Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir V. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo L. M. ir V. M., suinteresuoti asmenys antstolis Aleksandras Selezniovas, antstolis Jonas Petrikas, akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė Šiaulių bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. 2018 m. sausio 15 d. nutartimi teismas atstatydino bankroto administratorę UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ bei paskyrė naują bankroto administratorę mažąją bendriją (toliau – MB) „Adminus“.

3. 2018 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjų L. M. ir V. M. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

4. 2018 m. gegužės 9 d. teisme gautas bankroto administratorės MB „Adminus“ prašymas dėl fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.

5.1. 2018 m. gegužės 3 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo pateiktas svarstyti mokumo atkūrimo planas, tačiau jis nepatvirtintas, grąžintas tikslinti pagal kreditorių pastabas. 2018 m. gegužės 9 d. įvyko antrasis kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai atsisakė tvirtinti pareiškėjų pateiktą patikslintą planą iš esmės analogiškais motyvais, išsakytais pirmame kreditorių susirinkime.

5.2. Prašyme teigiama, kad planas nepatvirtintas dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal įstatymo numatytus reikalavimus. Nurodė, kad pareiškėjai sumažino išlaidas maistui ir aprangai, taip nustatydami mažesnes būtinąsias išlaidas, nei patvirtino teismas iškeldamas bankroto bylą.

5.3. Nurodė, kad pareiškėjas pateikė banko išrašus, iš kurių matyti, kad pinigai iki plano patvirtinimo buvo pervedami bankroto administravimo procedūroms atlikti. Teigia, kad pareiškėjai numatė sumą savo poreikiams tenkinti, kuri yra mažesnė nei minimalioji mėnesinė alga, išlaidos nėra nepagrįstai didelės, taip pat numatytos išlaidos būsto nuomai yra preliminarios, kadangi nėra aišku, kada pareiškėjų turtas bus parduotas ir už kokią sumą pavyks išsinuomoti būstą.

5.4. Nurodė, kad planas atitinka įstatymo numatytus reikalavimus, todėl jis turėtų būti patvirtintas, nes priešingu atveju nebus galimos pareiškėjų bankroto procedūros, nebus apginti kreditorių interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9.1. Nurodė, kad iš pareiškėjų banko sąskaitų išrašų matyti, jog nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2017 m. liepos 26 d.) iki 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjai bendrai gavo 10 446,11 Eur pajamų ir patyrė 10 337,77 Eur išlaidų. Teigia, jog nuo bankroto bylos iškėlimo iki plano parengimo, t. y. per maždaug 9 mėnesius, būtinųjų poreikių tenkinimui pareiškėjai galėjo panaudoti 6 300 Eur (700 Eur x 9 mėn.). Teigia, jog faktiškai būtinųjų poreikių tenkinimui pareiškėjai išleido apie 4 000 Eur didesnę sumą (10 337,77 – 6 300). Mano, jog faktas, kad pareiškėjai per pirmus 9 mėnesius po bankroto bylos iškėlimo būtinųjų poreikių tenkinimui išleido apie 4 000 EUR didesnę sumą, nei galėjo išleisti pagal teismo nutartį iškelti bankroto bylą, rodo pareiškėjų nesąžiningumą.

9.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iškeldamas pareiškėjams bankroto bylą ir patvirtindamas sumą būtinųjų poreikių tenkinimui buvo nurodęs, kad nesumažinus pareiškėjų išlaidų būtų pagrindas abejoti, ar pareiškėjai savo mokumą siekia atkurti sąžiningu būdu. Teigia, jog pareiškėjai savo būtinųjų poreikių išlaidų nesumažino ir po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nesivadovavo teismo nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. būtinųjų poreikių tenkinimui leido savo norimą, o ne teismo nustatytą sumą. Mano, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjai akivaizdžiai parodė, kad bankroto proceso metu nėra siekiama įgyvendinti FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstatymo paskirties.

9.3. Nurodė, kad bankrutuojantys asmenys savavališkai daug (apie 450 Eur per mėn.) viršijo teismo nustatytą būtinųjų poreikių tenkinimo sumą, kas, kreditoriaus vertinimu, turėtų būti traktuojama kaip bankroto proceso metu gautų lėšų nuslėpimas nuo kreditorių. Teigia, jog bankrutuojančių asmenų nuslėptos (savavališkai išleistos) lėšos yra reikšmingos atsižvelgiant į laikotarpiu po plano patvirtinimo kreditoriams numatomas sumokėti sumas. Nurodė, kad pagal teismo patvirtintą planą iš pareiškėjų gaunamų pajamų kreditorių reikalavimų tenkinimui numatoma skirti 10 786 Eur per 36 mėn. Pareiškėjų savavališkai išleista suma laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki plano parengimo (4 037,77 Eur) sudaro apie 38 procentus nuo kreditoriams numatomos skirti sumos. Mano, kad pareiškėjai neabejotinai pažeidė kreditorių interesus, o tai rodo pareiškėjų nesąžiningumą bei nesiekimą bankroto proceso metu maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais.

9.4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog skirtumas, susidaręs asmeniui atskaičius lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti iki plano patvirtinimo, turėtų būti skiriamas bankroto administravimo išlaidoms padengti, prieštarauja tiek FABĮ tikslams, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai fizinių asmenų bankroto bylose. Mano, jog tokia teismo išvada sudaro pagrindą bankroto administravimo išlaidas laikotarpiui iki plano patvirtinimo padidinti iki neapibrėžtos sumos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjų kreditorių susirinkimo metu pateiktas ir svarstytas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

13. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

14. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – apeliantė) teikdama atskirąjį skundą, be kitų reikalavimų, prašė prie bylos pridėti naujus įrodymus – L. M. 2018 m. gegužės 10 d. banko sąskaitos išrašą. Nurodė, kad L. M. ir V. M. kreditorių susirinkimas dėl pareiškėjų plano tvirtinimo vyko 2018 m. gegužės 9 d. Teigia, jog kreditorius dar 2018 m. gegužės 4 d. paprašė bankroto administratoriaus pateikti L. M. banko sąskaitos išrašą, bet administratorius atsakė, kad išrašo neturi. Nurodė, kad L. M. AB SEB banko sąskaitos išrašas buvo išduotas tik 2018 m. gegužės 10 d., t. y. po įvykusio kreditorių susirinkimo, o kreditoriui pateiktas 2018 m. liepos 5 d. Į bylą kartu su atskiruoju skundu buvo pateikta elektroninio susirašinėjimo tarp bankroto administratorės ir apeliantės atstovo kopija, iš kurios matyti, jog apeliantė gavo susipažinti L. M. banko sąskaitos išrašą 2018 m. liepos 5 d., t. y. pirmosios instancijos teismui jau išnagrinėjus prašymą dėl fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Darytina išvada, jog apeliantė neturėjo galimybės pateikti prašomo pridėti įrodymo pirmosios instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra teisinis pagrindas pridėti naujai pateiktą įrodymą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

16. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalis). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2018 m. gegužės 3 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu kreditoriai nepritarė plano projektui pateikdami pastabas. Atsižvelgus į pastabas, 2018 m. gegužės 9 d. vyko pakartotinis kreditorių susirinkimas, kuriam buvo pateiktas svarstyti patikslintas plano projektas. Iš pateikto protokolo Nr. 2 nustatyta, kad už pateikto mokumo atkūrimo plano patvirtinimą balsavusių nebuvo, prieš plano patvirtinimą balsavo vienintelė susirinkime dalyvavusi kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“, turinti 97,15 procento patvirtintų reikalavimų sumos – mokumo planas nepatvirtintas. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė pastabas: 1) plano dalyje nurodytos pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti numatytos išlaidos yra per didelės, todėl turi būti mažinamos (pvz., transporto, maisto išlaidos); 2) nurodė, kad pareiškėjai jokių lėšų nuo bankroto bylos iškėlimo iki plano parengimo nėra sukaupę, t. y. pareiškėjai būtinųjų poreikių tenkinimui panaudojo daugiau lėšų, nei galėjo panaudoti pagal 2017 m. liepos 18 d. nutartį.

18. Iš antrajam kreditorių susirinkimui pateikto mokumo atkūrimo plano duomenų matyti, kad pareiškėjų pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro 1 296 Eur (V. M. – 920 Eur per mėn.; L. M. – 376 Eur per mėn.). Išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti (iki nekilnojamojo turto pardavimo) vidutiniškai sudaro 690 Eur (V. M. išlaidos – 380 Eur per mėn.; L. M. išlaidos – 310 Eur per mėn.), išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti (po nekilnojamojo turto pardavimo) vidutiniškai sudaro 990 Eur (V. M. išlaidos – 555 Eur per mėn.; L. M. išlaidos – 435 Eur per mėn.). Kreditorių reikalavimams tenkinti per visą trejų metų laikotarpį numatyta gauti 10 786 Eur.

19. Iš atskirojo skundo turinio matyti, jog apeliantė prašymą netvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo plano bei nutraukti pareiškėjų fizinio asmens bankroto bylą įrodinėja tuo, kad bankrutuojantys asmenys savavališkai daug (apie 450 Eur per mėn.) viršydami teismo nustatytą būtinųjų poreikių tenkinimo sumą iš esmės nuslėpė nuo kreditorių bankroto proceso metu gautas lėšas, todėl mano, jog pareiškėjai elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais. FABĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai, kuriems esant teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad bankroto byla nutraukiama, jeigu fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Taigi, nurodytu pagrindu fizinio asmens bankroto byla gali būti nutraukta esant šių sąlygų visetui: lėšų ar kito turto nuslėpimo faktui; kai nuslėpto turto vertė didesnė už vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį; kai toks pajamų nuslėpimas turi neigiamą poveikį kreditorių interesams ar fizinio asmens mokumo atkūrimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra vienos iš sąlygų, t. y. lėšų ar kito turto nuslėpimo.

20. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato kriterijų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, yra (buvo) nesąžiningas. Taigi, bankroto procese fizinio asmens (ne)sąžiningumas yra vertinamojo pobūdžio kategorija. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, yra (buvo) sąžiningas ar ne. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, gali būti pripažintas nesąžiningu, jeigu nustatoma, kad jis sąmoningai, tai yra suvokdamas arba turėdamas suvokti, kokias pasekmes sukels jo elgesys, aktyviais ir (ar) pasyviais veiksmais siekė priešingų nei FABĮ numatytų tikslų.

21. Bylos surinktais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, jog, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams (buvusiam Klaipėdos rajono apylinkės teismui) 2017 m. liepos 18 d. nutartimi iškėlus pareiškėjams bankroto bylą, bankroto administratore buvo paskirta UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“. 2018 m. sausio 15 d. nutartimi teismas atstatydino bankroto administratorę UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ bei paskyrė naują bankroto administratorę MB „Adminus“. 2018 m. sausio 15 d. nutartimi nustatyta, jog bankroto administratorė atstatydinama, kadangi bankroto administratorei vykdoma neteisminė bankroto procedūra. Šia nutartimi taip pat nustatyta, jog nuo bankroto bylos iškėlimo administratorei lėšų nebuvo pervesta, depozitinė sąskaita bankroto procedūroms atlikti atidaryta nebuvo. Bankroto administratorės mažosios bendrijos „Adminus“ atstovas M. T. pirmosios instancijos teisme vykusiame teismo posėdyje paaiškino: „Pareiškėjai buvo suklaidinti bankroto administratoriaus, kuris buvo atstatydintas, kadangi jis lėšų nekaupė, neatidarė depozitinės sąskaitos, neteikė jokios informacijos apie bylos eigą. <...> ankstesnis administratorius pareiškėjus buvo palikęs likimo valiai.“ Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog šiuo atveju dalis atsakomybės dėl susiklosčiusios situacijos tenka ir pirmiau paskirtam bankroto administratoriui. Pažymėtina, jog fizinio asmens bankrotu visų pirma siekiama išugdyti žmogaus gebėjimą atsakingai tvarkyti savo finansus ir valdyti turtą, atkurti jo mokumą ir grąžinti aktyviai veikiantį žmogų į visuomenę, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tai, kad nuo bankroto bylos iškėlimo momento iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo pareiškėjai naudojo didesnę sumą, nei jiems buvo numatyta, savaime nereiškia, jog pareiškėjai elgėsi nesąžiningai.

22. Dar daugiau, nustatyta, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai pajamas gauna į banko sąskaitas (ne grynaisiais pinigais), todėl darytina išvada, jog tiek bankroto administratorius, tiek kreditoriai, bet kuriuo metu pareikalavus bankrutuojančių asmenų banko sąskaitų išrašo, galėjo nukrypti nuo teismo pareiškėjams nustatytos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina, kad bankrutuojantys asmenys neturėjo tikslo nuslėpti bankroto proceso metu gautas lėšas ir to nedarė.

23. Nors apeliantė teigia, jog ji siekė gauti pareiškėjos sąskaitos išrašą, tačiau jį gavo tik po nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą priėmimo, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjų pajamomis / sąskaitomis apeliantė pradėjo domėtis tik po pirmojo kreditorių susirinkimo, t. y. praėjus 9 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo. Kitų duomenų, jog apeliantė būtų prašiusi pateikti pareiškėjų banko sąskaitų išrašus ar duomenis apie sukauptas lėšas, byloje nėra. Šios aplinkybės rodo, jog apeliantė taip pat aktyviai nesidomėjo bankroto procesu, todėl nepastebėjo, kad pareiškėjai viršija 2017 m. liepos 18 d. nutartimi nustatytą būtinųjų poreikių tenkinimui skirtą sumą. Taigi, atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjai nuslėpė nuo bankroto administratoriaus ar kreditorių lėšas ar kitą turtą.

24. Atskiruoju skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skirtumas, susidaręs asmeniui atskaičius lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti iki plano patvirtinimo, turėtų būti skiriamas bankroto administravimo išlaidoms padengti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais sutinka iš dalies. FABĮ 6 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog fizinis asmuo kiek įmanoma greičiau nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytų duomenų gavimo dienos perveda bankroto procedūroms atlikti šio straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytą lėšų sumą į bankroto administratoriaus nurodytą depozitinę sąskaitą. FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodyta, jog teismo nutartyje iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi būti nurodyta lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog skirtumas, susidaręs asmeniui atskaičius lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti iki plano patvirtinimo, turėtų būti skiriamas bankroto administravimo išlaidoms padengti, tačiau neviršijant sumos, kurią numatė teismas nutartyje iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šie argumentai teisingam skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, jų nekartodamas mano, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų ją keisti ar naikinti.

26. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.