Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-07-02 · Civilinė byla Nr. e2A-484-1120/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-07-02
Bylos Nr.
e2A-484-1120/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Agnė Tikniūtė, Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
A. K.
Trečiasis asmuo
D. L., M. D., D. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-484-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01929-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-826-232/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaminkelio projektai“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. L., M. D. ir D. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Kaminkelio projektai“ (toliau ir – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš A. K. (toliau – atsakovas) 147 298,97 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Paaiškino, kad ieškovė įsteigta 2012 m. kovo 12 d. Tarp UAB „Stiklo artelė“ (pradinio skolininko), UAB „Medicinos bankas“ (kreditoriaus) ir ieškovės (naujojo kreditoriaus) 2012 m. gegužės 24 d. sudaryta skolos perkėlimo sutartis, kuria UAB „Stiklo artelė“ perkėlė, o ieškovė perėmė visą sutarties pasirašymo dieną buvusią UAB „Stiklo artelė“ skolą UAB „Medicinos bankas“, atsiradusią pagal 2006 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. LOAN_36596 (toliau – kredito sutartis), 498 639,05 Lt kredito skolą, 100 042,76 Lt atidėtų pradelstų palūkanų, 24 585,59 Lt priskaičiuotų palūkanų, 25 251,83 Lt atidėtų delspinigių ir 265,25 Lt delspinigių, iš viso 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur). Ieškovė ir UAB „Medicinos bankas“ 2012 m. gegužės 24 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 4 prie kredito sutarties, kuriuo kredito sutartis išdėstyta nauja redakcija – kredito likučio suma 3 598 639,05 Lt, kurią sudaro negrąžintas 498 639,05 Lt kredito likutis ir papildomai išduodama 3 100 000 Lt kredito suma. Teigė, kad 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur) skolos prisiėmimas ieškovei buvo nuostolingas, kadangi perimto įsipareigojimo dalyje bendrovė negavo pajamų, turto ar kitokios turtinės naudos.

3. Nurodė, kad 2012 m. ieškovė turėjo turto 2 276 945 Lt sumai, iš kurio 1 588 620 Lt sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 311 648 Lt. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą ieškovė 2012 m. veikė nuostolingai. Ieškovės įsipareigojimai viršijo turimą turtą jau 2012 m., kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad jau 2012 m. ieškovė buvo nemoki. Pažymėjo, kad ieškovės nemokumas 2013 m. konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartyje iškelti bankroto bylą.

4. Paaiškino, kad atsakovas nuo ieškovės įsteigimo iki 2014 m. gegužės 13 d. buvo įmonės vadovu, o iki 2014 m. rugsėjo 25 d. vieninteliu akcininku. Nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. vasario 5 d. ieškovės vadovu ir nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. kovo 2 d. vieninteliu akcininku buvo D. L.. Nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2016 m. kovo 2 d. ieškovės vadovu buvo M. D.. Nuo 2015 m. kovo 2 d. ieškovės vieninteliu akcininku buvo UAB „Hartlis“, kurio vieninteliu akcininku buvo M. D.. Nuo 2016 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės vadovu buvo D. B.. Pažymėjo, kad faktiniu ieškovės atstovu bei vadovu iki bankroto bylos iškėlimo liko atsakovas.

5. Nurodė, kad pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui atsirado sudarius ieškovės 2012 m. finansinę atskaitomybę. Prisiėmusi finansinius įsipareigojimus ieškovė jau 2012 m. buvo nemoki – veikė nuostolingai, įsipareigojimai viršijo turtą. Nurodė, kad laikotarpiu iki 2014 m. rugsėjo 25 d. susiformavo didžioji dalis kreditorių reikalavimų, kurie nebuvo patenkinti: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) reikalavimo dalis – 137 307,42 Eur, AB „Energijos skirstymo operatorius“ reikalavimo dalis – 337,21 Eur, BUAB Vilniaus statybos tresto reikalavimo dalis – 9 654,34 Eur.

6. Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutiko su ieškove, kad įmonė jau 2012 m. buvo nemoki. Nurodė, kad tai, jog ieškovė 2012 m. veikė nuostolingai, nereiškia, kad įmonė jau tuo laikotarpiu turėjo pradelstų įsipareigojimų ir jų vertė viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė ieškinyje nenurodė nė vieno ieškovės 2012 m. pradelsto įvykdyti įsipareigojimo, kuris viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teigė, kad 2012 m. ieškovė buvo moki. Ieškinys remiasi trimis kreditorių reikalavimais, susiformavusiais 2013–2014 m. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai visą kreditorių reikalavimų iš parduoto bankrutavusios bendrovės turto nepadengiančią sumą priskyrė žalai. Pažymėjo, kad VMI, atlikusi ieškovės mokestinį tyrimą 2014 m. spalio 21 d. dar nebuvo nustačiusi, ar 2014 m. spalio 1 d. ieškovė moki, ar ne. Teigti, jog ieškovės atstovai žinojo, kad įmonė yra nemoki, negalima. Nurodė, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ 337,21 Eur skola susiformavo iki 2014 m. spalio 21 d. Atkreipė dėmesį, kad prievolė BUAB Vilniaus statybos trestui mokėti 9 654,34 Eur atsirado tik 2016 m. lapkričio 3 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė įsteigta 2012 m. kovo 12 d., kurios vadovu pagal juridinių asmenų registro duomenis nuo įsteigimo iki 2014 m gegužės 13 d. buvo atsakovas, kuris iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo ir vieninteliu ieškovės akcininku. Nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. vasario 2 d. ieškovės vadovu, o nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. kovo 2 d. vieninteliu akcininku buvo įregistruotas D. L.. Nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2016 m. kovo 2 d. įmonės vadovu buvo įregistruotas M. D.. Nuo 2015 m. kovo 2 d. ieškovės vieninteliu akcininku buvo įregistruotas UAB „Hartlis“, kurios vieninteliu akcininku buvo M. D.. Nuo 2016 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės vadovu buvo įregistruotas D. B..

3. Vadovų pareigų nė vienas iš naujai paskirtų vadovų nevykdė. Tokios išvados teismas priėjo nustatęs, kad apklaustas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (toliau – FNTT), M. D. nurodė, jog jis paskirtas ieškovės vadovu tik formaliai (už 50 Eur atlygį), vadovo pareigų realiai nevykdė. Nors M. D. pateikė įmonės darbo sutartį su juo, kaip bendrovės vadovu, kurioje nurodoma, jog ji pasirašyta akcininko D. L., pats D. L. nurodė, jog jis tokios darbo sutarties nepasirašė. Šios aplinkybės patvirtintos ir įsiteisėjusia 2018 m. gegužės 31 d. teismo nutartimi bankroto byloje Nr. B2-124-567/2018, kuria teismas nusprendė netvirtinti M. D. kreditorinio reikalavimo dėl darbo užmokesčio už (neva) vadovo pareigų vykdymą, priteisimo. Nuo 2016 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės vadovu buvo įregistruotas D. B., kuris apklausiamas bankroto bylos Nr. B2-124-567/2018 procese, paaiškino, jog paskyrimo metu buvo kitos atsakovo įmonės darbuotoju, o laikinai pabūti ieškovės vadovu jo paprašė atsakovas, darbo sutartis su juo nebuvo sudaroma, dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų nebuvo tartasi. Pareigų, išskyrus prašymus pasirašyti skundus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo jis neatliko, ieškovės dokumentai jam neperduoti, o gavęs FNTT, buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės reikalavimus pateikti atitinkamus duomenis, jis reikalavimus perduodavo atsakovui.

4. 2016 m. balandžio 25 d. M. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą iškelti ieškovei bankroto bylą. 2016 m. liepos 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas ieškovei iškėlė bankroto bylą. 2018 m. gegužės 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas galutinis ieškovės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, bendrai 169 685,72 Eur sumai.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė įsteigta vieno projekto daugiabučio gyvenamojo namo statybai bei butų pardavimui, o įgyvendinus projektą bei išpardavus butus pastatytame daugiabutyje liko skolinga VMI dalį priskaičiuoto pajamų mokesčio taip pat dalį ginčyto įsiskolinimo buvusiam generaliniam rangovui BUAB Vilniaus statybos trestui, su kuriuo statybos eigoje buvo nutraukta rangos sutartis, o ginčai buvo sprendžiami teisme bei elektros energijos tiekėjui.

6. Teismas nustatė, kad bylai teisingai išspręsti svarbios aplinkybės susiklostė dar iki ieškovės įsteigimo. Tai aplinkybės, kad atsakovas jam priklausiusį sklypą įsigijo 2005 m. už 280 000 Lt turėdamas šio nekilnojamojo turto išvystymo planų, pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, įgyvendindamas šį planą atsakovas iki 2007 m. pabaigos parengė detalų planą, atliko projektavimo darbus. Įsigytą sklypą dar iki ieškovės įsteigimo ir statybų minėtame sklype pradžios atsakovas buvo įkeitęs kito juridinio asmens UAB „Vilsotos stiklas“ nuo 2007 m. balandžio 5 d. pakeistas pavadinimas UAB „Stiklo artelė“ (bylos nagrinėjimo metu likviduoto ir išregistruoto iš Juridinių asmenų registro), kaip kredito gavėjo, įsipareigojimų kredito davėjui AB „Medicinos bankas“ užtikrinimui pagal sudarytą kredito sutartį, pagal kurią bankas buvo suteikęs minėtam kredito gavėjui 700 000 Lt kreditą UAB „Srega“ akcijų įsigijimui. Kadangi kredito gavėjas paskolos negražino bankas turėjo teisę skolos likutį išsiieškoti iš įkeisto atsakovo sklypo.

7. Esant tokiai situacijai tarp banko ir atsakovo pasiektas susitarimas, jog atsakovas įsteigs naują juridinį asmenį (ieškovę), kuriam bus perkelti UAB „Stiklo artėlė“ įsipareigojimai bankui, atsakovas naujai įsteigtam asmeniui perleis įkeistą bankui sklypą, bankas suteiks papildomą paskolą, o ieškovė sklype pastačiusi daugiabutį namą su automobilių stovėjimo aikštele bei pardavusi šiuos turto objektus, gražins paskolas bankui. Ta aplinkybė, kad sklypas parduotas įmonei už žymiai didesnę kainą nei jį įsigijo pats atsakovas paaiškinama tuo, kad atsakovas buvo investavęs į šį nekilnojamąjį turtą jo paties teigimu apie 447 000 Lt, kas paaiškinama išlaidomis detaliajam planui, daugiabučio projekto paruošimui, inžineriniams geologiniams tyrimams atlikti.

8. Todėl ieškovė 2012 m. gegužės 24 d., kaip naujasis skolininkas sudarė skolos perkėlimo sutartį su pradiniu skolininku UAB „Stiklo artelė“, kreditoriumi UAB „Medicinos bankas“, pagal kurią perėmė UAB „Stiklo artelė“ įsipareigojimus bankui pagal pradinio skolininko kredito sutartį, kuriuos sudarė iš viso 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur) suma, įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas užtikrinimo priemonių teikėjų atsakovo ir UAB „AMI technologijos“ užtikrinimo priemonėmis. Šalys susitarė, kad 2006 m. gegužės 10 d. sudarytas sutartines hipotekos lakštas lieka galioti ir jis atsako už naująjį skolininką. Bankas atsisakė pradinio skolininko lėšų sąskaitose banke įkeitimo pagal kredito sutartį, bei kitų jo pateiktų užtikrinimo priemonių, o naujojo skolininko kredito gavėjo prievolių vykdymas pagal kredito sutartį buvo užtikrintas ieškovės (naujojo skolininko) visų sąskaitų banke, jose esančių ir būsimų piniginių lėšų bei turtinių teisiu į jas įkeitimu bankui, nurodant, kad skolininkas (atsakovas šioje byloje) turi teisę atlikti operacijas su įkeistomis lėšomis, jei bankas šios teisės neapriboja. Bankas turėjo teisę apriboti operacijas su įkeistomis lėšomis (sustabdyti jų išmokėjimą ir pervedimą), jeigu naujasis skolininkas pažeistų skolos perkėlimo ar kredito sutartį, patenkinti savo reikalavimą iš įkeistų lėšų, jeigu naujasis skolininkas neįvykdytų įkeitimu užtikrintos prievolės, atsiradusios pagal kredito sutartį, arba jeigu į įkeistas lėšas nukreiptų išieškojimą kitas asmuo.

9. 2012 m. gegužės 24 d. ieškovė ir UAB „Medicinos bankas“ taip pat sudarė papildomą susitarimą Nr. 4 prie kredito sutarties, kuriuo kredito sutartis išdėstyta nauja redakcija: kurioje nustatė, kad kredito likutis yra 3 598 639,05 Lt, kurį sudaro negrąžintas ir iš pradelstų mokėjimų atkeltas 498 639,05 Lt kredito likutis ir papildomai išduodama 3 100 000 Lt kredito suma, kuri turėjo būti išduodama ir paimta iki 2013 m. birželio 30 d., kurios paskirtis daugiabučio gyvenamojo namo statybai. Numatyta sąlyga, kad kredito gavėjo apyvarta banko sąskaitoje: 100 proc. – vykdomo projekto apimtimi. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2014 m. lapkričio 5 d. Paskola turėjo būti gražinama pagal numatytą grafiką. Susitarime taip pat buvo numatyta visa eilė apsunkinimų, leidžiančių kontroliuoti kredito gavėją bei užtikrinti kredito gražinimą laiku.

10. Be to, kredito gavėjas įsipareigojo iki kredito lėšų išdavimo įnešti į specialią banko sąskaitą ne mažiau kaip 300 000 Lt nuosavų lėšų (kurias atsakovas įnešė už įmonę pardavęs jam nuosavybės teisėmis priklausiusį nekilnojamąjį turtą), kredituojamo projekto statybinės dalies finansavimui, numatyta, kad šios lėšos išmokamos pagal bankui pateiktus lėšų panaudojimą pagrindžiančius dokumentus. Numatyta, kad avansinių mokėjimų iš turto pardavimo lėšos bus kaupiamos atskiroje banko sąskaitoje ir galės būti naudojamos palūkanų mokėjimui, kredito dengimui ar statybų finansavimui suderinus su banku.

11. Kredito gavėjas taip pat įsipareigojo, pildydamas PVM deklaraciją dėl PVM susigrąžinimo, nurodyti savo sąskaitą, esančią banke, bei pateikti bankui tai patvirtinantį dokumentą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo VMI pateikimo. Numatyta, jog grąžintos PVM lėšos pagal išlaidų pagrindimo dokumentus naudojamos tik išlaidoms, susijusiomis su finansuojamu investiciniu projektu, padengti.

Šalies argumentai

12. Ieškovė teigė, jog 2012 m. gegužės 24 d. skolos perkėlimo sutartimi ir 2012 m. gegužės 24 d. papildomu susitarimu tapdama kredito sutarties šalimi (skolininku) ieškovė prisiėmė trečiojo asmens įsipareigojimus, nors tuo metu neturėjo turto, dar nevykdė veiklos ir negavo pajamų, kad UAB „Stiklo artelė“ 187 900,97 Eur skolos prisiėmimas ieškovei buvo nuostolingas perimto įsipareigojimo dalyje bendrovė negavo pajamų, turto ar kitokios turtinės naudos.

13. Tačiau teismas pažymėjo, kad tokią sąlygą iškėlė bankas, sutikęs tik su šia sąlyga leisti atsakovui naujai įsteigtai įmonei parduoti bankui įkeistą sklypą, sutiko suteikti kreditą šio nekilnojamojo turto išvystymui, kas reiškia, jog bankas pasitikrino ir sutiko su tokiu verslo planu ir tikėjo jo pelningumu ir sėkme. Be to, viena iš banko sąlygų buvo reikalavimas kad atsakovas įneštų savo asmenines lėšas į projektą, ką jis ir padarė pardavęs jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Siekiant įgyvendinti projektą sudaryta sutartis su generaliniu rangovu BUAB Vilniaus statybos trestu, kuris daugiabutį namą ginčo sklype turėjo pastatyti už konkrečią sumą per 9 mėnesius. Tačiau darbams pradėjus strigti statybos užsitęsė iki 2 metų, sutartis nutraukta, surasti nauji rangovai, subrangovai dėl ko įmonė patyrė didelius nuostolius, išaugo sąmatos.

14. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovės 2013 m. finansinėje atskaitomybėje nurodyti duomenys, kad 2012 m. bendrovė turėjo turto 2 276 945 Lt, sumai, iš kurio net 1 588 620 Lt, sudarė trumpalaikis turtas, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 311 648 Lt ir kad pagal pelno (nuostolių) ataskaitą ieškovė 2012 m. veikė nuostolingai, nes įsipareigojimai viršijo turimą turtą, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad jau 2012 m. ieškovė buvo nemoki, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punkte pateikiamą nemokumo sąvoką, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Byloje nustatyta, kad įmonė sėkmingai įvykdė verslo planą pastatyti sklype gyvenamąjį namą su automobilių stovėjimo aikštele, naudodama kredito lėšas sutartyje numatyta tvarka. Nėra duomenų, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai 2012 m. viršijo įmonės turimo turto vertę, nes iš kredito sutarties nuostatų matyti, jog sutartyje aptarta kredito suma – 3 100 000 Lt kontroliuojant bankui panaudota pagal paskirtį, daugiabučio ir automobilių stovėjimo aikštelės statyboms, atsiskaitymams už daugiabučio namo statybos darbus, įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį, tame tarpe ir perimti iš pradinio skolininko UAB „Stiklo artėlė“, baigti įvykdyti 2014 m. balandžio 10 d. Taigi daugiabutis pradėtas statyti 2012 m. viduryje banko skolintomis lėšomis ir užbaigtas 2014 m. pradžioje.

Žemesnės instancijos teismas

15. Ta aplinkybė, kad 2016 m. liepos 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą bei 2016 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria minėta nutartis palikta galioti konstatuota, jog ieškovė jau 2012 m. veikė nuostolingai taip pat nepatvirtina fakto, jog jau 2012 m. įmonė buvo ir nemoki. Ieškovė žala padaryta atsakovo veiksmais laiko visus kreditorių reikalavimus susiformavusius iki 2014 m. rugsėjo 25 d. 147 298,97 Eur suma bankroto administratoriaus nuomone yra bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių patirtos žalos suma, kuri atsirado / išaugo ieškovės nemokumo laikotarpiu, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms ir atsakovui vengiant vykdyti įstatymo numatytą pareigą inicijuoti bankroto bylą.

16. Teismas sprendė, kad įgyvendinus verslo projektą, kurio realizavimui ir buvo įsteigta įmonė, pardavus visus pastatytus butus, lėšų neužteko atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių didžiausias buvo VMI, šis kreditoriaus reikalavimas išaiškėjo tik po to kai išparduoti visi butai, o jo susiformavimas priklausė nuo verslo plano įvykdymo parduodant butus ir nebūtų pakitęs jei atsakovas pats būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo pvz. 2014 m. pradžioje. Tai, kad įgyvendinus verslo projektą nepavyko atsiskaityti su visais kreditoriais priskirtina verslo rizikai, todėl tame nėra atsakovo kaltės. Teismo nuomone, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybė leidžia teigti, jog atsakovas, įgyvendindamas verslo planą, kurį iš pat pradžių aprobavo bankas, suteikdamas didelį papildomą kreditą jo įgyvendinimui, ir kurio įgyvendinimo eigą taip pat griežtai kontroliavo, negalėjo įtakoti ir numatyti, kad dalis įsipareigojimų liks neįvykdyta.

17. Teismas pažymėjo, jog kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, atsakovas neįsiteisėjusiu 2019 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį dėl to, jog siekdamas ieškovės vardu išvengti mokėtino PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą (daugiabutį namą ir žemės sklypą) į ieškovės pirmines PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamąsias pajamas, pardavimo PVM, atskaitomą pirkimo PVM bei mokėtinus mokesčius, ir šias deklaracijas pateikė Vilniaus apskrities VMI. Minėtu nuosprendžiu taip pat patenkintas VMI civilinis ieškinys dėl 129 692,21 Eur turtinės žalos priteisimo iš atsakovo. Nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka. Jeigu išnagrinėjus apeliacinį skundą, skundas bus atmestas, didžioji kreditoriaus VMI reikalavimo dalis bus išieškoma iš atsakovo šioje byloje pagal minėtą nuosprendį, kuris priimtas remiantis kitomis nei šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kitu faktiniu pagrindu, tuo tarpu apeliacinį skundą patenkinus minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės neturės įtakos sprendimui šioje byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

1. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1.1. Sprendime momentas, kada buvo privaloma inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, nėra nustatytas. Sprendime akcentuojamas tik 2012 m. laikotarpis, nurodant, kad įmonė sėkmingai įvykdė verslo planą pastatyti sklype gyvenamąjį namą su automobilių stovėjimo aikštele, naudodama kredito lėšas sutartyje numatyta tvarka, nėra duomenų, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai 2012 m. viršijo įmonės turimo turto vertę. Tokia išvada nepagrįsta, kadangi ieškovės nemokumas fiksuotas 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose.

1.2. Tik įsteigta 2012 m. kovo 12 d. ieškovė jau 2012 m. gegužės 24 d. skolos perkėlimo sutartimi prisiėmė 3 598 639,05 Lt įsipareigojimus, nors tuo metu neturėjo turto, dar nevykdė apyvartos ir negavo pajamų. Iš šių įsipareigojimų, 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur) sudarė prisiimama UAB „Stiklo artelė“ skola UAB „Medicinos bankas“, kuri ieškovei buvo nuostolinga, šio perimto įsipareigojimo dalyje bendrovė negavo pajamų, turto ar kitokios turtinės naudos. Veiksmų, galinčių ekonomiškai pateisinti šios skolos prisiėmimą taip pat nebuvo atlikta.

1.3. Gyvenamojo namo statybos projektas, kuriam paimtas 3 100 000 Lt kreditas, taip pat nebuvo itin finansiškai sėkmingas. Prie veiklos nuostolingumo prisidėjo ir tai, kad mokėjimai bankui už perimtą UAB „Stiklo artelė“ skolą (už tai negaunant pajamų) sudarė apie 19 proc. mokamos sumos. Iš gyvenamojo namo butų pardavimų bankui buvo mokama 70–72 proc. gautų pajamų. Bendrovės veiklai likdavo tik 28–30 proc. pajamų dalis, iš kurios bendrovė turėjo sumokėti visus mokesčius, darbo užmokestį ir dengti kitas veiklos sąnaudas.

1.4. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, jog 2012 m. gegužės 24 d. skolos perkėlimo sutartis dėl UAB „Stiklo artelė“ skolos perėmimo sudaryta, kadangi tokią sąlygą iškėlė bankas, sutikęs tik su šia sąlyga leisti atsakovui naujai įsteigtai įmonei parduoti bankui įkeistą sklypą. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog vėliau ieškovė vis tiek turėjo pirkti šį žemės sklypą iš atsakovo už 194 045,41 Eur. Teismo patvirtinto nemokumo 2013 m. faktas nevertintas. Sprendime nepaneigta, jog bent jau pasibaigus 2013 finansiniams metams, sudarius 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenis tuometinis ieškovės vadovas ir akcininkas atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki.

Šalies argumentai

1.5. Kaip nurodyta VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje bei VMI 2014 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje ir nepaneigta šios bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, 2014 m. iki liepos ieškovė išpardavė turėtus butus, atsiskaitė su atsakovu asmeniškai, nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, o vėliau atsakovas formaliai perleido bendrovės akcijas ir vadovavimą kitam asmeniui, palikdamas bendrovę neveikiančią ir nemokią. Ieškovės kreditorių reikalavimai susiformavo būtent 2013–2014 m. (didžioji dalis – 2014 m.). Tokio atsakovo neveikimo 2013–2014 m. laikotarpiu ir jo priežasčių vertinimo teismas neatliko nors sprendime pripažinta, jog atsakovo akcijų ir vadovavimo perleidimas kitiems asmenims 2014 m. buvo formalus.

1.6. Tai, kad ieškovė, vadovaujama atsakovo, laiku neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, prioritetą skyrė atsiskaitymams su banku ir pačiu atsakovu, o ne mokesčių mokėjimui ir įsipareigojimų kitiems kreditoriams vykdymui, priskirtina ne verslo rizikai, o paties atsakovo, aplaidžiai (ar tyčia) netinkamai vadovavusiam įmonei ir pasirinkusiam netinkamus atsiskaitymų prioritetus.

1.7. Taip pat negalima išvada, jog nesumokėtų mokesčių reikalavimas išaiškėjo kai buvo išparduoti visi butai. Pareiga deklaruoti ir sumokėti mokesčius atsiranda įstatymo nustatytu metu ir terminais. Aplinkybės, jog atsakovas nesiėmė reikiamų priemonių išsiaiškinti, kada reikia mokėti mokesčius ir dėl to ši pareiga išaiškėjo vėliau (jei iš tiesų taip buvo) priskirtinos tik atsakovo atsakomybei. Ta aplinkybė, kad galutinė ieškovės valstybei mokėtina mokesčių suma buvo nustatyta teismo nutartimi, nekeičia išvados, jog pareiga mokėti mokesčius valstybei kyla už atitinkamą mokestinį laikotarpį.

1.8. 2019 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo yra apskųstas apeliacine tvarka, taigi nėra įsiteisėjęs. Neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuris bus peržiūrimas, nustatytomis aplinkybėmis negalima vadovautis kaip įrodymais, kadangi toks nuosprendis nesukuria prejudicijos, jame padarytos išvados negali būti vertinamos kaip patikimos. Jei toks nuosprendis įsiteisės, jame nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados (atvirkščiai nei konstatuota sprendime) tik patvirtins ieškovės šioje byloje įrodinėtas aplinkybes dėl netinkamo atsakovo, kaip įmonės vadovo pareigų vykdymo, tyčia siekiant išvengti privalomų mokesčių mokėjimo, dėl ko atsakovo vadovavimo ieškovei laikotarpiu ir susiformavo bankroto byloje pareikštas VMI reikalavimas. Iš sprendimo motyvų taip pat neaišku, ar paminėtoje baudžiamojoje byloje VMI pareikštas žalos atlyginimo reikalavimas susijęs su ieškovės bankroto byloje pareikštu reikalavimu. Net jei šių VMI reikalavimų pagrindas būtų tas pats, aplinkybė, jog paminėtu nuosprendžiu VMI gali būti priteista turtinė žala iš atsakovo, taip pat nėra svarbi vertinant šios bylos ieškinio dalyką. Paminėta turtinė žala nėra išieškota, pagrindų abejoti šioje byloje VMI pareikštu reikalavimu taip pat nėra. Jei atsakovas padengtų baudžiamojoje byloje iš jo priteistą žalą VMI, tai galėtų būti pagrindu svarstyti VMI pareikšto bankroto byloje kreditorinio reikalavimo tenkinimo pagrindus (jei šie pagrindai – tie patys).

Žemesnės instancijos teismas

1.9. Nagrinėjant šią bylą teisme padarytas ir dar vienas esminis procesinis pažeidimas – 2019 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdyje išklausius šalių baigiamąsias kalbas, bylos dalyviams nebuvo suteikta replikos teisė. Ieškovei nebuvo galimybės pasisakyti dėl išsamioje atsakovo atstovo baigiamojoje kalboje išdėstytų motyvų ir argumentų, kuriais (kaip matyti) grindžiamas ir pirmos instancijos teismo sprendimas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Tai, kad ieškovė 2012 m. veikė nuostolingai, nereiškia, kad ieškovė jau tuo laikotarpiu turėjo pradelstų įsipareigojimų ir jų vertė viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kadangi 2012 m. ieškovė buvo moki, todėl ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei jos vadovas ir akcininkas atsakovas 2012 m. neturėjo.

2.2. VMI, atlikusi ieškovės mokestinį tyrimą, 2014 m. spalio 21 d. dar nebuvo nustačiusi, ar 2014 m. spalio 1 d. ieškovė moki. Teigti, kad ieškovės atstovai žinojo ar turėjo žinoti, jog įmonė yra nemoki, negalima, nes nemokumo fakto nenustatė patikrinimą atlikę VMI specialistai.

2.3. Tai, kad ieškovė buvo moki 2012 m. ir 2013 m., patvirtina ir kreditorių reikalavimai, kurie susiformavo ne 2013-2014 m., o 2014 m. spalį ir vėliau. Ieškovė padarytą žalą ieškinyje grindžia trimis kreditoriniais reikalavimais: 1) VMI – 137 307,42 Eur, kuris susidarė tik 2014 m. spalio 1 d. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nepagrindė, kokie objektyvūs veiksniai galėjo sąlygoti kreditoriui VMI žalos atsiradimą; 2) AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 337,21 Eur, pirmosios instancijos teisme bandydama pagrįsti šiame punkte nurodytą tariamą žalą, ieškovė rėmėsi ieškinio priedu, kurio paskutiniame (ketvirtame) lape yra lentelė „Laikotarpio duomenys“, iš kurios esminių duomenų aišku, kad 337,21 Eur skola kreditoriui AB „Energijos skirstymo operatorius“ susiformavo iki 2014 m. spalio 21 d., t. y. kuomet paaiškėjo ieškovės galimi nemokumo požymiai, ir kai VMI ėmėsi veiksmų, siekiant užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui, todėl šia reikalavimo teise negali būti grindžiama žala padaryta kreditoriui dėl to, kad laiku nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks mažas reikalavimas negalėjo nulemti ieškovės nemokumo ir bankroto; 3) BUAB Vilniaus statybos trestui – 9 654,34 Eur, šis kreditorinis reikalavimas atsirado 2016 m. lapkričio 3 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-712-516/2016.

2.4. 2012 m. ir 2013 m. ieškovė buvo moki, todėl atsakovas nepadarė neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), nesikreipdamas į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nes tam nebuvo pagrindo. Nuo 2014 m. spalio 1 d. nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriams žala nepadidėjo, todėl negalėjo atsirasti atsakovo civilinė atsakomybė.

2.5. Pažeidimas dėl replikų buvo ne esminis, o tik formalus, neturėjęs esminės įtakos sprendimo priėmimui, nes apeliantė, rašydama apeliacinį skundą, turėjo galimybę paneigti (atsikirsti) į atsakovo išsakytus argumentus, kuriais pirmosios instancijos teismas pasirėmė priimdamas sprendimą, tačiau apeliantė to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

2. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą reikalaudama priteisti iš atsakovo 147 298,97 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį ieškovė grindė tuo, kad atsakovas nuo ieškovės steigimo iki 2014 m. gegužės 13 d. buvo oficialiu ieškovės vadovu, o iki 2014 m. rugsėjo 25 d. ir vieninteliu akcininku. Teigė, kad pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui atsirado sudarius 2012 m. finansinę atskaitomybę. Prisiėmusi didelius finansinius įsipareigojimus ieškovė jau 2012 m. buvo nemoki. Atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. ir 2014 m. Iki 2014 m. rugsėjo 25 d. susiformavo didžioji dalis kreditorių reikalavimų, kurie nebuvo patenkinti ir patvirtinti bankroto byloje: 1) VMI – 137 307,42 Eur; 2) AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 337,21 Eur; 3) BUAB „Vilniaus statybos trestas“ – 9 654,34 Eur. Ieškinyje teigė, kad ši 147 298,97 Eur suma yra ieškovės ir jos kreditorių patirtos žalos suma, kuri atsirado / išaugo ieškovės nemokumo laikotarpiu, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies numatytoms sąlygoms ir atsakovui neinicijuojant bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovės 2013 m. finansinėje atskaitomybėje nurodyti duomenys, kad 2012 m. bendrovė turėjo turto 2 276 945 Lt sumai, iš kurio 1 588 620 Lt sudarė trumpalaikis turtas, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 311 648 Lt, ir kad pagal pelno (nuostolių) ataskaitą ieškovė 2012 m. veikė nuostolingai, nes įsipareigojimai viršijo turimą turtą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jau 2012 m. ieškovė buvo nemoki. Tokios išvados pirmosios instancijos teismas priėjo įvertinęs tai, kad ieškovė sėkmingai įvykdė verslo planą pastatyti gyvenamąjį namą su automobilių stovėjimo aikštele, naudodama kredito lėšas sutartyje numatyta tvarka, nėra duomenų, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai 2012 m. viršijo įmonės turimo turto vertę, nes kredito suma – 3 100 000 Lt kontroliuojant bankui panaudota pagal paskirtį, daugiabučio ir automobilių stovėjimo aikštelės statyboms, atsiskaitymams už daugiabučio namo statybos darbus. Įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį, tame tarpe ir perimti iš pradinio skolininko, baigti įvykdyti 2014 m. balandžio 10 d. Teismas taip pat nustatė, kad įgyvendinus verslo projektą lėšų neužteko atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių didžiausias buvo VMI, šis reikalavimas išaiškėjo tik kai buvo parduoti visi butai, o jo susiformavimas priklausė nuo verslo plano įvykdymo parduodant butus ir nebūtų pakitęs, jei atsakovas pats būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau, 2014 m. pradžioje. Teismas sprendė, kad tai, jog įgyvendinus verslo projektą nepavyko atsiskaityti su visais kreditoriais, priskirtina verslo rizikai, todėl tame nėra atsakovo kaltės.

4. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas turėjo nustatyti vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą. Teigia, kad ieškovės nemokumas fiksuotas 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose. Sudarius 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenis atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Tai, kad ieškovė, vadovaujama atsakovo, laiku neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, prioritetą skyrė atsiskaitymams su banku ir atsakovu, o ne mokesčių mokėjimui ir įsipareigojimų kitiems kreditoriams vykdymui, priskirtina ne verslo rizikai, o paties atsakovo atsakomybei, netinkamai vadovavus įmonei ir pasirinkus netinkamus atsiskaitymų prioritetus.

5. Nagrinėjamoje byloje spręstina, ar atsakovui, kaip buvusiam ieškovės vadovui ir savininkui, buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, jeigu buvo, tai kada ir ar ieškovei dėl to padaryta žala bei koks konkretus kreditoriams padarytos žalos dydis. Šioms aplinkybėms nustatyti vertintinos ginčo laikotarpiu galiojusios ĮBĮ nuostatos bei atsakovo veiksmų atitiktis joms.

Dėl nemokios bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą

6. Ginčui aktualios IBĮ 2 straipsnio 8 dalies redakcijoje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ginčui aktualioje ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę:1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį (galiojusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad spręsdamas dėl atsakovo atsakomybės pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, teismas visų pirma turėjo nustatyti vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą.

9. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, sprendę dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, nenustatė konkretaus ieškovės nemokumo momento. Teismai sprendė, kad bendrovė nemoki bankroto bylos iškėlimo datai bei kad ieškovė jau 2013 m. veikė nuostolingai, tačiau nevertino ieškovės 2012 m. ir 2013 m. pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartimi (2020 m. bylos Nr. B2-738-567/2020), nutaręs iškelti ieškovei bankroto bylą, nustatė, kad jau 2013 m. įmonės įsipareigojimai viršijo 1/2 įmonės balanse esančio turto, nes pagal 2013 m. balanso duomenis, ieškovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė buvo 1 219 782,50 Eur (4 211 665 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 250 781,11 Eur (4 318 697 Lt). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2-1785-381/2016), tikrindamas minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, iš 2013 m. balanso nustatė, kad ieškovė 2013 m. turėjo 1 219 782,50 Eur turto, kurio 1 039 271,90 Eur sudarė trumpalaikis turtas – išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad bendrovė realiai disponuoja tokios vertės trumpalaikiu turtu. Kitas bendrovės turtas – 180 510,60 Eur ilgalaikis finansinis, apie kurio vertę nepateikta duomenų. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų 2013 m. balanse apskaityta 821 407,55 Eur sumai, ilgalaikių – 1 250 781,11 Eur sumai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės įsipareigojimų ir turto santykis atitinka nustatytą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumo kriterijų. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad ieškovės nemokumą patvirtina ir tai, kad tiek 2012 m., tiek 2013 m. ji veikė nuostolingai, neturi nekilnojamojo turto, nevykdo įsipareigojimų savo darbuotojams, didėja jos įsipareigojimai valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

10. Kaip matyti, ieškovės nemokumo klausimą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nemoki Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutarties priėmimo datai, kadangi neturi turto, nevykdo veiklos, neatsiskaito su kreditoriais, tačiau teismų procesinių sprendimų motyvai patvirtina, kad išvada dėl ieškovės nemokumo padaryta įvertinus ieškovės deklaruojamų įsipareigojimų ir deklaruojamo turto vertės finansinės atskaitomybės dokumentuose santykį, teismai nepasisakė dėl pradelstų ieškovės įsipareigojimų dydžio. Dėl to laikytina, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teismai spręsdami dėl ieškovės veiklos nuostolingumo 2012 m. bei 2013 m. ir nemokumo 2016 m., t. y. finansinės atskaitomybės duomenys, tik parodo mokėtinas sumas, bet pagal juos negalima nustatyti ar ieškovė turėjo pradelstų vykdyti finansinių prievolių jau 2012 m. ar 2013 m.

11. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendime taip pat nenustatė konkretaus ieškovės nemokumo momento. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

12. Nemokumo būsenai konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas; 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės (ĮBĮ straipsnio 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

13. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad ieškovės nemokumas fiksuotas 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose, o sudarius 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenis atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. balanso duomenimis, 2012 m. ieškovė turėjo turto 659 448,85 Eur (2 276 945 Lt) sumai, iš kurio 460 096,15 Eur (1 588 620 Lt) sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 669 499,54 Eur (2 311 648 Lt). 2013 m. ieškovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė – 1 219 782,50 Eur (4 211 665 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 250 781,11 Eur (4 318 697 Lt), tačiau, kaip šioje byloje nustatyta, 2012 m. gegužės 24 d., ieškovė sudarė skolos perkėlimo sutartį su pradiniu skolininku UAB „Stiklo artelė“, kreditoriumi UAB „Medicinos bankas“, pagal kurią perėmė UAB „Stiklo artelė“ įsipareigojimus bankui pagal pradinio skolininko kredito sutartį, iš viso 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur). Be to, 2012 m. gegužės 24 d. ieškovė ir UAB „Medicinos bankas“ sudarė papildomą susitarimą prie kredito sutarties, kuriuo kredito sutartis išdėstyta nauja redakcija: nustatyta, kad kredito likutis yra 3 598 639,05 Lt, kurį sudaro negrąžintas ir iš pradelstų mokėjimų atkeltas 498 639,05 Lt kredito likutis ir papildomai išduodama ieškovei 3 100 000 Lt kredito suma, kuri turėjo būti išduodama ir paimta iki 2013 m. birželio 30 d., o galutinis grąžinimo terminas – 2014 m. lapkričio 5 d. Būtent minėtų ieškovės sandorių įsipareigojimai atsispindėjo 2012 m. ir 2013 m. finansinėje atskaitomybėje, kadangi visiškas kredito sutarties įvykdymas buvo suplanuotas tik 2014 m.

14. Pagal kredito grąžinimo dalimis grafiką, ieškovė įsipareigojo bankui grąžinti paskolintas lėšas dalimis, nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. kiekvieną mėnesį mokėdama 69 508,80 Eur (240 000 Lt) įmokas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė su banku atsiskaitė visiškai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį, tame tarpe ir perimti iš pradinio skolininko UAB „Stiklo artėlė“, baigti įvykdyti 2014 m. balandžio 10 d., byloje esanti VMI 2014 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita taip pat patvirtina, kad bankui kreditas grąžintas 2014 m. balandį, tai reiškia, kad ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, kuria prisiimti finansiniai įsipareigojimai sudarė didžiąją dalį 2012 m. ir 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų ieškovės finansinių įsipareigojimų (kuriame pateiktus duomenis vertino teismai, spręsdami dėl pagrindo iškelti ieškovei bankroto bylą). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nei 2012 m. nei 2013 m. ieškovės nemokumo konstatuoti pagrindo nėra, kadangi ieškovė vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o 2014 m. ne tik sumažino, bet ir visiškai padengė kredito sumą (tame tarpe ir perimtą iš pradinio skolininko UAB „Stiklo artėlė“).

15. Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką siekiant nustatyti ieškovės nemokumo momentą būtina nustatyti kada ieškovė nebevykdė veiklos arba jos vykdyta veikla ilguoju periodu kūrė tik nuostolius ir nebuvo perspektyvų atkurti įprastą veiklą, kad ieškovė sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams bei neturėjo turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartyje (2020 m. bylos Nr. B2-738-567/2020), Lietuvos apeliacinis 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartyje (bylos Nr. 2-1785-381/2016) vertino ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, teismai vertindami šiuos dokumentus nustatė ieškovės nemokumą, tačiau informacija, reikšminga ieškovės mokumui įvertinti, nebuvo gauta per pirminį šaltinį (buhalterinės apskaitos duomenis, sutarytas sutartis, jų vykdymo terminus, sąskaitas-faktūras ir pan.). Kolegijos vertinimu, šioje byloje esančios VMI 2014 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita ir VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaita yra pakankamai detalios ir pagrįstos pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais (kurie ieškovės buvo perduoti VMI tyrimui atlikti), kad leistų prieiti pagrįstos išvadą apie konkretų ieškovės nemokumo momentą.

16. Kaip jau byloje nustatyta ir nėra ginčijama, ieškovė įsteigta vieno nekilnojamojo turto projekto įvykdymui – žemės sklype pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą su automobilių stovėjimo aikštele ir šiuos turto objektus parduoti. Kaip matyti iš VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitos ir VMI 2014 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos, ieškovė nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. birželio 9 d. pardavė nekilnojamąjį turtą (butus) (visi mokėjimai už butus vykdyti banko pavedimais, išskyrus vieną pirkėją, kuris atsiskaitė grynais laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 5 iki 2014 m. rugsėjo 22 d.). VMI 2014 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos išvadose nurodyta, kad minėtu laikotarpiu ieškovė pirkėjų nuosavybėn perdavė visus turėtus nekilnojamojo turto objektus. Nei minėtos VMI ataskaitos nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ieškovė, pardavusi minėtus nekilnojamojo turto objektus vertėsi dar kokia nors veikla, priešingai – iš bylos duomenų matyti, kad minėto nekilnojamojo turto komplekso vystymas ir pardavimas buvo vienintelė ieškovės vykdyta veikla, generavusi pajamas. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija priėjo išvados, kad būtent nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. (paskutinių įplaukų už vystytą nekilnojamojo turto projektą gavimo) ieškovė nebevykdė ūkinės komercinės veiklos, pajamų nuo šios datos nebegavo, kadangi vienintelis ieškovės projektas, kurio vykdymui ieškovė ir buvo steigta, šiai datai jau buvo įvykdytas ir realizuotas.

17. Pagal VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitą, nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ieškovė atliko paskutinius atsiskaitymus su įmonės direktoriumi, paslaugų tiekėjais, sumokėjo už banko paslaugas. Minėtoje ataskaitoje nustatyta, kad lėšų likutis ieškovės banko sąskaitoje 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 541,97 Eur (1 871,30 Lt). Taigi, ieškovės įplaukos už vykdytą veiklą baigėsi 2014 m. rugsėjo 22 d., iki 2014 m. rugsėjo 30 d. atlikti paskutiniai atsiskaitymai su ieškovės kreditoriais.

18. VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje apskaičiavo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. nedeklaravo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, susidarė 130 173, 29 Eur (449 462,32 Lt) nepriemoka biudžetui. Minėtos VMI ataskaitos duomenys patvirtina, kad nors ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. veiklą vykdė, įplaukų gavo, tačiau netinkamai apskaičiavo ir vykdė mokėjimus biudžetui. Tačiau tai, jog ieškovė netinkamai vykdė mokėjimus biudžetui, t. y. tikslingai, ar dėl klaidos nemokėjo VMI mokestinių prievolių, nereiškia, kad ieškovė veikė nuostolingai, ar jau tuo metu buvo nemoki, kadangi VMI 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo ataskaita patvirtina, kad mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpiu (2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d.) ieškovė toliau gaudavo pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą (kurių būtų užtekę mokestinei nepriemokai padengti), atsiskaitinėjo su paslaugų tiekėjais, įmonės vadovu, banku.

19. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įsipareigojimų kreditoriams nebevykdė nuo 2014 m. rugsėjo 30 d., šiai datai ieškovė ūkinės komercinės veiklos nebevykdė, nekilnojamasis turtas buvo realizuotas, už jį gautos pajamos paskirstytos ieškovės kreditoriams, likusi suma – 541,97 Eur (1 871,30 Lt). Minėta suma buvo mažesnė nei šiai datai pradelsti ieškovės įsipareigojimai – nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. vien pradelstas finansinis VMI reikalavimas sudarė 137 307,42 Eur (pagal VMI 2018 m. liepos 2 d. raštą dėl finansinių reikalavimų pateikimo). Todėl kolegija sprendžia, kad būtent 2014 m. rugsėjo 30 d. ieškovė tapo nemoki, kadangi šiai datai egzistuoja visos įmonės nemokumą leidžiančios konstatuoti sąlygos (žr. nutarties 36 punktą) ir įmonės vadovas bei savininkas turėjo įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Dėl atsakovo, kaip akcininko ir vadovo atsakomybės

20. Kaip jau bylos duomenimis nustatyta, ieškovės vadovu nuo įsteigimo iki 2014 m. gegužės 13 d. buvo atsakovas, kuris iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo ir vieninteliu ieškovės akcininku. Nors pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusią ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę ne tik kreditorius (kreditoriai), bet ir įmonės savininkas (savininkai) bei įmonės vadovas, tačiau 2014 m. rugsėjo 30 d. atsakovas oficialiai nebuvo nei įmonės vadovu, nei savininku. Ieškovė ieškinyje įrodinėjo, kad nors atsakovas nebuvo ieškovės vadovu de jure, tačiau faktiškai kontroliavo įmonę, veikė duodamas nurodymus tuo metu oficialiai registruotiems įmonės vadovams. Šios aplinkybės pagrįstumą pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovui de jure nebuvus ieškovės vadovu ieškovės tapimo nemokia momentu, jam negali būti taikoma atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą.

21. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Todėl de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 27 punktas).

22. Įvertinus šioje nutarties dalyje įvardintas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą 2014 m. rugsėjo 30 d., kadangi šiai datai nebuvo nei ieškovės vadovu nei savininku (akcininku), todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei padarytos žalos fakto ir jos dydžio

23. Nepaisant to, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, kolegija taip pat pasisako dėl ieškovės argumentų, susijusių su ieškovei padarytos žalos egzistavimu ir jo dydžio nustatymu. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės nemokumas fiksuotas 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose. Ieškovė pirmosios instancijos teisme teigė, kad laikotarpiu nuo ieškovės įsteigimo 2012 m. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. susiformavo didžioji dalis kreditorių reikalavimų ieškovei, kurie nebuvo patenkinti ir buvo patvirtinti bankroto byloje, bendra šių kreditorių reikalavimų, susiformavusių 2013-2014 m. laikotarpiu suma – 147 298,97 Eur. Teigė, kad ši suma yra ieškovės ir jos kreditorių patirtos žalos suma, kuri atsirado / išaugo ieškovės nemokumo laikotarpiu, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms ir atsakovui vengiant vykdyti įstatymo numatytą pareigą inicijuoti bankroto bylą.

24. Kaip matyti iš ieškovės nurodomų argumentų, ieškovė nemokumą 2012 m. teigia egzistavus dėl to, kad ieškovė sudarė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią perėmė UAB „Stiklo artelė“ įsipareigojimus bankui pagal pradinio skolininko kredito sutartį, kuriuos sudarė iš viso 648 784,48 Lt (187 900,97 Eur), taip pat sudarė papildomą susitarimą prie kredito sutarties, kuriuo papildomai išduota 3 100 000 Lt kredito suma, o realios veiklos ieškovė tuo metu nevykdė, turto, iš kurio galėtų padengit prisiimtus įsipareigojimus, neturėjo. Teigia, kad ieškovės nemokumą taip pat patvirtina 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentai.

25. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atveju pripažįstama padidėjusi visų įmonės kreditorių reikalavimų suma, nuo momento, kai įmonė tapo nemoki iki bankroto bylos iškėlimo, ir atsiradusi tik dėl to, kad vadovas/savininkas delsė inicijuoti bankroto bylą. Vienais atvejais žalos dydis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. ieškovė turėjo turto 659 448,85 Eur (2 276 945 Lt) sumai, iš kurio 460 096,15 Eur (1 588 620 Lt) sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 669 499,54 Eur (2 311 648 Lt). 2013 m. balanso duomenimis, ieškovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė – 1 219 782,50 Eur (4 211 665 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 250 781,11 Eur (4 318 697 Lt), t. y., 2013 m. laikotarpiu ieškovės įsipareigojimai viršijo turimą turtą, tačiau, kaip jau minėta, nėra pakankamai duomenų, kurie leistų teigti kurie iš ieškovės 2012 m. ar 2013 m. ieškovės turėtų įsipareigojimų buvo pradelsti. Net jeigu būtų nustatyta, kad 2012 m. ieškovės pradelsti įsipareigojimai sudarė balanse nurodytą sumą – 669 499,54 Eur (2 311 648 Lt) bei 2013 m. ieškovės pradelsti įsipareigojimai sudarė balanse nurodytą sumą – 1 250 781,11 Eur (4 318 697 Lt), nebūtų pagrindo teigti, kad ieškovei dėl atsakovo veiksmų padaryta žala, kadangi, kaip įrodinėjo pati ieškovė, iki 2014 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu susiformavusi kreditorių reikalavimų suma sudarė tik 147 298,97 Eur. Tai reikštų, kad net hipotetiškai teigiant, kad 2012 m. ir 2013 m. ieškovės kreditoriams pradelstų reikalavimų suma buvo atitinkamai 669 499,54 Eur (2 311 648 Lt) ir 1 250 781,11 Eur (4 318 697 Lt), 2014 m. rugsėjo 25 d. (beveik tuo metu, kai ieškovė tapo nemoki), jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė tik 147 298,97 Eur. Taigi, net jeigu atsakovas ir būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto ieškovei iškėlimo iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (kol buvo ieškovės savininku, turėjusiu teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo), nebūtų galima teigti, kad ieškovei būtų padaryta žala, kadangi kreditorių visumos reikalavimų suma nuo 2012 m. ir 2013 m. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. žymiai sumažėjo. Nors ir iš byloje esančių VMI ataskaitų matyti, kad ieškovės mokestinė prievolė valstybei atsakovo vadovavimo ieškovei metu didėjo, tačiau vieno kreditoriaus pradelsto įsipareigojimo sumos didėjimas nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovei padaryta žala, kadangi žala nustatoma ne pagal pradelstų įsipareigojimų konkrečiam kreditoriui sumos didėjimą, tačiau pagal visų įmonės kreditorių reikalavimų sumos padidėjimą.

27. Kiti (šioje nutartyje neaptarti) ieškovės apeliacinio skundo argumentai skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

28. Dėl šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatęs atsakovo, kaip buvusio ieškovės vadovo bei savininko, civilinės atsakomybės sąlygų, priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai pagrindo skundžiamą sprendimą pakeisti ar panaikinti nesudaro. Dėl to skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Nors ieškovės apeliacinis skundas atmestas ir atsakovas atsiliepimui į ieškovės apeliacinį skundą parengti naudojosi advokato teisine pagalba, tačiau bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisti neprašė, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėGintaras PečiulisAgnė Tikniūtė