Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovės Aplinkos apsaugos agentūros ieškinį atsisakė priimti ir grąžino ieškovei sumokėtą žyminį mokestį.

3. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma yra siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą bei dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą ir kokios faktinės aplinkybės yra nustatytinos nagrinėjant konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėj byloje Nr. 3K-3-223-421/2019). Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020, 30 punktas), o tokia pareiga apima ir patikrinti tai, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku ieškinio dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023, 60 punktas). Teismas taip pat nurodė, kad ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Pažymėjo, kad civilinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 1.138 straipsnyje.

4. Spręsdamas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų teismas nurodė, kad ieškovė prašo panaikinti draudimo bendrovės raštą, kuriuo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką pagal sudarytas laidavimo draudimo sutartis (laidavimo draudimo raštus). Teismas pažymėjo, kad toks atsakovo sprendimas nėra administracinis aktas, kadangi jis nepriimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas. Nurodė, kad draudimo sutartis ir jos pagrindu priimami sprendimai (pvz., raštas dėl išmokos nemokėjimo) yra civilinio pobūdžio santykiai, kuriems taikomos CK normos, reglamentuojančios prievolinius santykius (CK 6.987–6.1018 straipsniai), o tarp šalių egzistuojant sutartiniam teisiniam ryšiui, ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo ar atsisakymo ją išmokėti laikytinas civiliniu ginču dėl sutartinės prievolės vykdymo. Teismo vertinimu, toks raštas negali būti „panaikintas“ ar „pripažintas neteisėtu“ civilinio proceso tvarka, kadangi teismas pagal CPK nagrinėja ginčus dėl civilinių teisių ir pareigų, o ne dėl administracinių sprendimų teisėtumo.Teismo nuomone, ieškovo suformuluoti reikalavimai pagal savo turinį priskirtini viešojo administravimo teisiniams santykiams, kadangi siekiama įpareigoti kitą subjektą priimti „teisėtą ir pagrįstą sprendimą“, nors šiuo atveju ginčas kyla iš civilinės sutarties.

5. Teismas laikė, kad ieškinyje nepareikštas materialusis reikalavimas. Ieškovė, būdamas sutarties naudos gavėjas, siekia ginčyti ne patį prievolės vykdymą ar draudimo išmokos dydį, o vidinį atsakovo sprendimą dėl reikalavimo nagrinėjimo, kuris pats savaime nesukuria ar nepanaikina civilinių teisių ar pareigų. Teismo vertinimu, reikalavimas, „panaikinti raštą“ neatitinka nė vienos CK 1.138 straipsnyje įtvirtintos gynybos formos.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas byloje yra neteisingai kvalifikuotas kaip neturtinis, nors jo tikroji esmė ir turinys rodo, jog ginčas yra turtinio pobūdžio. Teismas nurodė, kad draudimo teisiniai santykiai visais atvejais yra turtinio pobūdžio, kadangi jų esmė - piniginių prievolių įvykdymas draudžiamojo įvykio atveju. Draudimo išmoka yra piniginė prievolė, todėl ginčas dėl jos mokėjimo ar atsisakymo mokėti pagal savo prigimtį visada laikytinas turtiniu ginču. Teismo vertinimu, ieškovės pasirinktas reikalavimo formulavimas – „panaikinti BTA raštą ir įpareigoti iš naujo nagrinėti reikalavimą dėl draudimo išmokos“ – neatitinka ginčo prigimties.

7. Teismas pažymėjo, kad CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja ieškovą aiškiai nurodyti, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama, t. y. kokią konkrečią teisinę pasekmę (priteisimą, pripažinimą, nutraukimą ar pakeitimą) teismas turėtų pritaikyti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju toks rezultatas galėtų būti tik reikalavimas priteisti iš draudimo bendrovės draudimo išmoką pagal konkrečius laidavimo draudimo raštus. Tuo tarpu reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti „teisėtą ir pagrįstą“ sprendimą negali būti įgyvendinamas tiek materialine, tiek procesine prasme, kadangi: 1) tokio pobūdžio formuluotė yra vertinamojo pobūdžio – ji neapibrėžia konkretaus veiksmo, kurį atsakovas turėtų atlikti, todėl nėra aišku, kokį faktinį rezultatą teismo sprendimas turėtų sukelti; 2) civiliniame procese teismas negali pavesti šalims priimti sprendimų, kurie priklauso jų diskrecijai ar vertinimui, nes tai reikštų kišimąsi į sutartinių santykių laisvę; 3) tai, ką ieškovė laiko „teisėtu ir pagrįstu“ sprendimu, nebūtinai sutampa su atsakovo ar trečiųjų asmenų pozicija, todėl tokio pobūdžio įpareigojimas būtų subjektyvus ir neapibrėžtas. Nurodė, kad pagal tokio turinio rezoliucinę dalį išduotas vykdomasis raštas negalėtų būti realiai įvykdytas, kadangi neįmanoma patikrinti, ar atsakovas „priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą“ – šis vertinimas būtų priklausomas nuo kitos šalies subjektyvios nuomonės, o ne objektyvių kriterijų. Laikė, kad toks reikalavimas negali būti pripažintas tinkamu civilinių teisių gynybos būdu pagal CK 1.138 straipsnį ir neatitinka vykdytino teismo sprendimo kriterijų, įtvirtintų CPK 18 straipsnyje.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, būdamas naudos gavėju, atsakovo pareikalavo sumokėti atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštuose nurodytas sumas arba, jeigu neįvykdytos užduoties dalies finansinė išraiška mažesnė, tik jos dalį. Kadangi jokia mažesnė suma ar konkretus nuostolių dydis nėra apskaičiuotas, o reikalavimas grindžiamas pačiu prievolių neįvykdymo faktu, ieškovas prašė visos numatytos draudimo sumos pagal kiekvieną laidavimo raštą, kuri pagal visus keturis laidavimo polisus sudaro bendrą 1 395 957,92 Eur sumą (LT24-SILD-00001977-1 – 370 317,14 Eur; LT24-SILD-00001973-0 – 79 047,90 Eur; LT24-SILD-00004694-4 – 585 134,55 Eur, LT24-SILD-00001975-7 – 361 458,33 Eur). Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu byloje ir būtų pareikštas reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo, toks ieškinys, pagal šioje byloje nurodytas pinigų sumas, turėtų būti nagrinėjamas ne apylinkės, o apygardos teisme (CPK 27 straipsnio 1 dalis), prieš tai susimokėjus pagal nurodytas reikalavimo sumas 11 445 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalis).