- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- eAS-134-662/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00084-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- UAB "Pack Klaipėda"
- Atsakovas
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pack Klaipėda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pack Klaipėda“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pack Klaipėda“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Pack Klaipėda“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) vartojimo ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr.10E-2751 „Dėl A. T. prašymo“ (toliau – ir Nutarimas), kaip neteisėtą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Pack Klaipėda“ skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vartojimo ginčų komisijos 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr.10E-2751, kuris priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta vartotojų ginčų sprendimo ne teismo tvarka išnagrinėjus ginčą, kilusį tarp vartotojos A. T. (toliau – ir Vartotoja) ir UAB „Pack Klaipėda“ (toliau – ir Pardavėjas) dėl paslėpto statybos trūkumo Vartotojos iš Pardavėjo įsigytame bute. Iš ginčijamo nutarimo turinio teismas nustatė, kad jame taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą bei pardavėjo pareigas, susijusias su parduodamo daikto kokybe. Kilęs ginčas išspręstas priėmus Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sprendimą, t. y. patenkinant Vartotojos reikalavimus.
Teismas konstatavo, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas, vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Teismas, įvertinęs kilusio ginčo pobūdį ir atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs vartojimo ginčas, kuris yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams (Civilinio proceso kodekso 22 str.).
III.
Pareiškėjas UAB „Pack Klaipėda“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartį ir priimti UAB „Pack Klaipėda“ skundą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme.
Pareiškėjas, prašydamas teismo panaikinti Komisijos Nutarimą, nurodo, kad Nutarimu išnagrinėtas ginčas nėra vartojimo ginčas, t. y. nepatenka į Tarnybos neteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategoriją, ir todėl Tarnyba neturėjo kompetencijos nagrinėti Nutarimu išnagrinėtą ginčą ir priimti Nutarimą.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, konstatavo, kad kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio, t. y. nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas akcentuoja, kad kreipėsi į teismą, prašydamas įvertinti, ar Tarnyba, priimdama ginčijamą Nutarimą, neperžengė savo kompetencijos ribų, tačiau neprašė nagrinėti Nutarimu išnagrinėto ginčo iš esmės. Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai nustatoma, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas teisės aktą, veikė be teisinio pagrindo ir viršijant kompetenciją, tokio priimto akto motyvų vertinti nebereikia. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčija Nutarimą ne dėl jo turinio, bet kelia klausimą dėl jo priėmimo teisėtumo, t. y. ar Tarnyba, priimdama Nutarimą, neviršijo savo įgaliojimų. Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimu išnagrinėtas ginčas yra ne vartojimo ginčas, ir tai lemia, kad jis negalėjo būti nagrinėjamas Komisijoje.
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas, vartojimo ginčas – iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų (2 str. 16 p.); vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra – vartojimo ginčų sprendimas ne teismo tvarka, kai vartojimo ginčą pagal šio įstatymo 22²-22⁵ straipsniuose nustatytus reikalavimus sprendžia vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas (2 str. 17 p.); vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas – šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija ar šio įstatymo 22² straipsnyje nurodytas kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, pagal vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą nagrinėjantys vartojimo ginčus ir įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą pagal šio įstatymo 29² straipsnį (2 str. 18 p.).
Pareiškėjo teigimu, pagal galiojančias teisės aktų nuostatas Komisijai suteikta kompetencija nagrinėti neteismine tvarka tik tuos ginčus, kurie yra vartojimo ginčai (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p., 22 str. 1 d. 6 p.), o vartojimo ginčais laikomi tik tokie ginčai, kurie kyla iš vartojimo sutarties (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 16 p.).
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsti apie ginčo priskyrimą / nepriskyrimą vartojimo ginčams galėjo tik iš esmės išnagrinėjęs ginčą, todėl skundžiamoje nutartyje teismas, nepriėmęs pareiškėjo skundo ir nenagrinėjęs bylos iš esmės, iš karto padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs vartojimo ginčas, t. y. įvertino Nutarimu nagrinėto ginčo pobūdį, ir padarė teisines pasekmes sukėlusią išvadą, kad šis ginčas yra vartojimo ginčas. Tokios teismo išvados atitinkamai reiškia ir tai, kad teismas, nenagrinėjęs bylos iš esmės, padarė išvadas, kad Tarnyba veikė savo kompetencijos ribose (nagrinėjo vartojimo ginčą) ir todėl Nutarimas yra teisėtas. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeisti teisės kreiptis į teismą, tyrimo ir betarpiškumo principai, taip pat nesilaikyta ABTĮ 84 straipsnio ir 88 straipsnio nuostatų.
Pareiškėjo nuomone, teismas išvadą apie Nutarimu nagrinėto ginčo priskyrimą vartojimo ginčui darė nenagrinėdamas ginčo iš esmės ir nevertindamas Nutarimu nagrinėto ginčo aplinkybių, o tiesiog formaliai remdamasis vien tik Nutarime išvardintomis teisės aktų nuostatomis, kurias taikė Komisija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad ginčas kilo dėl paslėpto statybos darbų trūkumo bute, kurį Vartotoja nusipirko iš pareiškėjo pagal 2017 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
Pareiškėjas nurodo, kad vartojimo sutarčių ypatumus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą, o šio straipsnio 4 dalyje detalizuojama, kad šiame skyriuje preke laikomas materialus kilnojamasis daiktas, išskyrus daiktus, kurie yra realizuojami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdymo proceso metu, ir kitas įstatymų nustatytas išimtis. Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas, taip pat šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos. Civilinio kodekso 6.228³ straipsnio 1 dalis numato, kad šio skyriaus nuostatos taikomos visoms vartojimo sutartims, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Atitinkamai šio straipsnio 2 dalyje numatoma, kad šio skyriaus, išskyrus Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnį, nuostatos netaikomos šioms sutartims, inter alia (lot. be kita ko) notarinės formos sutartims.
Pareiškėjas pabrėžia, kad Civilinis kodeksas vartojimo sutartimis laiko tik tokias sutartis, kurių dalykas yra prekės – kilnojamieji daiktai ir tik tokias, kurios sudaromos ne notarine forma, o sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas arba kurios sudaromos notarine tvarka, vartojimo sutartimis laikomos tik Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnyje numatytu atveju, kuris reglamentuoja vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas. Kadangi Komisijos Nutarimu nagrinėtas ginčas nebuvo dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų, pareiškėjo nuomone ši išimtis nagrinėjamu atveju netaikytina. Nurodo, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku negali būti laikomas nekilnojamasis daiktas, pažymima ir akademinėje literatūroje, pvz., Vytauto Mizaro parengtoje Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties mokomojoje medžiagoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos Nutarimu nagrinėtas ginčas kilo iš notarine forma sudarytos nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties, šis ginčas negalėjo būti laikomas ginču, kilusiu iš vartojimo sutarties, ir todėl negalėjo būti nagrinėjamas vartojimo ginčams nagrinėti taikoma neteismine vartojimo ginčų nagrinėjimo Komisijoje tvarka.
Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo atveju ginčo nepriskyrimą vartojimo ginčams lemia dvi objektyvios, Civiliniame kodekse numatytos aplinkybės, kurioms esant ginčai nelaikomi vartojimo ginčais: 1) sutarties dalykas – nekilnojamasis daiktas; 2) notarinė sutarties forma. Todėl tam, kad šiuo atveju teismas įvertintų Tarnybos kompetenciją nagrinėti Nutarimu nagrinėtą ginčą, nėra reikalinga nagrinėti patį Nutarimu nagrinėtą ginčą ir dėl to pasisakyti.
Pareiškėjas, pasisakydamas dėl teismo išvados, kad skundu keliamas klausimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, kaip vartojimo ginčas, pažymėjo, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalies, 29 straipsnio 2 dalies nuostatas, Komisijos sprendimai, priimti jos kompetencijos ribose neteismine tvarka išnagrinėtame vartojimo ginče, įsiteisėja tik tuo atveju, jeigu ginčo šalis per 30 dienų nuo jo priėmimo nesikreipia į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės. Kadangi vartotojų ginčai visada yra privatinės teisės sričiai priskirti ginčai, numatoma, kad nesutinkant su Komisijos atliktu vartojimo ginčo išsprendimu šalis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti šį ginčą išnagrinėti iš esmės. Tokiu atveju Tarnybos Nutarimas neįsiteisėja ir nesukuria teisnių padarinių.
Pareiškėjas pažymi, kad tokia tvarka taikoma tik neteismine tvarka išnagrinėtiems vartojimo ginčams, ir netaikoma Tarnybos sprendimams, priimtiems ne vartojimo ginčuose arba ne Tarnybos kompetencijai priskirtuose ginčuose. Pareiškėjo nuomone, bendrosios kompetencijos teismuose nėra tikrinamas pats Tarnybos sprendimas ir Tarnybos kompetencija jį priimti.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme, priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo Tarnybos kompetencijos priimant Nutarimą, bet nurodė pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio nustatyta tvarka, tokiu būdu paneigiant asmens, kurio teisės pažeistos Tarnybai priimant sprendimus ne savo kompetencijos ribose, galimybes kreiptis teisminės gynybos būtent dėl šio pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų.
Pareiškėjas pabrėžia, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 bei 29 straipsniuose numatyta tvarka, kuri taikoma Tarnybos vartojimo ginčuose priimtiems sprendimams, nenumato galimybės skųsti bendrosios kompetencijos teismui paties Tarnybos priimto sprendimo, ir numato, kad toks nutarimas neįsigalioja tik tokiu atveju, jeigu nei viena ginčo šalis nesikreipia į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės. Taigi, tokiu būdu sukuriama situacija, kurioje su Komisijos sprendimu nesutinkanti šalis priversta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir pati inicijuoti ginčo nagrinėjimą iš esmės vien tik tam, kad Komisijos sprendimas netaptų privalomai vykdomu dokumentu. Tokia įstatymų leidėjo nustatyta tvarka gali būti pateisinama vartojimo ginčų, kaip susijusių su viešuoju interesu, atžvilgiu, nes, nesutinkant su Komisijos sprendimu, skatina viešojo intereso elementą turintį ginčą operatyviai spręsti teisme.
Pareiškėjas pažymi, kad tokia tvarka netaikoma ne vartojimo ginčams ir būtų nepateisinama, jeigu Tarnybai išnagrinėjus jos kompetencijai nepriskirtą ginčą (pvz., mokesčių, tarnybiniai ginčai, ginčai dėl administravimo subjektų teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir pan.), šalis, kurios teises toks sprendimas pažeidžia, taip pat būtų priversta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti Tarnybos išnagrinėtą ginčą iš esmės. Su tokiais Tarnybos ne vartojimo ginčuose priimtais sprendimais nesutinkanti ginčo šalis turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydama išnagrinėti šiuos, administraciniams teismams priskirtus ginčus iš esmės, o tai pažeistų ir rūšinio teismingumo taisykles. Pareiškėjo nuomone, siekiant nuginčyti Tarnybos sprendimus, priimtus ne vartojimo ginče, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio nuostatos tokiam sprendimui netaikomos, o asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl tokio Tarnybos sprendimo panaikinimo, nepriklausomai nuo to, ar bendrosios kompetencijos teisme atskirai nagrinėjamas ginčas dėl esmės.
Pareiškėjas pabrėžia, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik Komisijos sprendimams, kurie dar nėra įsigalioję ir privalomai vykdytini, o šiuo atveju Komisijos Nutarimas jau yra įsigaliojęs ir privalomai vykdytinas, todėl sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, o vartojimo ginčų neteismine tvarka nagrinėjimas patenka į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reguliavimo sritį. Nurodo, kad šio įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas vienas iš viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, kuris reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą akcentavo būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.
Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo nuomone, būtent administraciniams teismams priskirta nagrinėti ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, o tokių subjektų veiksmai, atlikti viršijant savo kompetencijos ribas, savaime yra neteisėti ir naikintini. Todėl negali būti ribojama asmens teisė kreiptis teisminės gynybos dėl tokių viršijant įgaliojimus priimtų sprendimų panaikinimo. Teismo nutartimi numatytas pasiūlymas šį ginčą pareiškėjui spręsti bendrosios kompetencijos teisme laikytinas nepateisinamu pareiškėjo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apribojimu. Tokiu būdu tektų konstatuoti, kad yra nustatytas toks reguliavimas, kuris paneigia asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl Tarnybos sprendimų, priimtų viršijant kompetenciją, o tai prieštarautų minėtai Konstitucinio Teismo formuojamai konstitucinei doktrinai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pack Klaipėda“ skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų priimtinumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė panaikinti Komisijos 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr.10E-2751, kuris buvo priimtas išnagrinėjus tarp pareiškėjo UAB „Pack Klaipėda“ ir vartotojos A. T. kilusį ginčą dėl paslėpto statybos trūkumo Vartotojos iš Pardavėjo įsigytame bute. Komisija Nutarime konstatavo, kad šis ginčas yra kilęs iš vartojimo sutarties. Komisijos Nutarime buvo nurodyta, kad dėl Komisijos sprendimo ieškinys gali būti pareiškiamas bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Tarnyba išnagrinėjo ginčą viršydama savo kompetencijos ribas, kadangi kilęs ginčas pagal Civilinio kodekso nuostatas nėra priskiriamas vartojimo ginčams, kadangi sutarties, iš kurios kilo ginčas, dalykas yra nekilnojamasis daiktas, sutarties forma – notarinė, o pagal Civilinio kodekso 6.228³ straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos notarinės formos sutartims. Kadangi tai ne iš vartojimo sutarties kilęs ginčas, Tarnybos priimtas sprendimas vertintinas kaip viešojo administravimo srityje priimtas sprendimas, todėl jis gali būti skundžiamas administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos dokumentais, pažymi, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, ir spręsdama dėl ginčo pobūdžio priskirtinumo vartojimo ginčams, įvertino Civilinio kodekso nuostatas, apibrėžiančias vartojimo sutartis (CK 6.228¹ str. 1 d.),Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas dėl vartotojų ir vartojimo sutarčių. Komisija taip pat nurodė, kad remiantis bendrąja pirkimo–pardavimo sutarties samprata ir atsižvelgiant į nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties specifiką, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama nustatant, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti nekilnojamąjį daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti šį nekilnojamąjį daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra pirkėjas (fizinis asmuo), perkantis iš juridinio asmens nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl nagrinėjamu atveju ginčą kvalifikavo kaip kylantį iš vartojimo sutartinių teisinių santykių.
Pažymėtina, kad tokia Komisijos pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą; 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 29 punktą). Specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai įvertino kilusio ginčo pobūdį, teisinį reguliavimą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs vartojimo ginčas, kuris yra civilinio teisinio pobūdžio.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Komisijos Nutarimą nesusiję su viešuoju administravimu, todėl tokio ginčo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tai sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčijamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimas yra priimtas šiai institucijai viršijus jais suteiktus įgaliojimus ir nėra vartojimo ginčas, bylos teismingumo nekeičia. Šiuo atveju nesutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas apie kilusio ginčo pobūdį galėjo spręsti tik išnagrinėjęs ginčą iš esmės, kadangi pareiškėjas ginčija ne Nutarimo turinį, bet Tarnybos kompetenciją priimti Nutarimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Komisijos Nutarimo, priimto vykdant Tarnybai priskirtas ikiteismines vartojimo ginčų nagrinėjimo funkcijas, o ne viešojo administravimo funkcijas, o ginčai dėl Komisijos priimtų sprendimų yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.
ABTĮ 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą privaloma nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis. Šią pareigą pirmosios instancijos teismas įvykdė ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, bei pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtą administraciniam teismui. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pack Klaipėda“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.