- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-29-531/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00874-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- V. V.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato A. Cemnolonsko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 1 metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2020 m. vasario 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu jam paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirtą visą bausmę ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 52 dienoms. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2020 m. spalio 27 d.
Vadovaujantis BK 66 ir 65 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas V. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 5 d. 19.50 val. iki 2020 m. sausio 7 d. 16.18 val., taip pat nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. iki 2020 m. spalio 26 d. įskaitytinai bei pagal 2020 m. vasario 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendį atlikta bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, iš V. V. priteistos 53,72 Eur dydžio proceso išlaidos valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. sausio 5 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), gatvėje prie (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą O. S. atžvilgiu, t. y. privažiavęs dviračiu sudavė nukentėjusiajai O. S. į nugarą ir į galvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, pagrobė svetimą O. S. priklausantį bendros 70 Eur vertės turtą: rankinę – 20 Eur vertės, mobiliojo ryšio telefoną ,, (duomenys neskelbtini)“ – 30 Eur vertės, piniginę – 10 Eur vertės bei pinigus – 10 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nespėjus jam pasišalinti iš įvykio vietos buvo sulaikytas pašalinių asmenų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 1 dalies į 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, skirti kiek įmanoma švelnesnę bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžio. Nurodo, kad apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, motyvus ir tikslus. Pažymi, kad nuo pat pirmos apklausos prisipažino dėl to, jog padarė nusikalstamą veiką, tik nesutiko ir iki šiol nesutinka su vienintele aplinkybe – tuo, jog panaudojo fizinį smurtą. Pripažįsta faktą dėl rankinuko paėmimo, turto pasisavinimo. Mano, kad jo veika negali būti kvalifikuojama kaip plėšimas - tai galėjo būti atviroji vagystė ar pasikėsinimas padaryti atvirąją vagystę. Savo poelgį vertina kritiškai, ir dėl jo išgyvena. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad jo dalinis prisipažinimas dėl jam inkriminuoto plėšimo, negali būti vertinamas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė. Kaip jis gali prisipažinti dėl to, ko nepadarė. Nurodo, kad pripažįsta, jog padarė atvirąją vagystę. Jei jam nebūtų buvęs inkriminuotas plėšimas, jo prisipažinimas būtų buvęs visiškas. Cituoja nukentėjusiosios O. S. ir liudytojo K. N. parodymus. Minėdamas liudytojo K. N. parodymus siekia įrodyti, jog rankinę paėmė pravažiuodamas dideliu greičiu, kas teoriškai ir logiškai neatitinka nukentėjusiosios parodymų bei versijos, jog važiuojant ir sudavus smūgius, iš jos buvo pagrobta rankinė. Teigia, kad važiuojant dideliu greičiu, laikant viena ranka vairą, kita smūgiuoti ir paimti rankinę yra neįmanoma. Nukentėjusiosios parodymai neatitinka realybės. Atkreipia dėmesį, kad jo ir K. N. parodymus dėl nuvažiuoto atstumo ir greičio patvirtina ir liudytojo H. B. parodymai. Iš visų apklaustų liudytojų, tame tarpe ir policijos pareigūnų parodymų, aiškiai matyti, jog jis važiavo dideliu greičiu, iki jo sulaikymo nuvažiavo neilgą, apie 10 metrų atstumą, nukentėjusioji nei vienam asmeniui apie smurtą ir skausmus neminėjo. Tai, kad buvo panaudotas smurtas, nukentėjusioji nurodė tik teisme. Nukentėjusiosios duoti parodymai yra nenuoseklūs ir kintantys. Be to, iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad jai kūno sužalojimai nenustatyti, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši išvada yra netiksli. Mano, kad toks teismo vertinimas yra šališkas. Šiuo atveju teismas netinkamai įvertino tai, jog nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nukentėjusioji jį apkalba. Teiginiai dėl fizinio smurto galėjo būti netikslūs. Pabrėžia, kad jai pakanka senesnių sveikatos problemų tariamiems skausmams patirti. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji tik spėjo dėl smūgių sudavimo, ir tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad ji spėjo ir dėl smurto panaudojimo. Byloje be jos parodymų nėra konkrečių bei patikimų duomenų, kad buvo panaudotas fizinis smurtas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neturėjo vadovautis Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, kadangi juo paskirta bausmė yra atlikta. Taip pat mano, kad remiantis šiuo nuosprendžiu, neturėtų būti kritikuojama jo asmenybė. Po bausmės atlikimo naujų nusikalstamų veikų jis nepadarė. Teigia, jog yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, kur numatyta ne viena prevencinio pobūdžio priemonė, apribojanti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Paaiškina, kad po bausmės atlikimo įkalinimo įstaigoje, išėjus į laisvę yra sunku reabilituotis, niekas nepadeda integruotis, kiekvienas atitrūkimas nuo laisvės menkina asmenybę. Pažymi, kad yra jauno amžiaus, darbingas, registruotas Užimtumo tarnyboje, iki suėmimo jau buvo susiradęs darbą, tačiau įsidarbinti nespėjo. Turi gyvenamąją vietą, gyvena su tėvais, tačiau užsidirbęs pinigų ieškotų būsto, atlygintų žalas ir sumokėtų skolas antstoliams. Turi draugę, su kuria žada kurti šeimą, žada gyventi dorai be nusikalstamų veikų. Mano, kad jam galėtų būti skirtas įpareigojimas gydytis nuo alkoholizmo. Po prieš tai jam skirtų bausmių atlikimo, naujų nusikalstamų veikų nebedaro, siekia kuo greičiau oficialiai įsidarbinti. Nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog tik skyrus laisvės atėmimo bausmę, jis bus sulaikytas nuo naujų nusikaltimų darymo.
3. V. V. gynėjas advokatas A. Cemnolonskas pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir V. V. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti jam paskirtąją bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismas, pripažindamas V. V. pasikėsinus įvykdyti plėšimą, rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiosios O. S. parodymais. Tai, kad jos parodymai nenuoseklūs teismas pažymėjo ir nuosprendyje. Tuo tarpu V. V. parodymai, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu fizinio smurto nevartojo, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Liudytojų, tiesiogiai mačiusių, kaip iš nukentėjusiosios buvo pagrobta rankinė, nėra. Nagrinėjamu atveju nebuvo atkreiptas dėmesys į teismo medicinos eksperto N. R. duotus parodymus, kad jis O. S. apžiūrėjo 2020 m. sausio 7 d. 9 val. 50 min., ir jokių sužalojimų nepastebėjo. Pati nukentėjusioji teisme parodė, kad jai smūgių sudavimo vietoje mėlynės atsirado vėliau, t. y. jau po teismo medicinos eksperto apžiūros. Tokius jos parodymus paneigė N. R., paaiškinęs, kad mėlynės susiformuoja keleto – keliolikos valandų laikotarpyje po gautų sužalojimų. Tuo tarpu nuo įvykio iki O. S. apžiūros praėjo daugiau kaip 38 val. Akivaizdu, kad teismo medicinos ekspertui apžiūrint nukentėjusiąją, mėlynės sužalojimų vietoje jau turėjo būti susiformavusios. Esant šioms aplinkybėms O. S. parodymai vertintini kritiškai. Pažymi, kad liudytojų J. S. ir A. A. parodymai visiškai atitinka V. V. parodymus, kad jis tik sugriebė už rankinės, ir ją atėmė. Fizinio smurto – smūgių – prieš nukentėjusiąją jis nevartojo.
4. Teismo posėdyje nuteistasis V. V. prašė jo apeliacinio skundo prašymo dėl BK 75 straipsnio taikymo nebenagrinėti, o visus kitus prašymus tenkinti pilna apimtimi. Jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti (išskyrus minėtą prašymą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo), o prokuroras – apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo
7. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su V. V. nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir prašoma jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas. Plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015). Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009; 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015).
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, konstatuoja, kad šiuo atveju V. V. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį. Pagrindo perkvalifikuoti jo veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, nėra. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.
10. V. V. viso proceso metu neneigė, jog važiuodamas dviračiu, pagrobė O. S. priklausantį rankinuką, tačiau aiškino, jog tai darydamas, jokio smurto nevartojo ir smūgių jai nesudavė. Apeliantų manymu, V. V. veiksmai, šiuo atveju, iš esmės atitiko pasikėsinimo padaryti atvirąją vagystę, o ne plėšimą, požymius. Pagrindo sutikti su tokia keliama įvykio versija nėra, kadangi ją paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.
11. Pažymėtina, kad nukentėjusioji O. S. 2020 m. sausio 5 d. protokole - pareiškime, kuris buvo surašytas iš karto po įvykio, nurodė, kad eidama pajuto stiprų smūgį į nugarą, nuo kurio nukrito ant žemės, o po to pajuto dar vieną smūgį į galvą. Ji juto stiprų fizinį skausmą. Po to pajautė, kaip jai nuo rankos kažkas staigiai nutraukė rankinę. Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir tą pačią dieną vykusioje jos apklausoje. Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji O. S. parodė, kad eidama pajuto smūgį į nugarą žemiau juosmens, tada ties juosmeniu, ir dar vieną smūgį netoli kaklo. Visi trys smūgiai buvo vienas po kito iš eilės, ir ji pajuto, kad krenta. Ji nugriuvo po visų suduotų smūgių, rankinę jai ištraukė jau nugriuvus. Jai buvo didelis skausmas, skaudėjo tik nuo suduotų smūgių. Kaip matyti, O. S. apklausų metu nevisiškai nuosekliai nurodė patirto fizinio smurto aplinkybes, tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti ja ir manyti, jog prieš pagrobiant rankinę, fizinės jėgos panaudojimo (smurto) visiškai nebuvo. Be kita ko, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusioji būtų turėjusi tikslą apkalbėti ir kitaip pakenkti V. V. - jie iki įvykio vienas kito nepažinojo ir tarp jų nebuvo jokio konflikto.
12. Nukentėjusiosios nurodomą aplinkybę, jog ji buvo parkritusi ant žemės, patvirtina liudytojų K. N. ir H. B. parodymai. Liudytojas K. N., apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip moteriškė prie namo kampo gulėjo ir rėkė, šaukdamasi pagalbos. Tas pačias aplinkybes jis nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas H. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė rėkiančią ir sėdinčią senyvo amžiaus moterį. Tai, jog nukentėjusioji buvo pargriuvusi, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neneigė ir pats V. V.. Jo teigimu, ji parkrito tuomet, kai jis pravažiuodamas išplėšė iš jos rankinuką, tačiau nepripažino ir iki šiol nepripažįsta smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją fakto. Pažymėtina, kad pats V. V. apklausos teisme metu parodė, kad moteriškė atidavė rankinuką ne lengva ranka, t.y. nenorėjo jo paleisti. Taigi, akivaizdu, kad be fizinės jėgos panaudojimo, tiesiog staigiu judesiu, V. V. nebūtų pavykę paimti iš jos rankinuko, nes ji jo savo noru nedavė. Jis turėjo įveikti jos pasipriešinimą, ką ir padarė panaudodamas jėgą, o tai ir yra smurtas, dėl kurio panaudojimo O. S. griuvo ant žemės, o jis atėmė jai priklausantį daiktą.
13. Esant šioms aplinkybėms, atmetami V. V. apeliacinio skundo teiginiai, jog jo važiavimo dviračiu greitis buvo toks didelis, kad jis negalėjo suduoti smūgių. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai K. N. ir H. B. matė V. V. dideliu greičiu važiuojantį jau po rankinuko pagrobimo, ir šie jų parodymai paneigia minėtą V. V. keliamą įvykio versiją apie negalėjimą panaudoti jėgos prieš nukentėjusiąją. Tai, koks V. V. važiavimo greitis buvo po rankinės pagrobimo ir kokį atstumą jis iki sulaikymo spėjo nuvažiuoti, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas apie tai plačiau nepasisako. Minėtos teismo išvados nekeičia tai, jog nukentėjusioji nei V. V. sustabdžiusiems K. N. ir H. B., nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams J. S. ir A. A. nenurodė aplinkybės apie patirtą smurtą. Tiek liudytojas K. N., tiek ir H. B. nurodė, kad O. S. buvo šoko būsenoje, šaukė tol, kol jai nebuvo pasakyta, jog viskas gerai, kad jos rankinė yra. Paėmusi rankinę norėjo kažkur eiti, kol jai buvo paaiškinta, jog iškviesta policija. Įvertinus šias liudytojų nurodytas aplinkybes, O. S. amžių – jai (duomenys neskelbtini) metai, taip pat patį įvykį, akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ir pasimetusi, todėl visiškai natūralu, jog vos tik priėjusi prie įvykio vietoje buvusių K. N. ir H. B. bei tuojau pat į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nepradėjo pasakoti apie tai, kas nutiko ir kur jai skauda. Apie įvykio metu patirtą smurtą ji nurodė savo protokole - pareiškime, kuris, bylos duomenimis, buvo surašytas praėjus maždaug valandai po įvykio. O tai tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, jog įvykio metu O. S. neabejotinai patyrė šoką ir jam praėjus, jau sugebėjo detaliau papasakoti kas nutiko ir ką ji patyrė. Taip pat, vien tik tai, kad byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2020 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant O. S. kūno sužalojimų nenustatyta, nepaneigia aplinkybės, jog V. V. jai sudavė. Minėtoje išvadoje pažymima, kad jaunuolio veiksmai 2020 m. sausio 5 d. apie 19.30 val. galėjo O. S. sukelti fizinį skausmą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas išvadą pateikęs specialistas N. R. parodė, kad jeigu išvadoje nepaminėta, kad yra atsiradusios kraujosruvos, reiškia jų nebuvo fiksuota, bet tai nereiškia, kad šios vietos tikrai nebuvo traumuotos. Nuo smūgių nebūtinai atsiranda mėlynės. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji O. S. apklausta teisme teigė, kad dėl patirtų smūgių jai liko žymės, tačiau, kaip matyti, tą paneigia specialisto N. R. parodymai bei jo parengta išvada. Nepaisant šios aplinkybės, atmesti O. S. parodymų pagrindo nėra. Gi, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, jog dėl patirtų smūgių patyrė fizinį skausmą, kas atitinka specialisto išvadą. Be to, teisme ji buvo apklausta praėjus daugiau nei pusmečiui po įvykio, todėl galėjo suklysti dėl ant jos kūno, jau po specialisto apžiūros, pastebėtų žymių atsiradimo priežasčių.
14. Įvertinęs tai, kas išdėstyta bei tai, jog V. V. nespėjo pasišalinti iš įvykio vietos, dėl to, jog buvo sulaikytas pašalinių asmenų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. V. veiksmai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuoti pagrįstai.
Dėl bausmės
15. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės - areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą V. V. skyrė laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su 2020 m. vasario 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu V. V. paskirta bausme, jam paskiriant laisvės atėmimą 1 metams ir 52 dienoms.
16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas V. V. teisingai parinko ir paskyrė bausmę už padarytą nusikaltimą, nustatė jos dydį bei subendrino su 2020 m. vasario 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu jam skirta bausme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje ir švelninti V. V. paskirtą bausmę, kadangi ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje nustatytų bausmės skyrimo pagrindų.
17. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. V. bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltę, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – padarytas vienas, nebaigtas, tyčinis, apysunkis nusikaltimas. Nustatytos dvi V. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistu. Lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvo. Kaip minėta, viso proceso metu V. V. neigė pasikėsinęs padaryti plėšimą, aiškindamas, jog smurto prieš O. S. nevartojo, apeliaciniu skundu prašė perkvalifikuoti jo veiksmus į atvirąją vagystę. Esant šiai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė jam negali būti taikoma. V. V. yra jauno amžiaus, tačiau ne kartą teistas, turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, į psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitas neįtrauktas, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų neįmanoma. Todėl V. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo pagrįstai nuspręsta skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už sankcijos vidurkį.
18. Pažeidimų bendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2020 m. vasario 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu V. V. paskirta bausme, nėra padaryta. BK 63 straipsnio 9 dalis numato, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, V. V. reikalinga paaiškinti, kad nepaisant to, jog minėtu Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžiu paskirtą bausmę jis jau yra atlikęs, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, buvo privalu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, įskaitant atliktą bausmę, kadangi skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota veika buvo padaryta iki minėto Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendžio priėmimo.
19. Tokia už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė, taip pat ir subendrinta galutinė bausmė, nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar švelninama paskirtoji bausmė, byloje nenustatyta. Tam pagrindo nesuteikia ir V. V. apeliacinio skundo teiginiai, jog jis yra jauno amžiaus, darbingas, registruotas Užimtumo tarnyboje, iki suėmimo jau buvo susiradęs darbą, tačiau įsidarbinti nespėjo, turi gyvenamąją vietą, gyvena su tėvais, tačiau užsidirbęs pinigų, ieškotų būsto, atlygintų žalas ir sumokėtų skolas antstoliams, turi draugę su kuria žada kurti šeimą, žada gyventi dorai, nenusikalsti. Po to, kai atliko anksčiau jam skirtas bausmes, naujų nusikaltimų nebedaro.
Dėl teismo šališkumo
20. V. V. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas vertindamas įrodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes pagrindo tai konstatuoti, akivaizdžiai nėra. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas V. V. kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiu teismo sprendimo surašymo ydingumu.
Dėl proceso išlaidų
21. Kartu su apeliaciniu skundu V. V. gynėjas advokatas A. Cemnolonskas teismui pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad V. V. teisinės pagalbos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą sudaro 135 Eur. Prašoma jas priteisti valstybės naudai. 2021 m. vasario 23 d. Panevėžio apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. V. teisinės pagalbos išlaidos, už gynybą apeliacinės instancijos teisme, sudaro 104,94 Eur ir prašoma jas priteisti.
22. Pagal nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad nuteistajam ar išteisintajam apeliacinės instancijos teisme gynėją garantuoja valstybė. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės gynėjo atsisakyti. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinkto gynėjo, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014).
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos už gynybą apeliacinės instancijos teisme iš V. V. negali būti priteisiamos, tačiau šiuo atveju yra pagrindas iš jo priteisti išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, kadangi pats V. V. 2020 m. lapkričio 9 d. davė sutikimą, jog jo gynėjas advokatas A. Cemnolonskas pateiktų apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 27 d. priimto nuosprendžio. Įvertinus skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio ir baudžiamosios bylos apimtis, konstatuotina, kad už apeliacinio skundo parengimą prašoma priteisti 135 Eur suma yra adekvati ir proporcinga, pagrindo ją sumažinti nėra ir ji turi būti priteista iš V. V..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinius skundus atmesti.
Iš V. V. valstybės naudai priteisti 135 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.