- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-70-290/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21710-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis, Jurgis Kiškis, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- V. Ž.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Giedraičio, ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą, dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kardomąja priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.
Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir jam iš D. V. priteista 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. gegužės 24 d. apie 13.50 val. (duomenys neskelbtini), stovint laiptų aikštelėje, tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį V. Ž., dėl ko V, Ž. nukrito ant laiptų pakopų, taip padarė jam poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimą, tokiu būdu sukėlė V. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtis arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas. V. Ž. pareikštą civilinį ieškinį atmesti visiškai.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad nukentėjusiojo santykiai su juo yra konfliktiški, tačiau šio nustatyto fakto nevertino, kaip suponuojančio pagrindą manyti, jog nukentėjusysis turi motyvą jį apkalbėti. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai byloje yra akivaizdžiai prieštaringi (šių prieštaravimų nukentėjusysis negalėjo logiškai paaiškinti), todėl teismas nukentėjusiojo parodymais remtis negalėjo.
2.2. Nurodoma, kad teismas nevertino ir bylos nagrinėjimo metu pateiktų fotonuotraukų, iš kurių matyti visos vaizdo kameros, esančios V. Ž. namo valdoje. Skunde nurodoma, jog liko logiškai nepaaiškinta, kodėl byloje yra tik vienas nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas, nors byloje yra duomenų, kad vaizdo stebėjimas nukentėjusiojo buvo vykdomas iš aštuonių vaizdo stebėjimo kamerų.
2.3. Teigiama, jog teismas nepagrįstai vadovavosi, nukentėjusiojo buvusios sutuoktinės D. Ž. parodymais (toliau gyvena kartu su nukentėjusiuoju). Skunde teigiama, kad ši liudytoja teisme nurodė dvi kardinaliai priešingas ir logiškai nepaaiškinamas aplinkybes. Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodyta, jog 2019 m. gegužės 24 d. 13.53 val. įvykęs liudytojos D. Ž. pokalbis su Bendruoju pagalbos centru patvirtina šios liudytojo parodymų patikimumą. Šios liudytojos pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju rodo, jog pokalbio metu net nepasakomos reikšmingos aplinkybės (nei kaip nukentėjusysis susižalojo, nei konkrečiai kokius tariamus veiksmus atliko D. V.). Skunde nurodoma, jog ši liudytoja paskambinusi į 122 pagalbos telefoną nenurodė, nei kad nukentėjusysis buvo nustumtas nuo laiptų, nei kad pas jį pamatė kažkokius sužalojimus.
2.4. Teigiama, kad byloje buvo apklausta ir teismo medicinos ekspertė Z. M., kurios paaiškinimai dėl sužalojimų ir jų atsiradimo mechanizmo nėra kategoriški, o nesant jokių kitų patikimų įrodymų, negali būti vertinami kaip įrodantys, jog buvo padaryta nusikalstama veika.
2.5. Teigiama, jog teismas visiškai ignoravo ir skundžiamame nuosprendyje kaip nepatikimus laikė D. G. duotus parodymus, nors tai buvo vienintelis liudytojas betarpiškai matęs įvykį. Skunde nurodoma, kad liko nenustatyta, jog D. G. buvo suinteresuotas duoti palankius parodymus nuteistajam. Skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas nė vienas nei nukentėjusiojo, nei jo kaimynas.
2.6. Nuteistasis teigia, jog nukentėjusysis savo pareikšto civilinio ieškinio nepagrindė absoliučiai jokiais rašytiniais įrodymais, bet ne kartą civiliniame ieškinyje įvardiją jį kaip nusikaltėlį, padariusį daugybę, tai yra 22 nusikaltimus. Teigia, kad teismas to nevertino, o priešingai – nesant jokių patikimų įrodymų nepagrįstai nuteisė jį ir dar priteisė civilinį ieškinį.
2.7. Skunde apeliantas teigia, jog teismas visą bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo turėdamas išankstinę nuostatą dėl jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Aukštesnės kompetencijos teismui tenka pareiga ištaisyti skundžiamame nuosprendyje išdėstytas šališkas išvadas, kurios grindžiamos vien tik prielaidomis, o ne objektyviai nustatytais bylos duomenimis. Teigiama, jog teismas nuteisdamas jį rėmėsi tiktai prielaidomis ir vertindamas baudžiamosios bylos duomenis buvo selektyvus.
2.8. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepašalino byloje esančių abejonių ir trūkumų, kad išskirtinai palankiai vertino tik nukentėjusiojo parodymus, kurie yra nepatikimi dėl nenuoseklumo duodant parodymus. Teigiama, kad nepagrįstai nevertino betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo D. G. parodymų, o visus kitus įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas yra ne pagrįstas, todėl atmestinas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.
6. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes nuteisdamas D. V. rėmėsi prielaidomis bei vertindamas baudžiamosios bylos duomenis buvo selektyvus. Pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra jokio pagrindo pripažinti teismo šališkumą nagrinėjant D. V. bylą – nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais.
8. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-150-689/2019 ir kt.). Be to, įsiteisėjęs nuosprendis kitoje byloje negali būti nušalinimo pagrindas nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 177-942/2017).
9. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pats faktas, jog skundžiame nuosprendyje cituojama Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis, savaime nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.).
10. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant šią bylą apylinkės teisme, ją nagrinėjusiam teisėjui nušalinimas nebuvo pareikštas (BPK 59 straipsnyje nurodytos taisyklės). Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas ir tendencingas – nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku.
Dėl įrodymų vertinimo.
11. Apeliaciniu skundu D. V. nuteisimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra ginčijamas keliais aspektais. Pirmiausia, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigiama, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo ir atskirų liudytojų duotais, apeliantą kaltinančiais parodymais. Teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirų apelianto nurodomų įrodymų (t. y. byloje yra tik vienas nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas, nors byloje yra duomenų, kad vaizdo stebėjimas nukentėjusiojo buvo vykdomas – iš viso, iš aštuonių vaizdo stebėjimo kamerų) vertinimo. Kadangi, skundžiamame nuosprendyje dėstomi argumentai patvirtina, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas buvo išsamus, nuoseklus, sujungiantis visus įrodymus į visumą ir nesuteikiantis išimtinės reikšmės nė vienam konkrečiam įrodymui.
12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K- 7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).
13. Patikrinus skundžiamą nuosprendį, konstatuotina, kad jame atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nustatant nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad teismas būtų ignoravęs ir neaptaręs kokių nors svarbių ir esminių bylos aplinkybių, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio.
14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistojo, nukentėjusiojo, atskirų liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodymų turinys, jų vertinimo motyvai ir padarytos pagrįstos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. V. tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį nukentėjusįjį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptų pakopų, ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. V. kaltę dėl nukentėjusiojo sužalojimo. Nuosprendyje, taip pat aptarta gynybos kelta versija, kad nukentėjusysis su savo buvusia sutuoktine, – jį sąmoningai šmeižia ir siekia sukompromituoti kurdami nebūtas istorijas, ir ją motyvuotai atmetė.
15. Teismas nuosprendyje, taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais – ikiteisminio tyrimo metu duotais bei teisiamajame posėdyje ištirtais nuosekliais nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės parodymais rėmėsi, t. y. nukentėjusysis 2019 m. gegužės 24 d. parodė, kad „vykstant žodiniam konfliktui D. V. vieną kartą viena ranka sudavė per petį, dėl ko jis nukrito nuo laiptų“ (1 t., b. l. 58), 2019 m. gegužės 31 d. parodė, jog „D. V. pastūmė jį stipriai, nes jis krito laiptais žemyn galva“ (1 t., b. l. 87 – 88), 2019 m. liepos 2 d. parodė, kad „D. V. žodinio konflikto metu sudavė jam smūgį į petį iš nugaros ir to pasėkoje jis nukrito ant laiptų“ (1 t., b. l. 90 – 91), 2019 m. gruodžio 9 d. parodė, jog „pataikė į petį“ (1 t., b. l. 93 – 94)); nukentėjusiojo sutuoktinė 2019 m. birželio 5 d. parodė, kad „matė, kaip D. V. rankomis stumia nukentėjusįjį“ (1 t., b. l. 134 – 135).
16. Nuoseklius nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai, tai yra Bendrojo pagalbos centro įraše užfiksuota, kad 2019 m. gegužės 24 d. 13.53 val. paskambinusi nukentėjusiojo buvusi sutuoktinė nurodė, jog „D. V. trukdo, stumdosi“ (1 t., b. l. 82 – 83). Šis garso įrašas patvirtina, kad tuoj po įvykio paskambinusi liudytoja iš karto nurodė, kad D. V. stūmė nukentėjusįjį. Vien dėl to, kad nukentėjusiojo buvusi sutuoktinė gyvena kartu su nukentėjusiuoju, nėra pagrindo nesivadovauti jos parodymais ar juos vertinti kritiškai, juo labiau, kad nėra duomenų apie tai, jog jos santykiai su D. V. būtų konfliktiški.
17. Kitus bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, liudytojo D. G. parodymus, jog „D. V. nurodytų galimų nukentėjusiojo susižalojimo pačiam, nukritus ar sūnaus sukelto sužalojimo, nematė“. Be to, liudytojas D. G. parodė, kad „nematė iš karto po įvykio atvykusios policijos automobilio ir greitosios medicininės pagalbos automobilių ir jų personalo“. (2 t., b. l. 112 – 116)
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. V., įvertinęs tai, kad po šio įvykio nukentėjusiajam buvo nustatyti kūno sužalojimai, sutiko su specialisto išvada, tačiau teigė, kad šie sužalojimai atsirado pačiam nukentėjusiajam nukritus ant laiptų aikštelės arba jį galėjo sužaloti nukentėjusiojo sūnus, su kuriuo nukentėjusysis konfliktuoja
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, sutinka su teismo padaryta išvada dėl D. V. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliaciniame skunde nurodomi asmenys, kurių parodymai (paaiškinimai), apelianto nuomone, turėjo būti ištirti teisme, t. y. apklausti nukentėjusiojo kaimynai. Tačiau pažymėtina, kad, ir be šių asmenų apklausų, teismui pakako duomenų nustatant nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Tik teismo kompetencijai priklauso nuspręsti, kurie iš bylos duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka asmens kaltumui konstatuoti.
20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymai konstatuoti specialisto išvadoje. Specialisto išvadoje nurodyta (1 t., b. l. 104), kad nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimas; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje galėjo būti padaryta nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą. Specialisto išvadoje konstatuotas išvadas ir nukentėjusiajam padarytus sužalojimus specialistė Z. M. patvirtino teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 138 – 140). Asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis parodė rankos vietą, kurią jis susižalojo krisdamas nuo laiptų; pastarasis parodė į dešinės rankos vietą tarp alkūnės ir peties (1 t., b. l. 108 – 111).
21. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje ištirti įrodymai – tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek nukentėjusiojo buvusios sutuoktinės parodymai, kurie nepaneigti jokiais kitais bylos duomenimis, ir iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, patvirtina, jog nukentėjusiojo sveikata sutriko būtent dėl D. V. prieš jį panaudoto smurto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvada yra aiški, kategoriška, padaryta remiantis byloje surinkta medžiaga, todėl jos pagrįstumas dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo pobūdžio ir masto nekelia jokių abejonių.
22. Darytina išvada, kad šioje byloje nustatydamas nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir vertindamas surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.