Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. Č. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad nuo 2014-01-27 iki skundo surašymo teismui dienos (2015-04-28) kalėjo Lukiškių TI-K. Kameros buvo mažos, jose nuolat trūko laisvo ploto, dalį kurio užėmė baldai, tualetas. Kameroje Nr. 218, kuri randasi pusrūsyje, buvo drėgna ir šalta. Dėl to, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, nuolatos jaudinasi ir jaučiasi blogai (b. l. 1–2).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo laikotarpio, t. y. nuo 2014-01-01 iki 2015-04-28, duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, ir asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose.

Pažymi, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigia, kad iš pateiktų pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Dėl langų ir orlaidžių paaiškina, kad iš visų langų rankenėlės išimtos tam, kad iš jų nebūtų įmanoma pagaminti aštrių, sveikatai pavojingų daiktų. Langų rankenėlės laikomos pas korpuso vyresnįjį prižiūrėtoją, kuris, reikalui esant, išduoda jas į kameras, kad būtų įmanoma uždaryti ar atidaryti langus.

Nurodo, jog kamerose pagal HN 76:2010 reikalavimus yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele.

Taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. nustatytus reikalavimus. Pabrėžia, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 7–12).

Teismo posėdyje atsakovės atstovo Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo pranešta tinkamai.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2015-04-28 kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų dviem aspektais: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui; 2) kameroje Nr. 218 buvo netinkami oro drėgmės ir temperatūros rodikliai (drėgna ir šalta).

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011-01-01 iki 2015-04-28 kalėjo Lukiškių TI-K, išskyrus laikotarpį nuo 2014-02-12 iki 2014-02-24, kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 7–8).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 1 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015-11-01), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau HN 76:2010 6 p. buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami HN 76:2010 skyriai.

Įsakymo Nr. V-124 (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 str. taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015-12-08 sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012-12-18 sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009-07-19 sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009-02-24 sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008-10-09 sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005-11-08 sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 str. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001-07-24 sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 str., ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

EŽTT minėtame sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją, Konvencijos 3 str. kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes kalinimą kamerose, kuriose labai mažai laisvo ploto, pareiškėjas nurodo kaip esminį laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 7–8), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo 2014-01-01–2015-04-28 laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 441 dieną. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m) (b. l. 94), nustatyta, kad 228 dienas pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas kartu su dar 1 asmeniu buvo: kameroje Nr. 84, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2014-01-01 iki 2014-01-27, nuo 2014-02-04 iki 2014-02-11 ir 2014-02-25; kameroje Nr. 91, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014-04-01; kameroje Nr. 76, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014-04-02, nuo 2014-04-05 iki 2014-07-25; kameroje 218, kurios plotas 6,83 kv. m, nuo 2015-01-03 iki 2015-01-06, nuo 2015-01-10 iki 2015-01-14, nuo 2015-01-31 iki 2015-02-09, nuo 2015-02-18 iki 2015-02-25, nuo 2015-03-07 iki 2015-04-13 ir nuo 2015-04-25 iki 2015-04-28; kartu su dar 2 asmenimis buvo: kameroje Nr. 84 (plotas 7,94 kv. m) nuo 2014-01-28 iki 2014-02-03; kameroje Nr. 76 (plotas 7,52 kv. m) nuo 2014-04-03 iki 2014-04-04; kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, 2014-08-05. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 228 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, jog 228 dienas vienam asmeniui teko nuo 1,55 kv. m iki 3,41 kv. m kameros ploto, iš jų 78 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,55 kv. m iki 2,86 kv. m) asmeninės erdvės.

Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo labai mažai laisvo ploto, jį mažino kamerose esantis tualetas, gultai, kitas inventorius, todėl buvo labai suvaržytas. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 228 laikymo kamerose dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 str. prasme, o atsižvelgus į tai, kad beveik trečdalį minėto laikotarpio (78 dienas: 2014-01-28–2014-02-03; 2014-04-03–2014-04-04; 2014-08-05; 2015-01-03–2015-01-06; 2015-01-10–2015-01-14; 2015-01-31–2015-02-09; 2015-02-18–2015-02-25; 2015-03-07–2015-04-13; 2015-04-25–2015-04-28) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,55 kv. m iki 2,86 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 str. pažeidimą.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, nes pagal EŽTT jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)). Iš valstybės yra reikalaujama neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00)).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad kameroje Nr. 218 buvo drėgna ir šalta.

Šiuo ginčo aspektu aktualios HN 76:2010 22 p. nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 laipsniai, šaltuoju – 18–22 laipsniai, santykinė oro drėgmė – šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. (26 p.).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus duomenis (b. l. 92), nustatyta, kad kameroje Nr. 218, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2014-08-26–2015-04-28 laikotarpiu, Vilniaus visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, nes dėl šios kameros nebuvo gauta jokių skundų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 218 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Byloje pateikti duomenys, jog pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl kameroje Nr. 218 esančios per didelės drėgmės ir žemos temperatūros (b. l. 92). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti HN 76:2010 26 p. pažeidimo faktą. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).

LVAT savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2017-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpio, per kurį pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, trukmę t. y. 228 dienos, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui priteisiamas 1 550 Eur neturtinės žalos dydis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 550 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.