- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-2-309/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00054-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Nuteistasis
- P. Č.
- Nukentėjusysis
- J. K.
- Advokatai
- Artūras Andriukaitis, Drąsutis Narmontas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Č. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo P. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 70 MGL (2 636,20 Eur) (dviejų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt šešių eurų 20 euro centų) bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
P. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su įpareigojimais nuspręsta panaikinti įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.
J. K. (Č.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Priteista iš P. Č. 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) advokato išlaidų J. K. (Č.).
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 18 maišų su sunaikinta avalyne ir drabužiais, saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pagal 2017-08-29 kvitą (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti J. K. (Č.) jos neribotam disponavimui.
Kompaktinius diskus ir USB laikmeną, laikomus prie bylos, nuspręsta palikti saugoti prie bylos.
Kaltinamojo ir jo gynėjo prašymas priimti motyvuotą nutartį pranešti prokurorui apie liudytojo B. K. galimai duotus melagingus parodymus baudžiamojoje byloje netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. P. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 23 d., (duomenys neskelbtini), sugadino svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajai J. Č., t. y. kailinę liemenę, bei sunaikino svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajai J. Č., t. y. suknelę pilkos spalvos su petnešėlėmis, vasarinę, suknelę „Žara”, juodos spalvos, megztuką „Tiffi“, juodos spalvos, užsegamą spaudėmis, megztuką „Tiffi“ juodos spalvos, parauktomis rankovėmis, sijoną „Top shop“, juodos spalvos, atlasinį, sijoną „H&M“, juodos spalvos, užsegamą užtraukiant šoniniu užtrauktuku, natūralaus šilko palaidinę „Monton“, baltos, rudos spalvų, gėlių ir juostų ornamentų, palaidinę natūralaus šilko, be rankovių, golfine apykakle, palaidinę „Mango“, ilgomis rankovėmis, natūralaus šilko palaidinę, gelsvos spalvos su rožinės spalvos ornamentais, šortus „Tiffi“, tamsiai mėlynos spalvos, sijoną, juodos spalvos, trumpą, užsegamą užtrauktuku nugaroje, sijoną „Miss sixti“, džinsinį, juodos spalvos kelnes „Tiffi“, palaidinę „Tiffi“, su pusilgėmis rankovėmis, atvira nugara, palaidinę „EDC”, tamsiai mėlynos spalvos, permatomo audinio, ilgomis rankovėmis, palaidinę „Perspektyve“, pilkos spalvos, be rankovių, švarką „Tiffi“, rausvos spalvos, priekyje užsegamas sagomis, ilgomis rankovėmis, baltinukus „Monton“, baltos spalvos, juodomis sagutėmis užsegamomis priekyje, baltinukus „Silvinan-Heach“, ilgomis rankovėmis, baltinukus „Rinascimennto“, baltos spalvos, baltinukus, baltos spalvos, su prailginta nugara, palaidinę baltos spalvos, be rankovių, su raukiniais, palaidinę „Žara“, natūralaus šilko, palaidinę, natūralaus šilko, su petnešėlėmis, palaidinę, juodos spalvos, be rankovių, palaidinę, juodos spalvos, be rankovių, atvira nugara, užsegama ties apykakle, švarką „Kriss“, ilgomis rankovėmis, juodos spalvos, su leopardo motyvais, palaidinę, šviesiai rusvos spalvos, valaninėmis rankovėmis, taliją, juodos spalvos, išsiuvinėta baltos spalvos gėlytėmis su blizgučiais, užsegama suvarstoma juostele, striukę, natūralaus pitono odos, suknelę, rankų darbo, moherinę, palaidinę „Mango“, ilgomis rankovėmis, sarafaną „Tiffi“, juodos spalvos, leopardo imitacijos pamušalu, kelnes, margas, palaidinę „Mango“, be rankovių, natūralaus šilko su medvilne „MDLR”, kelnes „Filippa“, kelnes „Monton“, juodos spalvos, aksominės medžiagos, suknelę „Tiffi“, megztą, pilkos spalvos, ilgomis rankovėmis, kelnes „New look“, juodos spalvos, palaidinę be rankovių, baltos spalvos su geltonos spalvos taškeliais, kelnes gipiūro, tamsiai mėlynos spalvos, palaidinę „Top shop“ su petnešėlėmis, švarką „Tiffi“, pilkos spalvos, palaidinę “Tiffi“, tamsiai oranžinės spalvos, ilgomis rankovėmis, palaidinę „H&M“, raudonos spalvos, be rankovių, baltinukus „Ouiz“, baltos spalvos, pusilgėmis rankovėmis, palaidinę „Just d Orange“, juodos spalvos, permatomos medžiagos rankovėmis, palaidinę „Tiffi“, palaidinę „Tiffi“, rusvos spalvos, pūstomis trumpomis rankovėmis, palaidinę-tuniką, mėlynos spalvos, palaidinę “Morgan“, juodos spalvos, su petnešėlėmis, striukę „Viktoria Secret“, natūralios odos, šviesiai rudos spalvos, palaidinę, juodos spalvos, permatomos medžiagos, palaidinę „Tru“, be rankovių, palaidinę „Vera moda“, golfine apykakle, be rankovių, persiškų raštų motyvais, palaidinę „George kolection“, juodos spalvos, su petnešėlėmis, palaidinę be rankovių, užrišama nugaroje, taliją „Warehouse“, juodos spalvos su siuvinėtais blizgančiais žvyneliais, karoliukais, natūralaus šilko palaidinę „River Island“, natūralaus šilko, palaidinę „Ginatricot“, be rankovių, su pamušalu, juodos spalvos, palaidinę „Monton“ su priekyje esančiu žabo, baltos spalvos, ilgomis rankovėmis, palaidinę „Alwear“ juodos spalvos, suknelę „Tiffi“, juodos spalvos, vilnonę, palaidinę “Tiffi“, juodos spalvos, išsiuvinėtais žvyneliais priekyje, palaidinę, kimono formos, palaidinę „Perpektyve“, švarką „Tiffi“, medžiaginį, šviesiai rudos spalvos, sijoną „Tiffi“, medvilninį, švarką „New look“, lininės medžiagos, palaidinę gofruota, juodos spalvos, trumpomis rankovėmis, liemenėlę „CalvinKlein“, juodos spalvos, liemenėlę „Calvin klein“, rusvos spalvos, palaidinę „Tiffi“, tamsiai mėlynos spalvos, be rankovių, kombinezoną „Tiffi“, be rankovių, atvira nugara, gofruotą sijoną „Monton“, suknelę „Nafnaf‘, lininę, su petnešėlėmis, suknelę „Tiffi“, tamsiai violetinės spalvos, kailinę kepurę, lapės kailio, odinę kepurę su lapės kailio apvadu, dažyta violetine spalva, dizainerės „Aušros odinių gaminių studijos“ versta avikailio striukė, paltą „Tiffi“, juodos spalvos, vilnonį, pūkinę striukę „Pinko“, pagalvės užvalkalą atlasinį, juodos spalvos su baltos spalvos drakonų atvaizdais, sportinę teniso suknelę „Adidas“, pasijonį, šilkinį, paltą „Tiffi“, juodos spalvos, vilnonį, maikę „Tiffi“, be rankovių, juodos spalvos, naktinius marškinėlius su petnešėlėmis, marškinėlius be rankovių su petnešėlėmis, juodos spalvos, suknelę „Žara“, tamsiai mėlynos spalvos su rudu intarpu, be rankovių, kelnes „Reserved“, džinsines, mėlynos spalvos, plačiu juosmeniu, puspaltį baltos spalvos „Zapa“, batus „La mome“, ilgaaulius, juodos spalvos, verstos odos, batus „C. B.“, ilgaaulius, basutes „Kos”, batelius, lakinius, šviesiai violetinės bei rusvos spalvų, batus „Billi Bi“, ilgaaulius juodos spalvos, žema pakulne, batus natūralios odos „Billi Bi“, žema pakulne, batus juodos spalvos, ilgaaulius, batus ilgaaulius „Nila nila“, užsegami užtrauktuku, batus ilgaaulius, dizainerio Ž. M., žema pakulne, verstos odos, trumpaaulius batelius, batelius „Guess“, juodos spalvos, klasikinius, batus „Este“, trumpaaulius, batus „AGL“, trumpaaulius, žema pakulne, batelius „Betti may“, basutes „Dune“, basutes „Nina nina“, basutes „Yessica“, šlepetes „Samaris“, puoštas ponio kailio juostelėmis, basutes „Alexton“, plaukų tiesinimo žnyples „J. B.”, akinius nuo saulės „Armani“, 4 vnt. papuošalų ant kaklo, sijoną natūralaus šilko „Prada“, palaidinę su petnešėlėmis, palaidinę „Brodway“, permatomos medžiagos, be rankovių, suknelę „Tiffi“, megztą, suknelę megztą, rankų darbo, raudonos spalvos, ilgą suknelę „Comfort“, kailinius, ponio kailio, leopardo imitacija, ponio kailio puskailinius „Elibol“, versto avikailio striukę, rudos spalvos, paltuką „Basle“, avikailio odinius puskailinius, striukę su gobtuvu, suknelę „Tiffi“, gofruotą, suknelę „Tiffi“, gofruota, pilkos spalvos su pridėtiniu pamušalu ir dirželiu, suknelė „Tiffi“, pilkos spalvos, be rankovių, tuniką „Tiffi“, žalios spalvos, rankinę „Luis Viton“, šviesios spalvos rankenomis, rankinę „Luis Viton”, dirbtinės odos, trapecijos formos, su viena rankena, rankinę „Brancescobiasia“, rudos spalvos, rankinę, juodos spalvos, viena rankena, rankinę “Prada“, natūralios odos, juodos spalvos, rankinę „Mango“ natūralios odos su gyvatės odos imitacija, rankinę „Top shop“, natūralios odos, šviesiai rudos spalvos, užtraukiama įveriamu dirželiu, rankinę „Krizia“, rankinę „Nike“, rankinę „Nike“, pilkos spalvos, rankinę „Guess“, rankinę „K. M.“, rankinę „Benetoon“, rankinę „Guees“, rankinė „Tiffi“, triušio kailinius, suknelę „Zapa“, be rankovių, kostiumėlį „Tiffi“, palaidinė ir sijonas, suknelę „Tiffi“ be rankovių, juostuotą, megztuką medvilninis „Tiffi“, megztinį „Verpstas“, paltą „Silvinan Heach“, tampres, juodos spalvos, pirštinių porą „Tiffi“, rankų darbo megztą tuniką, megztuką „L mode“, golfą „Tiffi“ juodos spalvos, suplėštais kaspinais priekyje, palaidinę, pilkos spalvos, trumpomis rankovėmis, megztuką, rankų darbo, megztą tuniką, golfą „Monton“, golfą „Lady Trend“, golfą „Megi“, golfą „Tiffi“, trijų ketvirčių rankovėmis, golfą „Galantus“, golfą, golfą rudos spalvos, golfą „Miadni“, golfą mėlynos spalvos, besiūlį, golfą „Lady Trend“, golfą šviesiai pilkos spalvos, golfą „Coton hill“, golfą trumpomis rankovėmis, violetinės spalvos, golfą, juodos spalvos, medvilninį, golfą, rudos spalvos, golfą, šviesiai rusvos spalvos, golfą, raudonos spalvos, megztuką „L mode”, bridžus „Tiffi“, džinsinius, bridžus „New Look“, kelnes “Tiffi“, džinsines, džinsines kelnes „Kappahl“, džinsines kelnes „Oasis“, kelnes džinsines “VILLA“, džinsines kelnes “River Island“, kelnes „Aušros odinių gaminių studijos“, golfą, juodos spalvos, megztinį „Tiffi“, megztinį „Tiffi“, tamsiai mėlynos spalvos, ilgomis rankovėmis, švarką „Tiffi“, ilgomis rankovėmis, vilnonį, švarką „Tiffi“, švarką „Rinascimento“, striukę „Ginamonti“, švarką „Twenti and Twelve“, švarką „Tiffi“, baltinukus „Tiffi“, baltinukus „Tiffi“, raudonos spalvos, baltinukus „Tiffi“, pilkos spalvos, ilgomis rankovėmis, užsegami priekyje su stačia apykakle, baltinukus triko „Tiffi“, baltinukus „Tiffi“, juodos spalvos, baltinukus „Tiffi“, baltinukus „Tiffi“, rožinės spalvos, baltinukus „MTWTFSS“, baltinukus „Only“, baltinukus, trijų ketvirčių pūstomis rankovėmis, palaidinę „Vintage Stories“, baltinukus, liemenę „Tiffi“, palaidinę „Morgan“, paltą „Morgan“, antklodės užvalkalą, pagalvės užvalkalą, palaidinę „Mosaic“, palaidinę „Ginatricot“, palaidinę „Levante“, megztuką „Tiffi“, megztuką „Mango“, megztuką „Verpstas“, palaidinę “Tiffi“, geltonos spalvos, suknelę lininę, mėlynos spalvos, palaidinę „Gina tricot“, palaidinę „Tiffi“, balta su juodos spalvos petnešėlėmis, suknelę lininę, be rankovių, rausvos spalvos, šortus „Nike“, kelnes „Beneton“, suknelę „Verpstas“, be rankovių, chalatą, palaidinę, palaidinę „Galantus“, palaidinę „Tiffi“, palaidinę, oranžinės spalvos, palaidinę „Marks and Spencer“, palaidinę, juodos spalvos, megztuką „Tiffi“, suknelę-tuniką „Smirk“, megztuką „Mango“, megztuką „Tiffi“, megztuką „Mango“, megztuką „Gina tricot“, palaidinę „Beniton“, palaidinę“ Mis sixty66, palaidinę „Ginatricot“, palaidinę „Capri kolection“, tampres, tampres, kurių 2 vnt. pėdkelnių, 1 vnt. pėdkelnių, 1 vnt. pėdkelnių, 4 vnt. pėdkelnių, maudymosi kostiumėlį, maudymosi kostiumėlį, keturis maudymosi kostiumėlius, 3 vnt. maikučių, 2 vnt. kelnaičių, 6 vnt. kelnaičių, 8 vnt. kelnaičių, 8 vnt. kelnaičių, 40 porų kojinių, 2 vnt. liemenėlių, 6 vnt. liemenėlių, 4 vnt. liemenėlių, 2 vnt. liemenėlių, 1 porą pirštinių, 1 porą pirštinių, 1 porą pirštinių, 1 porą pirštinių, 1 porą pirštinių, 1 porą pirštinių, 3 poras pirštinių, 1 porą riešinių, vieną porą riešinių, 62 vienetus šalikėlių, 6 vnt. šalikėlių, audinės kailio šalikėlį, 2 vnt. kepurių, 8 vnt. kepurių, maikutę „Tiffi“, maikutę „Tiffi“, palaidinę, pižamą „Madame smiith“, suknelę, aksominę, suknelę „Ben-lekx“, suknelę „OUEEN“, kostiumėlį „Zapa“, suknelę „Tiffi“, kostiumėlį „Zapa“, serafaną „Zapa“, tuniką “Tiffi“, vilnonę, golfą „Utenos trikotažas“, pižamą, naktinius „Lasenza“, tuniką „Keit moss“, sijoną „Monton“, suknelę „D. P.“, Aladino kelnes, kelnes „Lindex“, suknelę “Tiffi“, rožinės spalvos, leopardo imitacijos pamušalu, suknelę „Tiffi“, natūralaus šilko, palaidinę „Tiffi“, megztinį „Miss Selfridge“, megztinį, sijoną „Miss sixty“, megztuką „Tiffi“, kelnes „Esprit“, džinsus „Miss Sixty“, džinsus „Guess“, džinsus „Žara“, džinsus „Farfillina“, džinsus „Versace“, džinsus „Killah“, džinsus „Guess“, paltą, pūkinį, „Elizabeta franchi“, kelnes, kelnes „River Island“, kelnes „Vera Moda“, kelnes „Monton“, megztuką „Galantus“, megztuką, švarką „Tiffi“, džemperį „Adidas“, pasuknes, 2 vnt., naktinukus „Lingerie“, naktinukus, golfą „Tiffi“, naktinukus, suknelę „Dunes“, megztuką „Verpstas“, marškinėlius „Guess“, palaidinę „Top shop“, marškinėlius „Nike“, megztuką „Masimo Dutti“, megztuką, marškinėlius „Makendzi“, palaidinę “Tiffi“, 2 vnt. pasijonių, apatinukus, 2 vnt., tampres, 2 vnt., marškinėlius „Nike“, golfą, naktinius, palaidinę „Zara“, maikutę „Markespance“, maikutę „Tiffi“, naktinukus, suknelę „Blanche“, palaidinę „Urban Behaviour“, megztuką „KlassiC“, palaidinę „Galantus“, skrybėlaitę, avikailio kepurę su versta oda, basutes „Marino Marini“, batelius „Bata“, basutes „Guess“, batus „Este“, batelius „F. P.“, batus „Diesel“, basutes „Baldinini“, batus „Seller“, Ž. M. gamybos natūralios pitono odos basutes, batus-kojines „Lorenco“, basutes „Luca Luca“, basutes, vasarines šlepetes „Bata“, batelius „Venezia“, basutes „Onda Verde“, vasarines šlepetes „Leather Colection“, šlepetes „L. P.“, batus „Gino rossi“, basutes „Ravel“, batelius „Nanaslea Foscati“, basutes „Balinini“, basutes „AGL“, batelius „AGL“, kurio bendra vertė baudžiamojo įstatymo taikymo prasme viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo P. Č. gynėjas advokatas A. Andriukaitis prašo:
Atsiliepimas
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir P. Č. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
atmesti J. K. (Č.) civilinį ieškinį;
atmesti prašymą priteisti iš P. Č. J. K. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti;
iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme panaikinti P. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su įpareigojimais;
Atsiliepimas
pranešti prokurorui apie B. K. galbūt duotus melagingus parodymus.
Dėl proceso pažeidimų, užkirtusių kelią į teisingą ir nešališką baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir iš esmės suvaržiusių P. Č. teises
Šalies argumentai
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug grubių pažeidimų, tendencingai buvo renkami įrodymai prieš P. Č., akivaizdu, kad nebuvo įmanoma jo atžvilgiu priimti teisėtą ir teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato tyrėjo 2013 m. sausio 3 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos J. Č. pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių, o dėl turto sugadinimo nurodyta, kad baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsniu, turi būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (1 t., b. l. 5). Tačiau J. Č. minėtą nutarimą apskundus, Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorė D. S. 2013 m. sausio 25 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 11–12). Prokurorei ikiteisminį tyrimą nutraukus (2 t., b. l. 28–36), o J. Č. prokurorės nutarimą apskundus, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Ikiteisminį tyrimą nutraukus dar kartą (2 t., b. l. 184–193), Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios J. Č. skundą, 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą atnaujino (3 t., b. l. 59–62), nors ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi negalėjo būti atnaujintas, nes ikiteisminio tyrimo teisėjui BPK tokios teisės nesuteikia. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. 2014 m. lapkričio 12 d. prokurorė E. G. pateikė prašymą atnaujinti praleistą ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti (3 t., b. l. 76–77), kuriame be kita ko nurodė, kad ikiteisminio tyrimo terminas, kuris baigėsi 2014 m. birželio 23 d., iki šiol nepratęstas. Tačiau, nors ikiteisminio tyrimo terminas 2014 m. birželio 23 d. pasibaigė ir beveik 5 mėnesius nebuvo pratęstas, Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. K. 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu šį terminą atnaujino, o tai prieštarauja naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-895/2015). Be to, nors prokurorė E. G. 2015 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (7 t., b. l. 98), vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. K. 2015 m. kovo 19 d. nutarimu panaikino minėtą prokurorės nutarimą ir ikiteisminį tyrimą atnaujino. Taigi, nors šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau byla vis tiek pasiekė teismą.
2.2. Nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad 2015 m. kovo 23 d. prokurorė E. G. parašė byloje tarnybinį pranešimą, kuriame be kita ko pažymėjo, jog tikslinga spręsti apie galimybę pavesti vadovauti ikiteisminiam tyrimui šioje byloje kitam prokurorui (7 t., b. l. 119). Tą pačią dieną prokurorė E. G. surašė prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjui pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, nors turėjo prašyti praleistą terminą ne pratęsti, o atnaujinti. 2015 m. kovo 31 d. Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas, nors tai prieštarauja BPK normoms, pirmiausia reglamentuojančioms terminų atnaujinimo institutą, tokio prašymo pateikimo galimybes tik atliekant ikiteisminį tyrimą ir naujausiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
2.3. Pažymi, kad, nors Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir nutartyje nurodė, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima nustatyti, kam teisiškai priklauso daiktai, kokia buvo sugadintų daiktų vertė ir kas tą turtą sugadino, nė į vieną iš šių argumentų nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta. Tai, pasak advokato, dar kartą patvirtina, jog nuosprendis yra prieštaringas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – P. Č. išteisinantis nuosprendis.
2.4. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismui 2016 m. liepos 12 d. buvo pateiktas prašymas grąžinti baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų kuriais remiantis būtų galima nustatyti sugadinto turto vertę, juo labiau, kad nuo to priklausė ne tik nusikalstamos veikos kvalifikacija, bet ir pati baudžiamojo proceso teisena teisme, t. y. ar byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka, ar pati nukentėjusioji turi palaikyti privatų kaltinimą, tačiau teismas šį prašymą atmetė, nors kaip matyti, galiausiai P. Č. nuteisė pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuriame numatyta nusikalstamos veikos sudėtis turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Be to, po minėto prašymo prokuroras 2016 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, iš esmės pakeičiant vieną kaltinimo aplinkybę, o būtent tai, kad „P. Č. kaltinamas ne sugadinęs, o sunaikinęs didelės vertės svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajai J. Č.“. Tokiu prašymu pakeisti kaltinimą prokuroras iš esmės sunkino kaltinimą, nors taip ir liko neaišku, kuo remdamasis prokuroras priėmė tokį sprendimą, nes nebuvo pateikta jokių papildomų įrodymų, kad daiktai jau yra ne sugadinti, o sunaikinti. Pažymi, kad daikto sugadinimas nėra ir negali būti tapatinamas su daikto sunaikinimu – ne be reikalo šie nusikalstamos veikos sudėties dispozicijoje numatyti požymiai įvardinami atskirai kaip alternatyvūs.
2.5. Tai, kas paminėta, nuteistojo gynėjo įsitikinimu, patvirtina, kad buvo padaryta gausybė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu pažymi, kad byloje kilo daug abejonių dėl baudžiamojo proceso subjektų, konkrečiai prokuroro L. Vitkaus, prokurorės E. G. ir bylą nagrinėjusio teisėjo S. B. šališkumo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad prokurorui L. Vitkui nušalinimas teisme buvo teikiamas dėl to, jog Šiaulių apylinkės prokuratūra nors ir buvo nutraukusi bylą dėl to, kad nenustatė P. Č. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, tačiau prokuroras L. Vitkus vis tiek parengė ir į teismą perdavė kaltinamąjį aktą, kuriuo nepagrįstai kaltino P. Č.. Valstybinis kaltinimas byloje buvo palaikomas nepaisant to, kad objektyviai nebuvo nustatyta nei sugadinto turto vertė, nei sugadinto turto priklausomybė, nei asmuo, atlikęs tokius veiksmus. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu prokuroras neužtikrino P. Č. teisės tinkamai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. nesuteikė pakankamai laiko susipažinti ne tik su rašytine medžiaga, bet ir byloje esančiais daiktiniais įrodymais, nors BPK 218 straipsnyje tokia teisė įtariamajam numatyta. Teigia, kad teismas 2016 m. liepos 12 d. prašymą nušalinti prokurorą L. Vitkų nuo bylos atmetė nepagrįstai ir nemotyvuotai.
2.6. Pažymi, kad, nors buvo prašoma nušalinti nuo baudžiamosios bylos kitą prokurorę – E. G., kuri taipogi palaikė kaltinimą P. Č., ir kuri, kaip minėta, 2015 m. kovo 23 d. tarnybiniame pranešime (7 t., b. l. 119) buvo nurodžiusi, jog <...> tikslinga spręsti apie galimybę pavesti vadovauti ikiteisminiam tyrimui šioje byloje kitam prokurorui“, tačiau vėliau, jau bylai esant teisme, prokurorė E. G., anksčiau išsakiusi savo aiškią nuomonę, toliau palaikė kaltinimą šioje byloje. Dėl to buvo pateiktas prašymas nušalinti prokurorę E. G., tačiau teismas visiškai nepagrįstai ir formaliai tokį nušalinimą taip pat atmetė. Be to, neaišku, dėl kokios priežasties teismas skundžiamame nuosprendyje nemini prokurorės E. G., nors ji kartu su prokuroru L. Vitkumi byloje palaikė valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme.
2.7. Nors teisėjui buvo pateikti pagrįsti prašymai nušalinti nuo bylos šališkus prokurorus ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau abu šie prašymai buvo atmesti, be to, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį byla galėjo būti nagrinėjama tik privataus kaltinimo tvarka, tačiau teismas tuo pagrindu negrąžino bylos prokurorui. Tokiais sprendimais teisėjas parodė savo šališkumą ir išankstinį nusiteikimą prieš kaltinamąjį P. Č.. Kadangi byloje nėra kompetentingo specialisto pateikto turto vertės nustatymo tyrimo, kuriuo būtų įrodinėjama padaryta turtinė žala, todėl nei prokuroras, nei nukentėjusioji, nei teismas be specialiųjų žinių negalėjo įvertinti žalos masto. Be to, teismas atmetė prašymą panaikinti P. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kuri buvo taikoma P. Č. jau 3 metus ir jokių pažeidimų P. Č. niekada nedarė. Apelianto manymu, teisėjas S. B. savo šališkumą išreiškė ir keldamas P. Č. nepalankias prielaidas (pvz.: dėl garso įrašų vertinimo, garso įrašuose girdimo balso vertinimo, byloje esančių kompaktinių diskų, ikiteisminio tyrimo metu parengtų protokolų vertinimo, P. Č. versijų paneigimo, P. Č. motyvo) ir vien tik jomis remiantis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat teigia, kad teismas rėmėsi iš esmės prieštaringais nukentėjusiosios J. Č., jos draugių bei giminaičių, kaip liudytojų, parodymais, visiškai nepasisakė dėl esminių nukentėjusiosios ir jos pusės liudytojų parodymų prieštaravimų, o P. Č. ir jo nekaltumą patvirtinančių liudytojų parodymus neteisingai vertino kaip prieštaringus.
Dėl netinkamo selektyvaus įrodymų vertinimo baudžiamojoje byloje
2.8. Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad baudžiamosios teisės nuostatos ir bendrieji teisės principai suponuoja, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Taip pat pažymima, kad net ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, taip ir liko nepašalintos visos abejonės, priešingai – abejonių atsirado dar daugiau, teismas nuosprendyje daug kartų padarė prieštaringas išvadas.
Dėl svetimo turto, kaip nusikalstamos veikos objektyvaus požymio, nebuvimo
2.9. Nuteistojo gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados apie sunaikinto turto nuosavybės teisinį režimą ir priklausomybę yra prieštaringos ir nesudaro pagrindo teigti, kad P. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad: „Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios rūbai ir avalynė kaltinamajame akte įvertinti daugiau nei aštuoniasdešimčia tūkstančių litų. Tokia suma, išleista rūbams, jei ją laikyti teisinga, yra tikrai didelė, todėl negali būti vienareikšmiškai vertinama ir preziumuojama, kad už tokią sumą įgyti rūbai ir avalynė yra asmeninė nuosavybė“. Taigi teismas nuteisė P. Č. už turto sunaikinimą, nors ir nenustatė, kad tai buvo asmeninis nukentėjusiosios J. Č. turtas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 punkte buvo nurodyta, jog: „Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme“. Atkreipia dėmesį, kad BK 187 straipsnis įtvirtintas tame pačiame baudžiamojo kodekso skyriuje, kaip ir BK 178 bei 180 straipsniai. Taigi darytina išvada, kad asmuo negali būti nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, jeigu turtas jam priklauso bendrąja jungtine nuosavybės teise ir nėra padalintas.
2.10. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad, nors nagrinėjant baudžiamąją bylą, teisme tarp J. Č. ir P. Č. buvo nagrinėjama ir civilinė santuokos nutraukimo ir turto dalybų byla, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės kompleksiškai. Juo labiau, kad iš civilinės bylos dokumentų, kurie yra prijungti prie šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos, matyti, kad vyksta civilinis ginčas ir dėl sunaikinto ar sugadinto turto. Akcentuoja, kad šiuo aspektu yra svarbūs ir V. D., P. Č., A. Č. ir O. Š. parodymai, kad rūbai buvo skirti prekybai, nes tokia veikla tiek J. Č., tiek P. Č. užsiiminėjo versliškai. Mano, kad neišsprendus civilinio ginčo civilinėje byloje, nėra įmanoma nagrinėti šios bylos, nes nėra aišku, kam priklausė turtas, už kurio sunaikinimą nuteistas P. Č.. Byloje nenustatyta, ar tai buvo asmeninė J. Č. nuosavybė, ar bendroji jungtinė J. Č. ir P. Č. nuosavybė. Be to, neaišku, kaip teismas identifikavo kiekvieną kaltinime minimą daiktą, nes nė vienas daiktas byloje nebuvo tinkamai aprašytas, identifikuotas, nebuvo įvertinta daikto įsigijimo kaina, likutinė vertė 2012 m. gruodžio 23 dienai, nebuvo išsiaiškinta, kam vis dėlto nuosavybės teise priklauso vienas ar kitas daiktas, ir, galiausiai, nebuvo surinkta nei vieno tiesioginio ar patikimo netiesioginio įrodymo, kad P. Č. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Dėl turto sunaikinimo kaip privalomo nusikalstamos veikos požymio nebuvimo
2.11. Apelianto tvirtinimu, byloje nėra įrodymų apie turto (drabužių ir aksesuarų) sunaikinimą, o tai reiškia, kad nėra įrodymų apie nusikalstamos veikos padarinius, už kuriuos nepagrįstai nuteistas P. Č.. Teigia, kad teismas nuosprendyje nenurodė esminio skirtumo tarp daiktų sugadinimo ar sunaikinimo, nors BK 187 straipsnyje tai yra atskiros alternatyvios pavojingos veikos. Kiekvieną nusikalstamos veikos požymį yra būtina įrodyti, juo labiau, kai įstatyme yra numatyta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, reikalaujanti įrodyti kilusius neigiamus padarinius. Teismas be kita ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad pažeidus rūbą ar avalinę fiziškai, atkurti jos pradinę būseną yra neįmanoma. Kodėl to padaryti neįmanoma, teismas nenurodė. Be to, teismas nusprendė remtis vienintelės liudytojos J. B. parodymais, o kitų liudytojų parodymus, neaišku kodėl, atmetė. Juo labiau, kad neaišku, kokie daiktai liudytojai J. B. buvo parodyti, t. y. ar tie patys, kurie aptariami byloje, ar kiti, bei prie kokių aplinkybių daiktai buvo parodyti. Atkreipia dėmesį, kad minėta liudytoja parodė, jog nukentėjusioji pas ją atėjo su vienu maišeliu, o iš bylos matyti, kad Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate J. Č. perdavė 12 maišų su įvairiausiais rūbais. Pažymi, kad mokslinėje doktrinoje nurodyta, jog turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės, ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sunaikinimas, šiuo atžvilgiu, galėtų būti įrodytas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad likusi tik turto dalis ir jo suremontavimui reikalingos lėšos, viršytų pirminę to daikto vertę. Tuo tarpu turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos (BK komentaras, 2009 m., Registrų centras, 371 psl.). Nurodo, kad šiuo atveju nėra nustatyta nei pirminė daikto vertė įsigijimo momentu, nei likutinė vertė 2012 m. gruodžio 23 d., nei suremontavimui ar sugadinimui reikalingos lėšos. Taigi iki šiol iš bylos duomenų yra neaišku ar turtas sugadintas, ar sunaikintas.
Dėl netinkamo nukentėjusiosios J. Č. (K.) parodymų vertinimo
2.12. P. Č. gynėjo teigimu, tiek kaltinimas, tiek skundžiamas teismo nuosprendis grindžiamas vien tik J. Č. ir jai artimų giminaičių bei draugų prielaidomis, tikslingu suinteresuotumu visą kaltę dėl neva padaryto nusikaltimo suversti P. Č.. Nurodo, kad dėl J. Č. parodymų teisingumo kyla labai daug abejonių. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymai, jog jai nuvažiavus į turgų buvo neramu, ji paprašė tetos susisiekti su jos tėvais ir paprašyti, kad jie nufotografuotų namų aplinką, daiktus, baldus, rodo ne ką kitą, kaip galimą nusikalstamos veikos inscenizaciją, taip pat tai, kad ji žinojo, jog bus sugadinti rūbai, tačiau nieko nedarė. Iš J. Č. parodymų matyti, kad jie nenuoseklūs ir nepagrįsti, tai yra tiesiog suinteresuoto asmens byloje pateiktas visiškai subjektyvus situacijos vertinimas. Teigia, kad iš bylos matyti, jog prieštaringus parodymus nukentėjusioji davė apklausiama ir apie daiktų sugadinimo aplinkybes ir kalbėdama apie pačius daiktus, jų vertę. Iš nukentėjusiosios parodymų neaišku, ar ji girdėjo kokį triukšmą naktį iš 2012 m. gruodžio 22 d. į 2012 m. gruodžio 23 d. Taip pat neaišku, kodėl J. Č., persikrausčiusi gyventi į antrą aukštą, pas savo tėvus, su savimi nepasiėmė savo rūbų, juo labiau, kad nerimavo, jog P. Č. gali kažką negero padaryti. Dar kartą akcentuoja, kad jokių objektyvių įrodymų, kad vienas ar kitas daiktas kainavo konkrečią sumą pinigų, baudžiamojoje byloje nėra. Atkreipia dėmesį, jog net ir teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad: „sudėtinga tikėti, jog nukentėjusioji detaliai ir tiksliai atsimena tokio didelio kiekio daiktų įsigijimo kainas“, o tai rodo, kad nukentėjusioji viso proceso metu nebuvo nuoširdi. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų identifikuoti, jog būtent nukentėjusioji pirko konkretų rūbą, už konkrečią kainą, konkrečioje parduotuvėje ir konkrečiu laiku.
2.13. Anot apelianto, neaišku, kodėl teismas nuteisė P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nes nesant įrodymų apie turto vertę, kaip vieną iš esminių turto, kaip nusikalstamos veikos dalyko, požymio nustatymą, negalima inkriminuoti asmeniui nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir nesvarbu, kokią minėto baudžiamojo kodekso straipsnio dalį teismas inkriminuoja. Visais atvejais yra būtina nustatyti turto vertę, nes tai yra būtinas ir esminis turto požymis. Juo labiau, kad ir administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje yra numatyta administracinė atsakomybė už tyčinį turto sunaikinimą ir sugadinimą.
2.14. Aplinkybę, kad J. Č. net neturėjo teorinių galimybių įsigyti rūbų už savo lėšas, pasak apelianto, paneigė ir jos pačios į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad kai kuriais finansiniais metais J. Č. deklaravo uždirbusi dideles pinigines sumas, o tai leidžia abejoti ne tik pateiktų deklaracijų teisingumu ir turto kilme, bet ir tikraisiais nukentėjusiosios J. Č. motyvais bei parodymų nuoširdumu ir atitikimu bylos aplinkybėms. Pažymi, kad apie nukentėjusiosios pateiktas nerealias pajamas vykdant turgaus prekeivės veiklą parodė ir liudytojos A. R. bei L. M.. Tai akivaizdu, kad pateikdama su tikrove prasilenkiančius duomenis nukentėjusioji suklaidino teismą parodydama, kad ji galėjo sau leisti įsigytų drabužių už tokią vertę, kokia yra pateikta kaltinime.
Dėl netinkamo byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimo
2.15. Skunde nurodoma ir tai, kad liudytojos Ž. K., A. J., J. N. negalėjo pasakyti, ką konkrečiai, už kokią sumą pinigų pirko nukentėjusioji. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusioji galėjo nuteikinėti liudytojus duoti parodymus prieš P. Č., nesvarbu, kad pačios liudytojos nieko konkrečiai neatsimena. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja N. G. teisme nurodė, jog ji matė, kad rūbai dėvėti, o liudytojas A. V. be kita ko nurodė, kad: „Dėvėto rūbo niekada neparduosi už pirkimo kainą“. Apklaustų liudytojų Z. K., B. K., P. Š. parodymai neinformatyvūs, be to, jie turėtų būti vertinami kritiškai jau vien dėl to, kad šie asmenys yra J. Č. giminaičiai ir duoda išimtinai palankius parodymus nukentėjusiajai. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja P. Š., nors pati ir nematė, tačiau nurodė, jog jai nekelia abejonių tai, kad rūbus sugadino P. Č., be to, ji analogiškai nukentėjusiajai nenurodė, kad pastaroji būtų jos (P. Š.) prašiusi paprašyti jos (J. Č.) tėvų nufotografuoti namų aplinką, daiktus, baldus. Teigia, kad liudytojos, J. Č. motinos Z. K. parodymai yra prieštaringi, nes ji nurodė, jog rūbus sugadino P. Č., nors pati to nematė, liudytojo B. K., kuris yra nukentėjusiosios tėvas, parodymai taipogi turėjo būti vertintini kaip siekimas padėti savo dukrai šioje byloje, nes jis pats nurodė nieko nematęs. Kad B. K. parodymai yra nepatikimi, patvirtina ir tai, kad B. K. nurodė, jog įvykio dieną jo žmona Z. K. grįžo viena, tačiau liudytojos Z. K. ir P. Š. tai paneigė, nurodydamos, jog jos įvykio dieną grįžo namo kartu. Liudytojo B. K. parodymus paneigė ir kaip liudytojas apklaustas A. Č., kategoriškai patvirtinęs, kad jo brolis P. Č. niekada niekam nėra prisipažinęs, jog sugadino J. Č. rūbus. Taigi B. K. parodymų kitų liudytojų parodymai ne tik nepatvirtina, bet priešingai – juos paneigia. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, jog B. K. nepatiko P. Č., teismas nepagrįstai rėmėsi pastarojo parodymais. Pažymi, kad dėl teismui pateikto prašymo informuoti teisėsaugos institucijas apie B. K. galbūt duotus melagingus parodymus, teismas nuosprendyje nurodė, jog „kaltinamojo ir jo gynėjo prašymas priimti motyvuotą nutartį pranešti prokurorui apie liudytojo B. K. galimai duotus melagingus parodymus baudžiamojoje byloje netenkintinas, kadangi teismas tokių aplinkybių baudžiamojoje byloje neįžvelgia“, tačiau detalesnių argumentų teismas nuosprendyje nepateikė. Šiame kontekste taip pat atkreipia dėmesį, kad B. K., būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, iš pat pradžių apklausoje tvirtino, kad jokia kita veikla, išskyrus prekybą drabužiais, J. Č. neužsiiminėjo, bandė nuslėpti jos dukrai nepalankias aplinkybes, o po to, uždavus kontrolinį klausimą, jau tvirtino visiškai kitaip, t. y. parodė, kad J. Č. turėjo ir čeburekų gaminimo bei pardavimo verslą.
Šalies argumentai
2.16. Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojos J. K. ir M. K., kurios yra J. Č. giminaitės, nieko reikšmingo neparodė, tą patį galima pasakyti ir apie S. V. duotus parodymus. Teigia, kad šie asmenys tiesiog yra suinteresuoti duoti palankius nukentėjusiajai parodymus, jie visi nusiteikę piktuoju prieš P. Č.. Nors nė vienas iš jų nematė, kad P. Č., kažką neteisėto padarė, tačiau teismui perteikė jų pačių išankstinį nusiteikimą prieš P. Č.. Pasak nuteistojo gynėjo, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas savo išvadas grindė ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis. Dėl liudytojos O. Š. parodymų vertinimo atkreipia dėmesį, kad ši liudytoja paaiškino, jog susitikus turguje J. Č. jai pasakė, kad jos vyras sudegino jos asmeninius ir prekybai skirtus rūbus (2 t., b. l. 160), tačiau teismas visgi konstatavo, jog: „darytina išvada, kad sunaikinti buvo nukentėjusios asmeniškai naudoti, o ne prekybai skirti, daiktai“. Mano, kad liudytojos O. Š. parodymai taipogi patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymais byloje negalima tikėti, nes jie prieštarauja liudytojų parodymams, kad rūbai buvo skirti prekybai, tai nebuvo tik asmeninio pobūdžio daiktai.
2.17. Tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje yra beprasmis ir dar ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti nutrauktas nešvaistant teisėsaugos institucijų resursų, apelianto manymu, patvirtina ir S atstovo K. S. raštas, kuriame nurodyta: „Specialisto tyrimas dėl prekių originalumo, prekių ženklų panaudojimo ir žemiausios rinkos nustatymo yra galimas tik tais atvejais, kai tyrimui pateiktos prekės yra naujos ir yra išlikusi techniniam įvertinimui būtina informacija (etiketės, pakuotės, apsaugos etiketės ir pan.) <..> specialisto tyrimas dėl šių prekių negalimas“ (5 t., b. l. 36).
2.18. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad J. Č. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, jog tuo atveju, jeigu vyras sutiks su ja išsituokti tai jam jokių pretenzijų neturės ir pareiškė, kad dėl šio įvykio ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas (1 t., b. l. 25), o liudytoja, P. Č. sesuo V. D. 2017 m. birželio 29 d. teismo posėdyje parodė, kad J. Č. jai pasakė: „Susidorosiu su tavo broliu, o paskui jeigu dar kišies susidorosiu ir su tavim“.
Dėl garso įrašų kaip neleistinų, nepatikimų ir nieko reikšmingo bylai neįrodančių netinkamo vertinimo
2.19. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu nukentėjusiosios teiginiai, kad P. Č. jai neva viską prisipažino, taipogi neatitinka tikrovės ir turėjo būti atmesti. Nurodo, kad šios aplinkybės nepatvirtina nei nukentėjusiosios pateikti garso įrašai, nei kiti bylos duomenys. Nors teismas nuosprendyje ir atliko dalinę J. Č. pateiktų garso įrašų analizę, tačiau ji kritikuotina kaip selektyvi. Pažymi, kad teismas negali daryti nepagrįstų išvadų dėl balso autentiškumo, negali, išklausęs garso įrašą, daryti kategorišką išvadą, jog garso įraše girdimas balsas priklauso vienam ar kitam asmeniui. Nurodo, kad patys garso įrašai yra neteisėtas, nepatikimas, neleistinai gautas ir nepatikrintas įrodymas, neatitinkantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kyla abejonių, kad garso įrašai galėjo būti sumontuoti, juose girdimas ne P. Č. balsas. Neaišku, kur dingo garso įrašų originalai, kokiu prietaisu buvo daromi garso įrašai, kada jie daryti. Nors teismui buvo teiktos pastabos dėl garso įrašų, tačiau teismas į šias pastabas neatsižvelgė, garso įrašus nepagrįstai laikė teisėtasi įrodymais byloje.
2.20. Be to, teismas netenkino P. Č. prašymo išklausyti garso įrašus, kurie buvo daryti atliekant akistatas, motyvuodamas tuo, kad akistatų garso įrašai yra didelės apimties. Tokie teismo argumentai nepriimtini. Nepagrįsto nuosprendžio priėmimą byloje be kita ko sąlygojo ir paviršutiniškai atliktas įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme. Visi byloje esantys įrodymai privalėjo būti ištirti betarpiškai, kaip nustatyta BPK 242 straipsnyje.
Dėl neprofesionalaus ikiteisminio tyrimo atlikimo ir tendencingumo P. Č. atžvilgiu bei neteisingo ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų vertinimo
2.21. Gynėjo vertinimu, nepagrįsto bei neteisėto nuosprendžio priėmimą nulėmė ir ikiteisminio tyrimo metu atlikti nekokybiški ir tendencingi ikiteisminio tyrimo veiksmai. Atkreipia dėmesį, kad kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas Ž. S. negalėjo paaiškinti, kodėl apžiūrint įvykio vietą nebuvo paimti pirštų antspaudai, nebuvo ieškota įrankių, kuriais galėjo būti sugadinti daiktai, nebuvo tinkamai apžiūrėta įvykio vieta, uždraudžiant kitiems asmenims patekti į įvykio vietą. Rūbai ir aksesuarai, dėl kurių prokuroras palaiko kaltinimą, net nebuvo paimti iš įvykio vietos ar bent jau sudėti į specialius maišus tam, kad jų nebūtų galima pakeisti, pridėti naujų, iš nežinia kur gautų rūbų. Dėl to byloje atsirado dar daugiau abejonių.
2.22. Tai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai, patvirtina ir tyrėjos L. Š. parodymai, kad ji šioje byloje atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus padarė daug klaidų. Iš 2013 m. kovo 7 d. daiktų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 40–49) matyti, kad neaišku, kieno daryti įrašai pieštuku. Be to, matyti, kad prie apžiūros protokolo yra priedai, pavadinimu „Nuotraukos saugomos diske prie baudžiamosios bylos“ (1 t., b. l. 59), tačiau neaišku, iš kur šios nuotraukos. Iš kito apžiūros protokolo (1 t., b. l. 52–58) neaišku, kur buvo atliekama ši apžiūra, kas apžiūrėjo, kokius konkrečiai daiktus apžiūrėjo, kada apžiūrėjo. Nors daiktų apžiūros protokolą (1 t., b. l. 103–133) pasirašė tyrėja L. Š., tačiau ji negalėjo paaiškinti, ką apžiūrinėjo. Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. apžiūros protokolo (1 t., b. l. 153–156) taipogi neaišku, kas buvo apžiūrima, kokiu įrenginiu. Negana to, bylos 5 tome, 45–58 bylos lapuose esantis apžiūros protokolas pasirašytas vienintelės nukentėjusiosios J. Č., o tyrėjos parašo jame nėra, ir tai taip pat rodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nekvalifikuotai. Ikiteisminio tyrimo tendencingumą rodo ir tai, kad liudytojo statusą turėjusiam P. Č. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta paieška (1 t., b. l. 198). Tyrėjos L. Š. pareiškime nurodyta aplinkybė: „Byloje sunkiai, bet pavyko namuose apklausti įtariamojo P. Č. motiną“ (1 t., b. l. 119), taipogi rodo ikiteisminio tyrimo nekvalifikuotumą, žinant, kad P. Č. šeimos nariai turi įstatymo suteiktą teisę atsisakyti duoti parodymus apie P. Č.. Anot apelianto, ypač kritikuotina nuosprendyje daroma formali išvada: „Nors protokolai baudžiamojoje byloje turi trūkumų, liudytoja policijos pareigūnė L. Š. patvirtino juos pildžiusi, patvirtino, paaiškino juose nurodytas aplinkybes“. Mano, kad nerealu, jog tyrėja, kiekvieną dieną pildydama protokolus, galėtų detaliai ir konkrečiai prisiminti, kokio turinio protokolą ji buvo parengusi, kai yra praėję net keleri metai nuo protokolo surašymo datos. Tokie nuosprendžio motyvai taip pat rodo, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, o ne iš esmės. Teismas nepagrįstai vadovavosi BPK nuostatų neatitinkančiais daiktų apžiūros protokolais. Be to, teismas neapžiūrėjo byloje esančių daiktinių įrodymų ir taip padarė grubų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Be to, nors teismui buvo pateiktas prašymas, kad daiktų apžiūros protokole dalyvautų UAB „I“ direktorius J. J., pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino ir taip pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatą tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Taigi teismas negalėjo vertinti ir pasisakyti dėl to, ko tiesiogiai neištyrė. Nors teismas leido P. Č. susipažinti su daiktiniais įrodymais, tačiau tai nepašalino abejonių dėl tokių daiktinių įrodymų kilmės, jų atsiradimo byloje aplinkybių, šių daiktų priklausomybės. Be to, nors prokuroro L. Vitkaus prašyme pakeisti kaltinimą nurodyta 540 vnt. daiktų, kuriuos P. Č. buvo kaltinamas sunaikinęs, tačiau susipažįstant su daiktiniais įrodymais P. Č. buvo pateikti 498 vnt. daiktų, t. y. trūko 42 vnt. daiktų. P. Č. buvo pateikta 12 maišų daiktų ir nė vienas maišas nebuvo užplombuotas. Iš apžiūrėtų daiktų matyti, kad jie dėvėti, negana to, yra skirtingų dydžių, nors visi batai sudėti į naujas dėžutes, tačiau jie yra nudėvėti, nors daiktai įplėšti, kai kurie perplėšti, akivaizdu, jog juos galim a sutaisyti, jie nėra sunaikinti. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė prašymą atlikti ekspertizę siekiant nustatyti, kokia buvo turto likutinė vertė 2012 m. gruodžio 23 d.
2.23. Nors teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėtos byloje esančios fotonuotraukos, iš jų neaišku, ar jose užfiksuoti kaltinime išvardinti rūbai, o kaip liudytoja apklausta tyrėja L. Š. negalėjo nurodyti, „kaip tos nuotraukos darytos“. Teigia, kad kompaktiniuose diskuose esančios fotonuotraukos, kuriose matyti įvairūs daiktai, yra visiškai neinformatyvios. Pirmiausia, neaišku kokie konkrečiai daiktai buvo apžiūrėti, ar tai J. Č. daiktai, ar šiaip „iš kur nors ištrauktos“ nuotraukos. Neaišku, prie kokio procesinio veiksmo yra kompaktiniai diskai, kas darė fotonuotraukas, su kuo darė. Teismui 2017 m. balandžio 20 d. buvo pateiktas prašymas apklausti kaip liudytoją (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus pirmojo poskyrio vyriausiąją tyrėją G. Ž., kuri atlikinėjo ikiteisminio tyrimo veiksmus ir būtent tuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje atsirado įvairių rūbų fotonuotraukos (7 t., b. l. 1–28), tačiau ir šio prašymo teismas netenkino. Mano, kad G. Ž. buvo tikslinga apklausti ir siekiant išsiaiškinti dėl jos tarnybinio pranešimo dėl A. M. apklausos (5 t., b. l. 109), nes taip ir liko neaišku, kokį asmenį tyrėja norėjo apklausti, kas tas A. M. ir kokios reikšmingos informacijos jis gali turėti šioje byloje. Be to, pirmosios instancijos teismas, kuriam, vadovaujantis BPK 242 straipsniu, kilo pareiga betarpiškai ištirti visą bylą, atmetė ne tik prašymą apklausti liudytoją G. Ž., bet ir liudytoją Ž. K.. Teismas selektyviai ir nepagrįstai vertino byloje esančius nereikšmingus duomenis, kurie nieko neįrodo. Tai patvirtina, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas P. Č. atžvilgiu.
Dėl civilinio ieškinio ir advokato išlaidų
2.24. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai J. K. (Č.) civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245–6.249 straipsniuose numatyta, kad būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, o šiuo atveju neegzistuoja nei viena sąlyga kilti civilinei atsakomybei, civilinis ieškinys šioje byloje turėjo būti atmestas, o ne paliktas nenagrinėtas. Kadangi P. Č. atžvilgiu priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas negalėjo priteisti iš P. Č. J. K. (Č.) jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Prašymas dėl šių išlaidų priteisimo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Dėl kardomosios priemonės P. Č. nepagrįsto tęsimo ilgą laikotarpį nesant tam objektyvių pagrindų ir tolimesnio taikymo netikslingumo
2.25. Be to, nors dar 2016 m. liepos 29 d. prašymu pirmosios instancijos teismo buvo prašyta panaikinti P. Č. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su visais draudimais, šis prašymas taipogi nebuvo tenkintas. Gynėjas nurodo, kad nuo tada, kai P. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, praėjo jau 4 metai, P. Č. jam skirtą pasižadėjimą vykdė, nepadarė nė vieno paskirtos kardomosios priemonės pažeidimo, ikiteisminio tyrimo metu netrukdė ikiteisminiam tyrimui. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra informacijos, kad P. Č. galėtų slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismo, išvykti į užsienį ar kitaip trukdyti baudžiamajam procesui. Mano, kad taip pernelyg varžoma P. Č. teisė judėti. Be to, P. Č. reikia gintis, o gynybai reikalingi dokumentai yra P. Č. ir J. Č. gyvenamajame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, P. Č. 3 metus negali grįžti į savo namus, kuriuose yra palikęs savo asmeninius daiktus, drabužius, įrankius, automobilį, jam priklausančius pinigus. Svarbu ir tai, kad pinigus P. Č. šiame name buvo palikęs litais, todėl jam būtina pakeisti savo pinigus į galiojančią valiutą. Atkreipia dėmesį, kad kaltinimai P. Č. nesusiję su pavojumi ar grėsme J. Č. gyvybei ir sveikatai, todėl draudimas bendrauti su J. Č. taipogi yra neproporcingas. Be to, P. Č. yra Jungtinėje Karalystėje įsteigtos ribotos civilinės atsakomybės bendrovės „P“ direktorius ir akcininkas (bendrovės veikla – statybų verslas), taigi jam būtina dirbti Jungtinėje Karalystėje ir dalyvauti įmonės veikloje, būdamas Lietuvoje jis to daryti negali. Taigi paskirta kardomąja priemone yra žlugdomas P. Č. verslas Jungtinėje Karalystėje, kyla grėsmė, kad ribotos civilinės atsakomybės bendrovė „P“ bus įtraukta į nepatikimų bendrovių sąrašą. Teismas, nepanaikindamas P. Č. kardomosios priemonės, taikymas ją neteisėtai ir neproporcingai, varžo P. Č. teises. Pažymi, kad BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas reikalauja įvertinti ir asmeniui taikomos procesinės prievartos adekvatumą, t. y. prievartos priemonės ir siekiamo rezultato atitikimą, ir prašo kuo skubiau P. Č. kardomąją priemonę panaikinti.
2.26. Apibendrindamas tai, kas nurodyta pirmiau, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias Baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis. Pažymi, kad vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Asmuo savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, todėl Teismas bet kokias abejones turi vertinti būtent kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Telfner v. Austria ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimas Natunen v. Finland). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui – tokią poziciją suponuoja konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.
3. Atsiliepimu į nuteistojo P. Č. gynėjo advokato A. Andriukaičio apeliacinį skundą nukentėjusioji J. K. prašo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti jai iš nuteistojo P. Č. 605 Eur jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms už atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą apmokėti.
3.1. Nurodo, kad teisę spręsti apie įrodymų pakankamumą baudžiamojoje byloje įstatymų leidėjas suteikia ne kaltinamajam ar jo gynėjui – ikiteisminio tyrimo metu tik prokuroras gali nuspręsti, pakankamai ar nepakankamai baudžiamojoje byloje surinkta duomenų, kuriais galima būtų pagrįsti kaltinamojo kaltę. Taigi tai, kad byla prokuroro buvo perduota Šiaulių apylinkės teismui, nepagrįstai apeliaciniame skunde yra laikoma „selektyviu baudžiamuoju persekiojimu prieš P. Č.“. Tai, kad kai kurie prokuratūros priimti procesiniai sprendimai ikiteisminiame tyrime buvo panaikinti, o vėliau, baigus ikiteisminį tyrimą, byla buvo perduota teismui, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės. Pagrindo teigti, kad buvo pažeistos nuteistojo teisės nesudaro ir ta aplinkybė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi buvo panaikinta. Kadangi teismas išsprendė tiek prokuroro L. Vitkaus, tiek prokurorės E. G., tiek teisėjo S. B. nušalinimo klausimus ir motyvuotai tokius prašymus atmetė, taip pat motyvuotai atmetė prašymą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, P. Č. teisės dėl to taip pat nebuvo suvaržytos.
3.2. Pažymi, kad galiojantis teisinis reguliavimas numato griežčiausią (baudžiamąją) atsakomybę už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą (išskyrus atvejus, kai sunaikinto ar sugadinto svetimo turto vertė neviršija 3 MGL), taigi apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog šioje baudžiamojoje byloje nagrinėtas padarytas svetimo turto sugadinimas turi būti nagrinėjamas civilinių teisinių santykių ribose. Akcentuoja, kad nukentėjusiosios rūbai, avalynė, rankinės P. Č. buvo svetimas turtas (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnį. Atkreipia dėmesį, kad ir pats P. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog sugadintas turtas yra J. K. asmeniniai daiktai. Mano, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad sunaikintas turtas negali būti laikomas nedidelės vertės (pagal BK 187 straipsnio 3 dalį), nes byloje yra surinkta pakankamai duomenų, jog nukentėjusioji pirko brangius rūbus ir avalynę, jų kiekis yra labai didelis, yra keletas daiktų įsigijimo čekių, todėl neabejotina, kad daiktų vertė BK taikymo prasme negali būti laikoma nedidele.
Atsiliepimas
3.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios J. K. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Taip pat nuoseklūs ir neprieštaringi yra liudytojų Z. K., B. K., P. Š. bei kitų liudytojų parodymai. Vien tai, kad teismo padarytos išvados yra ne tokios, kokių norėtų nuteistasis, savaime nereiškia, kad teismas vertindamas įrodymus padarė teisės pažeidimų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas, vertindamas įrodymus, įskaitant liudytojų, nukentėjusiosios parodymus, išanalizavo jų turinį, palygino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, patikrino jos tikrumą ir išsamiai pasisakė dėl kiekvieno įrodymo patikimumo bei jų visumos pakankamumo nustatant bylai reikšmingų faktų buvimą. Visi byloje esantys ir ištirti įrodymai – tiek kaltinantys, tiek teisinantys – teismų sprendimuose yra įvertinti. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos, jos atitinka faktines bylos aplinkybes, ir pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis P. Č. pagrįstai pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Teismas be kita ko taip pat pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys nuteistojo P. Č. ir nukentėjusiosios J. K. pokalbių elektroninėmis ryšio priemonėmis garso įrašai, daryti 2013 m. pradžioje, patvirtina, jog nuteistasis P. Č. sunaikino asmeninius nukentėjusiosios daiktus. Teismas aptarė reikšmingas aplinkybes, nustatytas iš įrašų (nuosprendžio 38 lapas), teismo padarytos išvados atitinka pokalbių turinį ir jam niekaip neprieštarauja. Be to, apeliaciniame skunde nenurodyta, kokios kitokios išvados darytinos iš pokalbių turinio ir kodėl teismo padarytos išvados pokalbių turinio neatitinka. Nuteistojo gynėjo prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę teismas atmetė motyvuotai.
3.4. Apeliaciniame skunde akcentuojami ikiteisminio tyrimo trūkumai teismo buvo aptarti ir motyvuotai įvertinti. Teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taip pat nepažeidė ir teisės normų, reglamentuojančių daiktinių įrodymų ištyrimą. Mano, jog teismo nuosprendžio turinys įrodo, kad yra nustatytos visos P. Č. atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai, kaltė, nukentėjusiajai padarytas žalos faktas bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų nuteistojo P. Č. veiksmų ir nukentėjusiajai padarytos žalos.
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis P. Č. ir jo gynėjas advokatas A. Andriukaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji J. K. (Č.), jos atstovas advokatas D. Narmontas ir prokuroras L. Vitkus prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Nuteistojo P. Č. gynėjo advokato A. Andriukaičio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl P. Č. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį
6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
7. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšys ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma. Turto sunaikinimo dalykas yra nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui svetimas buvęs turtas. Ši veika padaroma esant tiesioginei ar netiesioginei kaltininko tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori, arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-511/2018).
8. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-65/2011). Koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine ir koks asmenine sutuoktinių nuosavybe, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88, 3.89 straipsniuose. Bendroji taisyklė, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstami jo asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai). Šis įstatyme nurodytas asmeninio naudojimo daiktų sąrašas nėra išsamus, todėl teismas gali pripažinti asmenine sutuoktinio nuosavybe ir kitus daiktus. Asmeninio naudojimo daiktai gali būti įsigyti tiek už sutuoktinio asmenines, tiek už bendras sutuoktinių lėšas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2013). Turto, įgyto santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, priskyrimas prie sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų yra bendrosios taisyklės išimtis. Aplinkybė, kad tam tikru turtu naudojasi tik vienas iš sutuoktinių, gali būti svarbi svarstant dėl nuosavybės objektų padalijimo natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017).
9. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).
10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, pats įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir nuteistojo P. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai pripažino P. Č. kaltu padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
12. Iš nukentėjusiosios J. K. (Č.) parodymų matyti, kad 2012 m. gruodžio 13 d. P. Č. grįžus iš Jungtinės Karalystės, ji pasakė, kad jiems reikia skirtis. Dėl to P. Č. supyko. Kitą dieną jie vėl pykosi, todėl ji išsikraustė pas tėvus į antrą namo aukštą, o pirmame aukšte gyventi liko vienas P. Č.. Visą laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 23 d. tarp jų nuolat vyko kivirčai, pas P. Č. atvažiuodavo jo brolis, jie girtavo. 2012 m. gruodžio 22 d. ankstų rytą ji išvažiavo į M turgavietę, kur prekiaudavo. Grįžusi į namus ji virtuvėje rado „balių“ – P. Č. ir jo brolis girtavo. Ji nuėjo į antrą aukštą pas tėvus ir anksti atsigulė miegoti, nes naktį, apie 3 val., jai reikėjo važiuoti į R turgavietę. Jai gulint lovoje, pas ją atėjęs P. Č. piktai pasakė, kad nori 150 000 Lt, jam tiek reikia. Po šio pokalbio ji nuėjo miegoti, o P. Č. grįžo į pirmą namo aukštą. Naktį ji atsikėlė po 3 val., nes jai reikėjo važiuoti į R turgų. Iš turgaus grįžo dieną, apie 15.30 val. Tuo metu P. Č. ir jo brolis į pastarojo automobilį krovė kažkokius daiktus. Jai pastačius automobilį ir išėjus iš garažo, mama neleido jai eiti persirengti, iš karto pakvietė valgyti. Tačiau ji vis tiek nuėjo į savo namo dalį – pirmą aukštą, kuriame gyveno. Įėjusi pro duris, iš karto pastebėjo, kad ant manekeno nebėra raudonos rankų darbo moherinės suknelės, lapės kailio liemenės ir rankinės. Jai paklausus, kas darosi, atėjusi mama ją jėga nutempė į namo antrą aukštą. Jai (J. K. (Č.)) pasakius, kad eina pažiūrėti, kas atsitiko, tą dieną iš Vilniaus į svečius atvykusi jos teta P. užrėmė duris ir pasakė, kad ji niekur neis, nes kad nieko nebėra, ne tik liemenės. P. Č. ir jo broliui išvažiavus, ji nubėgo į namo pirmą aukštą ir pamatė didžiulę krūvą daiktų. Atidariusi spintas ji pamatė sudėtas dėžutes su batais, rūbai buvo sukabinti ant pakabų. Pradėjusi apžiūrinėti daiktus ji pamatė, kad visi daiktai supjaustyti, sunaikinti. Tai buvo 2012 m. gruodžio 23 d., po 16 val. Ji iš karto iškvietė policiją. Iš visų daiktų pavyko sutvarkyti tik lapės kailio liemenę, visi kiti daiktai liko nebepataisomi. Sausio mėnesį ji su P. Č. labai daug kalbėjo per SKYPE programą, P. Č. pripažino, kad tai jis viską padarė. P. Č. jai sakė, kad nereikėjo susirasti meilužio, tuomet nebūtų buvę jokių pjaustymų. Daiktai, kuriuos P. Č. supjaustė, buvo jos, tai nebuvo bendras turtas. Į pateiktus klausimus J. K. (Č.) atsakė, kad dirbdamas Jungtinėje Karalystėje P. Č. yra parsiuntęs apie 6 000–7 000 svarų, dažniausiai pinigus siųsdavo gimtadienio dovanai nusipirkti ir miegamojo baldams. Miegamojo baldų komplektas kainavo 20 000 Lt. Tuo metu jie nebuvo susipykę. Jos pačios finansinė padėtis buvo gera, ji prekiavo moteriškais rūbais, užsiėmė prekyba pagal verslo liudijimus. Prekiaudavo M ir R turgavietėse, prekyba sekėsi neblogai, per mėnesį ji uždirbdavo 4 000–5 000 Lt. Taip pat nurodė, kad tėvas jai sakė, kad pirmas pamatė sugadintus jos rūbus, sakė, kad pas jį atėjęs P. Č. pasakė: „Uošveli, prisidirbau, sugadinau visus J. daiktus“. Apie sugadintus daiktus jos mama ir iš Vilniaus atvykusi mamos sesuo sužinojo iš jos (J. K.) tėčio. Mano, kad jokie kiti žmonės, išskyrus P. Č., negalėjo sugadinti jos daiktų. P. Č. brolis to padaryti negalėjo, nes šeštadienio vakarą jį girtą išsivežė žmona, o jokių kitų svetimų žmonių jų namuose nebuvo. Paaiškino, kad namas yra su užrakinamais vartais ir durimis, o S. V., su kuriuo ji kartu gyvena, pirmą kartą į jos namus (duomenys neskelbtini) gatvėje atėjo 2013 m. balandžio mėnesį. Taip pat nurodė, kad teisme nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, jos ieškinyje išvardinti daiktai, kuriuos reikia padalinti, tačiau jos rūbai nenurodyti. P. Č. pateikė priešieškinį, kuriame nurodė jos rūbus. P. Č. išvyko į Jungtinę Karalystę ne tik dėl to, kad tarp jų būdavo nesutarimų, bet ir todėl, kad jam reikėjo uždirbti pinigų šeimai. Jei P. Č. nebūtų siuntęs pinigų iš Jungtinės Karalystės, būtų likęs nepakeistas miegamojo baldų komplektas, ji būtų neturėjusi auskarų ir telefono. P. Č. pinigai buvo panaudoti šeimos ūkio reikalams (10 t., b. l. 79–91). Nukentėjusiosios J. K. (Č.) parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.
13. Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas J. K. (Č.) tėvas B. K. parodė, kad 2012 m. gruodžio mėnesio viduryje P. Č. grįžus iš Londono, jo (B. K.) dukra J. pastarajam pasakė, kad ruošiasi skirtis. Iki įvykio J. gyveno su jais, t. y. tėvais, antrame namo aukšte. 2012 m. gruodžio 22 d. P. Č. pakvietė jį į namo pirmą aukštą, kuriame gyveno, išgerti. Kartu su jais alkoholį vartojo ir P. Č. brolis A. Kadangi po išgertuvių A. buvo labai girtas, jį išsivežė kažkokia mergina. 2012 m. gruodžio 23 d. P. Č. pradėjo krautis rūbus, juos išvežė į savo motinos namus ir grįžo su broliu. Tuo metu jis (B. K.) buvo namuose, o jo žmona buvo išėjusi į bažnyčią. Jis tvarkėsi katilinėje, buvo namo apatiniame aukšte, P. Č. nieko neklausė, pastarasis pats prie jo priėjęs pasakė: „Uošveli, prisidirbau, sugadinau visus J. rūbus (ar daiktus)“. Tuomet jis P. Č. brolio paklausė, kodėl pastarasis leido tai daryti, tačiau P. Č. brolis tik skėstelėjo rankomis ir atsakė: „Ką aš padarysiu“. Jis tuomet nuėjo į kitą namo aukštą, kur gyveno P. Č., ir pamatė krūvą rūbų. Pačiupinėjęs rūbus, buvusius spintoje, pamatė, kad jie sugadinti, sugadinti buvo ir batai. Netrukus iš geležinkelio stoties grįžo jo žmona su savo seserimi ir jis joms pasakė, kas atsitiko. Jo žmona ir jos sesuo P. Š. nuėjo pažiūrėti rūbų. J. į namus grįžo apie 15.00 – 15.30 val. Sužinojusi, kad sugadinti visi rūbai, ji pradėjo verkti, drebėti, o apsiraminusi nuėjo jų apžiūrėti. Daiktai buvo nebetinkami naudojimui. Tuo metu P. Č. nebuvo, jis jau buvo išvažiavęs. Vėliau atvažiavo policija. Mano, kad drabužius ir batus sugadino P. Č., nes jis buvo namuose, be to, neįtikėtina, kad kas nors svetimas galėtų patekti į namus. Jis nežino, ar J. vedė bendrą ūkį su P., tačiau dukra jam nesiskundė, kad P. neatsiunčia pinigų, neišlaiko šeimos. S. V. jis pamatė 2013 m., gegužės ar birželio mėnesį, anksčiau jo nepažinojo, nebuvo matęs (10 t., b. l. 120–125).
14. Liudytoja Z. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad P. Č. 2012 m. gruodžio 13 d. iš Jungtinės Karalystės grįžo į Lietuvą ir kažkurią gruodžio mėnesio dieną ją ir jos vyrą pakvietė į mišias, vyksiančias gruodžio 23 d. 11 val. (duomenys neskelbtini). Mišias jis buvo užsakęs prašant Dievo gailestingumo P. ir J. šeimai. 2012 m. gruodžio 23 d. ji ruošėsi eiti į mišias, kai iš katilinės grįžęs jos vyras B. pasakė, kad P. sakė, jog į mišias neis ir jam nereikia jose dalyvauti. Vyras liko namuose, o ji vis tiek nuvyko į bažnyčią. Po mišių ji nuvyko į geležinkelio stotį ir ten pasitiko savo seserį P. Š.. Grįžusios į namus jos pamatė kieme stovintį P. Č. mikroautobusą, į kurį jis krovėsi daiktus. Joms nuėjus į namo antrą aukštą, atėjęs jos vyras B. pasakė, kad jai išvažiavus į bažnyčią, P. jam prisipažino: „Uošveli, aš prisidirbau, sugadinau visus J. daiktus“. Jos su seserimi nuėjo pažiūrėti J. daiktų, jų kambaryje buvo didžiulė krūva. Kai iš R grįžusi J. paklausė, kur liemenė, kuri būdavo ant manekeno, jos (Z. K.) sesuo P. Š. pasakė, kad nebėra ne tik liemenės, bet ir visų kitų daiktų. Kadangi J. ištiko šokas, ji neleido dukrai kalbėtis su P., jos su seserimi J. sulaikė. Po to jos visos nuėjo į namo pirmą aukštą ir J. pamatė krūvą sugadintų daiktų. Tuo metu P. Č., susikrovęs į autobusiuką daiktus, išvažiavo su savo broliu. Mano, kad niekas, išskyrus P. Č., J. daiktų negalėjo sugadinti, nes jų namas yra privatus, vartai automatiniai, varteliai uždaryti iš vidaus, todėl niekas svetimas negali į namą patekti. Nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 23 d. į jų namą (duomenys neskelbtini) gatvėje nebuvo įsilaužta, jie nebuvo apvogti, spynų keisti nereikėjo. Be to, jei būtų atėjęs svetimas žmogus, jis būtų daiktus pavogęs, o ne juos gadinęs. Iki 2012 m. gruodžio 23 d. P. namuose nakvojo vienas, jis nebenakvojo tik nuo gruodžio mėnesio 23 d. – po rūbų sugadinimo. Gruodžio 23 d. P. Č. išvažiavo iš namų ir nebegrįžo. Taip pat nurodė, kad su S. V. jos dukra draugauja nuo 2012 m. pavasario, S. V. pirmą kartą jų namuose apsilankė 2012 m. balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužės mėnesio pradžioje (10 t., b. l. 107–113).
15. Liudytoja P. Š. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2012 m., prieš Kalėdas, ji tradiciškai, kaip ir visuomet prieš didžiąsias šventes, atvyko traukiniu į (duomenys neskelbtini). Stotyje ją pasitiko sesuo Z. K.. Jai su seserimi atvykus į pastarosios namus, kieme stovėjo autobusiukas, o šalia – P. Č. ir jo brolis. Jai su seserimi nuėjus į namo vidų, po kurios laiko atėjęs jos svainis, J. tėvas pasakė, kad P. prisipažino „prisidirbęs“, sakė: „Uošveli, aš prisidirbau“. P. ir ir jo broliui išvažiavus, jie nuėjo į J. ir P. namus ir kambario kampe ji pamatė didžiulę krūvą sukarpytų, supjaustytų daiktų. Visi daiktai, t. y. ir rūbai, ir batai buvo supjaustyti. Nurodė, jog jai nekyla abejonių, kad J. daiktus supjaustė būtent P. Č., nes niekas svetimas į namą patekti negalėjo. Į pateiktus klausimus atsakė, kad S. V. ji pirmą kartą pamatė „gerokai po įvykio“, švenčiant Šv. Velykas jau buvo ir S. V. (10 t., b. l. 102–107). Iš liudytojų B. K., Z. K., P. Š. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, ne tik vieni kitiems neprieštarauja, bet, priešingai, papildo, taigi netikėti šių liudytojų parodymais, juos verti juos kaip nepatikimus nėra jokio pagrindo.
16. Liudytojas A. Č. parodė, kad jis nežino, kas sugadino J. Č. rūbus, paaiškino, kad jo brolis P. Č. dirbo Jungtinėje Karalystėje ir kas mėnesį J. Č. pragyvenimui į sąskaitą pervesdavo po 1 000 svarų (11 t., b. l. 57–60). Liudytojas S. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame name, kuriame gyveno J. Č., jis pirmą kartą apsilankė 2013 m. pavasario pabaigoje. Jam J. pasakojo, kad buvo sugadinti jos rūbai, kad tai padarė jos vyras. Patvirtino, kad jis J. Č. rūbų nesugadino (11 t. b. l. 20–22). Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas Ž. S. parodė, kad prieš daugelį metų vyko į įvykį dėl sugadintų drabužių, atvykęs į įvykio vietą matė daug sugadintų, t. y. supjaustytų ar sukarpytų, drabužių. Kiek pamena, kad tai buvo šeimyninis nukentėjusiosios nesutarimas su vyru ar sugyventiniu. Mano, kad logiška, jog atėjęs svetimas žmogus daiktų negadintų. Pažymėjo, kad nukentėjusioji jį vedžiojo po kambarius ir viską rodė, ji buvo nelaiminga. Buvo įvardintas konkretus asmuo, sukarpęs ar supjaustęs daiktus, tai buvo šeimos narys (11 t., b. l. 43–45).
17. Liudytoja J. B. nurodė, kad J. Č. jai buvo atvežusi sugadintus rūbus, jų pataisyti buvo nebeįmanoma, nes jie per daug sugadinti, naudojimui nebetinka. Ji bandė tvarkyti keturis rūbus, tačiau nežino, ar J. Č. dar galėjo juos apsivilkti, nes vis tiek matėsi, kad tie rūbai buvo sugadinti, siūlės buvo ir ant priekio, ir ant nugaros, matėsi, kad rūbas taisytas. Sugadinimai buvo akivaizdūs. Kitų rūbų tvarkyti nebuvo verta, nes jie buvo supjaustyti, sudraskyti. J. Č. sakė, kad vyras sukarpė drabužius (10 t., b. l. 138–141). Liudytoja V. M. parodė, kad jai J. Č. buvo atnešusi taisyti lapės kailio liemenę. Liemenė buvo sugadinta – sukarpyta skiautėmis, supjaustyta, buvo sugadinta visa nugara, todėl jai sutvarkyti reikėjo naujo kailio, odos ir pamušalo (10 t., b. l. 141–143). Liudytoja N. G. parodė, kad ji prokuroro prašymu buvo pakviesta įvertinti sugadintas prekes. Nuvykusi į namus matė didelius maišus, į kuriuos buvo sukrauti daiktai. Matė supjaustytą avalynę, rankinę, pėdkelnes. Ji atsisakė vertinti jai parodytus daiktus, nes jie buvo visiškai sugadinti (11 t., b. l. 39–41).
18. Tai, kad gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto svetainėje buvo rasti į krūvą sumesti sunaikinti drabužiai, avalynė, rankinės užfiksuota 2012 m. gruodžio 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole. Šiame protokole taip pat užfiksuota, kad daiktai supjaustyti ar sukarpyti, miegamajame kambaryje esančioje spintoje ir komodoje sukabinti bei sudėti įvairūs moteriški drabužiai taipogi supjaustyti ar sukarpyti (1 t., b. l. 18–23). Pateikti daiktai apžiūrėti, nufotografuoti (1 t., b. l. 39, 40–49, 51, 52–59).
19. Byloje esančiame garso įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusiajai P. Č. paklausus P. Č., kas jam duoda teisę gadinti jos daiktus, pastarasis atsakė, kad tai jų bendri daiktai, tačiau nepaneigė, kad jis daiktų negadino, J. Č. pasakius, kad gadinant batus reikėjo į jų kainas pažiūrėti, P. Č. atsakė: „Tai tau dabar skaudu, o ką tu man padarei“, J. Č. paklausus P. Č., kaip pastarasis kompensuos už drabužius, P. Č. atsakė, kad jos motina sakiusi, jog visko per daug, J. Č. paklausus, kaip jai saugot šeimą, jei ji matė, su kokia neapykanta sugadinti jos daiktai, P. Č. atsakė: „Paklausk to žmogaus, jis irgi turi šeimą. Kas tave spaudžia skirtis? Jis?“, tačiau neneigė, kad jis rūbų negadino (1 t., b. l. 153–156). Prie bylos pridėtame garso įraše taip pat (failas: 21.53 2013-01-19) užfiksuota, kad J. Č. pasakius, jog nereikėjo gadinti jos rūbų, P. Č. atsakė: „O kas man beliko“, nukentėjusiajai paklausus, kaip P. Č. įsivaizduoja šeimos išsaugojimą, kai su tokia neapykanta jos daiktai sugadinti, P. Č. neklausia, kodėl jį tuo kaltina, savo ruožtu klausia, kaip jam gyventi, siūlo gyventi toliau, sako, kad jeigu matys, jog niekas nebeišeina, jam nebereikės 150 000 Lt, jis pasitrauks į šalį, o J. Č. paklausus, iš kur jai nusipirkti naujus rūbus, pasakius: „Aš manau tu man „biškį“ kompensuok“, P. Č. jai atsako: „Pasiimk tuos pinigus“, į klausimą: „Kuriuos? Bendrovės?“, atsako: „Taip“, ir be kita ko pasako: „Nu visų paltelių aš tau nesukarpiau, ten tų paltelių dar paliko kiek, kai kuriuos aš nekarpiau“.
20. Atsakant į P. Č. skundo argumentus, susijusius su garso įrašų vertinimu, atkreipiamas dėmesys, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (pvz., įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, gynėjas, nukentėjusysis ir kt.), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491-303/2015). Bylos duomenimis, J. K. (Č.) ikiteisminio tyrimo metu pateikė savo mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo apžiūrėtas, atliekant mobiliojo ryšio telefono apklausą perklausytas audiofailas, jis įrašytas į garso įrašymo įrenginį per išorinį mikrofoną, pokalbio turinio išklotinė yra apžiūros protokole (1 t., b. l. 123–24, 130–133). J. K. (Č.) teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2013 m. sausio mėnesį ji su P. Č. labai daug kalbėjo per SKYPE programą, įrašas darytas kalbant per SKYPE, telefoną padėjus šalia, ji P. Č. sakė, kad daro garo įrašą, jis apie tai žinojo (10 t., b. l. 79–91; 11 t., b. l. 147–150). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo perklausyti garso įrašai (CD failas 21.53 2013-01-19), P. Č. į jam pateiktą klausimą atsakė negalintis nei paneigti, nei patvirtinti, kad garso įraše yra jo balsas, o J. K. (Č.) patvirtino, kad ji bendravo su P. Č.. Pažymėtina, kad privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis, nėra draudžiamas (2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus jų visumoje, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš pokalbių turinio, minimų vardų, kreipinių P., J., galima spręsti, kad pokalbiai vyko būtent tarp J. K. (Č.) ir P. Č.. Taigi, nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pateikti garso įrašai ir nebuvo gauti naudojant baudžiamojo proceso priemones, tačiau, priešingai apelianto nuomonei, teismas juos pagrįstai laikė įrodymu.
21. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad, priešingai nei teigiama P. Č. gynėjo skunde, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad J. K. (Č.) daiktus, t. y. lapės kailio liemenę sugadino, o visus kitus rūbus, taip pat batus, rankines sunaikino būtent P. Č., o ne koks nors kitas asmuo. Bylos duomenimis, namo pirmame aukšte, kuriame gyveno J. ir P. Č., nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 23 d. gyveno P. Č., J. K. (Č.) po vyro grįžimo iš Jungtinės Karalystės praėjus porai dienų persikėlė gyventi pas tėvus į antrą namo aukštą. Visiškai nelogiška būtų manyti, kad savo daiktus sunaikino pati J. K. (Č.), nes tokiems veiksmams ji neturėjo jokio pagrindo, be to, iš bylos duomenų matyti, kad J. K. (Č.) labai vertino rūbus, batus, rankines, labai mėgo juos pirkti ir jais puoštis, šie daiktai jai buvo labai svarbūs, kaip ji pati nurodė teisiamajame posėdyje, ji turi tokia savybę – jai patinka pirkti rūbus. Perka ne tada, kai reikia, o tada, kai pamato. Toks jos „hobis ar liga“. Be to, bylos duomenimis, sunaikintiems daiktams įsigyti nukentėjusioji išleido gana didelę sumą pinigų, o visų jų netekusi, labai pergyveno, nebeturėjo ką apsirengti, jai netgi teko rūbus skolintis (liudytojos J. K. parodymai, 10 t., b. l. 125–129). Šią aplinkybę patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, taip pat pirmiau minėtas garso įrašas, iš kurio matyti, kad ir pats P. Č. žinojo ir suprato rūbų bei kitų daiktų svarbą J. K. (Č.) gyvenime, kalbėdamas su pastarąja jis savo jausmus, susijusius su skyrybomis, lygino su J. K. (Č.) jausmais netekus rūbų, batų ir kitų daiktų. Atsižvelgiant į tai, kad namas, kuriame įvykio metu gyveno Č., aptvertas, vartai ir durys rakinami, niekas iš namo gyventojų nenurodė, kad į jį būtų patekę svetimi asmenys, priešingai, tvirtino, kad jokių svetimų žmonių namuose nebuvo, į svečius buvo atvykęs tik P. Č. brolis A. Č. ir Z. Č. sesuo P. Š., kurie, bylos duomenimis, su įvykiu nesusiję, atmestina tikimybė, kad daiktus galėjo sunaikinti pašaliniai asmenys, juo labiau, kad tam reikėjo gana daug laiko – sunaikintų daiktų kiekis yra pakankamai didelis. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad bylos duomenimis J. K. (Č.) su S. V. artimiau bendrauti pradėjo jau po įvykio, S. V. pirmą kartą jos namuose apsilankė 2012 m. balandžio ar gegužės mėnesį, t. y. praėjus gana ilgam laiko tarpui po 2012 m. gruodžio 23 d. įvykio, taigi spręsti, kad pastarasis galėjo sunaikinti J. K. (Č.) daiktus nėra jokio pagrindo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad S. V. būtų turėjęs kokį nors motyvą tokiems veiksmams atlikti, priešingai bylos duomenys liudija, kad J. K. (Č.) ir S. V. santykiai buvo geri, po kurio laiko jie netgi kartu apsigyveno. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, kad J. K. (Č.) pati inscenizavo galimą nusikalstamą veiką, žinojo, jog bus sugadinti rūbai, tačiau nieko nedarė – nepasiėmė jų persikrausčiusi gyventi pas savo tėvus į antrą aukštą vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog P. Č. dėl to, kad jo žmonos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pareiškė norą skirtis, taip pat suvokdamas, kad skyrybų atveju jis gali neatgauti į namą ir kitus daiktus investuotų lėšų, impulsyviai, apimtas emocijų, sugadino J. K. lapės kailio liemenę ir sunaikino kitus jos daiktus. Tačiau išvadą dėl P. Č. kaltės įvykdžius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas padarė nenustatęs šio nusikaltimo sudėties požymių visumos.
23. Iš bylos matyti, kad tarp J. K. (Č.) ir P. Č. nuo 2013 m. tęsiasi skyrybų procesas. J. Č. 2013 m. balandžio 22 d. ieškiniu (6 t., b. l. 156–166) kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apylinkės teismą dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Ieškinyje J. Č. nurodė daiktus, kuriuos prašo padalinti, taip pat nurodė, kad P. Č. vandališkais veiksmais sugadino jos daiktus ir šiuos daiktus ieškinyje išvardijo (tai tie patys daiktai, kurių sugadinimu ir sunaikinimu buvo kaltinamas P. Č.), pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog P. Č. sugadino jos turtą, dalijant santuokoje įgytą turtą ji prašys teismo nukrypti nuo lygių dalių principo ir jai priteisti didesnę turto dalį. P. Č. 2013 m. rugpjūčio 22 d. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad J. Č. ieškinyje išvardinti sugadinti daiktai nėra jos asmeninė nuosavybė, tai yra jų bendras turtas, nes šiuos daiktus pirko ir jis, pridėjo dokumentų kopijas, iš kurių matyti, kad P. Č. 2008 m., 2009 m., 2011 m., 2012 m. siųsdavo J. Č. po 1 000 svarų (6 t., b. l. 167–170, 171–188). 2014 m. kovo 10 d. J. Č. pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriame be kita ko nurodė, kad 2012 m. gruodžio 23 d. P. Č. nepataisomai suniokojo jos asmeninius daiktus ir šiuos daiktus išvardijo (7 t., b. l. 183–202). P. Č. pateikė priešieškinį bei patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti santuoką, priteisti jam iš J. Č. 41 897,50 Lt kompensaciją už šeimos daiktus, kurie buvo sugadinti ir kt. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui P. Č. sustabdyta (12 t., b. l. 211–215, 216–217).
24. Taigi nekyla abejonių, kad ne tik J. K. (Č.), bet ir P. Č., gyvendamas santuokoje su J. K. (Č.) ir dirbdamas uždirbo lėšų, iš kurių buvo įgytas šeimos turtas. Pastebėtina, kad pati J. K. (Č.) teisiamajame posėdyje parodė, jog P. Č. išvyko į Jungtinę Karalystę ne tik dėl to, kad tarp jų būdavo nesutarimų, bet ir todėl, kad jam reikėjo uždirbti pinigų šeimai, dirbdamas Jungtinėje Karalystėje P. Č. yra parsiuntęs apie 6 000–7 000 svarų, dažniausiai pinigus siųsdavo gimtadienio dovanai nusipirkti ir miegamojo baldams, kurių komplektas kainavo 20 000 Lt. Kaip minėta, turto, įgyto santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, priskyrimas prie sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų yra bendrosios taisyklės išimtis, aplinkybė, kad tam tikru turtu naudojasi tik vienas iš sutuoktinių, gali būti svarbi svarstant dėl nuosavybės objektų padalijimo natūra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 be kita ko išaiškinta, kad nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal BK 178 ir 180 straipsnius, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-365-699/2017). Kadangi įvykio dieną J. K. (Č.), bet ir P. Č. nebuvo oficialiai išsiskyrę, jų turtas nebuvo padalintas, P. Č. įsitikinimu visas santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, negalima daryti neginčijamos išvados, kad P. Č. sunaikino ir sugadino svetimą turtą. Minėta, kad turto sunaikinimo dalykas yra nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui svetimas buvęs turtas, o svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Taigi, nors pati nukentėjusioji dirbo, jai finansiškai padėjo tėvai, t. y. ji turėjo lėšų ir galėjo įsigyti įvairių daiktų, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita), pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; pagal bendrą taisyklę įgyjami už bendrosios jungtinės nuosavybės lėšas daiktai turi būti priskiriami prie bendrosios jungtinės nuosavybės, nes santuokos metu įgytas turtas priskiriamas bendrajai jungtinei nuosavybei (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjęs, kad J. K. (Č.) ir P. Č. nėra nutraukę santuokos, jų turtas nėra padalintas, civilinėje byloje P. Č. yra išreiškęs nuomonę, kad visi rūbai, batai ir aksesuarai yra įgyti iš šeimos lėšų, šis ginčas nėra išspręstas, nes civilinė byla sustabdyta, padarė nepagrįstą išvadą, kad P. Č. byloje nustatytomis aplinkybėmis sugadino ir sunaikino svetimą, nukentėjusiajai J. Č. priklausantį, turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neginčijamai neįrodžius, kad kaltinime nurodytas turtas buvo nukentėjusiosios J. K. (Č.) asmeninis turtas ir kartu buvo nuteistajam P. Č. svetimas turtas, šis turtas negalėjo būti pripažintas turto sugadinimo ir sunaikinimo dalyku. Dėl to P. Č. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Konstatavus, kad P. Č. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatinėti, kokios vertės daiktai sugadinti ir sunaikinti neprasminga, nes ši aplinkybė reikšminga tik sprendžiant kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2011).
25. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi P. Č. išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios J. K. (Č.) civilinis ieškinys (1 t., b. l. 89) paliekamas nenagrinėtas.
26. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi P. Č. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisinamas, nukentėjusiajai J. K. (Č.) išlaidos, turėtos advokato paslaugoms už atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą apmokėti, iš P. Č. nepriteistinos.
27. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 18 maišų su sunaikinta avalyne ir drabužiais, saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal 2017 m. rugpjūčio 29 d. kvitą (duomenys neskelbtini) (12 t., b. l. 35, 92), grąžintini J. K. (Č.) (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kompaktiniai diskai ir USB laikmena, laikomi prie bylos, paliktini saugoti prie bylos.
28. Atsižvelgiant į tai, kad P. Č. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti panaikinimo klausimas išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi – šia nutartimi P. Č. paskirta kardomoji priemonė panaikinta (12 t., b. l. 350–351), dar kartą tas pats klausimas nebespręstinas ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su P. Č. buvusia paskirta kardomąja priemone, nebenagrinėtini.
29. Kadangi, kaip minėta pirmiau, teisėjų kolegija liudytojo B. K. parodymus vertina kaip teisingus ir neprieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešti prokurorui apie liudytojo B. K. galimai duotus melagingus parodymus nėra pagrindo, nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Aplinkybė, ar J. K. (Č.) turėjo ir čeburekų gaminimo bei pardavimo verslą ar jo neturėjo, nėra reikšminga vertinant B. K. parodymus, nes ji su nagrinėjamu įvykiu nesusijusi. Dėl to P. Č. gynėjo prašymas pranešti prokurorui apie B. K. galbūt duotus melagingus parodymus netenkinamas.
Dėl apeliaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų ir prokurorų bei pirmosios instancijos teismo šališkumo
30. Kaip teisingai pažymėta P. Č. gynėjo skunde, iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorė D. S. 2014 m. birželio 13 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį P. Č. atžvilgiu nutraukė nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje (2 t., b. l. 184–193), ir tos pačios dienos nutarimu ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė (2 t., b. l. 200), o Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi tenkino J. Č. skundą ir ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujino (3 t., b. l. 59–62). Nors pagal BPK 170 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas tik prokuroras priima sprendimą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes jis nesuvaržė įstatymu garantuotų įtariamojo teisių, be to, minėtoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodyta jos apskundimo tvarka ir terminas, tačiau, bylos duomenimis, ši nutartis nebuvo apskųsta. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas suteikia prokurorui teisę esant pagrindui atnaujinti praleistą terminą (BPK 102 straipsnio 1 dalis), ir, kaip minėta, priimti sprendimą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu atnaujindamas praleistą ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsdamas (3 t., b. l. 78–79), o 2015 m. kovo 19 d. nutarimu atnaujindamas ikiteisminį tyrimą (7 t., b. l. 111–113), BPK nuostatų nepažeidė. Šiuo atveju vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-895/2015 ir ikiteisminį tyrimą nutraukti nebuvo pagrindo. Kartu pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos ir P. Č. byloje nustatytos aplinkybės yra tapačios ar labai panašios. Kadangi prokurorės E. G. prašymas pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, kuris baigėsi 2015 m. kovo 25 d., Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas 2015 m. kovo 24 d., Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2015 m. kovo 31 d. nutartimi nustatydama terminą ikiteisminiam tyrimui užbaigti iki 2015 m. gegužės 25 d. (7 t., b. l. 126–129), įstatymo reikalavimų taip pat nepažeidė.
31. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas atliktas tinkamai nesilaikant procesinių reikalavimų, tačiau mano, kad tai nėra pagrindas konstatuoti, jog tyrimas atliktas visiškai nekvalifikuotai ir tendencingai. Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusi tyrėja L. Š. pripažino, kad pildydama kai kuriuos procesinius dokumentus ji padarė klaidų, tačiau kartu paaiškino, kad jos ir P. Č. santykiai yra neutralūs, ji nesuinteresuota bylos baigtimi, spaudimo liudytojai B. Č. nedarė, o tarnybiniame pranešime nurodydama baudžiamojo kodekso straipsnio dalį, galėjo suklysti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjui pagarsinus atitinkamus protokolus ir juos parodžius tyrėjai L. Š., ji atsakė į pateiktus klausimus ir pripažino padarytas klaidas (11 t., b. l. 82–87). Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog policijos pareigūnė L. Š. negalėjo prisiminti prieš keletą metų pildytų protokolų turinio, atmetamas kaip nepagrįstas. Esant paminėtoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius rašytinius duomenis, CD laikmenose užfiksuotas fotonuotraukas pagrįstai laikė teisėtais ir leistinais įrodymais. Iš bylos matyti, kad teisiamajame posėdyje bylos duomenys, įskaitant ir akistatų protokolus, buvo ištirti, taigi teismas, nuspręsdamas neklausyti akistatų garso įrašų (11 t., b. l. 53–60, 171–176), įstatymo nepažeidė.
32. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teismo sprendimu netenkinti kai kurių kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų, pažymima, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-942/2016). Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl dalį kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų tenkino, o dalies – ne, ir savo sprendimus kai kurių prašymų netenkinti aiškiai motyvavo. Dėl daiktinių įrodymų apžiūros pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą nutartį (12 t., b. l. 26–27) ir su šios nutarties argumentais skundą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka.
33. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme. Teismo pareiga būti subjektyviai nešališkam reiškia, kad nagrinėjant bylą teisme teisėjas negali asmeniškai dėl kokių nors priežasčių būti iš anksto nusistatęs arba būti tendencingas vienos iš bylos šalių atžvilgiu. Jokios asmeninės priežastys negali daryti įtakos teismui siekiant išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tuo tarpu teismo pareiga būti objektyviai nešališkam reiškia, kad bet kuriame proceso etape teismas turi užtikrinti, jog su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nesuteikiant papildomų garantijų ar privilegijų, nė vienai jų nerodant „juridinio“ palankumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011, 2K-354/2013, 2K-491-303/2015, 2K-42-942/2016).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Tai, kad teismas tenkino ne visus kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus, įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų P. Č. ir jo gynėjas, nėra pagrindas išvadai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
35. BPK 59 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad prokuroras privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tokiu pat pagrindu jų nušalinimą gali pareikšti šio Kodekso 57 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys. Kolegija sprendžia, kad P. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina prokurorų L. Vitkaus bei E. G. šališkumo, be to, šis klausimas jau yra išspręstas neskundžiamomis pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 12 d. (10 t., b. l. 31–32) ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimis (12 t., b. l. 266–268).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
P. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios J. K. (Č.) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nukentėjusiosios J. K. (Č.) prašymo priteisti jai iš P. Č. išlaidas, turėtas advokato paslaugoms už atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą apmokėti, netenkinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. 18 maišų su sunaikinta avalyne ir drabužiais, saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal 2017 m. rugpjūčio 29 d. kvitą (duomenys neskelbtini), grąžinti J. K. (Č.); kompaktinius diskus ir USB laikmeną, laikomus prie bylos, palikti saugoti prie bylos.