- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-09
- Bylos Nr.
- e2S-1651-273/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07617-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- S. M. E.
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. ir 2018 m. birželio 18 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. e2-14981-1041/2018 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei S. M. E. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. M. kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus su ieškiniu atsakovei S. M. E. prašydamas nustatyti šalių nepilnamečių dukrų L. R. V. M. (gim. (duomenys neskelbtini) ) ir L. M. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisti iš atsakovės kiekvienai dukrai po 200 Eur išlaikymą mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki jų pilnametystės, pradedant nuo 2018 m. gegužės 1 d., pervedant išlaikymo pinigus į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą banke, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir paskiriant ieškovą tvarkyti išlaikymo lėšas uzufrukto teise; priteisti iš atsakovės 1 200 Eur išlaikymo įsiskolinimą už trijų mėnesių laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d.; ir nustatyti atsakovės bendravimo su dukromis tvarką.
2. Ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikiną dukrų gyvenamąją vietą su ieškovu iki teismo sprendimo priėmimo. Prašymą grindė tuo, jog šiuo metu dukrų gyvenamoji vieta nėra nustatyta nei su vienu iš tėvų, atsakovė yra užsienio valstybės pilietė ir bet kuriuo metu gali išsivežti dukras iš Lietuvos, ieškovas galės gauti didesnes socialines garantijas, jei dukrų gyvenamoji vieta bus nustatyta su juo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi ieškovo ieškinį priėmė ir nustatė atsakovei 20 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė ir įpareigojo ieškovą per 10 dienų nuo nutarties gavimo pateikti įrodymus, kad vaikai į Lietuvą buvo išvežti teisėtai.
4. Teismas atmesdamas ieškovo prašymą, konstatavo, kad ieškovas neįrodė abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
5. Teismas nustatė, kad šalių nepilnametės dukros su ieškovu Lietuvoje gyvena nuo 2018 m. vasario mėnesio, o iki tol jos gimė ir gyveno Airijoje (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 29 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo). Pasisakydamas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog šalių dukros būtų išvežtos teisėtai ir nuo jų išvežimo nėra praėję daugiau kaip vieneri metai, kad teismas turėtų teisę nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl dukrų gyvenamosios vietos nustatymo Lietuvoje. Teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti ištirtos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Pasisakydamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės – teismas nurodė, kad ieškovo prašymo ir ieškinio dalykas sutampa, todėl teismas negali spręsti klausimų, į kuriuos turi būti atsakyta galutiniu teismo sprendimu išnagrinėjus bylą iš esmės.
6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsakovei paliko nenagrinėtą ir išaiškino ieškovui, kad ieškinys yra teismingas Airijos Respublikos teismui.
7. Teismas konstatavo, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti visų ieškinio reikalavimų.
8. Teismas nustatė, kad šalių dukros Lietuvoje negyvena ir ieškovas turėjo atsakovės leidimą laikinai išvežti dukras iš Airijos į Lietuvą iki 2018 m. birželio 5 d. įskaitytinai, be to, yra gautas atsakovės prašymas grąžinti dukras į Airijos Respubliką. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes konstatavo, kad vaikai yra pagrobti ir Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Teismo vertinimu jurisdikciją nagrinėti šiuos reikalavimus turi Airijos teismas, nes vaikai Lietuvoje negyvena (Briuselis II bis 8 str. 1 d.) ir negalima prorogacija, nes motina (atsakovė) aiškiai pareiškė nesutikimą su Lietuvos jurisdikcija (Briuselis II bis 12 str. 3 d.).
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismai taip pat neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta. Nagrinėjamu atveju atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra taip pat Airijoje, ji tik laikinai buvo davusi sutikimą ieškovui išvežti vaikus iš Airijos Respublikos ir prašo vaikus grąžinti atgal. Minėtų ieškinio reikalavimų teismingumas Lietuvos teismui negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo (bent jau iki 2018 m. vasario mėn. buvo, kuomet vaikai laikinai buvo atvežti į Lietuvą) ir vaikų įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl asmens statuso; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes, remiantis teismo valstybėje (Lietuvos Respublikoje) galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu Briuselis II bis), Lietuvos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų.
III. Atskirųjų skundų argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
10. Atskirajame skunde dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutarties ieškovas prašė minėtą nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:
1.1. Šalių ir jų dukrų gyvenamoji vieta buvo Airijoje;
1.2. Nėra pagrindo grąžinti dukras atsakovei pagal Hagos konvenciją. Atsakovė dėl dukrų grąžinimo privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą;
1.3. Yra abi sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: nėra duomenų, kad ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir atsakovei neteisėtai išvežus dukras į užsienį, galimai palankus ieškovui teismo sprendimas gali tapti neįvykdomas.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutarties atsakovė nepateikė.
Šalies argumentai
12. Atskirajame skunde dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. nutarties ieškovas prašė panaikinti 2018 m. birželio 18 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams iš esmės. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:
3.1. Teismas pažeidė nepilnamečių vaikų interesus, netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, tarptautinius teisės aktus ir nukrypo nuo teismų praktikos;
3.2. Teismas rėmėsi atsakovės elektroniniu laišku, kuris neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų;
3.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų patvirtinančių, kad ieškovo ir jo dukrų pastovi gyvenamoji ir darbo vieta nuo 2018 m. vasario mėnesio yra Lietuvoje. Šalių dukros turi Lietuvos pilietybę;
3.4. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vaikų grąžinimo;
3.5. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-7-443-969/2016 aiškinimu, tačiau šioje byloje situacija yra kita. Ieškovas parsivežė vaikus į Lietuvą ir apie vaikų išvežimą informavo Vaiko teisių apsaugos tarnybą TUSLA, todėl teismingumas turi būti nustatomas pagal nuolatinę vaikų gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pagal Reglamento Briuselis II bis 9 straipsnio 1 dalį vaikui teisėtai persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą ir įgijus ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją;
3.6. Vaikai yra Lietuvos piliečiai, todėl teismas turėjo spręsti dėl prorogacijos taikymo.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. nutarties atsakovė prašė ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o 2018 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą ir iš ieškovo priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
4.1. Šalių nepilnametės dukros iki 2018 m. vasario 12 d. gyveno Airijoje, o ne Lietuvoje. Leidimas laikinai išvežti dukras į Lietuvą ieškovui buvo duotas iki 4 mėnesių laikotarpiui, tai yra iki 2018 m. birželio 12 d. ir yra pasibaigęs;
4.2. Ieškovas iki 2018 m. vasario 12 d., tai yra iki išvykimo į Lietuvą, gyveno ir dirbo Airijoje. Su Lietuva jo nesieja jokie nei gyvenamosios vietos, nei darbiniai saitai. Ieškovas jokio nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi, yra registruotas darbo biržoje;
Šalies argumentai
4.3. Ieškovo teiginiai apie atsakovės psichotropinių medžiagų vartojimą, nestabilią būseną, nesaugią dukrų aplinką yra deklaratyvūs. Iki dukrų išvežimo nebuvo nustatyti jokie netinkamo su jomis elgesio atvejai;
4.4. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad dukrų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Airijoje, o Lietuvoje. Vaikams teisėtai persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą ir įgijus ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją. Nepilnametės dukros buvo neteisėtai išvežtos iš Airijos ir byloje nėra jokių duomenų apie nepilnamečių dukterų nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje;
4.5. Ieškinio padavimo metu ieškinio reikalavimas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą buvo teismingas Airijos teismams, kadangi ieškinys Kauno apylinkės teisme gautas 2018 m. gegužės 8 d., t. y. nepraėjus trijų mėnesių terminui;
4.6. Nėra visų privalomų sąlygų prorogacijos taikymui, nes atsakovė nėra pritarusi Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
Dėl ieškovo rašytinių atsikirtimų ir papildomų įrodymų priėmimo
15. Ieškovas pateikė atsikirtimus į atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus bei papildomus rašytinius įrodymus apie nepilnamečių dukrų papildomą ugdymą ir Kauno apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.
16. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Minėtos įstatymo nuostatos taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.).
17. Ieškovo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai gali būti reikšmingi bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Apeliacinės instancijos teisme vertinant pirmosios instancijos teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu teisėtumą ir pagrįstumą, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai neturi reikšmės. Ieškovo 2018 m. rugsėjo 14 d. pateikti rašytiniai atsikirtimai pasibaigus atskirojo skundo pateikimo terminui, pagal savo turinį laikytini atskirojo skundo papildymu.
18. Atsižvelgęs į tai apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktus rašytinius atsikirtimus ir papildomus įrodymus atsisako priimti.
Dėl civilinės bylos teismingumo
19. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Nagrinėjama byla yra su tarptautiniu elementu, kurioje ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos ar Airijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų – dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo.
20. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovo ir jų nepilnamečių dukrų nuolatinė gyvenamoji vieta iki 2018 m. vasario 12 d. buvo Airijoje. Atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Ieškovas yra Lietuvos, o atsakovė Airijos piliečiai. Šalių dukros yra gimusios Airijoje, tačiau turi ir Lietuvos pilietybę. Ieškovas nuo 2018 m. vasario 12 d. kartu su nepilnametėmis dukromis gyvena Lietuvoje. Atsakovė 2018 m. vasario 5 d. yra davusi ieškovui rašytinį sutikimą keturiems mėnesiams, t. y. iki 2018 m. birželio 5 d., išvežti dukras į Lietuvą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešė, kad Tarnyboje 2018 m. rugpjūčio 21 d. yra gautas Airijos centrinės institucijos persiųstas atsakovės prašymas pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) dėl galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką išvežtų šalių nepilnamečių dukrų grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Airiją.
21. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo teismingumo taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), o dėl ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).
22. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje, tačiau reglamentas „Briuselis II bis“ nustato ir specialiąsias teismingumo taisykles. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).
23. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovo ieškinys atsakovei dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo Kauno apylinkės teisme yra gautas 2018 m. gegužės 14 d. Tiek ieškinio padavimo metu, tiek ir jo priėmimo dieną (2018 m. gegužės 15 d.) šalių vaikų teisėto buvimo vieta buvo Lietuvoje, kadangi laikotarpis, kuriam atsakovė leido išvežti vaikus, dar nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai iš Airijos buvo išvežti teisėtai 2018 m. vasario 12 d., todėl ieškinio padavimo dieną ankstesnės vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Airijos teismai jau buvo praradę jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą, kadangi nuo teisėto vaikų persikėlimo į Lietuvą buvo praėję daugiau kaip trys mėnesiai. Pagal Reglamente „Briuselis II bis“ 9 straipsnio 1 dalį, vaiko teisėto persikėlimo iš vienos valstybės į kitą atveju, buvusios vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismas tris mėnesius nuo vaiko persikėlimo išlaiko jurisdikciją. Nagrinėjamu atveju Airijos teismai jurisdikciją išlaikė iki 2018 m. gegužės 12 d.
24. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties 2018 m. birželio 18 d. priėmimo dieną atsakovės duotame leidime išvežti vaikus į Lietuvą nustatytas terminas (iki 2018 m. birželio 5 d.) jau buvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad atsakovė pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją kreipėsi dėl vaikų grąžinimo, dėl bylos teismingumo turi būti sprendžiama vadovaujantis Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio, numatančio jurisdikciją vaikų grobimo atvejais, nuostatomis. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal Reglamento 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.
25. Nagrinėjamu atveju jurisdikciją Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio pagrindu išlaiko Airijos teismai, kadangi atsakovei pareiškus reikalavimą dėl vaikų grąžinimo, nėra tenkinama šio straipsnio a) punkto sąlyga, o taip pat nėra tenkinama ir b) punkto sąlyga, nes vaikai nėra pragyvenę Lietuvoje vienerių metų nuo to momento, kai atsakovei tapo žinoma vaikų buvimo vieta. Šiuo konkrečiu atveju minėtas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. vasario 5 d. atsakovės leidimo išvežti vaikus į Lietuvą davimo dienos.
26. Atskirajame skunde yra keliamas klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams vaikų ir ieškovo turima Lietuvos Respublikos pilietybe.
27. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, aiškindamas minėtas Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a) ir b) punktų nuostatas, nurodė, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas.
28. Nagrinėjamoje byloje yra tenkinama tik viena iš trijų privalomų prorogacijos sąlygų - Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a) punkto prorogacijos sąlyga, atsižvelgiant į šalių vaikų turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovei aiškiai išreiškus nepritarimą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai tiek pirmosios instancijos teismui siųstame elektroniniame laiške, tiek ir atsiliepime į atskirąjį skundą, privaloma Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b) punkto sąlyga netenkinama. Tai konstatavus netirtina kita tame pačiame punkte numatyta privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – ar bylos teismingumas Lietuvos teismams labiausiai atitinka vaiko interesus. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šioje byloje Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies pagrindu.
29. Ieškinio reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Išlaikymo reglamente nustatytomis teismingumo taisyklėmis. Pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnį, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
30. Nagrinėjamoje byloje reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra pareikšti kartu su reikalavimais dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Ieškovo pareikštų reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas: Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, o į Lietuvą vaikai buvo išvežti laikinai, turint atsakovės leidimą tam tikram laikotarpiui, kuris jau yra pasibaigęs; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl asmens statuso; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes, remiantis teismo valstybėje (Lietuvos Respublikoje) galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“), Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų, nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo.
31. Apibendrinant konstatuotina, kad jurisdikcija nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio pagrindu priklauso Airijos Respublikos teismams. Minėtų reikalavimų jurisdikcijos prorogacija Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies pagrindu Lietuvos Respublikos teismams negalima. Pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio nuostatas, ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo taip pat nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Aukščiau nurodytoms aplinkybėms paaiškėjus bylos nagrinėjimo metu, ieškovo ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
32. Skundžiama 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo dėl laikinos iki teismo sprendimo priėmimo vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu dėl to, kad ieškovas neįrodė abiejų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
33. Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė yra ta, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikiamas tam teismui, kuris pagal teismingumo taisykles nagrinės ieškinį. Teismas, kompetentingas nagrinėti ieškinį, yra kompetentingas spręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai nuo to, ar prašymas paduodamas kartu su ieškiniu ar ne. (CPK 147 str. 1 ir 3 d.).
34. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimų, akivaizdu, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismui. Tokiu atveju nebelieka teisinio pagrindo apeliacine tvarka vertinti laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo netaikytos, nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, nes šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių teisinių pasekmių. Todėl apeliacinis procesas pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl skundžiamos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties turi būti nutrauktas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).
Dėl bylos procesinės baigties
35. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, iš esmės teisingai nusprendė dėl civilinės bylos jurisdikcijos, todėl teisėtai bei pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą. Naikinti 2018 m. birželio 18 d. nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
36. Nagrinėjamoje situacijoje skundžiama 2018 m. gegužės 15 d. nutartis nelaikytina apeliacinio apskundimo objektu, nes šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių teisinių pasekmių. Todėl apeliacinis procesas pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl skundžiamos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Dėl vienos skundžiamos nutarties ieškovo atskirąjį skundą atmetus, o dėl kitos nutarties apeliacinį skundą nutraukus, laikytina, kad procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme yra priimtas atsakovės naudai, todėl atsakovė turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų savo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nutraukti apeliacinį procesą pradėtą pagal ieškovo A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.