Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sidabrinis medis“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6953-394/2013, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sidabrinis medis“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantė pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria visa apimtimi tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas -bendro naudojimo patalpų valymą, bendrosios nuosavybės administravimą, namo bendro naudojimo objektų, šildymo ir karšto vandens sistemų eksploatavimą bei lėšų kaupimą į namo bendro naudojimo objektų atnaujinimo fondą, už laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2013-05-31 liko skolinga 9822,18 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove atsirado ne tarpusavio sutarties, o įstatymo ir administracinio akto pagrindu. Be to teismas pripažino, kad atsakovė iš dalies apmokėdama pateiktas sąskaitas, patvirtino savo prievolę mokėti už bendro naudojimo patalpų administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas. Atsakovė su teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Atsakovės įsitikinimu, neesant patalpų savininkų susirinkimo nutarimo dėl neeilinių bendro naudojimo objekto remonto darbų apmokėjimo dydžių, tvarkos, terminų ir mokėtinų sumų paskirstymo tarp patalpų savininkų, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl 9822,18 Lt skolos priteisimo tenkino.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimas – tai asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veikla (LR CK 4.236 straipsnio 1 dalis). Administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu, LR CK numatytais – gali būti nustatomas administraciniu aktu (CK 4.236 straipsnio 2 dalis), o turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas (CK 4.237 straipsnio 1 dalis). Turto administravimo nustatymas – vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo būdų. Įstatyme nustatyti atvejai, kada yra galimas butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas(toliau – administravimas): 1) butų ar kitų patalpų savininkams neįsteigus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties skiriamas; 2) bendriją likvidavus ar nutraukus jungtinės veiklos sutartį (LR CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą, viena iš savivaldos funkcijų yra pagal įstatymų nustatytą kompetenciją savivaldybės paskirtų bendrosios nuosavybės administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė. Taigi įstatyme nustatyta, kad administratorius skiriamas savivaldybės mero (valdybos) arba jo (jos) įgalioto atstovo (LR CK 4.84 straipsnio 2 dalis), administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (LR CK 4.84 straipsnio 3 dalis). Būtent, atsižvelgiant į galiojančias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas bei Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2002 m. birželio 1 d.), kuriuo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – Pavyzdiniai nuostatai), reikalavimus, administravimo funkciją atlieka savivaldybės administracijos direktoriaus ar įgalioto asmens sprendimu paskirtas administratorius. Administratorius turtą administruoja LR CK 4.240 straipsnio pagrindu ir jo veiklai mutatis mutandis taikomos LR CK IV knygos XIV skyriaus nuostatos (LR CK 4.84 straipsnio 2, 6 dalys). Administravimo sąvoką apibrėžia Pavyzdinių nuostatų 3 punktas, pagal kurį administravimas – tai butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams ir jų naudojimui pagal tikslinę paskirtį išsaugoti. Tai atitinka paprastojo administravimo sąvoką, suformuluotą LR CK 4.240 straipsnio 1 dalyje. Pagal Pavyzdinių nuostatų 4 punktą pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Administratorius, įgyvendindamas pagrindinį uždavinį, atlieka funkcijas, nustatytas Pavyzdinių nuostatų 5.1–5.11 punktuose. Taigi jis turi teisę priimti sprendimus dėl gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo (Pavyzdinių nuostatų 6.1 punktas), pareikšti ieškinius, susijusius su bendrojo naudojimo objektų funkcionavimu (Pavyzdinių nuostatų 6.3 punktas), sudaryti sutartis su namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat kitas sutartis, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu (Pavyzdinių nuostatų 6.4 punktas). Viena iš administratoriaus funkcijų yra apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už suteiktas paslaugas ir pateikti patalpų savininkams ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą, tvarkyti mokesčių surinkimo ir naudojimo apskaitą (Pavyzdinių nuostatų 5.7 punktas). Šias funkcijas administratorius atlieka vadovaudamasis Pavyzdinių nuostatų 8 punktu, pagal kurį administratorius proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai (patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų ir nuomininkų, kai nuomojamas savivaldybės būstas, mėnesinius mokesčius, jeigu sutartyse su paslaugų tiekėjais nenustatyta kitaip, ir nustato tokio mokesčio sudėtines dalis. Laikytina, kad Pavyzdiniai nuostatai taikomi tada, kai nuomojamos patalpos yra name, kurio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010. Teismų praktika. 2010, Nr. 33). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (LR CK 4.82 straipsnio 5 dalis). LR CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. LR CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (LR CK 4.84 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas. Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2012-10-09 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1948 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučio namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ paskirta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso 389,78 kv. m. ploto negyvenamoji patalpa (rūsio patalpa), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini) (11-12 b. l.). Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės įsiskolinimas už administravimo ir kitas paslaugas 2013 m. birželio mėnesį sudarė 9822,18 Lt. Iš skolų valdymo ataskaitos ir PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2013-05-31 matyti, kad atsakovės įsiskolinimas iki 2010 m. balandžio mėnesio sudarė 6253,33 Lt, per minėtą laikotarpį atsakovei papildomai buvo priskaičiuoti mokesčiai bendrai 10196,79 Lt sumai, apeliantė per minėtą laikotarpį ieškovės pateiktais duomenimis sumokėjo 6627,94 Lt (13, 87-123 b.l.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė iš pradžių laikėsi pozicijos, kad nesant sutarties, kurioje būtų nustatyti atsiskaitymo terminai, apmokėjimo už paslaugas tvarka, dydžiai, ieškovė neturi pagrindo teikti reikalavimo dėl skolos apmokėjimo (27-28 b.l.). Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantė nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindžia kitais motyvais, t.y. sutinka su 2146,43 Lt skolos priteisimu, kadangi tai yra eiliniai mokėjimai, kuriems nereikalingi patalpų savininkų susirinkimo sprendimai, o dėl likusios 7675,75 Lt sumos nurodo, kad tai yra neeilinės kasmėnesinės išlaidos ir ieškovė turėjo pateikti patalpų savininkų sutikimus dėl remonto darbų apmokėjimo tvarkos. Apeliantė remiasi LR CK 4.83 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Įvertinus bylos duomenis, remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju prievolė apeliantei apmokėti namo administratoriui už paslaugas atsirado ne tarpusavio sutarties pagrindu, bet įstatymo ir administracinio akto pagrindu (LR CK 4.82 straipsnio 3 dalis ir 2012-10-09 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1948 „Dėl UAB „Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučio namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“). Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu dėl LR CK 4.83 straipsnio 4 dalies taikymo nagrinėjamu atveju ir atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad LR CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. Teismų praktika. 2009, Nr. 32). Vadovaujantis kasacinio teismo praktika LR CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Šie reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-1067 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (toliau - Statybos techninis reglamentas STR 1.12.05:2010) bei kituose teisės aktuose. Nurodytas poįstatyminis teisės aktas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką (Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų naudotojams, techniniams prižiūrėtojams, savivaldybių administracijoms, vykdančioms statinių naudojimo priežiūrą (Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 2 punktas). Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-04-18 įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau - Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 3.12 punktu privalomieji darbai – atskiri ar kompleksas darbų, kuriuos atlikus užtikrinama gyvenamojo namo būklė, atitinkanti statinių naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą – kaip apibrėžta statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“. Pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau – namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Įgyvendindamas savo pagrindinį uždavinį, administratorius atlieka šias funkcijas - tvarko namo patalpų ir jų savininkų (naudotojų) apskaitos duomenis, namo techninę ir kitą dokumentaciją; vadovaudamasis gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomaisiais reikalavimais, jų įgyvendinimo tvarka ir šios priežiūros paslaugų (darbų) kainos ir kokybės kriterijais, organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą),atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui priskirto žemės sklypo priežiūrą; organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimą (jei šių paslaugų jis neteikia pats); apskaičiuoja mėnesinius mokesčius ir įmokas, parengia ir iki kito mėnesio 15 dienos laišku, faksu, elektroniniu ar kitais būdais pateikia patalpų savininkams ir (ar) valstybės ar Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams (ar Savivaldybės gyvenamųjų patalpų administratoriui, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu) informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą (tarifus), kiekį, mokėtinas sumas ir mokėjimo būdus (bankuose, kitose įmokas priimančiose įstaigose ir įmonėse, internetu, tiesioginiu debetu, pagal bendrąją atsiskaitomąją knygelę ar jos elektroninį atitikmenį arba kitaip), tvarko šių mokesčių ir įmokų namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti apskaitą, informacijoje apie mokėtinas sumas administratorius kartu pateikia papildomus duomenis apie praėjusį mėnesį name atliktus darbus; kita (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5 punktas). Administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja šiuos mėnesinius mokesčius ir įmokas - už bendrosios nuosavybės administravimą; už namo bendrojo naudojimo objektų (išskyrus šildymo ir karšto vandens sistemą bei liftus) nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą); už namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo ar kitokio tvarkymo darbus, nenumatytus Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintame Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąraše, tačiau būtinus gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomiesiems reikalavimams įgyvendinti; už namo bendrojo naudojimo objektų avarijų likvidavimo ir lokalizavimo darbus; elektros energiją, sunaudotą namo bendroms reikmėms; už liftą; kaupiamąsias įmokas, už kitas suteiktas paslaugas (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1-8.9 punktai).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad iš viso už laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2013-05-31 apeliantei proporcingai bendrosios nuosavybės daliai buvo priskaičiuota 385,06 Lt už administravimo paslaugas, 2393,66 Lt už elektrą, 673,74 Lt kaupiamosios lėšos, 4043,46 Lt už priežiūrą ir eksploataciją, 972,18 Lt už remontą, už teritorijų ir patalpų valymą – 2204,23 Lt, 471,65 Lt šilumos ūkio priežiūrą (87-123 b.l.), iš atsakovės mokėtinų sumų atimta 947,19 Lt suma už šilumos ūkio priežiūrą ir šiukšlių išvežimą (92 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nesutinka su 7675,75 Lt teigdama, kad šios išlaidos buvo skirtos stogo, kanalizacijos sistemų remontui, tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad apeliantės ginčijamos išlaidos už remontus sudarė tik 972,18 Lt sumą – 17,92 Lt (14,81 Lt be PVM) už kanalizacijos pravalymą (13, 89 b.l.), 126,68 Lt (107,17 Lt be PVM) už vandens tiekimo ir kanalizavimo sistemų remontą ir statybos darbus (13, 91 b.l.), 14,56 Lt (12,03 Lt be PVM) už elektros instaliacijos remontą (13, 95 b.l.), 34,90 Lt (28,84 Lt be PVM) už staliaus darbus (13, 100 b.l.); 515,28 Lt (425,85 Lt be PVM) už vandens tiekimo ir kanalizavimo sistemų remontą (13, 109 b.l.), 76,46 Lt (63,19 Lt be PVM) už karšto vandens vamzdžių keitimą (13, 114 b.l.), 183,38 Lt (151,55 Lt) už lietaus kanalizacijos remontą (13, 116 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytas administratoriaus funkcijas, jo teises ir įgaliojimus, į byloje pateiktus duomenis, bei į tai, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad namo bendrosios nuosavybės remontui skirtos 972,18 Lt lėšos nebuvo privalomos išlaidos, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė turėjo gauti butų bei patalpų savininkų sutikimą šiems darbams atlikti. Paminėtina, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-04-18 įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 13 punktu, administratorius organizuoja patalpų savininkų susirinkimą arba balsavimą raštu dėl namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo, jeigu nėra paskirtas/pasirinktas šios sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) ir nėra sudaryta sutarčių dėl šios sistemos priežiūros (eksploatavimo), taip pat dėl kitų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme nustatytų šilumos vartojimo daugiabučiame name teisių ir pareigų įgyvendinimo. Administratorius turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų – nustatytų pastato mechaninio atsparumo ir pastovumo, gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, saugaus naudojimo, apsaugos nuo triukšmo, energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, kitų pastato, jo inžinerinių sistemų naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimo, teikti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) paslaugas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašą ir Savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, jei teisės aktai leidžia jam teikti nurodytas paslaugas (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 punktas). Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 5 punktą, privalomų reikalavimų visumą sudaro - reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus; mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo; reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse bei būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Šių reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra (namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techniniu aptarnavimu ir kitais prevenciniais darbais), esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu, gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais, įskaitant energijos taupymo priemonių įgyvendinimą, gyvenamojo namo avarijų likvidavimo darbais (Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 7 punktas).

Įvertinus išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad LR CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių, kuriomis remiantis butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti, kadangi remonto išlaidos už kanalizacijos pravalymą, už vandens tiekimo ir kanalizavimo sistemų remontą, už karšto vandens vamzdžių keitimą ir kitos ieškovės su bendro naudojimo įrenginių priežiūra susijusios išlaidos buvo susijusios su Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-04-18 įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų reikalavimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo spręsti, kad minėtiems remonto darbams buvo reikalingas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų gyventojų sutikimas. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienos proceso šalies pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovė teigdama, kad ieškovės atlikti remonto darbai nebuvo privalomi, konkrečiai nenurodė ir neįrodė kokie faktiniai duomenys ir byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia jos teiginius apie ieškovės reikalavimų nepagrįstumą (LR CPK 178 straipsnis, 179 straipsnis). Apeliantė nesutikdama su ieškovės ieškiniu reikalavimu nepateikia priešingų įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantė yra sumokėjusi ginčijamus mokesčius ieškovei ar, kad yra ginčijusi pateiktas sąskaitas, kreipusis į administratorių dėl apskaičiuotų išlaidų pagrindimo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu vykdė mokėjimus, iš dalies dengė įsiskolinimą ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovei nepagrindus leistinais įrodymais ieškovės paskaičiuotos sumos už administravimo ir kitas paslaugas neteisėtumo, apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto ir neįrodyto reikalavimo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (LR CPK 178 straipsnis).

Taip pat paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išreikalauti papildomus įrodymus, kadangi apeliantės procesinis elgesys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suteikia pagrindo išvadai, kad įstatymo suteiktomis teisėmis prašyti teismo išreikalauti papildomus įrodymus, teikti atsikirtimus, paaiškinimus atsakovė nesinaudojo tinkamai ir rūpestingai. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nei atsakovė, nei jos atstovas nedalyvavo, nors apie bylos nagrinėjimą buvo informuoti tinkamai (143, 145, 146-147 b.l.), jokių įrodymų teismui neteikė, papildomų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo nereiškė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės bei nepagrįstai nepareikalavo iš ieškovės rašytinių įrodymų, kurie apeliantės nuomone turėjo reikšmės bylos nagrinėjimui.

Dėl netinkamų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 176 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylos duomenimis ieškovė duomenų, apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Netenkinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sidabrinis medis“ apeliacinio skundo.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.