Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-319-516/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-05-28
Bylos Nr.: e2A-319-516/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00484-2016-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,UHB AGRO“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Nolteris“, E. P., G. U., B. S., G. P.
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Oil Trade“

Kategorijos

2.2.2.7Juridinio asmens organai

Civilinė byla Nr. e2A-319-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00484-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7.; 2.6.10.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,UHB AGRO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,UHB AGRO“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Nolteris“, E. P., G. U., B. S. ir G. P., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Oil Trade“ dėl žalos atlyginimo ir atsakovo E. P. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „UHB AGRO“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Nolteris“ ir E. P. bei subsidiariai iš atsakovų G. P., B. S. ir G. U., tačiau tarpusavyje (t. y. tarp G. P., B. S. ir G. U.) solidariai 245 981,39 Eur sumą; priteisti iš atsakovės UAB „Nolteris“ 8,05 proc. metinių palūkanų nuo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų E. P., G. P., B. S. ir G. U. 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė ir UAB „Nolteris“ 2015 m. balandžio 28 d. sudarė dyzelinio kuro pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 228/PAR/2015 (toliau – ir sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo teikti UAB „Nolteris“ dyzelinį kurą, o UAB „Nolteris“ įsipareigojo pirkti iš ieškovės dyzelinį kurą sutartyje ir jos prieduose nustatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais. UAB „Nolteris“ įsigijo dyzelinį kurą iš ieškovės atskiromis partijomis, sudarant papildomus priedus prie sutarties. UAB „Nolteris“ įsigijo kuro bendrai 242 033,44 Eur sumai, kuris buvo perduotas pagal 2015 m. birželio 17 d. prekių priėmimo–perdavimo ir 2015 m. birželio 19 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą. UAB „Nolteris“ už dyzelinį kurą neatsiskaitė ir liko skolinga 226 926,30 Eur, tai patvirtina UAB „Nolteris“ ir ieškovės sudarytas 2015 m. liepos 15 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas. Vadovaujantis sutarties priedų 9 punktu, UAB „Nolteris“ kilo prievolė ieškovei sumokėti 11 346,3 Eur delspinigių ir 7 708,79 Eur palūkanų, apskaičiuotų teisės aktų nustatyta tvarka. Už likusį prievolės pažeidimo laikotarpį, t. y. nuo sutarties pažeidimo dienos iki 2015 m. lapkričio 29 d. (data, kuria pradedami skaičiuoti delspinigiai), UAB „Nolteris“ privalo sumokėti palūkanas. Ieškinio pateikimo dienai ieškovės reikalavimas yra 245 981,39 Eur, t.y. 226 926,30 Eur skolos suma, 11 346,3 Eur delspinigių pagal sutartį ir 7 708,79 Eur palūkanų pagal įstatymą. Pažymėjo, kad tarp ieškovės ir E. P. buvo sudaryta laidavimo sutartis, tačiau E. P. savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį neįvykdė, skolos pagal sutartį ieškovei nepadengė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovė prašė priteisti 245 981,39 Eur sumą solidariai iš E. P. su UAB „Nolteris“. Laidavimo sutartyje aiškiai numatyta, kad E. P. neturi teisės reikalauti, kad ieškovė pirma nukreiptų savo reikalavimus į UAB „Nolteris“. G. P. ir B. S. buvo ir yra kontroliuojančios (pagrindinės) UAB „Nolteris“ akcininkės, kurioms priklauso po 50 proc. UAB „Nolteris“ akcijų. Be to, B. S. taip pat buvo ir UAB „Nolteris“ vyr. finansininkė. Ieškovės nuomone, yra pagrindas taikyti G. P. ir B. S., kaip bendrovės akcininkėms, civilinę (deliktinę) atsakomybę už nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu. G. P. ir B. S., žinodamos apie faktinę UAB „Nolteris“ nemokumo būseną, neužkirto kelio UAB „Nolteris“ prisiimti aiškiai neįvykdomą įsipareigojimą. Ieškovės vertinimu, dar prieš sudarant sutartį ir jos priedus, UAB „Nolteris“ buvo faktiškai nemoki (tokia įmonės būklė buvo 2014 metais, o vėliausiai – nuo 2015 m. kovo 25 d.), ir nepajėgi įvykdyti įsipareigojimų ieškovei. Akcininkės G. P. ir B. S., įmonės vadovas G. U., pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „Nolteris“ iškėlimo ir tuo pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises ir teisėtus interesus. Be to, akcininkės G. P. ir B. S. bei vadovas G. U. pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą sušaukti akcininkų susirinkimą ir akcininkų įnašais padengti nuostolius bei atstatyti UAB „Nolteris“ nuosavo kapitalo dydį. Teigė, kad UAB „Nolteris“ vadovas G. U. kartu su akcininkėmis G. P. ir B. S. ieškovei atsako solidariai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad būtent 245 981,39 Eur suma yra UAB „Nolteris“ prievolė, kurios dėl G. P., B. S. ir G. U. veiksmų (neveikimo) ieškovė neatgavo, todėl ši suma yra priteistina iš visų atsakovų t. y. iš UAB „Nolteris“ ir E. P. solidariai (ir iš G. P., B. S. ir G. U. subsidiariai, tačiau tarpusavyje solidariai). G. P., B. S. ir G. U. kaltė yra preziumuojama ir ieškovė neprivalo jos įrodinėti. Ieškovė taip pat teigė, kad visi atsakovai, įskaitant E. P., o taip pat fiziniai asmenys A. Ž. ir V. Ž. buvo susitarę ir siekė UAB „Nolteris bankroto.Atsakovai UAB „Nolteris“, G. P., B. S. ir G. U. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad akcininkė G. P. dėl savo amžiaus (68 m.) faktiškai nedalyvavo bendrovės veikloje, o 2014 m. rugpjūčio 12 d. įgaliojimu jai priklausančias UAB „Nolteris“ balsavimo teises perleido kitai akcininkei B. S. dėl to, atsakovų vertinimu, civilinė atsakomybė G. P. negali būti taikoma iš esmės. Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, jog akcininkių neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jos, žinodamos apie tariamą bendrovės nemokumą, neužkirto jai kelio sudaryti sandorį su ieškove. Sandoris tarp šalių buvo derinamas bei sudarytas atstovaujant jų vadovų, t. y. iš bendrovės pusės direktoriaus G. U., o iš ieškovės pusės direktoriaus E. P. Atsakovų vertinimu, bendrovės vadovo sprendimas sudaryti tokį sandorį buvo pateisinamas ir vertinti jį kaip neteisėtą nėra jokio pagrindo. Atsakovas G. U., sudarydamas sandorį su ieškove, veikė bendrovės interesais. Atkreipė dėmesį, kad sudarydamas pirkimo pardavimo sandorį su ieškove, atsakovas, kaip bendrovės vadovas, žinojo, jog turi reikalavimo teisę į UAB „Oil Trade“ 189 547,34 Eur sumai, todėl atsiskaitymui su ieškove tikėjosi panaudoti iš UAB „Oil Trade“ gautas lėšas. Kadangi E. P. buvo tuometiniu ieškovės direktoriumi, žinojo atsakovo UAB „Nolteris“ situaciją, taip pat buvo UAB „Oil Trade“ vieninteliu akcininku bei valdybos nariu, galėjusiu daryti įtaką bendrovės veiklai. E. P. veiksmai sudarant sutartį su UAB „Nolteris“ yra vertintini kaip nesąžiningi. Teigė, kad iš ieškovės prie ieškinio pridedamo bendrovės kreditorių sąrašo yra matoma, jog pradelsti mokėjimai už 2014 m. iš viso sudarė 28 134,26 Eur, o ne 618 907,55 Eur, kaip teigė ieškovė. Taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovės balansinis turtas už 2014 m. sudarė 1 049 014,13 Eur. Akivaizdu, jog 28 134,26 Eur suma nesudaro pusės bendrovės balansinio turto vertės, dėl to nei akcininkėms, nei tuometiniam vadovui 2014 metais nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pabrėžė, kad patvirtinus 2015 m. balansą ir pastebėjus jog bendrovės įsipareigojimai sudaro daugiau negu pusę jos turto, akcininkės ir vadovas nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi tai padarė ieškovė. 2015 m. bendrovės finansinė ataskaita buvo sudaryta tik 2016 m. kovo 25 d. ir tik tada bendrovės vadovas sužinojo apie tai, jog bendrovės kapitalas yra mažesnis negu ½ įstatinio kapitalo. Atsakovas E. P. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti; pareiškė priešieškinį. Pažymėjo, kad pardavimas buvo vykdomas pagal tris sutarties priedus. Visus sudarė ne atsakovas, o laikinai einantis direktoriaus pareigas T. K. Tuo metu, kai laikinai einantis direktoriaus pareigas T. K. sudarė sutarties priedus Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7, atsakovas buvo atostogose (nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 21 d.), todėl jam nebuvo žinomos sutarties priedų sąlygos ir aplinkybės, kuriomis vyko prekių pardavimas. Atsakovui grįžus po atostogų, 2016 m. birželio 22 d., jam buvo liepta pasirašyti 2016 m. birželio 19 d. sutarties priedą Nr. 7. Kadangi atsakovas 2016 m. birželio 19 d. buvo atostogose, tai jis ranka sutarties priede Nr. 7 įrašė jo pasirašymo datą, tai yra 2016 m. birželio 22 d. Atsakovas manydamas, kad neturi galimybės atsisakyti, pasirašė ieškovės paruoštus dokumentus – laidavimo sutartį bei paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Atsakovui nėra žinoma apie galimus UAB „Nolteris“, jo dalyvių ar kitų atsakovų galimus nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Atsakovo vertinimu, ieškovės ir UAB „Nolteris“ sudaryta sutartis buvo grindžiama išskirtinai ekonominiais skaičiavimais, nes sudarius sutartį ieškovės išrašytos sąskaitos buvo apmokamos, sandoris turėjo būti pelningas. Atsakovo nuomone, ieškovė, žinodama sunkią jo finansinę padėtį, siekį likti darbe, panaudodama psichologinį bei ekonominį spaudimą, privertė pasirašyti laidavimo sutartį bei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurių atsakovas niekada nebūtų pasirašęs nesant aukščiau išvardintoms aplinkybėms. Dėl to, atsakovo nuomone, jo pasirašyta laidavimo sutartis laikytina negaliojančia ir ieškovės pareikštas ieškinys jo atžvilgiu atmestinas. Atsakovas E. P. išdėstęs atsiliepime motyvus dėl ko nesutiko su ieškovės pareikštu ieškiniu jo atžvilgiu bei laiko ieškovės reikalavimą nepagrįstu, vadovaudamasis CK 1.91 straipsniu, pareiškė priešieškinį dėl ieškovės ir atsakovo pasirašytos laidavimo sutarties negaliojimo.Atsakovai UAB ,,Nolteris“, B. S., G. U. atsiliepime į atsakovo E. P. priešieškinį pažymėjo, kad skirtingai, negu teigė E. P., laidavimo sutarties bei vekselio sudarymui negalėjo daryti įtakos E. P. noras išsaugoti jo užimamas direktoriaus pareigas bei jo gaunamą darbo užmokestį, kadangi jis jau prieš pasirašant laidavimo sutartį bei vekselį buvo pažemintas pareigose ir jo darbo užmokestis buvo sumažintas. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų apie tai, jog jis buvo verčiamas prisiimti asmeninę atsakomybę už UAB „Nolteris“ neįvykdytą įsipareigojimą ieškovei bei sudaryti laidavimo sutartį. Atsakovų vertinimu, E. P. išduotas paprastas neprotestuotinas vekselis atlieka E. P. prievolės, prisiimtos pagal laidavimo sutartį, užtikrinimo funkciją, t. y. vekselis nėra nauja, atskirai nuo prievolės pagal laidavimo sutartį, egzistuojanti prievolė, dėl to E. P. argumentas apie tai, jog ieškovė piktnaudžiavo savo padėtimi bei privertė jį prisiimti dvigubą įsipareigojimą yra atmestinas. Pažymėjo, kad dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik ieškovei pareiškus ieškinį dėl skolos solidariai priteisimo iš jo ir UAB „Nolteris“. Taip pat E. P. neginčija išduoto vekselio, nors būtent šis dokumentas užtikrina laidavimo sutartį ir konkretizuoja laidavimo sutarties sąlygas: įsipareigojimo įvykdymo terminus, atsakomybę, skolos išreikalavimo tvarką ir kt.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu civilinę bylą dėl reikalavimų atsakovei UAB „Nolteris“ nutraukė; atsakovo E. P. priešieškinį atmetė, o ieškovės UAB „UHB AGRO“ ieškinį atsakovui E. P. patenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „UHB AGRO“ iš atsakovo E. P. 243 981,39 Eur skolos pagal laidavimo sutartį, nustatant, kad skola yra solidari su UAB „Nolteris“, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovui E. P. atmetė. Ieškovės UAB „UHB AGRO“ ieškinį atsakovams G. P., B. S. ir G. U. atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „UHB AGRO“ ir atsakovė UAB „Nolteris“ 2015 m. balandžio 28 d. sudarė dyzelinio kuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 228/PAR/2015, kuria ieškovė įsipareigojo teikti UAB „Nolteris“ dyzelinį kurą, o UAB „Nolteris“ įsipareigojo pirkti iš ieškovės dyzelinį kurą sutartyje ir jos prieduose numatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais. UAB „Nolteris“ įsigijo dyzelinį kurą atskiromis partijomis, sudarant papildomus priedus prie sutarties. Pagal UAB „Nolteris“ ir ieškovės sudarytą 2015 m. liepos 15 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, UAB „Nolteris“ už dyzelinį kurą pilnai neatsiskaitė ir liko skolinga 226 926,30 Eur. Ieškovė taip pat prašė priteisti sutartines netesybas – 11 346,30 Eur delspinigių, ir 7 708,79 Eur mokėjimo palūkanų. Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teisme iškeltoje UAB „Nolteris“ bankroto byloje Nr. eB2-2174-567/2017, kuri buvo iškelta po ieškinio šioje byloje priėmimo, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi yra patvirtintas UAB „UHB AGRO“ 250 302,77 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Ieškovės atstovai teisme paaiškino, kad į teismo patvirtintą finansinį reikalavimą patenka šioje byloje nurodyta skola su delspinigiais ir palūkanomis. Atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra išspręstas kitoje byloje, teismas sprendė, jog civilinės bylos dalis dėl ieškovės reikalavimų atsakovei UAB „Nolteris“ nutrauktina.Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė UAB „UHB AGRO“ ir atsakovas E. P. 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas E. P. neatlygintinai įsipareigojo kreditorei UAB „UHB AGRO“ sumokėti 226 926,30 Eur pagal 2015 m. balandžio 28 d. pasirašytą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 228/PAR/2015 su priedais bei jos pagrindu išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, jeigu įmonė UAB „Nolteris“ nevykdys kreditorei prievolės. Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad E. P. žinojo apie UAB „Nolteris“ finansinę būklę ir galimybes atsiskaityti už avansu patiektas prekes. E. P., būdamas rūpestingas įmonės vadovas ir ieškovės atstovas santykiuose su UAB „Nolteris“, turėjo pasidomėti apie UAB „Nolteris“ finansinę būklę, ir kaip matyti – domėjosi, nes vertino šios įmonės galimybę įvykdyti sandorį kaip abejotiną be UAB „Ervin“ pagalbos ir laidavimo. Vieši juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad E. P. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo UAB „Oil Trade“ valdybos nariu bei akcininku ir turėjo žinoti, jog ši įmonė vengia sumokėti UAB „Nolteris“ reikšmingą skolą. Teismas kritiškai vertino E. P. paaiškinimus, jog UAB „Oil Trade“ akcijas jis pardavė dar 2014 m. gruodžio 28 d. SIA „West Oil“ ir nuo tada neturėjo jokių turtinių interesų ir nebėjo valdybos nario pareigų, nes tokia informacija nebuvo išviešinta ir konkrečių įrodymų, kodėl tai nebuvo padaryta, atsakovas teismui nepateikė. Tai, kad atsakovas žinojo apie UAB „Oil Trade“ skolą UAB „Nolteriui“ duodamas paaiškinimus teisme tvirtino ir atsakovas UAB „Nolteris“ vadovas G. U.. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sutiko su ieškove UAB „UHB AGRO“, kad toks kuro pardavimo UAB „Nolteris“ sandoris buvo pernelyg rizikingas, konkrečiu atveju – nebūtinas ir todėl paneigiantis vadovo E. P. veikimo bona fide prezumpciją. Teisme apklausti liudytojai T. K., laikinai ėjęs vadovo pareigas atsakovo atostogų metu, ir J. G. paaiškino, jog visas šio sandorio sąlygas, kaip ir absoliučiai visas kitų dyzelino pardavimo sandorių sąlygas, derino tik E. P. ir patvirtinimą dėl prekių pardavimo davė būtent jis savo atostogų metu, bendraudamas telefonu su J. G.. Liudytoja J. G. teigė, kad sutarties priedų projektus, pagal kuriuos buvo išduotos prekės UAB „Nolteris“, ji rengė pagal E. P. telefonu duotą nurodymą. Liudytoja paaiškino, kad dėl sandorio sąlygų ji nesprendė ir su UAB „Nolterio“ atstovais nesitarė dėl parduodamo kuro kiekio. Tai, kad E. P. buvo suderinęs sandorio sąlygas, teismo vertinimu, įrodo ir ta aplinkybė, kad jis pats pasirašė 2015 m. birželio 19 d. sutarties priedą Nr. 7 dėl 200 tonų kuro pardavimo UAB „Nolteris“.Teismas sprendė, jog byloje neįrodyti neteisėti ir nesąžiningi UAB „Nolteris“ akcininkų ir vadovo veiksmai ar neveikimas, reikšmingas CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymui. Tai, kad įmonės apyvarta buvo didelė, esant mažam įstatiniam kapitalui, įstatymų imperatyvams neprieštarauja. Toks verslo modelis nėra neįprastas prekiaujant dyzelinu ir tai ieškovei buvo žinoma. UAB „Nolteris“ turtas per visą veiklos laikotarpį buvo panašus į turimas skolas, tačiau tai taip pat nereiškia, kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga, jeigu įsipareigojimai buvo vykdomi. Be to, įmonės balanse už 2014 metus yra fiksuotas pelnas.Nors ieškovė prašė skirti ekspertizę UAB „Nolteris“ nemokumo momentui nustatyti, teismo vertinimu, toks tyrimas nebuvo nei būtinas, nei įmanomas. Tiesioginio ieškinio atveju, kreditorius turi įrodyti ne tik juridinio asmens nemokumą, bet ir jo dalyvių nesąžiningumą, t. y. pasinaudojimą nemokumu prieš konkretų kreditorių. Specialistai įmonės UAB „Nolteris“ nemokumą siejo su subjektyviu vertinimu, t. y. su tuo, ar UAB „Oil Trade“ skola turėjo būti suprantama kaip įmonės UAB „Nolteris“ turtas – gautinos pajamos, ar kaip nuostolis – prarastas turtas (beviltiška skola), mažinantis įmonės nuosavą kapitalą. Net ir nustačius formalius nemokumo kriterijus, faktinis įmonės nemokumas šiuo atveju būtų subjektyvus ir priklausytų ne nuo to, kada UAB „Oil Trade“ skola buvo pradelsta, bet nuo to, kada ši skola tapo beviltiška. Nėra tokių specialių žinių, kurios ekspertizės pagalba padėtų atsakyti į šį klausimą.Įvertinęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, kad atsakovai G. P., B. S. ir G. U., kaip juridinio asmens dalyviai ir vadovas, sandorio su ieškovu sudarymo metu 2015 m. balandžio 28 d., ir sandorio vykdymo metu 2015 m. birželio 17 – 19 d. turėjo rimtą pagrindą vertinti, kad įmonės veiklos sutrikimai yra laikini, o UAB „Oil Trade“ skola nėra nuostoliai. Teisme UAB „Nolteris“ vadovas G. U. teigė, kad, jo įsitikinimu, jis bendraudamas su UAB „UHB AGRO“ vadovu E. P., jį laikė asmeniu, galinčių nuspręsti dėl UAB „Oil Trade“ skolos grąžinimo UAB „Nolteris“, nes jis buvo šios įmonės akcininkas ir valdybos narys ir tokie faktai buvo fiksuoti viešame juridinių asmenų registre (įrašai pakeisti tik 2015 m. gegužės 26 d.). Iš G. U. paaiškinimų matyti, kad dalyvaudamas sandoryje su UAB „UHB AGRO“ dėl E. P. ryšių, jis turėjo lūkesčių, jog tai dar labiau užtikrins UAB „Oil Trade“ suinteresuotumą grąžinti skolą. Tai, kad tokie lūkesčiai buvo tikri ir realūs objektyviai įrodo ir E. P. laidavimas, kaip elgesys pagal tokius lūkesčius (nors šis sandoris ir nebuvo derinamas su UAB „Nolteris“ ar jo vadovais). Taip pat G. U. teigė, kad jis neturėjo pagrindo netikėti verslo partnerio UAB „Oil Trade“ sąžiningumu, nes ankstesnius sandorius UAB „Oil Trade“ vykdė ir apmokėdavo už avansu patiektas prekes. Be to, UAB „Oil Trade“ vadovas A. S. sandorio įvykdymui išdavė vekselį, kuriuo pats asmeniškai prisiėmė atsakomybę už įmonės skolą. Todėl teismas sprendė, jog byloje neįrodyti įmonės vadovo ir akcininkių nesąžiningi veiksmai, susiję su žinojimu, kad įmonė neįvykdys sudaromo sandorio. Akcininkės G. P. ir B. S. sandorio su UAB „UHB AGRO“ sudaryme nedalyvavo. Tiesioginis akcininkų nesąžiningumas ieškovės atžvilgiu nenustatytas ir neįrodytas. Tai, kad sandorio sudaryme (derybose) dalyvavo su akcininkėmis giminystės ryšiais susiję asmenys A. Ž. ir V. Ž., akcininkių nesąžiningumo nepreziumuoja (CK 6.67 straipsnis).Teismas taip pat nesutiko su ieškove, kad pajamų paskirstymas realizavus avansu gautas prekes iš ieškovės, rodo individualų nesąžiningumą, nukreiptą tik prieš šią kreditorę. Byloje nėra įrodytas nei tyčinis UAB „Nolteris“ bankrotas, nei išskirtinis dėmesys su akcininkais susijusioms įmonėms (UAB „Ervin“), siekiant verslo perkėlimo. Nėra paneigti atsakovų teiginiai, kad įmonė grąžino anksčiausiai atsiradusias skolas pagal eiliškumą (CK 6.930¹ straipsnio 1–2 dalys). Byloje neįrodytas UAB „Nolteris“ vadovo didelis neatsargumas ar tyčia, siekiant sudaryti nenaudingą sandorį ir vėliau neatsiskaityti su ieškove.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai G. U., B. S. ir G. P., ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Vilniaus apygardos teismas klaidingai sutapatino mokesčių teisės bei verslo apskaitos standartų kategorijas, kas jau savaime lėmė nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimąVilniaus apygardos teismas nepagrįstai nustatė, kad UAB „Nolteris“ nemokumui nustatyti civilinėje byloje nereikia specifinių žinių, o civilinėje byloje esant dvejoms viena kitai prieštaraujančioms specialistų faktinių pastebėjimų ataskaitoms nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, todėl civilinė byla nebuvo visapusiškai išnagrinėta.Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis prejudiciniu faktu, nustatytu Vilniaus apygardos teisimo 2016 m. balandžio 13 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyse, kuriose buvo nustatytas UAB „Nolteris“ nemokumas.Teismas nepagrįstai nustatė, kad UAB „Nolteris“ vadovui ir akcininkėms neva nebuvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Nolteris“ iškėlimo.Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad UAB „Nolteris“ pirko kurą iš ieškovės būdama faktiškai nemoki: UAB „Nolteris“ neturėjo lėšų atsiskaityti (o ir negalėjo tikėtis, kad UAB „Oil Trade“ sumokės jai skolą). Atitinkamai, nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovai yra sąžiningi.Teismas neatsižvelgė į įrodymus ir faktus, kad atsakovai iš anksto žinojo, kad UAB „Nolteris“ neatsiskaitys su ieškove: UAB „Nolteris“ neketino pelningai perparduoti kurą, nes perleido kurą susijusiai įmonei UAB „Ervin“, o visos UAB „Nolteris“ lėšos ir turtas (kuras) buvo perduoti UAB „Ervin“ atliekant užskaitymus, pagal kuriuos UAB „Nolteris“ neliko skolinga UAB „Ervin“, tačiau liko skolinga ieškovei.Atsiliepime į apeliacinį skundą bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Nolteris“ prašė skundą patenkinti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas E. P. prašė skundą patenkinti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai G. P., B. S. ir G. U. prašė skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; prijungti naujus įrodymus. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Apeliantė remiasi tik UAB „Nolteris“ (ne)mokumu ginčo sandorių sudarymo metu bei atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, tačiau neįrodinėja jai padarytos individualios žalos. Nemokumo atsiradimo momentas būtų byloje aktualus tik tuo atveju, jeigu būtų pareikštas netiesioginis ieškinys bankrutavusios įmonės vardu.Vilniaus apygardos teisimo 2016 m. balandžio 13 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartys šioje byloje neturi prejudicinės galios dėl UAB „Nolteris“ nemokumo 2014 metais. Abejonėms pašalinti teikia papildomus įrodymus (UAB „Audata“ specialisto išvadą).UAB „Ervin“ ir UAB „Nolteris“ sandoriai nedarė įtakos įmonės galimybėms sugrąžinti įsiskolinimą ieškovei. Apeliantės pateikti duomenys dėl reikalavimo teisės perleidimo, susijusio su Lenkijos įmone Utasz Speed Sp.z.o.o. yra neteisingi (pateikia šiuos atsikritimus patvirtinančius naujus rašytinius įrodymus).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui.Atsakovai G. P., B. S. ir G. U. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – 2017 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadą ir 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimo vertimą į lietuvių kalbą. Prašo naujus rašytinius įrodymus pridėti prie bylos ir nurodo, kad specialisto išvada paneigia apeliantės teiginius dėl UAB „Nolteris“ nemokumo ginčo laikotarpiu, o byloje esantis 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimo vertimas į lietuvių kalbą yra neteisingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti rašytiniai įrodymai yra nesavalaikiai – jų pateikimo būtinybė neiškilo priėmus teismo sprendimą. UAB „Nolteris“ nemokumo klausimas buvo plačiai įrodinėjamas pirmosios instancijos teisme, be kita ko, teikiant ir specialisto išvadas. Atsižvelgiant į tai, 2017 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada teikiama pavėluotai, nes atsakovai nepagrindė kliūčių ją užsakyti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Dėl 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimo vertimo į lietuvių kalbą teisėjų kolegija vėlgi atkreipia dėmesį, kad atsakovai turėjo galimybę bylos nagrinėjimo metu susipažinti su byloje jau esančiu susitarimo vertimu į lietuvių kalbą ir pareikti prieštaravimus, ir / ar pateikti, jų manymu, teisingą šio susitarimo vertimą. Tokių veiksmų atsakovai neatliko. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimu apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 24 punkte išaiškintus draudimo apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus tikslus ir CPK 314 straipsnyje nustatytas sąlygas jiems priimti, taip pat tai, kad atsakovų G. P., B. S. ir G. U. pateikti nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o teismui atsakovai, atsikirsdami į ieškovės argumentus šių įrodymų neteikė, pateiktus naujus rašytinius įrodymus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir dalyviams

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi UAB „Nolteris“ iškelta bankroto byla. Įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Valeksa“. Šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta priteisti žalos atlyginimą iš UAB „Nolteris“ vadovo ir dalyvių.Įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuoja ĮBĮ. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas visiems juridiniams asmenims (įmonėms), įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų patenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, kurio skolininkui iškelta bankroto byla, turi teisę perduoti bankroto administratoriui savo reikalavimus. Kreditoriaus reikalavimus tvirtina teismas ir jie tenkinami įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 26, 30, 35 straipsniai).ĮBĮ normos nereglamentuoja kreditoriaus teisių savo vardu bankroto proceso metu reikšti bankrutuojančios įmonės dalyviams, vadovams ieškinius dėl ginčų, kilusių iš sutartinių teisinių santykių su įmone ir (ar) žalos atlyginimo, todėl bankroto proceso metu kilę ginčai dėl kreditoriaus pažeistų teisių gynimo sprendžiami CK normų nustatytais materialiosios teisės pagrindais, jas įgyvendinant civilinio proceso normų nustatyta tvarka.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (pagal CK 6.263 straipsnį), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorius, kai jam padaryta žala, gali reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams neribojamas bankroto proceso stadijos. Taigi kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).Aktualioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017) pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais.Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala.Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015). Nagrinėjamu atveju ieškinio ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad atsakovams, kaip UAB ,Nolteris“ vadovui ir dalyviams, pareikštas tiesioginis reikalavimas (ieškinys) bendrais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais ir juo prašoma priteisti žalą, kurią ieškovė patyrė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir priešingai: bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Byloje nustatyta, kad atsakovas E. P. nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. ėjo UAB „UHB AGRO“ vadovo pareigas. Atsakovės G. P. ir B. S. yra UAB „Nolteris“ akcininkės, kurioms priklauso po 50 proc. UAB „Nolteris“ akcijų, o atsakovas G. U. buvo vadovas. Akcininkė B. S. taip pat ėjo UAB „Nolteris“ vyr. buhalterės pareigas nuo 2015 m. gegužės 4 d.Kaip teisingai apibendrino pirmosios instancijos teismas, o apeliaciniame skunde ši pozicija išlieka nepakitusi, vienu iš pagrindinių argumentų, kuriais grindžiami tiesioginio ieškinio reikalavimai atsakovams juridinio asmens dalyviams G. P. ir B. S., bei solidariai juridinio asmens vadovui G. U., nurodoma tai, kad UAB „Nolteris“ esant nemokiai, atsakovai siekė sudaryti sandorį su ieškove, jog galėtų atsiskaityti su kitais su UAB „Nolteris“ akcininkais susijusiais kreditoriais, t. y. išskyrė ieškovę ir jai darė individualią žalą.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvados, kad nemokumo faktas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, nes vien šis faktas nepagrindžia apeliantės teisės pareikšti tiesioginį ieškinį. Kaip matyti iš bylos duomenų, nemokumo faktas 2014 metais lemtų žalą ne tik apeliantės interesams, tačiau ir kitiems įmonės kreditoriams. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis 2016 m. vasario 15 d. kreditorių sąrašu, įmonė turėjo ir kitų skolų, kurios atsirado anksčiau, nei skola atsakovei. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad bankroto bylos iškėlimui yra reikšmingas įmonės nemokumas bankroto bylos iškėlimo metu, todėl bankroto byloje teismo padarytos išvados apie ankstesnį įmonės nemokumą neturi privalomos teisinės reikšmės. Teismas šiuo atveju visiškai pagrįstai pirmiausia vertino, ar atsakovai buvo sąžiningi, nes nenustačius jų nesąžiningumo apeliantės atžvilgiu, tiesioginis ieškinys nėra galimas neatitinkant anksčiau nurodyto individualios žalos kriterijaus. Pagrindinis šiai bylai aktualus kriterijus, iš dalies susijęs su jos (ne)mokumu, yra tai, ar atsakovai sandorio su apeliante metu turėjo ir galėjo žinoti, kad UAB „Oil Trade“ skola yra abejotina (beviltiška). Tačiau teisėjų kolegija vėlgi pažymi, kad tiriant šias aplinkybes yra vertinamas atsakovų sąžiningumas, o ne įmonės nemokumo faktas.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies taikymo ir susijusios teismų praktikos šiuo atveju iš viso yra teisiškai nereikšmingi, nes ši teisės norma sudaro visiškai atskirą pagrindą reikalauti žalos atlyginimo su kitu įrodinėjimo dalyku (padidėjusiomis skolomis nesikreipus laiku dėl bankroto bylos iškėlimo) ir nėra susijusi su pareikšto ieškinio dalyku bei faktiniu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, vien tai, kad teismas padarydamas išvadas pavartojo sąvoką „beviltiška skola“, o ne „abejotina skola“ nedaro teismo išvadų nepagrįstomis. Sutiktina su apeliante, kad „beviltiška skola“ yra mokesčių teisės sąvoka, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, kurį apeliantė apeliaciniame skunde cituoja tik selektyviai, teismas netaikė mokestiniuose įstatymuose nustatytų apibrėžimų, o būtent vertino abejotinos skolos esmę, t. y. „kada juridinio asmens dalyviai ir vadovas suprato, kad įmonė yra nemoki dėl patirtų nuostolių (beviltiškos skolos) arba galėjo ir privalėjo suprasti. [...] nėra įstatyminių imperatyvių kriterijų, nustatančių, kada skola tampa beviltiška (išieškojimui)“. Nors ir sutiktina su apeliante, kad teismo pavartotos sąvokos gal ir nebuvo visiškai tikslios, tačiau priešingai, nei nurodo apeliantė, teismas pagal sprendimo turinį vertino, ar skola buvo abejotina ir netaikė jos nurodytų mokestiniuose įstatymuose nustatytų sąvokų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės nurodomu eksperto V. P. išaiškinimu, kad UAB „Oil Trade“ skola UAB „Nolteris“ turėjo būti laikoma abejotina iš karto, kai ši tapo pradelsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad Audito ir apskaitos tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. VAS-9 patvirtintas 18-asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ įpareigoja įmones finansinių metų pabaigoje patikrinti, ar nėra prielaidų, kad skolos gali būti nuvertėję. Įmonė turi pareigą nustatyti tikėtiną atgautiną sumą ir iki jos sumažinus turto balansinę vertę, pripažinti nuostolį dėl vertės sumažėjimo. Nurašoma skolų dalis laikytina abejotina skola. Šiame standarte taip pat nustatyti požymiai, kada skola ar jos dalis gali būti abejotina, pvz. dėl debitoriaus finansinių sunkumų, skolos grąžinimo sąlygų nesilaikymo, įvairios kitos informacijos, sudarančios pagrindą abejoti debitoriaus galimybėmis laiku sugrąžinti skolą (18-asis verslo apskaitos standartas, 55–58 punktai). Taigi, vien tai, kad skola yra pradelsta, nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, kad ji yra abejotina. Anksčiau nurodyti verslo apskaitos standartai taip pat paneigia ir apeliacinio skundo 22 punkte nurodytus bendrus pastebėjimus apie pareigos įvertinti skolas atsiradimo laiką.UAB „UHB AGRO“ ir UAB „Nolteris“ 2015 m. balandžio 28 d. sudarė dyzelinio kuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 228/PAR/2015. Atitinkamai, sutarties sudarymo metu ir sutarties vykdymo laikotarpiu 2015 m. birželio 17 – 19 d. nebuvo pagrindų įmonei vertinti skolos abejotinumo, nes pagal anksčiau paminėtus verslo apskaitos standartus tai daroma finansinių metų pabaigoje. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skolą buvo siekiama išieškoti, ji buvo priteista teismo įsakymu, o kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad jau tuo metu turėjo būti aišku, jog ši skola nebus grąžinta, apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Apeliantė iš esmės kritikuoja UAB „Nolteris“ vadovo elgesį vertinant skolos susigrąžinimo galimybes ir jo veiksmus (laiku nesikreipus į antstolį dėl laikinųjų apsaugos priemonių; neįvertinus, kad UAB „Oil Trade“ vadovo A. S. vekselis nebuvo apmokėtas ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, yra paprasta retrospektyviai kritiškai vertinti vadovo elgesį, kai jau yra žinomas sandorių rezultatas, tačiau dėl toliau nurodomų priežasčių paminėti vadovo veiksmai (neveikimas) ar jų visuma šiuo atveju nelaikytini nesąžiningumo – siekio sukelti žalą – apeliantės atžvilgiu įrodymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai pagrindė, kad UAB „Nolteris“ tiek sutarties sudarymo, tiek ir jos vykdymo laikotarpiu turėjo pagrįstus lūkesčius, jog UAB „Oil Trade“ atsiskaitys, nes bylos duomenų visuma patvirtina apie gerus santykius tarp įmonių, sąžiningą UAB „Oil Trade“ ankstesnių prievolių vykdymą atsakovei UAB ,,Nolteris“. Apeliantė niekaip nepagrindė, iš kokių faktinių duomenų jau sandorio sudarymo tarp jos atsakovės UAB ,,Notleris“ metu atsakovai G. U., ar juo labiau – atsakovės G. P. ir B. S. turėjo galimybę nustatyti, kad UAB „Oil Trade“ neatsiskaitys. Atsižvelgiant į UAB „Oil Trade“ ir UAB ,,Notleris“ veiklos ypatumus prekiaujant dyzelinu, delsimas atsiskaityti nėra išskirtinė aplinkybė, leidžianti daryti išvadą, kad kontrahentas yra nemokus ir neatsiskaitys. Aplinkybė, kad UAB „Oil Trade“ prievolė buvo užtikrinta įmonės vadovo A. S. vekseliu, t. y. prievolės įvykdymas buvo užtikrintas, tik patvirtina, jog sandorio šalis, turėdama sistemingą teigiamą bendradarbiavimo praktiką, esant prievolės įvykdymo užtikrinimui, negalėjo turėti pagrįstų abejonių partnerio patikinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors prievolės užtikrinimas šiuo atveju nepasiteisino, tai savaime neleidžia daryti išvados, kad jau sandorio sudarymo metu tai turėjo būti neabejotinai žinoma atsakovams – juridinio asmens vadovui ar jo dalyviams. Dėl apeliantės nurodomų UAB „Nolteris“ sandorių su UAB „Ervin“ teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad su šiais argumentais apeliantė išeina už ieškinio faktinio pagrindo ribų dėl žalos. Apeliantės nurodomi sandoriai įvyko praėjus pakankamai ilgam laikui nuo šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarančios sutarties ir jos vykdymo. Apeliantės pozicija buvo, jog UAB „Nolteris“ esant nemokiai, atsakovai siekė sudaryti sandorį su ieškove, tuo ją išskirdami iš kitų kreditorių. Sandoriai, kuriais sumažinimas skolininko turtas, jau yra visiškai atskiro ginčo dalykas, tuo labiau, kad apeliantė ir neįrodinėjo, kad šie sandoriai buvo nukreipti tik į jos, o ne įvisų kreditorių teisių pažeidimą. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra savarankiškas pagrindas jos nurodomų argumentų plačiau nenagrinėti. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, BUAB Nolteris“, atstovaujama bankroto administratorės, 2017 m. birželio 9 d. pareiškė ieškinį atsakovei UAB ,,Ervin“, prašydama pripažinti negaliojančiu 2015 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo UAB „Nolteris“ sumokėjo UAB „Ervin“ 55 000 Eur ir taikyti restituciją. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1718-619/2018 ieškinį patenkino (sprendimas neįsiteisėjęs; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi tiek dėl 55 000 Eur mokėjimo UAB „Ervin“, tiek ir dėl kito nurodyto UAB „Nolteris“, UAB „Ervin“ ir Lenkijos įmonės „Utasz-Speed“ Sp. z o.o. trišalio sandorio, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes šiais argumentais išeinama už ieškinio faktinio pagrindo ribų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėRasa GudžiūnienėAntanas Rudzinskas