Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1585-864/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-13
Bylos Nr.: e2A-1585-864/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02442-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Donata Kravčenkienė, Ramunė Mikonienė
Ieškovas: viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“
Atsakovas: V. D.
Advokatai: Giedrius Valiūnas, Vytautė Ladigaitė

Kategorijos

2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai

Civilinė byla Nr. e2A-1585-864/2022Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02442-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10.; 2.6.10.2.2.; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ ieškinį atsakovui V. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau ir VšĮ) „Užstato sistemos administratorius (toliau ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. D. 7321,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4057-565/2019 bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir BUAB) „TOKYO“ buvo iškelta bankroto byla, kuri užbaigta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-832-565/2020. Teigė, kad bankroto byloje buvo patvirtintas 7321,46 Eur dydžio ieškovės kreditorinis reikalavimas, kuris bankroto byloje nebuvo patenkintas jokia apimtimi. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimis byloje Nr. eB2-4057-565/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi byloje Nr. e2-340-553/2020 buvo pripažinta, kad buvęs BUAB „TOKYO“ vadovas ir vienintelis akcininkas V. D. atliko tyčinius veiksmus (iššvaistė įmonės turtą bei perkėlė verslą į kitą įmonę), kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto. Dėl atsakovo veiksmų bendrovė prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir ieškove, todėl ieškovei padaryta žala. Papildomai paaiškino, kad 2016 m. Lietuvoje pradėjo veikti užstato už vienkartines pakuotes sistema, o BUAB „TOKYO“, kaip gaminių, supakuotų į vienkartines pakuotes, gamintoja, turėjo pareigą dalyvauti šioje sistemoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymu. Dėl šios priežasties ieškovė ir BUAB „TOKYO“ 2016 m. kovo 22 d. sudarė sutartį dėl vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo. Sutartimi ieškovė įsipareigojo organizuoti BUAB „TOKYO“ gaminių vienkartinių pakuočių tvarkymą, o bendrovė įsipareigojo mokėti užstatą už pateikiamas gaminio vienkartines pakuotes ir administravimo įmokas už užstato už vienkartinių pakuočių sistemos administravimą. Teigė, kad BUAB „TOKYO“ nevykdė savo įsipareigojimų ir neapmokėjo pateiktų sąskaitų, nors ir toliau į rinką tiekė gaminius, supakuotus vienkartinėse pakuotėse. Atsižvelgiant į tai, ieškovė kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. Nr. e2-41728-845/2018 priteisė ieškovei 6200 Eur skolos, 250,46 Eur delspinigių, ir 871 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės įsitikinimu, jos patirta žala dėl tyčinio bankroto yra jos nepatenkintas kreditorinis reikalavimas, būtent 7321,46 Eur. Teigė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo, kaip buvusio BUAB „TOKYO“ vadovo, veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Nurodė, kad bendrovė galėjo toliau tęsti verslą ir grąžinti kreditoriams susidariusias skolas, tačiau būtent atsakovo neteisėti veiksmai lėmė, kad nei ieškovė, nei kiti kreditoriai skolų nebeatgavo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas V. D. (toliau ir atsakovas) atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad buvo vieninteliu BUAB „TOKYO“ akcininku nuo 2016 m. lapkričio 25 d., o bankroto bylos duomenimis, įmonė buvo nemoki nuo 2016 m. pradžios. Nurodė, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog bendrovė jau nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nebevykdė įsipareigojimų kreditoriams, tuo tarpu atsakovas nurodytu laikotarpiu nebuvo nei įmonės kontroliuojančios dalies akcijų savininku, nei direktoriumi. Teigė, kad BUAB „TOKYO“ neturėjo galimybės atsisakyti privalomo sutarties su ieškove sudarymo dėl teisės aktais įvestos užstato už vienkartines pakuotes sistemos atsiradimo ir dėl veiklos rūšies bendrovė privalėjo sudaryti sutartį su ieškove. Paaiškino, kad buvęs BUAB „TOKYO“ savininkas S. S. su atsakovu 2016 m. sausio 7 d. pasirašė Fit Food Lietuva (taip buvo akcininkų tarpe vadinama BUAB „TOKYO“) akcijų pirkimo susitarimą, pagal kurį buvo numatytas atsakovo įsipareigojimas išpirkti naujai išleistas bendrovės akcijas, sprendžiamas skolų mokėjimas. Papildomai paaiškino, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 15 d. suteikė 81 000 Eur paskolą BUAB „TOKYO“ įmonės plėtrai. Teigė, kad jokio sandorio su ieškove normaliomis aplinkybėmis BUAB „TOKYO“ nebūtų sudariusi, taigi prašoma priteisti skola susidarė išimtinai dėl įvesto naujo teisinio reguliavimo, o tai reiškia, kad ieškovės reikalavimas liktų nepatenkintas nepriklausomai nuo tos aplinkybės, būtų ar nebūtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Nurodė, kad ieškovė save nepagrįstai išskiria iš visų kitų kreditorių, kurių interesais bankroto administratorius atsakovui po bankroto pripažinimo tyčiniu ieškinio reikalavimų nereiškė. Pabrėžia, kad tiesioginio ieškinio dėl žalos konkrečiai ieškovei, bet ne visiems kreditoriams, tenkinimui, nėra pakankami vien tyčinio bankroto konstatavimo faktą nulėmę veiksmai, nes tai nepaaiškina priežastinio ryšio, kodėl atsakovas padarė žalą nurodytais veiksmais būtent ieškovei, bet ne visiems kreditoriams.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Giedrius Valiūnas nurodė, kad BUAB „TOKYO“ bankroto byla baigėsi, ieškovė neatgavo skolos, todėl kreipėsi į teismą, nes bankroto byloje buvo konstatuota, kad atsakovas atliko veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto, taigi šiuo atveju jo kaltė preziumuojama. Atsakovas turi įrodyti, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų sukeliant tyčinį bankrotą ir atsiradusios žalos. Teigė, kad neteisėti atsakovo veiksmai yra, jog tyčia delsta kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, sudaryta eilė nenaudingų sandorių (pavyzdžiui, atsakovas paskolino bendrovei 81 000 Eur, perleido reikalavimo teisę savo draugui, kuris kreipėsi su vykdomuoju dokumentu dėl skolos išieškojimo ir kiti). Taip pat BUAB „TOKYO“ veikla perkelta į UAB „Sidlis“, atskirais sandoriais buvo perkeltas turtas, patalpų nuoma, taip pat apeinant kreditorių eilę pervesta 134 970 Eur UAB „Devika“, kurios vieninteliu akcininku buvo atsakovas. Atstovas pažymėjo, kad ieškovė sąskaitas už tarą išrašė už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. pabaigos, tuo tarpu UAB „Devika“ lėšos buvo pervedamos nuo 2018 m. sausio 1 d. Taip pat nurodė, kad atsakovas nebuvo priverstas sudaryti sutarties su ieškove, nes siekiant apsaugoti gamtą, Lietuvoje buvo įvesta pakuočių užstato sistema, kurioje, jei asmuo nepageidauja dalyvauti, atitinkamai turėtų nevykdyti atitinkamos veiklos.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Vytautė Ladigaitė paaiškino, kad tai, jog tyčinio bankroto byloje buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai dar nereiškia, kad kreditoriai atskirai gali kreiptis į teismą dėl nepatenkintų reikalavimų priteisimo. Pabrėžė, kad teismo nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra rezoliucijos dalies, kad dėl bankroto kaltas būtent atsakovas, nes pagal to metu galiojusį Įmonių bankroto įstatymą nebuvo reikalavimo nustatyti atsakingą už tyčinį bankrotą asmenį. Pažymėjo, kad reikšmingiausios sutartys buvo sudarytos vadovaujant ne atsakovui, o A. D. K. Akcentavo, kad buvę BUAB „TOKYO“ akcininkai už 4 Eur pardavė atsakovui akcijas, įmonės rodikliai jau tuo metu buvo neigiami. Atsakovas žinojo apie prastą įmonės būklę, tačiau siekė atkurti verslą, jis investavo lėšas neturėdamas tikslo atlikti neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad UAB „Devika“ buvo pagrindinė BUAB „TOKYO“ partnerė, be kurios negalėjo vystytis verslas, o bankiniai pavedimai buvo skirti apyvartai.

6. Teismo posėdžio metu atsakovas V. D. nurodė, kad buvo nuvykęs į ieškovės buveinę norėdamas susitarti dėl skolos mokėjimo dalimis, tačiau ieškovė nesutiko. Daliniai mokėjimai vyko tiek tiekėjams, tiek pačiai ieškovei, pinigai buvo apyvartoje. Nurodė, kad įsigijęs BUAB „TOKYO“ pamatė jos realią situaciją, todėl atsirado kita įmonė UAB „Devika“, kuri gamino produkciją atsakovo įmonei. Teigė, kad jei bendrovė būtų nesudariusi sutarties su ieškove, įmonė negalėtų gaminti sulčių ir jų parduoti. Pabrėžė, kad A. D. K., vadovaudama įmonei, privedė ją prie bankroto, dar pagilino įmonės skolas, tuo tarpu atsakovas, investuodamas lėšas, išvengti bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 7321,46 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 4068,95 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui tik tokiu atveju, jeigu jis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnis), nes, teismo vertinimu, tokį ieškinį kreditoriai gali pareikšti ir tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. bei Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimis pripažino, kad atsakovas atliko eilę neteisėtų veiksmų, kurie privedė BUAB „TOKYO“ prie bankroto, atsakovo neteisėti veiksmai yra prejudiciniai faktai ir jie nebegali būti ginčijami.

9. Teismas vertino, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai, nustatyti bankroto byloje, lėmė BUAB „TOKYO“ nemokumą bei negalėjimą bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Nurodė, kad atsakovas, jau įsigydamas įmonę žinojo apie sunkią jos finansinę padėtį, tačiau nesiėmė veiksmų, kad būtų sąžiningai patenkinti būsimų kreditorių reikalavimai, o priešingai, atliko daug nenaudingų sandorių, perleido įmonės turtą, prekės ženklą ir receptus, kas lėmė, jog kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiskaitymas su kreditoriais tapo neįmanomas. Teismas nustatė, kad 2017 m. balanso duomenimis, BUAB „TOKYO“ turėjo turto už beveik 250 000 Eur, tačiau beveik visas įmonės turtas iki bankroto bylos iškėlimo teisme buvo perleistas, kas, teismo nuomone, tik dar labiau pablogino įmonės situaciją. Akcentavo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota ne tik tai, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir konstatuotas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir jau nemokios bendrovės esminio padėties pabloginimo.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp teismų konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės bei kitų kreditorių patirtos žalos. Sprendime pažymima, kad atsakovas konkrečiai nenurodė bei neįrodė, kokios faktinės aplinkybės paneigia priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų, sukėlusių tyčinį bankrotą, ir ieškovės žalos, kuri yra preziumuojama. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo pozicija, pagal kurią jis neketino sudaryti su ieškove sutarties bei, kad buvo priverstas tokią sutartį pasirašyti, vertintini kaip deklaratyvūs ir nelogiški. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nuo 2016 m. pradėjo veikti užstato už vienkartines pakuotes sistema, tuo tarpu BUAB „TOKYO“ turėjo pareigą pagal teisės aktus dalyvauti šioje sistemoje, kadangi savo gaminius (sultis) pilstė į vienkartines pakuotes. Teismas pažymėjo, kad nesutinkant su tokiu teisiniu reguliavimu, įmonė bet kada gali pakeisti savo verslo kryptį, o laikytis visų teisės aktų reikalavimų yra privaloma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, taigi nesilaikant šių reikalavimų, laukia teisinės pasekmės. Sprendime nurodoma, kad blogėjant bendrovės finansinei situacijai ir nebesugebant apmokėti sąskaitų ieškovei, atsakovas, kaip įmonės vadovas nusprendė ir toliau pardavinėti savo produkciją vienkartinėse pakuotėse ir neapmokėjo, pasak atsakovo atstovės, nereikšmingų sumų ieškovei. Apibendrindamas teismas nurodė, kad atsakovas, sukeldamas tyčinį BUAB „TOKYO“ bankrotą, padarė ieškovei 7321,46 žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovas (apeliantas) V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Ginčo esmė yra, ar atsakovas paneigė teisinę prezumpciją, kad jo veiksmai nėra ieškiniu reikalaujamos žalos atsiradimo pagrindas. Teigia, kad šiuo klausimu teismo išvados suformuluotos tik pakartojant bankroto bylą nagrinėjusių teismų nurodytas prejudicines aplinkybes, o ne iš atsakovo prezumpciją paneigiančių pateiktų įrodymų, atsikirtimų vertinimo. Pasak apelianto, sprendimo motyvavimas identiškomis kitų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų prejudicinių faktų aplinkybėmis parodo, kad šioje byloje įrodinėjimo dalykas buvo nustatytas netinkamai, nes sprendime nepateiktas motyvuotas atsakovo atsikirtimų ir įrodymų teisinis įvertinimas.

11.2. Sprendime išsamiai motyvuojama apie ieškovo teisės reikšti ieškinį juridinio asmens, kurio bankrotas pripažintas tyčiniu, vadovui turėjimą, nors byloje šiuo klausimu ginčo nėra. Teigia, kad sprendime dar kartą vertinami neteisėtais pripažinti atsakovo veiksmai, nors, viena vertus, kasacinio teismo jurisprudencija draudžia kvestionuoti tokias aplinkybes, nes kalti atsakovo veiksmai preziumuojami, kita vertus, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik šių aplinkybių besąlygišku patvirtinimu, kuris nereikšmingas bylai. Sprendime nurodyta, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai lėmė BUAB „TOKYO“ nemokumą ir konstatuojama, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp teismų konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės bei kitų kreditorių patirtos žalos. Apeliantas nesutinka su šiomis išvadomis bei nurodo, kad tai bendro pobūdžio samprotavimai, tačiau ne nagrinėjamos bylos medžiagos vertinimas.

11.3. Apeliantas akcentuoja, kad prašė pirmosios instancijos teismo visapusiškai įvertinti šias faktines aplinkybes:

11.3.1. BUAB „TOKYO“ bankroto administratoriaus duomenimis, įmonė buvo nemoki jau nuo 2016 m. pradžios ir ši aplinkybė sudarė pagrindą atsakovą pripažinti atsakingu dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, šis faktas buvo vienu iš tyčinio bankroto pagrindų, tačiau atsakovas 2016 m. rugsėjo mėn. nebuvo įmonės savininku, t. y. pats nekontroliavo įmonės;

11.3.2. Apeliantas tapo įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu tik 2016 m. lapkričio 25 d., iki tol įmonę kontroliavo kiti akcininkai (Čili įmonių grupė) ir jų paskirti vadovai ir šiuo laikotarpiu sudaryta sutartis su ieškove, todėl apeliantas negali būti pripažintas besąlygiškai atsakingu už verslo valdymo veiksmus iki 2016 m. lapkričio 25 d.;

11.3.3. Sutartis su ieškove, kurios pagrindu atsiradęs kreditorinis reikalavimas, buvo sudaryta 2016 m. kovo 22 d., ji buvo vykdoma net iki 2018 m. pradžios, nepaisant įmonės kritinės finansinės padėties;

11.3.4. Skolos ieškovei atsirado laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos mėn., šį laikotarpį atlikti apelianto veiksmai yra teisiškai reikšmingi šio ginčo sprendimui;

11.3.5. Sutartis su ieškove sudaryta ne laisvu šalių pasirinkimu, tačiau dėl nuo 2016 m. įsigaliojusių įstatymo ir susijusių administracinių aktų pagrindu dėl užstato už vienkartines pakuotes privalomos sistemos įvedimo. Teisiniai santykiai šiuo atveju buvo neišvengiami, todėl vertintini atsižvelgiant į viešojo administravimo elementą juose, tuo tarpu apelianto veiksmais subjektyviai nesiekta nuostolių (žalos) ieškovei sukūrimo;

11.3.6. 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2016 m. lapkričio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis apeliantas už 1 Eur pardavimo kainą įsigijo akcijas iš ankstesnių akcininkų. Teigia, kad už 4 Eur sumą akcijos tikrovėje nebūna parduodamos, jeigu įmonė veikia pelningai. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę, be to, laiko prieštaringa teismo išvadą, kad 2017 m. balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto už 250 000 Eur ir mano, kad ji nieko esminio neatskleidžia, tai formalus įrašas, kuris negali būti vertinamas be bylos duomenų visumos;

11.3.7. Apeliantas 2016 m. rugpjūčio 15 d. pats iš asmeninių lėšų suteikė bendrovei 81 000 Eur paskolą įmonės veiklos gerinimui, jos nuostolingumo mažinimui ir tai paneigia esą tyčinius veiksmus siekiant dar pabloginti ir taip blogą buvusią finansinę padėtį, ketinimus pasipelnyti įmonės sąskaita. Pažymi, kad ši paskola suteikta jau po sutarties, dėl kurios neįvykdymo vyksta šis ginčas, sudarymo;

11.3.8. Apeliantas teikė atsikirtimus, jog kritinė bendrovės finansinė būklė atsirado išimtinai ankstesnių akcininkų vadovavimo laikotarpiu, nes jie įmonių grupės viduje tarpusavio įskaitymais ir panašiais aktais sukūrė fiktyvius įsiskolinimus ir, atitinkamai, kreditorinius reikalavimus bankroto byloje. Pabrėžė, kad bankroto byloje taikytinas Įmonių bankroto įstatymas, kuris, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigojo įvardinti atsakingo (kalto) asmens, tačiau skundžiamame sprendime nemotyvuotai kaltu asmeniu nurodomas vien tik apeliantas, nors jo veiksmai ieškovės reikalavimo ginčytinu klausimu turi būti vertinami individualiai.

11.4. Sprendime nurodyta CK 2.87 straipsnio 1 dalies norma teismo taikyta nepagrįstai, nes ji nereglamentuoja valdymo organo nario pareigų juridinio asmens kreditorių atžvilgiu, todėl šalintina. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas pažeidė įstatymus stengdamasis išvengti skolos ieškovei mokėjimo, o tik konstatuota, kad kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo esą pavėluotai. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog minėtas straipsnis taikytinas, turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo išaiškinimais, jog atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų.

11.5. Teismo motyvai dėl galėjimo bet kada pakeisti savo verslo kryptį nėra teisiniai, tai yra subjektyvi, bylos įrodymais nepagrįsta nuomonė. Pabrėžia, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog įmonės vadovas turi teisę paneigti šias prezumpcijas, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net jam neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Atsiliepimas

12. Ieškovė VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigia, kad:

12.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepaneigė priežastinio ryšio tarp jo atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovės žalos. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas jau yra apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą Nr. e2A-1005-653/2022, kurioje kiti BUAB „TOKYO“ kreditoriai prašė priteisti žalą iš apelianto. Nurodytoje byloje teismas pripažino, kad apeliantas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos ir privalo atlyginti kreditorių patirtą žalą. Pabrėžia, kad nurodytame teisminiame procese savo išaiškinimus yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

12.2. Teismas išnagrinėjo visus bylai reikšmingus apelianto nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės nukreiptos įrodyti, jog bendrovės finansinė būklė buvo bloga dar iki atsakovo nesąžiningų veiksmų atlikimo, tačiau šie faktai neturi jokios reikšmės, nes apeliantas, siekdamas paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, turi įrodyti, kad jo neteisėti veiksmai neturėjo įtakos faktui, kad skolos kreditoriams nebuvo grąžintos. Net jei bendrovės būklė ir buvo sunki iki neteisėtų vadovo veiksmų atlikimo, ji vis tiek turėjo nemažai turto, vykdė veiklą, iš ko kreditoriai būtų galėję tenkinti savo reikalavimus, tačiau po apelianto neteisėtų veiksmų, visas įmonės turtas buvo perleistas su apeliantu susijusioms įmonėms.

12.3. BUAB „TOKYO“ bankroto byloje nustatyta, jog kad 2017 m. pabaigoje (prieš pat apelianto nesąžiningų veiksmų pradžią), bendrovė turėjo ne tik, kad veikiantį verslą, bet ir turto už 249 722 Eur. Paaiškina, kad per nepilnus 2018 metus, apeliantas sugebėjo perkelti visą įmonės verslą į UAB „Sidlis“, kurios akcininku jis yra ir šiuo metu, o kitą BUAB „TOKYO“ turtą ir lėšas perleisti susijusioms įmonėms. Pažymi, kad BUAB „TOKYO“ bankroto proceso metu paaiškėjo, kad įmonėje nėra likę jokio turto.

12.4. Ieškovė yra išanalizavusi apelianto neteisėtais veiksmai padarytą žalą BUAB „TOKYO“, tuo tarpu apeliantas iš viso nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kurie leistų manyti, kad jo veiksmai neturėjo įtakos bendrovės galimybei atsiskaityti su kreditoriais. Be to, bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apeliantas atskirais sandoriais perkėlė visą įmonės verslą į kitą įmonę, o kone 200 000 Eur pervedė susijusiems asmenims, pažeidžiant kreditorių eiliškumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta tenkinti ieškovės ieškinį buvusiam bankrutavusios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų motyvų kontekste.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „TOKYO“ įregistruota 2009 m. lapkričio 2 d. Vadovaujantis VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 27 d. iki 2017 m. birželio 20 d. bendrovei vadovavo A. D. K., o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu buvo atsakovas V. D.

17. UAB „TOKYO“, atstovaujama atsakingo asmens V. D., ir ieškovė VšĮ „Užstato sistemos administratorius“, atstovaujama generalinio direktoriaus G. V., 2016 m. kovo 22 d. sudarė Sutartį Nr. USAD16-362 Dėl vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, administravimo, surinkimo ir tvarkymo organizavimo (toliau ir Sutartis), kurios pagrindu šalys susitarė dėl UAB „TOKYO“ gaminių vienkartinių pakuočių tvarkymo, už kurį UAB „TOKYO“ įsipareigojo mokėti užstatą už pateikiamas gaminio vienkartines pakuotes ir administravimo įmokas už užstato už vienkartinių pakuočių sistemos administravimą. Sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje nuo 2016 m. įdiegta užstato už vienkartines pakuotes sistema.

18. UAB „TOKYO“ neapmokant ieškovės pateiktų sąskaitų, pastaroji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-41728-845/2018 priteisė ieškovės naudai iš UAB „TOKYO“ 6 200 Eur skolos, 250,46 Eur delspinigių, ir 871 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš viso 7 321,46 Eur).

19. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4974-565/2018 UAB „TOKYO“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „NOTISA“. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1052-565/2019 patvirtinti BUAB „TOKYO“ kreditorių finansiniai reikalavimai, be kita ko, ir VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ 7 321,46 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-832-565/2020 BUAB „TOKYO“ veikla pripažinta pasibaigusia ir įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.

20. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4057-565/2019 BUAB „TOKYO“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teismo nutartyje konstatuota, kad buvęs įmonės vadovas V. D. netinkamai vykdė įstatymuose, steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarė įmonei nuostolingus sandorius, veiklą bendrovėje organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos bei perkėlė įmonės veiklą į kitą juridinį asmenį. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-340-553/2020 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį paliko nepakeista.

Dėl buvusio įmonės vadovo civilinės atsakomybės

21. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad bankroto bylą nagrinėjusiems teismams pripažinus kad atsakovas V. D. atliko eilę neteisėtų veiksmų, kurie privedė BUAB „TOKYO“ prie bankroto, atsakovo neteisėti veiksmai yra prejudiciniai faktai ir jie nebegali būti ginčijami. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimo motyvavimas identiškomis kitų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų prejudicinių faktų aplinkybėmis parodo, kad šioje byloje įrodinėjimo dalykas buvo nustatytas netinkamai, nes sprendime nepateiktas motyvuotas atsakovo atsikirtimų ir įrodymų teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

23. Kasacinis teismas taip yra nurodęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

24. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-438-370/2022).

25. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad kilusio ginčo esmė yra, ar atsakovas paneigė teisinę prezumpciją, kad jo veiksmai nėra ieškiniu reikalaujamos žalos atsiradimo pagrindas. Teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp bankroto bylą nagrinėjusių teismų konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės bei kitų kreditorių patirtos žalos, o atsakovas iš esmės neįrodė priešingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skundžiamo teismo sprendimo motyvas yra paremtas teismų praktikoje suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią juridinio asmens vadovui tenka įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos kreditoriui atsiradimo pagrindas. Tai iš esmės paneigia apelianto argumentus dėl netinkamai nustatyto įrodinėjimo dalyko nagrinėjamoje byloje. Priešingai nei teigia apeliantas, sprendimo motyvavimas bankroto bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų prejudicinių faktų aplinkybėmis nesuponuoja skundžiamo sprendimo ydingumo, kadangi teismo nutartyje dėl tyčinio įmonės bankroto nustatytos prejudicinę galią turinčios aplinkybės dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir kaltės nebegali būti ginčijamos ir turi prejudiciją civilinę bylą dėl juridinio asmens vadovo deliktinės atsakomybės nagrinėjančiam teismui.

26. Pažymėtina, kad kiek tai susiję su žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijomis sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, šiuo atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad bankroto bylą nagrinėjusių teismų nustatyti neteisėti įmonei vadovo veiksmai nėra susiję su žalos, kurią patyrė ieškovė dėl nepatenkinto kreditorinio reikalavimo BUAB „TOKYO“ bankroto byloje, atsiradimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas, siekdamas paneigti jo veiksmų kaip žalos ieškovei atsiradimo pagrindo prezumpciją, prašė pirmosios instancijos teismo įvertinti visetą faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste aplinkybės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nebegali būti pakartotinai kvestionuojamos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apelianto nurodytos aplinkybės bei argumentai, detalizuoti šios nutarties 11.3.1. – 11.3.8. punktuose, yra susiję su žalos bei priežastinio ryšio prezumpcijomis, teisėjų kolegija mano esant tikslinga jas pakartotinai įvertinti.

27. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl BUAB „TOKYO“ nemokumo nustatymo momento, pastarajam teigiant, kad 2016 m. rugsėjo mėn. nebuvo įmonės savininku ir pats nekontroliavo įmonės, laikytini teisiškai nereikšmingai nagrinėjamoje byloje, kadangi įmonės nemokumo nustatymo momentas yra bylą dėl BUAB „TOKYO“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjusių teismų prerogatyva ir šios faktinės aplinkybės nustatymas bei teisinis jos vertinimas jau atliktas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyse.

28. Apelianto teigimu, jis tapo įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu 2016 m. lapkričio 25 d., iki tol įmonę kontroliavo kiti asmenys ir šiuo laikotarpiu sudaryta Sutartis su ieškove, todėl apeliantas negali būti pripažintas atsakingu už verslo valdymo veiksmus iki nurodytos datos. Akcentuoja, kad Sutartis su ieškove sudaryta 2016 m. kovo 22 d., ji buvo vykdoma net iki 2018 m. pradžios, be to, skolos ieškovei atsirado laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos mėn., šį laikotarpį atlikti apelianto veiksmai yra teisiškai reikšmingi šio ginčo sprendimui.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, kas faktiškai vadovavo BUAB „TOKYO“, kuomet buvo sudaryta 2016 m. kovo 22 d. Sutartis su ieškove, nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės. Nors ir sutiktina su apeliantu, kad jis negali būti pripažintas atsakingu už verslo valdymo veiksmus iki 2016 m. lapkričio mėn., t. y. iki atsakovui tampant vieninteliu įmonės akcininku ir vadovu, tačiau ginčo atveju, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, esminę reikšmę turi ne Sutarties tarp ieškovės ir BUAB „TOKYO“ sudarymo aplinkybės, tačiau šios Sutarties vykdymas, kadangi ieškovės reikalavimas iš esmės yra susijęs su tuo, kad BUAB „TOKYO“ laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. neapmokėjo ieškovei sąskaitų už vienkartinių pakuočių tvarkymą. CK 6.36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovės ir BUAB „TOKYO“ 2016 m. kovo 22 d. Sutarties galiojimas būtų nuginčytas (CPK 178 straipsnis), todėl iš jos kylantys šalių tarpusavio įsipareigojimai turėjo būti vykdomi Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jei atsakovas faktiškai pradėjo vadovauti bendrovei po Sutarties su ieškove sudarymo, atsakovas savo, kaip juridinio asmens vadovo, teisių ir pareigų apimtyje privalo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus kreditoriams, net jei pastarieji įsipareigojimai atsirado iki atsakovo vadovavimo įmonei pradžios. Pažymėtina ir tai, kad būtent tuo laikotarpiu, kuomet BUAB „TOKYO“ netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei ir kuomet susidarė įsiskolinimas už vienkartinių pakuočių tvarkymą, bendrovei vadovavo atsakovas V. D.

30. Bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas V. D. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nes BUAB „TOKYO“ buvo nemoki jau 2018 m. pradžioje, taip pat pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimą, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius (2016 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, 2017 m. spalio 24 d. prekės ženklo perleidimo sutartį ir kitas). Bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjusių teismų pripažinta, kad atsakovas V. D. ne tik laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ir prisidėjo prie nemokios bendrovės esminio padėties pabloginimo, sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai lėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju, laiko požiūriu, vertinant bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjusių teismų nustatytus neteisėtus atsakovo veiksmus ir BUAB „TOKYO“ įsiskolinimo ieškovei susidarymo momentą spręstina, kad šis įsiskolinimas, vėliau tapęs nepatenkintu kreditoriniu reikalavimu BUAB „TOKYO“ bankroto byloje, priežastingumo ryšiu yra susijęs su apelianto, kaip įmonės vadovo, neteisėtais veiksmais. Nurodytos išvados priėjo ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu apeliantas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šią išvadą.

31. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus, kad Sutartis su ieškove sudaryta ne laisvu šalių pasirinkimu, tačiau dėl nuo 2016 m. įsigaliojusių teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nors Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas) 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas numato, kad pareigą dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojai ir importuotojai gali tik pavesdami šio įstatymo 11² straipsnyje nurodytam užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui organizuoti užstato už vienkartines pakuotes sistemą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, kuriuo įgyvendinta 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB ir kitos ją iš dalies keičiančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, reglamentuoja pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas.

32. Vienas iš pagrindinių Direktyvos 94/62/EB tikslų – apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio ir tą poveikį sumažinti, taip užtikrinant aukštą aplinkosaugos lygį (preambulės pirmoji konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvos 94/62/EB 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šiuo tikslu direktyvoje nustatomos priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai, tarp jų pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos.

33. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą aplinkosaugos prioritetą ir su tuo susijusias rizikas, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju apelianto vadovautos BUAB „TOKYO“ pareiga dalyvauti užstato sistemoje yra reglamentuojama viešosios teisės, kurioje dominuoja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad BUAB „TOKYO“ pagal savo veiklos pobūdį, privalėjo dalyvauti užstato sistemoje. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apelianto argumentą, kad teisiniai santykiai su ieškove buvo neišvengiami, nes, kaip minėta, pats BUAB „TOKYO“ veiklos pobūdis suponavo būtinybę šiai įmonei dalyvauti užstato sistemoje, tuo tarpu įpareigojimas dalyvauti tam tikruose sutartiniuose santykiuose, kylantis iš viešosios teisės imperatyvų, nėra pagrindas teisinių santykių dalyviams nevykdyti (netinkamai vykdyti) savo sutartinius įsipareigojimus, taigi vien viešosios teisės normų įpareigojimas dalyvauti tam tikruose sutartiniuose santykiuose nepaneigia nei pirmosios instancijos teismo nustatytų priežastinio ryšio, nei žalos, prezumpcijų.

34. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl BUAB „TOKYO“ akcijų įsigijimo, 81 000 Eur paskolos įmonės veiklos gerinimui suteikimo, taip pat argumentai dėl to, kad kritinė bendrovės finansinė būklė atsirado ankstesnių akcininkų vadovavimo laikotarpiu, laikytini teisiškai nepagrįstais ir dėl jų teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

35. Apelianto tvirtinimu, BUAB „TOKYO“ bankroto byloje taikytinas Įmonių bankroto įstatymas, kuris, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigojo įvardinti atsakingo (kalto) asmens, tačiau skundžiamame sprendime nemotyvuotai kaltu asmeniu nurodomas vien tik apeliantas, nors jo veiksmai turi būti vertinami individualiai. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors anksčiau galiojęs Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnis nenumatė teismui įpareigojimo nustatyti asmenis, veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (priešingai nei šiuo metu galiojantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymas), tačiau atsižvelgiant į dar Įmonių bankroto įstatymo metu suformuluotą teismų praktiką, cituojamą šios nutarties 22-23 punktuose, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, susiję su juridinio asmens vadovo neteisėtais veiksmais ir kalte, turi išskirtinę reikšmę civilinę bylą dėl vadovo deliktinės atsakomybės nagrinėjančiam teismui, sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

36. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taip pat iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir proceso teisės normas. Savo ruožtu apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo apeliacinis skundas yra atmestas, ieškovė turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinančius dokumentai nurodė pateiksianti CPK nustatyta tvarka ir terminais. 2022 m. rugsėjo 8 d. teismui pateiktame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė nurodo, jog iš viso patyrė 653,40 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita už teisines paslaugas bei bankinio mokėjimo pavedimo kopija.

38. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11., 8.16. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.

39. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas dydis yra 1,3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas 2022 m. gegužės mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2021 m. IV ketvirtį buvo 1 679,30 Eur, taigi maksimali už atsiliepimą priteistina suma yra 2 183,09 Eur, todėl atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą priteistinos sumos, todėl ieškovės nurodyta suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą sumą priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutarė:

atsakovo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei viešajai įstaigai „Užstato sistemos administratorius“, juridinio asmens kodas 303370260, iš atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjos Donata KravčenkienėRamunė MikonienėAsta Pikelienė