareigą – tinkamai bei laiku vykdyti kredito grąžinimo bei palūkanų mokėjimus. Atsakovė pagal laidavimo sutartis laikytina solidaria trečiojo asmens skolininke, nes laidavimo sutartyse šiuo klausimu jokių išlygų nenustatyta (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.81 straipsnis). Laidavimo sutartys yra galiojančios, nenuginčytos, todėl teismas sprendė, jog ieškovė turi teisę reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų laiduotoja (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovės ieškinį patenkino.Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo mažinti sutartyje nustatytus 0,05 proc. dydžio delspinigius, nes atsakovės nuomonė dėl delspinigių dydžio tariamo neprotingumo yra niekuo nepagrįsta, tokio dydžio delspinigiai tiek trečiajam asmeniui, tiek atsakovei nuo pat sutarčių sudarymo buvo tinkami, teisingi ir protingi, tačiau tik pareiškus ieškinį atsakovei jie tapo neprotingai dideli.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė J. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nutraukė kredito sutartis CK 6.217 straipsnio, o ne kredito sutartyse nustatytų sąlygų, pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo klausimo, o apsiribojo deklaratyviu konstatavimu, jog sutartis buvo nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu.Kasacinio teismo formuojamos praktikos kontekste vertinant faktines aplinkybes, akivaizdu, kad pagrindo nurodytu įstatyme įtvirtintu pagrindu nutraukti sutartis nebuvo, nes: 1) trečiojo asmens pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 11,5 proc. bendros įsipareigojimų sumos; 2) ieškovė pati savo veiksmais lėmė tai, kad trečiasis asmuo negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų pagal kredito linijos sutartį, nes būtent ieškovė sprendė kaip bus paskirstyta trečiojo asmens sumokėta 20 000 Eur suma; 3) trečiasis asmuo dėjo maksimalias pastangas, kad tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus, o jo kaltė dėl susidariusios situacijos yra itin maža; 4) trečiasis asmuo pardavęs jam priklausantį turtą būtų buvęs pajėgus įvykdyti sutartis, tačiau ieškovė pradėjo turto realizavimo procedūras priverstine tvarka, turtą parduodant už 80 proc. turto rinkos kainos.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Luminor Bank AB prašo atsakovės J. Č. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pagal CK 6.881 straipsnyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų (grąžintino kredito ir palūkanų) mokėjimas kreditoriui yra esminė kredito gavėjo pareiga ir kreditavimo sutarties sąlyga, todėl įmokų kreditoriui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka nemokėjimas vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Trečiojo asmens pareigos mokėti įmokas svarba yra pabrėžta ir šalių sudarytos sutarties nuostatose, pažymint, kad kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas.Apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes šių bylų ratio decidendi skiriasi. Kasaciniame teisme nagrinėtoje byloje ginčas buvo kilęs iš būsto paskolos (vartojimo sutarties), o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, kuris neįvykdė laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Kitos apeliantės nurodomos kasacinio teismo praktikos taip pat nesusijusios, nes jos skirtos CK 6.217 straipsnio 2 dalies aiškinimui, o šioje byloje sutartys nutrauktos CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės teisės normų, todėl sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.2015 m. rugsėjo mėn. trečiasis asmuo bankui buvo skolingas pagal visas sutartis jau ilgą laiką. Iš šių aplinkybių matėsi akivaizdi tendencija, kad ir ateityje trečiasis asmuo nesugebės tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Trečiojo asmens prievolių nevykdymas buvo sistemingas ir besitęsiantis ilgą laiką. Apie tai kaip bus panaudotos lėšos pardavus įkeistą turtą tiek apeliantei, tiek trečiajam asmeniui buvo pranešta duodant sutikimą dėl šio turto pardavimo. Kadangi turtas buvo parduotas, tai reiškia, kad su tokia lėšų panaudojimo tvarka šie asmenys sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė Luminor Bank AB (buvusi AB DNB bankas, toliau – ir Bankas) ir trečiasis asmuo UAB „Vegda“ 2005 m. spalio 7 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 816-05 IL (toliau – Kreditavimo sutartis), o 2005 m. liepos 27 d. Kredito linijos sutartį Nr. 466 (toliau – Kredito linijos sutartis). Šių sutarčių nuostatos buvo keletą kartų keičiamos.2013 m. rugsėjo 25 d. susitarimu ieškovė ir trečiasis asmuo, atstovaujamas atsakovės, pakeitė Kreditavimo sutartį bei nurodė, jog pripažįsta aplinkybę, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su kredito grąžinimu ir palūkanų mokėjimu, todėl sutartis buvo nutraukta, tačiau šiuo susitarimu ją nutarta atnaujinti. Atnaujinus sutartį trečiasis asmuo toliau netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį ir Kredito linijos sutartį. Atsižvelgdama į tai, ieškovė 2015 m. spalio 1 d. raštu informavo tiek trečiąjį asmenį, tiek atsakovę, kad 2015 m. spalio 1 d. pradelsti įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį sudaro 2 255,85 Eur, o pagal Kredito linijos sutartį – 21 976,06 Eur. Ieškovė informavo, kad iki 2015 m. lapkričio 5 d. neįvykdžius finansinių įsipareigojimų bankas sekančią dieną nutraukia minėtas sutartis. Bankas 2015 m. lapkričio 17 d. raštu papildomai informavo trečiąjį asmenį, kokiomis sąlygomis sutiktų atidėti kredito grąžinimą, tačiau UAB „Vegda“ šių sąlygų neįvykdžius, 2015 m. gruodžio 4 d. sutartys buvo nutrauktos.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai kreditorė (ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašoma priteisti skolą iš laiduotojo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovė ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė J. Č. įsipareigojo solidariai atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir trečiasis asmuo pagal Kreditavimo sutartį. Be to, 2010 m. kovo 31 d. ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė J. Č. įsipareigojo solidariai atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir trečiasis asmuo pagal Kredito linijos sutartį.Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl įsiskolinimų dydžio, jų paskaičiavimo teisingumo nėra. Byloje atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito linijos sutartį ir Kreditavimo sutartį, todėl ieškinys jos atžvilgiu yra nepagrįstas.

Dėl sutarčių nutraukimo teisėtumo ir laiduotojo atsakomybės

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad ieškovė 2016 m. vasario mėn. atsakyme informavo, jog nutraukė Kreditavimo sutartį ir Kredito linijos sutartį bei pažymėjo, jog buvo pažeistos esminės Kredito sutarčių sąlygos. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad ieškovė nenurodė, ar sutartys buvo nutrauktos, remiantis sutartyse numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartis (Sutarčių 46 ir 47 punktai) ar remiantis CK 6.217 straipsniu dėl esminio sutarties pažeidimo. Taip pat atsakovė mano, jog šioje byloje būtina remtis kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl vartojimo kredito sutarčių pažeidimo.Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad nagrinėjamai bylai aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-415/2016, nes šių bylų ratio decidendi skiriasi iš esmės: šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iš laiduotojo, o nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo analizuojami vartotojų teisių apsaugos klausimai, kurie šiuo atveju netaikytini. Atsižvelgiant į tai, remtis apeliantės nurodyta kasacinio teismo nutartimi šioje byloje nėra pagrindo.CK 6.217 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta teisė nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, o CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad bankas pranešime apie vienašališką sutarties nutraukimą nenurodė kokiu pagrindu nutraukia sutartis, nesudaro pagrindo šių sutarčių nutraukimą pripažinti savaime neteisėtu. Pažymėtina, kad nutrauktomis sutartimis šalys buvo sulygusios, kad Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu (Kreditavimo sutarties 42 punktas), o Kredito linijos sutarties naujos redakcijos 46.1 papunktyje nustatė, jog Kredito gavėjui sutartyje nustatytais terminais negrąžinus Bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nesumokėjus palūkanų, tai yra pagrindas sutarčiai nutraukti, o 47 punkte pažymėjo, jog tiek sutartyje numatytų, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).Vertinant galimą vienašalio sutarčių nutraukimo teisėtumą, būtina nustatyti ar skolininkui buvo suteiktas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti. CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Bankas 2015 m. spalio 1 d. pranešimu nurodė, kad iki 2015 m. lapkričio 5 d. neįvykdžius finansinių įsipareigojimų bankas sekančią dieną nutraukia minėtas sutartis. Bankas 2015 m. lapkričio 17 d. raštu papildomai informavo trečiąjį asmenį, kokiomis sąlygomis sutiktų atidėti kredito grąžinimą, tačiau UAB „Vegda“ šių sąlygų neįvykdžius, 2015 m. gruodžio 4 d. sutartys buvo nutrauktos. Nors apeliantė bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose rėmėsi aplinkybe, jog, jos nuomone, suteiktas papildomas terminas prievolei įvykdyti nebuvo pakankamas, nenurodė per kokį terminą trečiasis asmuo būtų galėjęs įvykdyti prievolę. Galutinis kredito grąžinimo Bankui terminas pagal abi sutartis – 2016 m. rugsėjo 30 d., bylos nagrinėjimo metu taip pat yra pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantės atstovas patvirtino aplinkybę, jog nuo 2015 m. pabaigos jokie mokėjimai Bankui apskritai nebuvo atliekami. Trečiojo asmens Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2A-691-XX/2018 prašomas taikyti civilinių teisių gynybos būdas – pratęsti galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2019 m. rugsėjo 30d., o priskaičiuotus ir nesumokėtus palūkanas ir delspinigius leisti mokėti lygiomis dalimis nuo 2017 m. rugsėjo 30 d., atsižvelgiant į nurodytą (siektą) prievolių vykdymo laikotarpį, teismui taip pat leidžia abejoti trečiojo asmens siekių atkurti kreditavimo teisinius santykius realumu. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo ilgą laiką sistemingai nevykdė Kreditavimo sutartimi ir Kredito linijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o būtent, byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo 2014 metais pagal Kreditavimo sutarties sąlygas nemokėjo palūkanų, o 2015 metais sumokėjo tik 1 kartą; trečiasis asmuo netinkamai vykdė įsipareigojimus, susijusius su kredito pagal Kreditavimo sutartį grąžinimu, nes 2014 metais turėjo sumokėti 22 619,68 Lt kredito, tačiau atsiskaitymų visiškai neatliko, o pagal Kredito linijos sutartį taip pat mokėjimai sistemingai nebuvo atliekami. Tokios aplinkybės patvirtina, jog Bankas negavo to, ko tikėjosi, nes jis (kaip kredito įstaiga) tikėjosi, kad prievolė bus vykdoma laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, o tai leidžia manyti, jog Bankas turėjo pagrindą nutraukti su trečiuoju asmeniu sudarytas sutartis.Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, kad trečiasis asmuo, kurio prievolių tinkamą vykdymą laidavimu užtikrino atsakovė (trečiojo asmens vadovė), ilgą laiką nevykdė sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, kurie pagal sutartis laikytini esminiais, tai bankui suteikė teisę vienašališkai ir neteismine tvarka nutraukti sutartis, o bylos duomenys nesudaro pagrindo šiuos sutarčių nutraukimus pripažinti neteisėtais.CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyse išlygų šiuo klausimu nėra numatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti skolą iš atsakovės dėl trečiojo asmens prievolių nevykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrinant nutartyje nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su laiduotojo atsakomybe, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės reikalavimai atsakovės atžvilgiu būtų nepagrįsti ir / ar neteisėti. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su procesinių teisės normų pažeidimu, neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš atsakovės (apeliantės) bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog ji patyrė 1 089 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos įrodymais, tačiau viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatytus maksimalius dydžius. Pagal nurodytas rekomendacijas maksimali atlygintina advokato išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 069,64 Eur. Visgi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos nežymiai viršija rekomenduojamus priteisti dydžius bei į tai, jog byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka surengiant kelis teismo posėdžius, kas lėmė papildomas advokato laiko sąnaudas, nutaria bylinėjimosi išlaidų sumos nemažinti bei priteisti visa 1 089 Eur apimtimi.Nutartyje išdėstytos aplinkybės ir motyvai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank (juridinio asmens kodas 112029270) naudai 1 089 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.