Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui S. S. dėl neterminuoto tėvystės teisių apribojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (LR CPK 338 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalvimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

LR CK 3.156 straipsnio 2 dalis numato principinę nuostatą, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nepriklausomai, ar tėvų santuoka yra nutraukta, ar pripažinta negaliojančia ar tėvai gyvena skyrium. Tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 str. 1 ir 4 d). Pažymėtina, jog tarp tėvų susiklostę konfliktiški santykiai neturėtų įtakoti vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais, tačiau skyrium gyvenančio tėvo ir motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti vaiko auklėjime nėra absoliuti, nes šia teise tėvai gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia vaiko interesų (LR CK 3.170). Kaip matyti iš bylos medžiagos 2006 06 15 Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu S. S. ir M. S. santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, pareiškėjai susitarė netrukdyti vienas kitam bendrauti su vaikais, ir dalyvauti jų auklėjime, nustatyta S. S. bendravimo su vaikais tvarka. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl neterminuoto tėvystės teisių apribojimo bei ginčija nutartį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas S. S. matytis su nepilnamečiais vaikais.

Vertinant apeliantės argumentus dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgtina į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodyta, jog apklausti nepilnamečiai šalių vaikai Erikas ir Marta nenori susitikti su tėvu, Marta bijo tėvo. Tačiau Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje taip pat nurodyta, jog šiuo metu Vaiko teisių apsaugos skyrius negali išsakyti galutinės nuomonės dėl tėvo valdžios apribojimo atsakovui, tik ieškovei pateikus į bylą rašytinius įrodymus, išklausę teismo posėdyje ieškovės, atsakovo pasiaiškinimų, liudytojų parodymų, po įrodymų ištyrimo, galės duoti galutinę išvadą dėl neterminuoto tėvo valdžios apribjoimo S. S. nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Ieškovės byloje pateikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas su nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas dėl Eriko ir M. S., patvirtinta konfliktiškus šalių santykius (b.l. 16-18, 23). Tačiau šiuo atveju tai nesudaro neginčijamo pagrindo maksimaliai apriboti tėvo teisę bendrauti su vaikais. Byloje duomenų apie ypatingai žalingą tėvo elgesį su nepilnamečiais vaikais nepateikta. Kita vertus, atsižvelgiant į tėvų tarpusavio santykių pobūdį, nėra paneigta, kad motina gali imtis vienokių ar kitokių priemonių, apsunkinant nepilnamečių vaikų ir tėvo bendravimą. Nesant akivaizdžių byloje duomenų ir įrodymų, kad atsakovas (tėvas) būtų sukėlęs grėsmę nepilnamečių vaikų sveikatai ar gyvybei ar kitokį žalingą tėvo elgesį nepilnamečių vaikų atžvilgiu, tai nereiškia, kad nepilnamečiai vaikai neturi teisės, o tėvas teisės ir pareigos bendrauti tarpusavyje. Tėvo pareiga neapsiriboja tik išlaikymo vaikui teikimu. Abu tėvai lygiomis teisėmis turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 str. 2 d.). Tėvams gyvenant skyrium vaiko bendravimas su tėvu itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl, teismo vertinimu, turi būti siekiama užtikrinti maksimalų tokio ryšio palaikymą ir plėtojimą. Nagrinėjamu atveju tėvų konflikto pasėkoje, be to pritaikius laikinąsias apsaugos priemones gali susiklostyti vaiko teisių požiūriu nepriimtina situacija, kai bendravimas su tėvu gali visiškai nutrūkti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos stadijoje, pilnai neištyrus visų bylos aplinkybių, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo maksimaliai apriboti tėvo teisę bendrauti su vaikais, atleisti šalis nuo pareigos siekti optimalios bendravimo tvarkos, priimtos šalims ir vaikams nustatymo, teismo sprendimo vykdymo.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Remiantis išdėstytų argumentų bei nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.