Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl aprūpinimo patalyne ir jos būklės atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, atitinkamai dezinfekuojamas, netinkamas iš karto nurašomas, todėl pareiškėjos teiginiai, kad jos laikymo laikotarpiu čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas neatitinka tikrovės. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl to, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius drabužius, neturi teisinio pagrindo.

Dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo atsakovas nurodė, kad įstaigoje nebuvo gauta nei pareiškėjos, nei kitų asmenų prašymų suteikti jiems ilgalaikių pasimatymų, todėl jos argumentai atmestini.

Pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėja nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikoma sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėja nurodė, kad kamerose, kuriose ji buvo laikoma, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (81-96 b. l.), iš kurių matosi, kad 2018 m. kovo 19 d. grįžtamosios kontrolės metu buvo patikrinta ir pareiškėjos laikymo kamera Nr. 81, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2018 m. gegužės mėn., nustatyta, kad šioje kameroje lempos naudojamos su gaubtais, t.y., pašalinti ankstesnių patikrinimų metu nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto pažeidimai (88-89 b. l.). 2018 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 69, kurioje pareiškėja buvo laikoma 2017 m. gruodžio mėn., atlikti dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros matavimai, nustatyta, kad šie parametrai atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – šviestuvai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų), kameroje vizualiai matomo pelėsio nėra (90-92 b. l.). 2018 m. balandžio 23 d. buvo patikrintos pareiškėjos laikymo kameros Nr. 71 ir 109, nustatyta, kad santykinės oro drėgmės rodikliai abejose kamerose, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 109 atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 71 oro temperatūra nustatyta žemesnė kaip 18°C, o dirbtinė apšvieta – 106 lx, kai turi būti 200 Lx, – pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktai, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, techniškai netvarkingi įrenginiai (lempos be gaubtų) ir vizualiai matomas pelėsis nustatyti kameroje Nr. 71 (93-96 b. l.). Kameroje Nr. 71 pareiškėja buvo ištisai laikoma nuo 2017-12-11 iki 2018-03-20 bei nuo 2018-05-14 iki 2018-05-24, o kameroje Nr. 109 – nuo 2018-03-20 iki 2018-05-02 ir nuo 2018-05-24 iki 2018-06-07 (43-47 b. l.). Taigi atliktų patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjos teiginius dėl šalčio, pelėsio, drėgmės, netinkamo patalpos apšvietimo kamerose Nr. 69 ir 109, tačiau pateikti įrodymai patvirtino, kad kameroje Nr. 71, kurioje pareiškėja buvo laikoma net 111 dienų, per žema oro temperatūra, per maža dirbtinė apšvieta, pelėsis, techniškai netvarkingi įrenginiai; pastarasis pažeidimas nustatytas ir kameroje Nr. 69. Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjos gyvenamosios kameros Nr. 81 temperatūros, drėgmės, dirbtinio apšvietimo atitikimo higienos normos reikalavimams, pelėsio nebuvimo, o 2018-03-19 patikrinimo metu užfiksuoti tik higienos normos pažeidimų dėl lempų naudojimo be gaubtų pašalinimai, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (54-56 b. l.) matosi, kad 2017 metų birželio mėn. buvo remontuojama pareiškėjos laikymo kamera Nr. 109, remonto metu nuvalytos ir perdažytos lubos ir sienos, išklijuotos plytelės, pastatytas klozetas, sumontuota nauja sanitarinio mazgo pertvara. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėja kameroje Nr. Nr. 71 buvo laikoma pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, kameroje Nr. 69 – pažeidžiant nurodytos higienos normos 12 punkto reikalavimus, ir kameroje Nr. 81 – pažeidžiant higienos normos 14, 16 ir 39 punkto reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėja nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankami užtikrinti kultūros, sporto, kūrybos ir kiti renginiai, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Atsakovas į bylą pateikė 2018-06-20 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-1221 (78 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką, R. B. buvo suteikta galimybė išeiti į treniruoklių salę bei dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (69-73 b. l.), iš kurios matosi, kad pagrindinės užimtumo formos Šiaulių TI yra suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai, kurie įtraukiami į socialinės reabilitacijos skyriaus darbo planus. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Pareiškėjos skundo teiginys dėl netinkamo užimtumo organizavimo abstraktus, nedetalizuotas, nesusietas su ja pačia, pareiškėja nenurodo, kad ji prašė, bet jai nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, naudotis biblioteka, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjos teisė į užimtumą.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint pasikviesti prižiūrėtoją tenka ilgai belsti į duris. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (77 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pati pareiškėja), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjai būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jos teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su ja pačia, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjai dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėja nurodo, kad asmeniniu rūbus teko skalbti pačiai, o sąlygų džiovinti nebuvo. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Į bylą pateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas bei 2015-11-02 tvarkos aprašo papildymas (61-68 b. l.), kur nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad Šiaulių TI sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, Šiaulių TI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo ir džiovinimo įranga (2 skalbimo mašinos ir viena džiovyklė), vedamas „Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas“ (81-83, 84-85 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėja kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jos asmeninius drabužius ar patalynę, kad pareiškėja neturėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje, todėl pareiškėjos skundas dalyje dėl to, jog jai nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisinis reglamentavimas nenumato džiovyklų įrengimo kamerose, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl negalėjimo kamerose džiovinti drabužius taip pat atmestinos.

Pareiškėja nurodo, kad per 3 mėnesius gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančia teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 redakcija patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), pagal kurį pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam nuteistajam, kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenys išduodami tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant rašytiniam jų prašymui; laikoma, kad asmuo yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo aprūpinti jį higienos reikmenimis pateikimo dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ar išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai nuteistasis nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede „Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ nurodyta, kad suimtieji gali įsigyti ir turėti įvairių higienos priemonių, tame tarpe ir tualetinio popieriaus. Pareiškėja nenurodo, kad ji buvo nemoki ir raštu prašė išduoti jai tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, iš įrašų pareiškėjos asmeninėje sąskaitoje matosi, kad tualetinis popierius jai buvo išduotas - 2017-12-08 – 1 vnt., 2017-12-27 – 3 vnt. (74-75 b. l.), todėl pareiškėjos pretenzijos dėl tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, tačiau nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjos laikymo kamerose buvusių baldų, konkrečiai imant, ar pareiškėjos laikymo kamerose buvo spintelės asmeniniams daiktams susidėti, veidrodžiai, o iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (50-53 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja (Nr. 69, 71, 81 ir 109) yra tik stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, todėl darytina išvada, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos būtiniausiais baldais, konkrečiai imant, spintelėmis daiktams susidėti, veidrodžiais, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėja galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėja nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos tinkamai pasinaudoti tualetu, teismo posėdžio metu paaiškino, kad kameros Nr. 109 sanitariniame mazge nebuvo užuolaidos, jos teko reikalauti, todėl patyrė pažeminimą, kitose kamerose sanitariniai mazgai buvo aptverti, su užuolaidomis.

Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (48-49 b. l.) matosi, iš kokios medžiagos pagaminta sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija (OSB arba mūrinė) ir jos aukštis, pažymėta, kad kamerose Nr. 81 bei 109 yra ir užuolaidos, o pažymoje apie 2017 metais atliktus remonto darbus nurodyta, kad birželio mėnesį kameroje Nr. 109 sumontuota nauja sanitarinio mazgo pertvara, pastatytas klozetas (54-56 b. l.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą, į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tam, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjos teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas.

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, Šiaulių TI stengiasi moteris pagal galimybę talpinti į kameras, kuriose yra vandens šildytuvai, kameroje Nr. 109 , kurioje buvo laikoma peraiškėja, karštas vanduo buvo. Pareiškėja pati patvirtina, kad kartą per savaitę jai buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė (90-92 b. l.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmestinos, kaip nepagrįstos, tuo labiau, kad kameroje Nr. 109 karštas vanduo buvo.

Pareiškėja nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba tik po daugkartinių prašymų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu vertino ir pareiškėjų skunduose nurodytus faktus dėl kenkėjų buvimo kamerose, taip pat nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimo, naikinimo vykdymą, buvo nustatyta, kad kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, vedamas kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnalas, profilaktiniai darbai atliekami periodiškai (81-83, 84-85, 86-87 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjos teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jos laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jos prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėja nurodo, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpinta patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei, taip pat higienos reikmenų paketas, kuriame yra rankšluostis. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. balandžio 4 d., 2017 m. gegužės 11 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimų metu (81-83, 84-85, 86-87 b. l.), nustatė kad Šiaulių TI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas švarus, dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija; švarūs skalbiniai laikomi jiems skirtoje švarioje vietoje, atskirai nuo nešvarių. Taigi patikrinimo rezultatai paneigia pareiškėjos teiginius dėl čiužinių būklės, byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos neišdavimo pareiškėja būtų kreipusis į Šiaulių TI administraciją, skundusis dėl to, ar kad būtų išreiškusi pageidavimą naudotis savo patalyne, o iš įrašų pareiškėjos aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis matosi, kad patalyne ir rankšluosčiais ji buvo aprūpinta, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl čiužinių būklės, patalynės ir rankšluosčių trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėja nurodo, kad dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kilokalorijų, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo, maistas buvo dalinamas nesilaikant higienos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjai Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėja tokių duomenų taip pat nepateikia, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba, tikrindama asmenų skundus dėl neužtikrinamų fiziologinių mitybos normų, išduodamo maisto kokybės Šiaulių TI, dėl jo energetinės vertės, esminių teisės aktų pažeidimų nenustatė (97-106 b. l.), taigi nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų ir maitinimo tvarkos laikymosi.

Pareiškėja nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jos sveikata, dėl per žemos oro temperatūros kamerose buvo peršalusi, susirgo pūslės uždegimu, dėl netinamo maisto skaudėjo skrandį, dėl oro trūkumo kamerose sausėjo oda. Iš įrašų pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje (107 b. l.) matosi, kad pareiškėja buvimo Šiaulių TI laikotarpiu ne kartą skundėsi gerklės skausmu, rėmeniu, odos bėrimu, kitais negalavimais, buvo konsultuojama medikų, gydoma vaistais, ir ta aplinkybė, kad ji visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjos sveikatos pablogėjimą ir jai objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų, konkrečiai – higienos normos reikalavimus atitinkančių kamerų.