Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-04-01 · Civilinė byla Nr. e2-674-553/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-01
Bylos Nr.
e2-674-553/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02679-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Aldona Tilindienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Istpro“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-674-553/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02679-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Istpro“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „Finiens“ (toliau – ir atsakovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Reniva“.

2. Pareiškėja UAB „Istpro“ 2018 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į atsakovės bankroto administratorę, prašydama patvirtini jos 894 425,02 Eur finansinį reikalavimą, o 2019 m. kovo 20 d. pateikė patikslinimą, kuriuo padidino finansinio reikalavimo sumą iki 1 525 278,49 Eur ir nurodė, kad 1 003 259,66 Eur šio reikalavimo dalį sudaro atsakovės skola už darbus, 90 293,37 Eur – delspinigiai, ir 431 725,47 Eur – palūkanos.

Atsiliepimas

3. Atsakovės bankroto administratorė nesutiko su pareiškėjos nurodyta skolos suma, motyvuodama tuo, kad jos negali objektyviai patikrinti. Pažymėjo, kad pareiškėja pradiniame prašyme dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nurodė bendrą 894 425,02 Eur sumą, pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, patvirtiną abiejų bendrovių vadovų parašais, kuriame nurodytas skolos likutis – 894 425,02 Eur. Iš bendrovių 2012 m. gruodžio 3 d. sudarytos Statybos darbų rangos sutarties matyti, kad pareiškėja įsipareigojo savo priemonėmis, rizika ir atsakomybe atlikti visus statybinius darbus objektuose, esančiuose Justiniškių g. 64 ir Švitrigailos g. 40a, Vilnius. Nurodytos sutarties 6.1. punkte nustatyta, kad nepriklausomai nuo to, jog darbai priimti pagal atitinkamus tarpinius aktus, laikoma, kad visų darbų pagal šią sutartį pabaiga yra baigiamojo akto pasirašymas. Bankroto administratorė nurodė, kad pareiškėja nepateikė baigiamojo akto, kuris patvirtintų realų darbų pagal paminėtą sutartį atlikimą. Pažymėjo, kad pareiškėjos priskaičiuoti delspinigiai ir palūkanos yra neproporcingai dideli bei nepagrįsti, nes negalima tuo pačiu metu skaičiuoti ir netesybų (delspinigių), ir palūkanų, kurie atlieka baudinę prievolės neįvykdymo funkciją.

4. Pareiškėja atsiliepimu į atsakovės prašymą netvirtinti jos finansinio reikalavimo nurodė, kad bankroto administratorei buvo pateikti visi statybos rangos darbų atlikimą patvirtinantys dokumentai: 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutartis, lokalinės sąmatos, atliktų darbų aktai, PVM sąskaitos faktūros. Atliktų darbų realumą patvirtina ir faktas, kad administratorei pateiktų dokumentų duomenys buvo įtraukti į PVM deklaracijas, kurios buvo teikiamos Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI). Atsakovė atsiskaitymo terminą už atliktus statybos darbus yra pradelsusi daugiau kaip 5 metus, todėl prašoma patvirtinti delspinigių ir palūkanų suma nelaikytina nepagrįstai didele.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė patvirtini pareiškėjos 1 525 278,49 Eur finansinį reikalavimą UAB „Finiens“ bankroto byloje.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos pateiktoje 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutartyje nėra susitarta nei dėl konkrečių darbų, nei dėl termino, nei dėl darbų kainos. Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro išrašo teismas nustatė, kad objekte, esančiame Justiniškių g. 64, Vilnius, yra registruoti 5 pastatai, iš jų tik vienam – 3 573,94 kv.m. ploto administraciniam pastatui – registruota atsakovės nuosavybės teisė. Teismas pažymėjo, kad šio pastato kadastro duomenų nustatymo data – 1996 m. gruodžio 12 d., kad nėra jokių duomenų apie tai, jog šio pastato rekonstrukcijai būtų buvęs išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Teismas nurodė, kad pareiškėjos sudarytos dvi lokalinės sąmatos dėl nurodyto pastato darbų kainos 981 389,27 Eur sumai, nėra patvirtintos atsakovės.

7. Teismas nustatė, kad objektui, esančiam Švitrigailos g. 40A,Vilnius, sudaryta lokalinė darbų sąmata (darbų vertė pagal šią sąmatą išrašytuose darbų aktuose – 21 870,62 Eur) taip pat nėra atsakovės patvirtinta. Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad nurodytu objektu atsakovė disponuoja nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., pastatas skirtas kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis (bendras plotas – 4 643,82 kv.m.).

8. Teismas nustatė, kad Statybos rangos darbų sutartimi šalys sulygo, jog tarpiniai darbų atlikimo aktai nelaikomi galutiniu darbų kokybės patikrinimu, atitinkamų darbų rezultatų perdavimu užsakovui (sutarties 4.1.2 punktas); kad nepriklausomai nuo to, jog darbai yra priimti pagal atitinkamus tarpinius aktus, laikoma, kad visų darbų pagal šią sutartį pabaiga yra baigiamojo akto pasirašymas, su sąlyga, kad prieš jį pasirašant, yra išpildytos atitinkamos sąlygos – teisės aktų nustatyta tvarka rangovas atliko objekto statybos užbaigimo procedūras, yra išduotas užbaigimo aktas; objektas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip visiškai (100 procentų) baigtos statybos objektas užsakovo vardu ir perduoti visa tai patvirtinantys dokumentai bei kt.

9. Teismas nurodė, kad statybos darbų pagal paminėtą sutartį atlikimui buvo būtini statybą (rekonstrukciją) leidžiantys dokumentai: techniniai išpildomieji brėžiniai, projektiniai sprendiniai, nustatyti Statybos darbų reglamentuose, tačiau į bylą nurodyti dokumentai nebuvo pateikti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos nurodytu statybos laikotarpiu ji turėjo 3 darbuotojus. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjos pajėgumą atlikti pirmiau nurodytos apimties statybos darbus.

10. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė 2012 m. lapkričio 28 d. su UAB „Bordolina“ sudarytą Statybos rangos sutartį, kurioje nurodyta, jog pastaroji įsipareigojo atlikti remonto darbus objektuose, esančiuose Justiniškių g. 64 ir Švitrigailos g. 40a, Vilnius, taip pat 2012 m. liepos 16 d. su UAB „Grangeras“ sudarytą Statybos rangos sutartį dėl remonto darbų objektuose, esančiuose Justiniškių g. 64 ir Zietelos g. 3, Vilnius, atlikimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad nurodytoms bendrovėms yra iškeltos bankroto bylos, kad šios bendrovės nuo 2008 m. neteikė VĮ „Registrų centras“ privalomų finansinės atskaitomybės duomenų, kad nuo 2010 m. UAB „Bordolina“ nevykdė jokių bankinių operacijų, jos turtui buvo taikomi areštai, kad UAB „Grangeras“ nuo 2011-2012 m. neturėjo jokio turto, į kurį būtų buvę galima nukreipti skolininkų išieškojimus.

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikta 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutartis bei šios sutarties pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai – nėra tikri dokumentai, kad pareiškėja bei jos pasitelkti subrangovai nebuvo pajėgūs atlikti pirmiau paminėtose sutartyse nustatytus darbus, kad nurodytos bendrovės nebuvo pajėgios įsigyti remonto darbų atlikimui reikalingas statybines medžiagas, įrankius. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas pareiškėjos finansinį reikalavimą pripažino neįrodytu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Pareiškėja UAB „Istpro“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Šalių sudarytos Statybos rangos darbų sutarties teisėtumą patvirtina šio sandorio atitikimas CK 6.644 straipsnio 1 daliai, kuri nustato rangos sutarties apibrėžimą. Be to, CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, kol ji nėra pripažinta negaliojančia ar niekine teismine tvarka. Paminėtos teisės normos patvirtina, kad teismui nustačius faktą, jog tarp šalių buvo sudaryta Statybos rangos darbų sutartis, ir nesant byloje jokių duomenų, patvirtinančių apie šio sandorio negaliojimą, teismas iš esmės neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius rangos teisinius santykius.

12.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad paminėta sutartimi šalys nesusitarė nei dėl konkrečių darbų, nei dėl jų atlikimo termino, nei dėl darbų kainos. Tokia teismo išvada prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams (lokalinėms sąmatoms, atliktų darbų aktams, PVM sąskaitoms faktūroms, PVM deklaracijoms), taip pat CK 6.653 straipsnio 1 daliai, 6.198 straipsniui bei sutarties aiškinimo taisyklėms. Paminėtos dispozityvios teisės normos suteikia teisę šalims sutartyje nenurodyti statybos rangos darbų kainos. Teismas nukrypo nuo sutarties aiškinimo taisyklių, nes šalių valią ir tikruosius ketinimus dėl darbų kainos, jų apimties nepagrįstai ir formaliai siejo tik su sutarties tekstu, o ne su šalių tikraisiais ketinimais ir valia, kuriuos patvirtina į bylą pateikti duomenys.

12.3. Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2 straipsnio 1, 18 dalių, 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymo) 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies, 77-80 straipsnių 1 dalių. Nurodytos normos patvirtina, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, PVM deklaracijos nepatvirtina tarp šalių buvus rangos teisinius santykius. Esant galiojančioms Statybos rangos darbų sutartims ir šias sutartis lydintiems apskaitos dokumentams, teismas turėjo konstatuoti tarp šalių susiklosčiusius statybos rangos teisinius santykius.

12.4. Teismas nepagrįstai netaikė statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kurios nustato statytojo (užsakovo) pareigą ir atsakomybę už tam tikrų normatyvinių statybos dokumentų parengimą. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnyje nustatytos statytojo (užsakovo) pareigos patvirtina, kad įstatymo leidėjas pareigą parengti, turėti ir saugoti normatyvinius statybos dokumentus priskiria būtent statytojui.

12.5. Atsižvelgiant į tai, kad teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, pareiškėja yra priversta šioje proceso stadijoje pateikti papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad statytojas (užsakovas) dar iki Statybos rangos darbų sutarties sudarymo su pareiškėja sutartyje nurodytuose objektuose statybą galimai pradėjo inicijuoti, neturėdamas išduotų statybos leidimų, dėl ko Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 14 d. surašė UAB „Finiens“ savavališkos statybos aktą. Po nurodyto akto surašymo buvo pradėta statybos šiuose objektuose įteisinimo procedūra. Šią aplinkybę patvirtina Inspekcijos 2013 m. sausio 18 d. raštas bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 17 d. išduotas leidimas dėl statinio rekonstrukcijos. Už tokius statytojo atliktus teisės aktų pažeidimus pareiškėja nėra atsakinga.

12.6. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų – PVM deklaracijų bei 2020 m. sausio 14 d. „Konsauditas“ išvados, kurios pagrindu buvo įvertintas pareiškėjos ūkinės – finansinės veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Paminėti duomenys aiškiai pagrindžia ginčo statybos rangos darbų atlikimo faktą, jų apimtį bei kainos realumą ir pagrįstumą. Teismui neįvertinus nurodytų dokumentų, darytina išvada, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir paviršutiniškai.

12.7. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė tokias prielaidas kaip tariamas pareiškėjos, bendrovių „Bordolina“, „Grangeras“ nepajėgumas įvykdyti statybos rangos darbus, taip pat tariamas bankinių operacijų nebuvimas, siekiant įsigyti statybos darbams reikalingas statybos medžiagas, įrankius, nors tokių aplinkybių net neanalizavo bylos nagrinėjimo metu, todėl pareiškėja neturėjo galimybės pateikti atsikirtimus dėl nurodytų prielaidų nepagrįstumo.

12.8. Pareiškėjos turimais duomenimis, UAB „Bordolina“ 2012 m. sausio 1 d. dirbo net 93 darbuotojai, o 2013 m. sausio 1 d. – 80, 2014 m. sausio 1 d. – 35 darbuotojai, bankroto byla nurodytai bendrovei iškelta tik 2014 m. sausio 14 d. UAB „Grangeras“ 2012 m. sausio 1 d. dirbo 21 darbuotojas, 2013 m. sausio 1 d. – 53, 2014 m. sausio 1 d. – 88, 2015 m. sausio 2 d. – 81 darbuotojas, bankroto byla šiai bendrovei iškelta tik 2014 m. gruodžio 17 d. Aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu šioms bendrovėms buvo pritaikyti turto areštai, nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą.

12.9. Pareiškėja pati statybos rangos darbų neatliko, šiuos darbus atliko jos pasitelkti subrangovai, iš kurių nebuvo pagrindo reikalauti perteklinių dokumentų – įrodymų apie 2012 – 2014 m. laikotarpiu pirktas statybines medžiagas, įrankius.

12.10. Pažymėtina, kad tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Lupra“ 2013 m. rugsėjo 13 d. buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų, esančių Justiniškių g. 64, Vilnius, nuomos sutartis, kuri patvirtina, jog UAB „Finiens“, kaip nuomininkė, įsipareigojo įrengti ir perduoti laikinai valdyti ir naudotis patalpas, kurių plotas buvo tiksliai nustatytas pareiškėjai, jose atlikus ginčo statybos rangos darbus. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. birželio 12 d. patalpų priėmimo – perdavimo aktas, kuris pasirašytas pareiškėjai užbaigus statybos rangos darbus. Aplinkybė, kad po nurodytų darbų atlikimo patalpų plotas padidėjo patvirtina palyginamosios ortofotografinės nuotraukos, darytos 2009-2010 m., t. y. prieš ginčo darbų atlikimą, ir 2012-2013 m., t. y. po ginčo darbų atlikimo.

12.11. Atsižvelgiant į teismo netinkamai paskirstytą įrodinėjimo pareigą, taip pat netikslius skundžiamoje nutartyje nurodytus VĮ „Registrų centras“ duomenis, aplinkybes, kurios nebuvo ginčo nagrinėjimo dalykas, pareiškėjai šioje proceso stadijoje iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo klaidingas prielaidas.

Atsiliepimas

13. Atsakovė BUAB „Finiens“ atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo nepriimti su skundu pateiktų naujų įrodymų ir skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

13.1. Pareiškėja nagrinėjant ginčą nesugebėjo paaiškinti ir tiksliai nurodyti, kurių konkrečiai atliktų darbų apimtyje, t. y. pagal kuriuos darbus ir išrašytas sąskaitas, pareiškėjos pradinis 894 425,02 Eur finansinis reikalavimas išaugo iki 1 525 278,49 Eur. Pagal pareiškėjos pateiktus paskaičiavimus matyti, kad pirmoji sąskaita už atliktus darbus pagal Statybos rangos darbų sutartį buvo išrašyta 2012 m. gruodžio 30 d., o paskutinė – 2014 m. balandžio 30 d. Pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl anksčiau nesiėmė jokių veiksmų dėl tariamos skolos išieškojimo.

13.2. Pareiškėja nepateikė nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, kad ji būtų mokėjusi skunde nurodytiems subrangovams už atliktus statybos rangos darbus atsakovei priklausančiuose objektuose. Be to, teismas skundžiamoje nutartyje nurodė aplinkybes, kurios patvirtina, kad paminėti subrangovai neturėjo finansinių galimybių atlikti pareiškėjos nurodytus darbus.

13.3. Iš pareiškėjos pateiktų sutarčių su subrangovais matyti, kad jos buvo sudarytos anksčiau nei ginčo šalys sudarė Statybos rangos darbų sutartį.

13.4. Atsakovei iškėlus bankroto bylą, bendrovės dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratorei, tuo tarpu pareiškėja yra veikianti įmonė, kuri nuo 2011 m. neviešina savo finansinės atskaitomybės dokumentų, nors turi tokią prievolę. Pareiškėjai nevykdant šios pareigos nei teismas, nei bankroto administratorė negalėjo patikrinti aplinkybių, ar iš tiesų atsakovės finansinėje atskaitomybėje pareiškėja buvo apskaityta kaip bendrovės skolininkė su 1 003 259,66 Eur skola, kuri susidarė 2014 m. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo finansinio reikalavimo pagrįstumo.

13.5. Pareiškėja negali tuo pačiu metu skaičiuoti ir netesybų (delspinigių), ir palūkanų, kurios atlieka tą pačią baudinę funkciją už prievolės neįvykdymą. Be to, prašomos patvirtinti netesybos yra neproporcingai didelės ir nepagrįstos, todėl netvirtintinos visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15. Apeliacijos dalyką sudaro nutarties, kuria atsisakyta patvirtini pareiškėjos finansinį reikalavimą bendrovės „Finiens“ bankroto byloje, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. savavališkos statybos aktą, 2013 m. sausio 18 d. raštą dėl galimybės užbaigti projektavimo darbus ir leidimo rekonstruoti statinį išdavimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 17 d. leidimą rekonstruoti statinį, UAB „Creditinfo“ duomenis apie bendroves „Bordolina“ ir „Grangeras“, VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto išrašus, 2013 m. rugsėjo 13 d. tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Lupra“ sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, šios sutarties pagrindu sudarytą priėmimo – perdavimo aktą, pastato ortofotografines nuotraukas. Nurodytais dokumentais apeliantė siekia paneigti teismo išvadas dėl jos finansinio reikalavimo nepagrįstumo, prašo juos prijungti prie bylos ir vertinti sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

17. Pareiškėja 2020 m. kovo 31 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais atsikerta atsakovės atsiliepimo į skundą argumentams. Remdamasi CPK 42 straipsniu, prašo prijungti paaiškinimus prie bylos.

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Įvertinusi visų naujai pateiktų įrodymų sudarymo datas, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantė skunde nenurodė jokių priežasčių, dėl ko nepasinaudojo savo procesine teise ir pareiga pateikti pirmiau nurodytus dokumentus apygardos teismui, kuris jos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą nagrinėjo nuo 2019 m. balandžio mėnesio. Klausimas išnagrinėtas žodiniame teismo posėdyje. Viso proceso metu apeliantei atstovavo advokatė, todėl preziumuotina, kad tiek procesinės teisės ir pareigos, tame tarpe ir įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai), tiek proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis) apeliantei buvo žinomi. Nagrinėjamu atveju nesant CPK 314 straipsnio taikymo pagrindų, teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės kartu su skundu pateiktus naujus įrodymus.

20. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra skirtas pakartoti visos bylos nagrinėjimą iš naujo. Tai pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė, kurią reglamentuojančios taisyklės nustato tam tikrus ribojimus, nebūdingus procesui pirmosios instancijos teisme. Tai ne tik skirtingos bylos nagrinėjimo ribos, bet ir kitokia įrodymų pateikimo bei jų tyrimo apimtis (CPK 314, 320 straipsniai). Neabejotina, kad apeliantei, viso teisminio proceso metu atstovaujamai profesionalios teisininkės, apeliacinio proceso paskirtis bei bylos nagrinėjimo šiame procese taikylės buvo žinomos.

21. Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo pažymėtina, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja iš esmės pakartoja savo skundo argumentus, taip pat pasisako dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos jos skunde (dėl į finansinį reikalavimą įtrauktų netesybų pagrįstumo), atsisako šį dokumentą prijungti prie bylos ir vertinti, sprendžiant skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo klausimą.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

22. Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Bylose dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

23. Kita vertus, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

24. Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Nors bylose, susijusiose su bankroto teisiniais santykiais, teismo vaidmuo yra aktyvesnis, tai nereiškia, kad šios kategorijos bylose nesilaikoma rungimosi principo ir bendrųjų, paminėtų, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1053-823/2016).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė savo finansiniam reikalavimui pagrįsti į bylą pateikė 2012 m. gruodžio 3 d. su atsakove sudarytą Statybos rangos darbų sutartį, 2012-2014 m. laikotarpio PVM sąskaitas faktūras, PVM deklaracijas, 2016 m. birželio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, UAB „Konsauditas“ išvadą, 2012 m. su bendrovėmis „Grangeras“ ir „Bordolina“ sudarytas Statybos rangos sutartis, lokalines sąmatas, atliktų darbų aktus, skolos ir delspinigių paskaičiavimo lentelę. Apeliantė šiais dokumentais įrodinėjo, kad atsakovės naudai pagal Statybos rangos darbų sutartį atliko 1 003 259,66 Eur vertės pastatų, esančių Justiniškių g. 64, ir Švitrigailos g. 40A, Vilnius, rekonstrukcijos darbus, už kuriuos neatsiskaičiusi pastaroji įgijo pareigą sumokėti apeliantei ir 90 293,37 Eur delspinigius bei 431 725,47 Eur palūkanas. Įvertinęs paminėtus ir kitus bylos duomenis teismas sprendė apeliantei neįrodžius 1 525 278,49 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo. Tokią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutartimi šalys nesusitarė nei dėl darbų kainos, nei dėl darbų atlikimo terminų, kad apeliantė nepateikė statybą (rekonstrukciją) leidžiančių dokumentų, darbų užbaigimo akto, kad jos pasitelkti subrangovai nebuvo finansiškai pajėgūs atlikti paminėtų objektų rekonstrukcijos darbus, kad viešuose registruose nėra įregistruoti duomenys apie objektų rekonstrukciją (CPK 185 straipsnis).

26. Nesutikimą su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė pirmiausiai grindžia argumentais, kad 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutartis atitinka CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nustatytą šios sutarties definiciją, kad statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančios dispozityvios teisės normos leidžia šalims sutartyje nesusitarti nei dėl darbų kainos, nei dėl konkrečių darbų ar jų atlikimo termino, kurie gali būti nustatomi kitais būdais. Nagrinėjamu atveju atliktus darbus, jų kainą, apeliantės teigimu, įrodo į bylą pateikti dokumentai – PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų aktai ir kt. Kolegijos vertinimu, nurodyti skundo argumentai nepaneigia aptariamos teismo išvados teisėtumo.

27. Nei tai, kad Statybos rangos darbų sutartis atitinka CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nustatytą rangos sutarties sampratą, nei rangos teisinius santykius reglamentuojančių normų dispozityvumas savaime neįrodo, kad apeliantė atsakovės naudai paminėtos sutarties pagrindu atliko 1 003 259,66 Eur vertės statybos (rekonstrukcijos) darbus. Visų pirma, aptariamos sutarties 6.1 punktas nustatė, kad nepriklausomai nuo to, jog darbai priimti pagal atitinkamus tarpinius aktus, laikoma, kad darbų pagal šią sutartį pabaiga yra baigiamojo akto pasirašymas, su sąlyga, kad prieš jį pasirašant yra išpildytos visos žemiau išvardintos sąlygos – užbaigti visi darbai ir pasiektas darbų rezultatas, ištaisyti visi darbų trūkumai, perduotas energetinio naudingumo sertifikatas, užsakovui perduoti visi teisės aktų nustatyti ir (ar) reikiami darbų bei statinio dokumentai bei statybos užbaigimo aktas ir kt. Į bylą nebuvo pateikti nei baigiamasis aktas, nei dokumentai, patvirtinantys paminėtų sąlygų įgyvendinimą. Antra, tai, kad apeliantė pateikė kelis tarpinius darbų aktus ir visiškai nekonkretizuotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodoma už pastato remontą mokėtina atitinkama suma, taip pat atsakovės nepasirašytas lokalines sąmatas, nėra pakankami duomenys spręsti nei apie apeliantės atliktus darbus, nei apie jų kainą. Kolegijos vertinimu, tokių nekonkrečių dokumentų (Statybos rangos darbų sutarties, PVM sąskaitų faktūrų) sudarymas, leidžia spręsti apie sąmoningą šalių siekį įforminti nebūtas arba realios situacijos neatitinkančias ūkines operacijas. Tuo labiau kad apeliantė nepateikė statybos rangos darbų atlikimui ir užbaigimui reikalingų atitinkamų institucijų dokumentų, kad atlikti darbai nebuvo įregistruoti viešuosiuose registruose, kad nepateiki darbų atlikimui reikalingų įrangos ir medžiagų panaudojimą patvirtinantys įrodymai (CPK 185 straipsnis).

28. Nors skunde apeliantė teigia, kad atsakomybė už statybą leidžiančių dokumentų parengimą ir saugojimą tenka užsakovui, kad statybos rangos darbus atliko subrangovai, todėl ji neturi dokumentų, patvirtinančių darbų atlikimui reikalingos įrangos ir medžiagų įsigijimą, kolegija šiuos argumentus vertina nepagrįstais ir nepakankamais. Mažai tikėtina, kad atsakingai ir sąžiningai savo veiklą vykdantis verslo subjektas, suinteresuotas gauti atlyginimą už atliktus statybos rangos darbus, nedisponuotų šiuos darbus leidžiančiais atlikti dokumentais, taip pat neprašytų subrangovų pateikti įrodymus apie pastarųjų atliktus darbus (CPK 185 straipsnis). Kadangi apeliantė šiuo atveju nesielgė kaip atsakingas ir sąžiningas verslo subjektas, turi prisiimti dėl tokio savo elgesio kilusius padarinius.

29. Aplinkybė, kad teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje atskirai neaptarė apeliantės į bylą pateiktų PVM deklaracijų ir UAB „Konsauditas“ išvados, jog apeliantės pateiktuose dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos galimai vyko juose numatytomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas šių dokumentų nevertino kitų į bylą pateiktų įrodymų kontekste. Apie tai, kad teismas vertino nurodytus duomenis, leidžia spręsti aplinkybė, jog teismas savo iniciatyva kreipėsi į VMI dėl informacijos apie apeliantės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei PVM deklaracijų suteikimo. Kaip matyti iš VMI teismui 2019 m. lapkričio 13 d. pateikto atsakymo, mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti, kad teismo paklausime nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į atitinkamų mokestinių laikotarpių PVM deklaracijas ir PVM sumokėtas į biudžetą, nes nebuvo atlikti kontrolės veiksmai. Aptarti duomenys tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl apeliantės finansinio reikalavimo nepagrįstumo (CPK 185 straipsnis).

30. Skundo argumentai, kuriais apeliantė ginčija teismo išvadą dėl jos pasitelktų subrangovų pajėgumo įvykdyti statybos rangos darbus objektuose, esančiuose Justiniškių g. 64 ir Švitrigailos g. 40A,Vilnius, iš dalies grindžiami kartu su skundu pateiktais naujais įrodymais, kuriuos kolegija šios nutarties 17-19 punktuose išdėstytais motyvais atsisakė prijungti prie bylos, todėl dėl jų nepasisako. Nesutiktina su apeliante, kad teismo nustatytos aplinkybės, jog subrangovai nevykdė pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus viešo registro tvarkytojui, kad šioms bendrovėms buvo taikomi turto ir lėšų areštai, neturi reikšmės vertinant apeliantės ir subrangovų sudarytų Statybos rangos sutarčių realumą. Paminėti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad subrangos sutartys buvo pasirašytos dar prieš 2012 m. gruodžio 3 d. Statybos rangos darbų sutarties sudarymą, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie darbų atlikimui reikalingos įrangos ir medžiagų įsigijimą ir panaudojimą ir į kitus bylos duomenis, sudarė pagrindą apygardos teismui kritiškai vertinti apeliantės pateiktų subrangos sutarčių su UAB „Bordolina“ ir UAB „Grangeras“ įrodomąją galią (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina byloje esančius įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasAldona TilindienėVigintas Višinskis