Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

4. Skundu pareiškėjas A. D. prašo: 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-09 nutartį ir „nustoti dengti Prezidentūros patarėjų nusikalstamus veiksmus.“; 2) nušalinti nuo jo skundo nagrinėjimo Vilniaus apygardos ir Panevėžio apygardos teismus, nes juose dirba teisėjai J. K. ir V. P. M..

4.1. Pareiškėjui keista, kad tokia jauna teisėja kaip J. Šėlienė jau yra visiškai moraliai supuvusi ir visus jo pateiktus faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, vadina jo fantazija ir haliucinacijomis. Savo nutartyje pareiškėjo išvardytus faktus pavadindama melagingais ir išgalvotais teisėja J. Šėlienė pati padarė nusikaltimą – suklastojo savo nutartį. Pareiškėjo manymu visa ši nusikaltimų grandinė yra tęstinė ir liudija apie organizuotą nusikalstamą susivienijimą visoje teismų sistemoje. Kažkurioje grandinės vietoje šis susivienijimas turi baigtis, nes pareiškėjui kyla klausimas, ar dar vienas teisėjas pasiryš daryti nusikaltimą tam, kad išgelbėtų nusikaltimą padariusį kolegą. Kol kas ši piramidė veikė be priekaištų, tačiau pareiškėjas neabejoja, jog ji vieną dieną subyrės.

4.2. Skunde nurodoma, jog teisėjai J. Šėlienei buvo pateikti tokie faktai, kuriuos labai lengva patikrinti, nes jie visi yra nustatyti teismų nutartyse. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos J. Šėlienės nutartis yra nepagrįsta ir suklastota, nes teisėja, kaip ir prieš tai nutartį (turėtų būti – nutarimą) priėmęs prokuroras S. Barsul visus A. D. išvardytus faktus vadina jo fantazija, nors visi tie faktai prokurorui ir teisėjai yra puikiai žinomi – visos pareiškėjo paminėtos aplinkybės su „teisėjų“ nutartimis yra išvardytos jo skunde. Prokurorui S. Barsul tereikėjo jas paskaityti, kad įsitikintų, jog visi pareiškėjo paminėti faktai yra realūs ir tikrai įvykę. Vietoj to prokuroras ir teisėja, kaip įprasta, vengia atlikti savo pareigas ir nukopijuoja trafaretą, kad visi pareiškėjo išvardyti faktai „nėra pagrįsti objektyviais duomenimis“. Teisėja J. Šėlienė dar prideda, kad A. D. nepateikė jokių naujų duomenų, tačiau aš pareiškėjas jų ir neturėjo pateikti, nes nė vienas iš mano išvardytų nusikaltimų nebuvo paneigtas arba dėl jo pasisakyta.

4.3. Pareiškėjas dar kartą vardija visus „objektyvius duomenis“. Panevėžio apygardos teismo teisėjas V. P. M. 2020-11-18 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-178-491/2020, kurią suklastojo, įrašydamas žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis, ir taip padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą. Jis taip pat piktnaudžiavo tarnyba, pritardamas Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. K. nutarčiai, kad „įstatymai negalioja Prezidentūros patarėjams“. T. y. pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. K. nusikalstamų veiksmų – ji priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad Prezidento G. N. patarėjams A. Z. ir V. P. reikia „laikyti įstatymo išimtį ir atleisti juos nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus“. Pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. K. patraukimo atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Nes ši teisėja savo nutartimi nurodė, kad „Prezidentūros darbuotojai gali daryti bet kokius nusikaltimus, įstatymai jiems negali būti taikomi“. Savo nutartyje teisėja J. K. nurodė, kad Prezidento G. N. vyriausiasis patarėjas A. Z. negali būti patrauktas atsakomybėn už „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriaus A. D. šmeižtą ir dokumento klastojimą, nes jis yra „neliečiamas“.

4.4. Pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą, kai A. Z. ir kita Prezidento G. N. patarėja V. P. raštu administracinėje byloje Nr. el2-1236-789/2020 informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad A. D. yra valstybės priešas, ir kad tokią informaciją jiems perdavė Vadovybės apsaugos departamentas (toliau – VAD), todėl akreditacijos jam suteikti negalima. Dar 2019 m. vasarą Prezidentūra atsisakė suteikti „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriui A. D. akreditaciją į Prezidento G. N. spaudos konferencijas. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad taip nutiko tik todėl, kad prieš tai vykusioje spaudos konferencijoje jis uždavė ekscelencijai tris nesuderintus klausimus – apie (duomenys neskelbtini), ir taip privertė G. N. smarkiai prakaituoti atsakinėjant. Todėl pareiškėjui buvo parodytos Prezidentūros durys, nurodyta, kad jis daugiau čia nepageidaujamas. Tada pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą dėl to, kad yra laužomas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas ir diskriminuojama laisva spauda. Tada A. Z., o paskui ir V. P. raštu Vilniaus apygardos administracinį teismą administracinėje byloje Nr. el2-1236-789/2020 informavo, kad A. D. jau ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Abu Prezidentūros raštininkai kaip šios informacijos šaltinį nurodė VAD: „VAD pateikė išvadas, kad A. D. buvo ne kartą baustas...“. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į VAD – šis taip pat raštu atrašė, kad jokios informacijos apie A. D. Prezidentūrai neteikė ir negalėjo teikti, nes ja „nedisponuoja“. Taip paaiškėjo, kad tiek Prezidento vyr. patarėjas A. Z., tiek ir teisės „profesorė“ V. P. yra paprasti šmeižikai, kurie patys sugalvojo, kad A. D. yra valstybės priešas, ir, kad būtų įtikinamiau, pasirėmė neva VAD suteikta informacija. VAD teismą informavo, kad jokios informacijos apie A. D. nerinko ir tuo labiau neteikė Prezidentūrai, o visi šių dviejų „vyriausiųjų patarėjų“ pasirašyti raštai teismui yra kvailas ir niekuo nepagrįstas šmeižtas. Tada pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą ir teismą dėl A. Z. ir V. P. šmeižto. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o pareiškėjo skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėja J. K., kuri nusprendė, kad A. Z. savo išgalvoto šmeižto apie A. D. niekur neplatino, neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jo nematė. Kaip žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis tampa nusikaltimu.

4.5. Skunde nurodoma, jog Nors A. Z. ir V. P. išsiuntė savo melagingus raštus į Vilniaus administracinį teismą, be to, šį A. Z. raštą rengė ir pasirašė kita Prezidentūros darbuotoja D. Š., teisėja J. K. nusprendė, kad tas A. Z. šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio Prezidentūros darbuotojo nusikaltimo nebuvo. „A. D. skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo išplatinta, nes A. Z. rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi Prezidentūros darbuotoja D. Š. (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Š. nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Š. yra Prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019-11-20 rašto matyti, kad D. Š. buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A. Z.. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu“, – nurodė teisėja J. K. savo nutartyje.

4.6. Pareiškėjo nuomone įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J. K.. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad Prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus“ ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą. Priešingai – visi Prezidentūros patarėjai – A. Z., D. Š. ir V. P. turėjo įsitikinti, kad savo oficialiuose dokumentuose rašo tiesą, o ne sąmoningą ir savo išgalvotą melą, šmeižiantį pareiškėją. Pareiškėjas nežino, kodėl minėti valstybės tarnautojai sugalvojo jį šmeižti, nes jis nieko blogo jiems nepadarė, tačiau faktas, kad pareiškėją šmeižiantys duomenys apie tai, kad jis nuolat šmeižė Lietuvos Respubliką, už tai yra daug kartų baustas, ir kad tokią informaciją Prezidentūrai pateikė VAD – buvo viešai išplatinti tiek Prezidentūroje, minėtiems asmenims pasirašant savo melagingus raštus, tiek ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuriame buvo nagrinėjamas A. D. skundas. Teisėja J. K. negalėjo nesuprasti, kad piktnaudžiauja tarnyba, kai savo nutartyje nurodė, kad šmeižtas neva nebuvo išplatintas, o tai, kad jį pasirašė keli Prezidentūros tarnautojai, nereiškia, kad jis buvo platinamas. Žinoma, kad tai melas ir nusikaltimas, kurį padarė teisėja J. K..

4.7. Skunde aiškinama, jog BK 154 straipsnyje nurodyta: „1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiami...“. Pareiškėjo nuomone įstatyme aiškiai pasakyta, kad informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui, ir šiame įstatyme nėra jokių išlygų Prezidentūros darbuotojams – jiems nesuteikta teisė šmeižti ir rašyti teismui melagingus ir šmeižikiškus raštus, parašytus tam, kad pateisinti savo neteisėtus sprendimus. Šmeižimo sudėtis nereikalauja, jog informacija būtų paskelbta viešai ar kokia nors specialia forma, pavyzdžiui, raštu. Todėl, pareiškėjo vertinimu, informacijos perdavimas žodžiu vienam asmeniui (gando paskleidimas), esant kitoms būtinoms sąlygoms, jau gali būti laikomas šmeižtu. Be abejo, šmeižtas gali būti padaromas ir kitais būdais, pavyzdžiui, studentų auditorijoje dėstytojas paskelbia apie universiteto rektorių šmeižto dalyką sudarančią informaciją, informacija spausdinama ant plakatų, žurnale, perduodama elektroninėmis ryšio priemonėmis ir pan. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje byloje nurodyta, kad: „Objektyviai šmeižimas pasireiškia aktyviais veiksmais, paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas – tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia“. Be to, „įstatymas reikalauja, kad šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą)“. Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas. Šmeižimo sudėtis nereikalauja, jog informacija būtų paskelbta viešai ar kokia nors specialia forma, pavyzdžiui, raštu. Pareiškėjo vertinimu dėl šių priežasčių informacijos perdavimas žodžiu vienam asmeniui (gando paskleidimas), esant kitoms būtinoms sąlygoms, jau gali būti laikomas šmeižtu.

4.8. Pareiškėjas nurodė, kad Prezidentūros darbuotojai ne tik kartu rengė savo šmeižikiškus raštus Vilniaus miesto administraciniam teismui byloje Nr. el2-1236-789/2020, kur šiuos raštus skaitė ne tik šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, bet ir posėdžių sekretorės ir t. t., ir būtent taip šis šmeižtas buvo dar kartą paviešintas ir paskleistas. Todėl pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą dėl J. K. piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo. Dokumento suklastojimas – bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į oficialų dokumentą. Prokuratūra „iš įpratimo“ atsisakė pradėti tyrimą, nes ji niekada netiria teismų nusikaltimų. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad tokia prokuroro pozicija yra akivaizdžiai nusikalstama, nes jam pateikti įrodymai, kad Prezidentūros darbuotojai A. Z. ir V. P. ne tik parašė šmeižikiškus raštus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau keitėsi minėta informacija ir su kita Prezidentūros darbuotoja, taip pat išsiuntė šiuos savo pasirašytus raštus į teismą, kur su šiais raštais susipažino bylą nagrinėjančios šio teismo teisėjos. Todėl neabejotinai šis šmeižtas buvo paskleistas ne tik Prezidentūroje, tačiau ir bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

4.9. Pareiškėjas teigia, jog tokie yra faktai, o ne „subjektyvus interpretavimas“, kaip sako skundą atmetęs prokuroras Š.. Akivaizdu, kad prokuratūra bando paneigti šiuos faktus ir pati klastoja savo nutartis sau įprastu būdu – faktus pateikia kaip pareiškėjo fantazijos vaisius. Toks prokuroro nutarimas iš esmės iškraipo ikiteisminio tyrimo tikslus, taip pat parodomas ikiteisminio tyrimo institucijų neveikimas, jų nepagrįsti sprendimai ir procesinės klaidos, nepaisoma pateiktų faktų ir rašytinių įrodymų, jie ignoruojami ir pateikiami kaip neegzistuojantys.

4.10. Pareiškėjas pateikia visą šių nusikaltimų chronologiją. Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiasis patarėjas Komunikacijos grupės vadovas A. Z. vėliau A. D. atsiųstame oficialiame dokumente – 2019-11-20 rašte Nr. 1D-3839 nurodė, kad A. D. prašymas suteikti akreditaciją buvo išnagrinėtas ir atmestas, nes VAD pateikė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadas, jog pareiškėjas 2014 metais šios komisijos buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę. Šiame rašte nurodyti teiginiai yra visiškai išgalvotos, tikrovės neatitinkančios ir šmeižiančios žinios, kurias A. Z. paskleidė apie A. D.. A. Z. sąmoningai paskleidė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pakirto pasitikėjimą juo ir tai atitinka BK 154 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos – šmeižimo – sudėtį. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4 ojo skyriaus prokurorės 2020-02-03 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nurodyti A. Z. veiksmai neatitinka visų būtinų BK 154 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – neva šis šmeižtas nebuvo išplatintas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartimi pareiškėjo skundas atmestas. Teismas nurodė, kad prokuratūra visiškai pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi A. Z. veikoje nėra esminio ir būtino veikos kvalifikavimui požymio – informacijos paskleidimo. A. Z. neatliko jokių veiksmų, kad pareiškėjo nurodomame rašte esanti informacija taptų žinoma tretiesiems asmenims, nes raštas buvo adresuotas išimtinai pačiam pareiškėjui. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog raštą, kurio turinį adresatas vertina kaip neatitinkantį tikrovės pasirašė keli asmenys, negali būti laikoma informacijos paskleidimu. Nors minėtas raštas buvo išsiųstas į teismą kaip oficialus dokumentas, tačiau teismas kažkodėl nusprendė, kad tas raštas niekaip nebuvo išplatintas. Teismas taip pat nurodė, kad A. Z. negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes A. Z. rašte esančia informacija A. D. nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu.

4.11. Skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartį bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto, o A. D. pripažinti nukentėjusiuoju. Nurodė, kad atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, Prezidentūros tarnautojas A. Z. tyčia išgalvojo šmeižiančius A. D. dalykus, juos surašė į savo pažymą ir persiuntė ją kitai Prezidentūros darbuotojai D. Š., kuri taip pat pasirašė minėtą melagingą ir šmeižikišką informaciją. Tokiu būdu minėta šmeižikiška pažyma buvo paviešinta t. y. ji buvo perduota bent vienam trečiajam asmeniui. Iki šiol neaišku, kas iš jų – D. Š. ar A. Z. pirmas sugalvojo pateikti šį šmeižtą kaip VAD medžiagą, tačiau pareiškėjui akivaizdu, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtų galima nustatyti, kas ir kodėl sugalvojo ir paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai, kad A. Z. veikė tyčia, įrodo ir jo paaiškinimas Vilniaus administraciniam teismui, kur jis nurodo, kad informaciją apie A. D. gavo į elektroninį paštą, kurį vėliau ištrynė. Bet kurį elektroninio laiško turinį labai lengva atkurti, todėl akivaizdu, kad pagautas meluojantis A. Z. toliau meluoja ir klaidina teismą. Valstybės tarnautojas A. Z. tyčia, žinodamas, kad jo oficialiame dokumente paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina A. D., ją paskleidė. Būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, kad būtų nustatyta, kas pateikė A. Z. tokią informaciją, ir nustatyti, ar jis ne pats ją išgalvojo. Jeigu paaiškės, kad niekas tokios informacijos jam neteikė, o jis pats ją išgalvojo, bus akivaizdu, kad tai jo sąmoningai išgalvotas šmeižtas.

Šalies argumentai

4.13. Skunde nurodoma, jog Panevėžio apygardos teismo teisėjas V. M., priėmė nutartį, ir taip pat ją suklastojo, nurodydamas, kad „tvirtinti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja J. K. baudžiamojoje byloje Nr. M-2-02-00146-20 nagrinėdama skundą piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo 2020-04-09 nutartį, taip pat nėra jokio pagrindo ir pakankamų duomenų. Kaip teisingai prokuroras atkreipė dėmesį savo 2020-09-11 nutarime, ši pareiškėjo skundo dalis dėl galimai neteisėtų J. K. veiksmų grindžiama išimtinai jo paties samprotavimais ir nesutikimu su šios teisėjos 2020-04-09 nutarties motyvais ir išvadomis. Tačiau tai nėra ir negali būti pagrindas prieš teisėją J. K. pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismai ir teisėjai, priimdami sprendimus, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos teisimų įstatyme. Tačiau patikrinti priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą galima pateikiant skundą įstatymų numatyta tvarka.“

4.14. Pareiškėjas nurodė, kad priimdamas minėtą suklastotą nutartį, teisėjas V. M. padarė ir kitą nusikaltimą - piktnaudžiavo tarnyba. Jis puikiai žinojo, kad teisėja J. K. suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad A. Z. neišplatino šmeižto apie A. D.. Teisėja J. K. ne tik suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad A. Z. ir Š. negaliojo Lietuvos įstatymai, tačiau lygiai tą patį padarė ir teisėjas V. M., sutikęs su tokia formuluote ir taip pridengdamas šiuos teisėjos J. K. nusikaltimus. Pareiškėjui akivaizdu, kad teisėjai „traukia“ Prezidentūros patarėjus ir bando juos gelbėti nuo atsakomybės, nes, matyt, kad bijo Prezidento G. N., kuriam suteikti įgaliojimai spręsti teisėjų karjeros klausimus.

4.14. Pareiškėjas primena teismui, kad Konstitucija ir įstatymai „nesuteikia įgaliojimo“ teisėjams daryti nusikaltimus „įstatymo vardu“. Konstitucija ir Teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis nustato pareigą prokurorui atskleisti nusikalstamas veikas. įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi įstatymas ne tik suteikia įgaliojimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu yra padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas. įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir kt.).

4.15. Pareiškėjas nurodo, jog atsisakydamas pagal gautą skundą pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad atsisakydamas svarstyti pareiškėjo skundą ir pagal tame skunde nurodytas teisėjų padarytas nusikalstamas veikas atlikti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalėjo priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išaiškinti skundo pateikėjui, kokie jo nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Tas pats galioja ir teisėjams. Pareiškėjo nuomone Panevėžio apygardos teismo teisėjas V. M. šiurkščiai pažeidė šį įstatymo reikalavimą, nes nepriėmė motyvuoto nutarimo, bet nurodė, kad visiškai sutinka su teisėjos J. K. interpretacija, kad „Prezidentūros patarėjams įstatymai negalioja“. Tokiu savo poelgiu teisėjas V. M. padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą. T. y. žinodamas, kad teisėjos J. K. išaiškinimas, kad „Prezidento patarėjams įstatymai negalioja“ yra neteisėtas ir nusikalstamas, teisėjas V. M. jam pritarė ir nurodė, kad „teismai yra nepriklausomi daryti bet kokius nusikaltimus“. Nors yra priešingai – Teismų įstatymas aiškiai nurodo, kad „nagrinėdamas bylą, teisėjas klauso tik įstatymo“. įstatymas aiškiai apibrėžia, kas yra šmeižtas - tikrovės neatitinkančios ir garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimas bent vienam asmeniui. Prezidentūros patarėjai A. Z. ir V. P., žinodami, kad jų informacija yra išgalvota, raštuose teismui nurodė, kad A. D. yra valstybės priešas, ne kartą baustas už tai, kad žemino Lietuvos valstybę. Jie teismui taip pat nurodė, kad šią informaciją gavo iš VAD, kuris paneigė ką nors rinkęs ar perdavęs Prezidentūrai apie A. D.. Nors ši informacija buvo perduota daugeliui asmenų – vien Prezidentūroje ją rengė ir pasirašinėjo trys asmenys, be to, ji buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui (teismų praktikoje yra laikoma, kad melagingo ar šmeižikiško skundo perdavimas teismui jau yra laikomas informacijos paskleidimu), tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėja J. K., piktnaudžiaudama tarnyba, nusprendė, kad „Prezidentūros patarėjams įstatymai netaikomi“, ir tai, kad Prezidentūros patarėjai keitėsi minėtais raštais, nereiškia, kad jie buvo išplatinti. Lygiai tą patį nutarė ir teisėjas V. M., A. D. nurodęs, kad „teismas nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“. Teisėjas V. M. nevykdė įstatymo reikalavimų, tačiau savo nutartyje jis nenurodė kodėl. Pareiškėjo nuomone nuolatinis teismų piktnaudžiavimas savo tarnybine padėtimi ir dangstymasis savo „nepriklausomybe“ nuo įstatymų turi baigtis. Tokie yra faktiniai duomenys, kuriuos prokuroras įvardija kaip A. D. haliucinacijas ir nurodo, kad visi šie faktai nėra „objektyvūs duomenys“. Visuose minėtuose teismų ir prokuratūros nutarimuose sąmoningai buvo parašyti žinomai melagingi duomenys, kad visi šie įvykiai yra pareiškėjo išgalvoti, ir kad jis „nepateikė objektyvių duomenų“. Pareiškėjo nuomone yra priešingai – visi šie duomenys yra objektyvūs ir labai lengvai patikrinami. Žinoma, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, tačiau net teismas negali visų A. D. pateiktų faktų pateikti kaip pareiškėjo fantazijos vaisių, nes tai būtų akivaizdus piktnaudžiavimas ir dokumento klastojimas.