Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovams advokatui Aisčiui Damulevičiui ir direktoriui Giedriui Šlekiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu telekonferenciniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Elitėja“ ieškinį atsakovei UAB „Elektrum Lietuva“ dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teismo sprendimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

10. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Elitėja“ ir atsakovė UAB ,,Elektrum Lietuva“ 2022 m. birželio 1 d. sudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 14530000003, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo tiekti elektros energiją ieškovės nurodytam objektui Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o ieškovė įsipareigojo už parduotą elektros energiją sumokėti Sutartyje nustatytomis sąlygomis (el. bylos apyrašas, b. l. 7–12). Sutartimi šalys nustatė fiksuotą elektros energijos kainą (0,18019 Eur už kWh) 3-jų metų laikotarpiui (nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d.). Sutarties specialiosiose nuostatose šalys nusimatė sąlygą, jog ,,Šalys turi teisę po 2023 m. liepos 1 d. susitarti dėl pakeitimų dėl elektros energijos kainos, nustatytos Sutarties I dalyje. Susitarimai dėl elektros energijos kainos pakeitimų turi būti sudaromi raštu bei ne vėliau nei likus 30 (trisdešimčiai) dienų iki numatomos pakeitimų įsigaliojimo dienos, taip pat ne dažniau kartą per kiekvienus šešis mėnesius“.

11. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl teisės, t. y. dėl ieškovės teisės reikalauti nutraukti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį bendrais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais. Ieškovė savo reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo grindžia atsakovės nesąžiningumu ir bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, t. y. Sutarties specialiosios nuostatos pažeidimu. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė savo reikalavimą įrodinėjo taip pat ir Sutarties šalių esmine nelygybe, t. y. pažeista Sutarties šalių interesų pusiausvyra. Ieškovė siekia nutraukti Sutartį teismo sprendimu, be kita ko, dėl to, jog atsakovė negalėtų ieškovės atžvilgiu taikyti Sutartyje įtvirtintos sankcijos – Sutarties sąlygų pakeitimo mokesčio, kuris lygus vidutinio vieno mėnesio mokesčio už elektros energiją, vidurkį paskaičiuojant įvertinus visų praėjusių mėnesių, tačiau ne daugiau nei 12, sąskaitas, sandaugai su skaičiumi ½ bei pilnų mėnesių, skaičiuojant nuo Sutarties nutraukimo dienos iki elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, skaičiumi.

12. Taigi, nagrinėjamu atveju šalys sudarė elektros pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nustatė fiksuotą elektros energijos pardavimo kainą 3-jų metų laikotarpiui, su galimybe po metų kainą peržiūrėti/pakeisti.

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Tinkamas įstatymo taikymas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismas tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

17. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovės nurodomas faktines aplinkybes sudarančias įrodinėjimo dalyką byloje (faktinį ieškinio pagrindą), darytina išvada, jog ieškovė savo reikalavimą kildina iš CK 6.217 straipsnio 4 dalies, kuri numato, kad nesant kitų pagrindų, sutartį galima nutraukti teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį.

18. Pažymėtina, kad tarp juridinių asmenų sudarytų sutarčių nutraukimui taikomos kiek kitokios taisyklės, nei tarp fizinių asmenų sudarytų sutarčių atžvilgiu. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.

19. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė). Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Nukentėjusi šalis negali tik formaliai remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio sutarties nutraukimo pagrindais kaip pretekstu nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 29 punktą; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023 33 punktą). Tačiau tai nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 71 punktas).

20. Sutarties nutraukimas yra išimtinė sutarties šalių teisių gynybos priemonė. Sutartis visada yra mažiausiai dviejų šalių susitarimas, taigi bet kokie vienos šalies veiksmai, peržengiantys šalių susitarimo nuostatų, taikytinų įprastinėmis sąlygomis, ribas, gali turėti neigiamų padarinių kitos šalies teisėtiems interesams, pažeisti jos teisėtus lūkesčius. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai. Akivaizdu, kad sutartinių santykių nutraukimas, nesant tam pakankamo ir teisėto pagrindo, nesilaikant įstatyme ar šalių susitarime nustatytos tvarkos, pažeistų kitos sutarties šalies, kuri taip pat turi sutartines teises bei pareigas ir privalo imtis priemonių joms tinkamai vykdyti, teises bei teisėtus interesus. Net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo sutartį, ji turi teisę tikėtis iš kitos sutarties šalies adekvataus, t. y. įstatyme ar sutartyje nustatyto, reagavimo į sutarties pažeidimą, bet ne „siurprizinio“ elgesio. Juolab tai pasakytina apie sutartiniuose santykiuose galimas situacijas, kai vienai iš šalių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tampa nenaudinga ar neįmanoma vykdyti sutartį ir tenka ieškoti teisinių priemonių sutarties sąlygoms pakeisti ar iš viso nutraukti sutartį, net ir tuo atveju, kai kita šalis ją vykdo tinkamai.

21. Sutarties nutraukimas, kaip kraštutinė sutarties šalies teisių gynimo priemonė, griežtai reglamentuotas įstatyme. Paprastai sutartis gali būti nutraukiama teismo tvarka (CK 6.217 straipsnio 4 dalis), t. y. teismas yra tas arbitras, kuris patikrina, ar sutarties nutraukimas yra proporcinga sutarties šalies teisių gynimo priemonė, ar reikalavimas nutraukti sutartį yra pagrįstas, teisėtas ir sąžiningas, ar sutarties nutraukimo padariniai neiškreips sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyros. Vienašališkai nutraukti sutartį galima tik įstatyme nustatytais atvejais, visų pirma siejamais su esminiu sutarties teisių pažeidimu, taip pat šalių sutartyje iš anksto aptartais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Taigi teisė vienašališkai nutraukti sutartį paprastai atsiranda kitai šaliai sutartį iš esmės pažeidus. Tačiau net ir esant esminiam sutarties pažeidimui, ji negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos.

22. Pažymėtina, kad Sutarties šalių teisė vienašališkai nutraukti Sutartį numatyta Sutarties Bendrųjų nuostatų 6 dalyje. Tačiau Sutarties šaliai nusprendus vienašališkai nutraukti Sutartį joje numatytais atvejais, išskyrus Sutarties Bendrųjų nuostatų 6.5.1 papunktyje numatytą atvejį, kai pirkėjas iš esmės pažeidžia Sutartį, tokia šalis įgyja pareigą sumokėti kitai šaliai Sutarties sąlygų pakeitimo mokestį, t. y. sumokėti netesybas. Minėta ieškovė siekia nutraukti Sutartį ne Sutartyje nustatyta tvarka, tačiau teismo sprendimu dėl esminio Sutarties pažeidimo, tuo pačiu netaikant Sutartyje numatytos sankcijos – nemokant Sutarties sąlygų pakeitimo mokesčio (netesybų). Paminėtina, jog ieškovė Sutarties Pagrindinių nuostatų ir Bendrųjų nuostatų sąlygų, numatančių Sutarties atsisakančios (Sutartį nutraukiančios) šalies pareigą kitai šaliai sumokėti Sutarties sąlygų pakeitimo mokestį, t. y. sumokėti Sutartyje numatytas netesybas, neginčija teisėtumo požiūriu, todėl teismas dėl to nepasisako.

23. Sprendžiant dėl pagrindų nutraukti Sutartį dėl atsakovės kaltės, t. y. dėl esminio Sutarties pažeidimo, atsižvelgtina į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, reikšmingus nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas, kt.).

24. Nagrinėjamu atveju įvertinęs Sutarties turinį, taip pat šio sprendimo 13 punkte nurodyto šalių susirašinėjimo turinį, teismas neturi pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovės teiginį, jog atsakovė netinkamai ir (ar) nesąžiningai bendradarbiavo (derėjosi) su ieškove dėl elektros energijos kainos sumažinimo ir tokiu būdu pažeidė Sutartį, t. y. nevykdė Sutarties specialiųjų nuostatų sąlygos. Atsakovė su tokia ieškovės pozicija nesutinka, teigdama, jog Sutarties specialiosiose nuostatose šalys susitarė dėl teisės abiejų šalių sutarimu pakeisti elektros energijos kainą, tačiau minėtose nuostatose jokiu būdu nėra įtvirtinta atsakovės pareiga bet kokiu atveju sumažinti ieškovei elektros energijos kainą.

25. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

26. Minėta, Sutarties specialiosiose nuostatose, numatančiose, jog ,,Šalys turi teisę po 2023 m. liepos 1 d. susitarti dėl pakeitimų dėl elektros energijos kainos, nustatytos Sutarties I dalyje. Susitarimai dėl elektros energijos kainos pakeitimų turi būti sudaromi raštu bei ne vėliau nei likus 30 (trisdešimčiai) dienų iki numatomos pakeitimų įsigaliojimo dienos, taip pat ne dažniau kartą per kiekvienus šešis mėnesius“, šalys susitarė dėl galimybės anksčiau nustatyto laiko, t. y. iki 2025 m. birželio 30 d., peržiūrėti Sutartyje užfiksuotą elektros energijos kainą, nemokant Sutarties sąlygų pakeitimo mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė Sutartimi įsipareigojo tam tikrą laikotarpį (3 metus) taikyti ieškovei fiksuotą elektros energijos tarifą, t. y. įsipareigojo minėtu laikotarpiu nedidinti elektros kainos, taip pat į tai, jog minėtą sąlygą pasiūlė būtent ieškovė, ši aplinkybė byloje nebuvo ginčijama, laikytina, jog minėta sąlyga buvo nustatyta ieškovės naudai, t. y. joje numatyta galimybė būtent sumažinti elektros kainą bei sutartinės sankcijos taikymo. Aiškinant minėtos sąlygos turinį, konstatuotina, kad joje vartojamas žodžių junginys „turi teisę“ reiškia ne ką kitą, bet būtent teisę šalims susitarti dėl mažesnio, tačiau abiem šalims priimtino tarifo. Todėl ši sąlyga negali būti aiškinama per atsakovės pareigą besąlygiškai sumažinti elektros energijos kainą nuo 2023 m. liepos 1 d.

27. Minėta iš šio sprendimo 13 punkte nurodyto šalių susirašinėjimo matyti, kad šalys Sutarties specialiųjų nuostatų pagrindu derėjosi dėl nuo 2023 m. liepos 1 d. elektros energijos kainos sumažinimo, atsakovė buvo pasiūliusi mažiausią elektros kainą – 0,15930 Eur už kWh, taikant šios kainos fiksavimą 3-ims metams, t. y. iki 2026 m. birželio 30 d. (el. bylos apyrašas, b. l. 23), tačiau ieškovė su tokia kaina ir kainos fiksavimo laikotarpiu nesutiko, reikalaudama taikyti 0,14 Eur už kWh elektros energijos kainą, kuri siūloma naujiems abonentams. Šalims po derybų nepriėjus bendro sutarimo, laikytina, kad šalys tinkamai įgyvendino Sutarties specialiosiose nuostatose numatytą sąlygą.

28. Tuo pačiu nesutiktina su ieškovės pozicija, jog atsakovė, įgyvendinama Sutarties specialiosiose nuostatose numatytą sąlygą, elgėsi nesąžiningai bei pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė su ieškove 2023 m. gegužės mėnesį pakankamai intensyviai bendradarbiavo derantis dėl elektros kainos nuo 2023 m. liepos 1 d. pakeitimo (sumažinimo), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė sutarties šalies bendradarbiavimo pareigą. Taip pat nesutiktina, jog atsakovė buvo nesąžininga derantis dėl nuo 2023 m. liepos 1 d. taikytinos elektros energijos kainos. Pažymėtina, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsakovės nesąžiningumą įrodinėjo Nord Pool Spot – elektros energijos pardavimų biržos kainų išklotine už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. (el. bylos apyrašas, b. l. 67). Ieškovė teigimu, atsakovė buvo nesąžininga derybų metu, kadangi siūlė ieškovei elektros energijos kainas, vos ne dvigubai didesnes nei Nord Pool biržoje.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog šalys Sutartį sudarė tuo metu, kai elektros energijos išteklių rinką buvo ištikusi krizė dėl Rusijos karo prieš Ukrainą ir tuo pagrindu Rusijai taikomų sankcijų. Kaip matyti iš byloje pateiktos Nord Pool Spot – elektros energijos pardavimų biržos kainų išklotinės, Sutarties sudarymo metu elektros kaina Nord Pool biržoje siekė 0,48039 Eur už kWh. Pažymėtina, jog iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad elektros kaina Nord Pool biržoje nurodoma be pridėtinės vertės mokesčio ir kitų Lietuvoje numatytų mokesčių. Nors atsakovė neįrodinėjo galutinės abonentams tiekiamos elektros energijos kainos sandaros, tačiau, kita vertus, šios aplinkybės nebuvo byloje kilusio ginčo įrodinėjimo dalykas. Taigi, iš ieškovės pateiktos Nord Pool Spot – elektros energijos pardavimų biržos kainų išklotinės matyti, kad Sutarties sudarymo metu abi šalys prisiėmė tam tikras rizikas, susijusias su Europoje kilusia elektros energijos išteklių krize, kuri nulėmė elektros energijos kainų nestabilumą (nenuspėjamumą) nuo 2022 m. Taip pat iš minėtos išklotinės matyti, kad laikotarpiu iki 2022 m. gruodžio 31 d. Sutartyje fiksuota elektros energijos kaina buvo naudinga būtent ieškovei, kuomet elektros kaina Nord Pool biržoje gerokai viršijo Sutartyje nustatytą kainą. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėtu atsakovei nepalankiu laikotarpiu pastaroji Sutartį vykdytų netinkamai. Paminėtina ir tai, jog priešingai nei teigia ieškovė, šiuo metu aplinkybės, lėmusios 2022 m. elektros energijos išteklių rinkos krizę, nėra visiškai išnykusios, o geopolitinė situacija pasaulyje atvirkščiai yra dar labiau paaštrėjusi, todėl negali būti eliminuojama tikimybė, kad elektros energijos išteklių krizė Europoje gali pasikartoti. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad sudarydamos Sutartį abi šalys prisiėmė lygiavertę riziką dėl kainų elektros energijos išteklių rinkoje pokyčių sūpuoklės principu, todėl abi šalys Sutarties galiojimo metu randasi vienodoje padėtyje, t. y. vienodai rizikuoja. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė nesutikdama taikyti ieškovei elektros energijos kainą, kurią ji siūlo naujiems abonentams, kurie sutartis sudaro pagal esamą, o ne buvusią situaciją, elgėsi nesąžiningai arba kad tokia padėtis pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nepagrįstai galutinę elektros energijos tiekimo vartotojui (plačiąja prasme) kainą sieja su Nord Pool biržos kaina, į kurią, kaip minėta, nėra įskaičiuoti papildomi mokesčiai. Be to, paminėtina, kad Sutarties sudarymo metu ieškovė, kaip juridinis asmuo, kuriam taikomas aukštesnis elgesio standartas, Sutarties sudarymo metu turėjo valios laisvę pasirinkti tiek elektros tiekėją, tiek elektros energijos kainos struktūrą, t. y. taikyti fiksuotą kainą atitinkamam laikotarpiui ar taikyti kintamąją kainą susietą su Nord Pool biržos kaina. Ieškovė teise pasirinkti tiekėją ir kainos struktūrą pasinaudojo, taip pat pasinaudojo teise derėtis dėl konkrečios sutarties sąlygų, ką patvirtina aplinkybė, jog būtent ieškovės reikalavimu Sutartis buvo papildyta specialiosiomis nuostatomis, todėl laikytina, kad ieškovė laisva valia prisiėmė ir riziką susijusią su savo pasirinkimu.

30. Sprendžiant dėl Sutarties nutraukimo teismo sprendimu tuo pagrindu, jog ieškovei šiuo metu Sutartis tapo ekonomiškai nenaudinga, t. y., pavyzdžiui, ieškovei įvykdyti sutartį tapo sudėtingiau nei atsakovei, arba ieškovė iš esmės negauna tai ko tikėjosi, arba ieškovei Sutarties vykdymas tapo nebeaktualus ar nuostolingas, pažymėtina, jog ieškovė iš esmės neįrodė nei vieno iš minėtų pagrindų. Ieškovė Sutarties ekonominį nenaudingumą įrodinėja vienintele aplinkybe, jog ieškovė savo produkcijos gamybai naudoja labai didelius elektros energijos kiekius (nuo 200 000 kWh per mėn.) (el. bylos apyrašas, b. l. 67–87), todėl esant neigiamam balansui tarp Sutartyje numatytos ir Nord Pool biržoje esančios elektros kainos, ieškovė patiria papildomus finansinius nuostolius, susijusius su suvartotos elektros energijos kaštais, kitaip tariant dėl to didėja ieškovės vykdomos veiklos sąnaudos ir atitinkamai mažėja pelningumas. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog ieškovė šiuo metu nutraukusi Sutartį galėtų sudaryti naują elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį kainos požiūriu palankesnėmis sąlygomis ir tokiu būdu sumažinti savo veiklos sąnaudas ir padidinti pelningumą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovei Sutarties vykdymas ekonomiškai tapo nebenaudingas, beprasmiškas. Pažymėtina, jog akivaizdu, kad kuo daugiau ieškovė pagamina savo produkcijos, tuo daugiau ieškovė gauna pajamų, tame tarpe ir pelno, todėl vien ta aplinkybė, jog ieškovė perka elektrą už didesnę nei Nord Pool biržoje esančią kainą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokia Sutartis ieškovei yra ekonomiškai nenaudinga – nuostolinga, kadangi ieškovės išlaidos yra proporcingos pagamintos produkcijos kiekiui. Įvertinus į šalių sutartinių santykių praeitį (istoriją), į Sutarties sudarymo metu egzistavusias rizikas, kurias abi šalys vienodai prisiėmė, į tai, jog atitinkamu laikotarpiu su Sutarties vykdymu susijusius nuostolius buvo prisiėmusi ir atsakovė, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovės mokama sutartinė kaina už elektrą pažeidžia šalių lygiateisiškumo, pusiausvyros ar proporcingumo principus.

31. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė aplinkybės, kad atsakovė yra pažeidusi Sutartį, juolab padariusi esminį Sutarties pažeidimą, taip pat teismas nenustatė kitų sutarties nutraukimo teismo sprendimu pagrindų, numatytų CK 6.217 straipsnyje. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, neužkerta kelio ieškovei ginti savo teises kitais civilinėje teisėje įtvirtintais būdais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1–2 d.).

33. Nagrinėjamu atveju ieškovė už ieškinį sumokėjo 219,00 Eur žyminio mokesčio (el. bylos apyrašas, b. l. 26). Duomenų apie kitas bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas ieškovė ir atsakovė nepateikė.

34. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovė nėra pateikusi duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas.

35. Nagrinėjant civilinę bylą, teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.