Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-15 · Administracinė byla Nr. I-439-279/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-15
Bylos Nr.
I-439-279/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00168-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
A.K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-439-279-2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00168-2017-2

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Aistei Kuliavcevaitei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A.K. (toliau – ir pareiškėjas, ir A.K.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir policijos įstaiga, ir atsakovės atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė), atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Visagino PK areštinės kamerose nuo 2014-01-01 iki 2016-02-01 buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tvirtino, kad areštinės kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atviras, neatskirtas sienele nuo kameros durų, todėl tualetu buvo priverstas naudotis matant į kameras įeinantiems pareigūnams, o tai žemino jo orumą. Tvirtino, kad buvo per mažas pasivaikščiojimo kiemas, vienu metu buvo vedami pasivaikščiojimui asmenys iš trijų-keturių kamerų. Pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtas stogelis nuo lietaus ar sniego, todėl tekdavo vaikščioti per lietų ar sniegą. Pareiškėjas nurodė, kad tomis dienomis, kai jis iš Visagino PK areštinės būdavo etapuojamas prieš pietus, jam išduodavo tik sausą davinį, kurio sudėtis neatitiko vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vidutinio kiekio. Teigė, kad jis neturėdavo teisės paskambinti artimiesiems ar apsipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Tvirtino, kad dėl tokių Visagino PK areštinėje buvusių netinkamų ir žmogaus orumą žeminančių sąlygų jis patyrė diskomfortą, pažeminimą, sutriko jo psichologinė būsena, miegas, dėl ko jam ne kartą teko kreiptis į gydytoją ir psichologą, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-5).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu ( b.l.17-21) prašė A. K. skundą atmesti. Utenos AVPK tvirtino, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-02-01 Visagino PK areštinėje nėra. Pažymėjo, kad Visagino PK nuo 2016-01-01 buvo uždarytas.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašė skundą atmesti, o 2014 metų laikotarpiui, per kurį pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose Nr.2, Nr. 3, Nr. 8, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 12, Nr. 13 pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2016 m. vasario 3 d., su dviem ar trimis asmenimis. Nurodė, kad kamera Nr. 2 yra laikino sulaikymo kamera, kurioje suimtieji talpinami etapavus juos iš kitų įstaigų, joje vyksta daiktų ir asmens patikrinimas. Suimtieji, pabuvę joje apie 1-3 val., paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerose yra 2-3 lovos, stalas, kėdutės, spintelės, įrengtas sanitarinis mazgas, atskirai įrengtas praustuvas. Pažymėjo, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara, vietoje unitazo – tupykla. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Visose Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų užimamas plotas apie 1,02-1,04 kv. m. Utenos AVPK areštinės kamerose policijos pareigūnų stebėjimas per kameros „akutę“ vyksta periodiškai kas 10-15 min. vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 38 punkto nuostatomis. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje yra įrengti 2 kiemeliai, vienas-33,64 m ² ploto , kitas- 3,86 m ² ploto, dažniausiai į juos pasivaikščioti išvedami dviejų- trijų kamerų asmenys, ne mažiau kaip 1 kartą po 1 val. per dieną. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje higienos normos nereglamentuoja, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje nepagrįsti. Kiemeliuose stogų nuo lietaus nėra įrengta, tačiau asmenys per lietų pasivaikščioti nevedami. Pažymėjo, kad Utenos AVPK su VšĮ „Kretingos maistas“ 2014-08-20 yra pasirašęs sutartį, pagal kurią, Utenos AVPK užsakius pateikti maisto davinį, pritaikytą kelionei, VšĮ „ Kretingos maistas“ tiekė sunormuotą, išdalintą porcijomis, supakuotą maistą, atitinkantį numatytus reikalavimus, normas bei energetinę vertę. Nusiskundimų nebuvo gauta. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 5-V-356 ,,Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ nėra numatyta, kad areštinėse privalu įrengti taksofoną ir parduotuvę, todėl pareiškėjo reikalavimai, kad nėra areštinėje parduotuvės ar galimybės paskambinti, nepagrįsti. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje susirgo, patyrė traumų ar pan.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Utenos AVPK pareigūnų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK Visagino PK areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., atlyginimo. Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK pateikė rašytinius duomenis apie tai, kad pareiškėjas į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas 2014 m. kovo 3 d. ir periodiškai joje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 3 d., duomenų, kad minėtų laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Visagino PK areštinėje nėra. Šie duomenys teismui nekelia jokių abejonių, nes kitų duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2016 m. vasario 1 d., buvo laikomas Utenos AVPK Visagino PK areštinėje nėra.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamoje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-850/2010,2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011ir kt.). CK 1.124 straipsnyje įtvirtinta ieškinio senaties samprata, pagal kurią, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.PagalCK1.127straipsnio1dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime išreiškė prašymą pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, jį laikant Utenos AVPK areštinėje nuo 2014 -03-03 iki 2014-03-24 taikyti ieškinio senatį (b. l. 48).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinės kameroje Nr.13 buvo laikomas nuo 2014-03-03 iki 2014-03-04, kameroje Nr. 11- nuo 2014-03-04 iki 2014-03-10, kameroje Nr. 12- nuo 2014-03-19 iki 2014-03-24 (b. l. 88-100) . Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2017 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus trims metams nuo laikotarpio 2014-03-03 iki 2014-03-24 pabaigos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Utenos AVPK areštinės kamerose sąlygų, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aptariamos senaties termino taikymą reguliuojančios teisės normos (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintinos svarbiomis, senaties termino praleidimą sąlygojusiomis, priežastimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014). Teismastaip pat pažymi, kad pareiškėjas valios dėl senaties termino atnaujinimo neišreiškė. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, sprendžiama, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje 2014 m. nebuvo tokio masto, kad patirdamas juos, nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų siekęs pasinaudoti teismine ir neteismine pažeistų teisių gynyba. Nenustačius, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių, t. y. nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-03-03 iki 2014-03-24 ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už minėtą laikotarpį taikomas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, norint kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis nustatomas teismo pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250straipsnio2dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos bylai turinčios reikšmę aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A520-1168/2013).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualusŽmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimasPeers prieš Graikiją (pareiškimo Nr.28524/95)).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t.t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A756-2072/2013).

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės ( toliu- Veiklos taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos Higienos norma HN 37:2009 (toliau – ir Higienos normas HN 37:2009) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos Higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir Higienos normas HN 134 :2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, visų pirma, savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., t.y. neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Vadovaujantis Utenos AVPK byloje pateikto atsiliepimo (b. l. 2-5) ir Asmenų paskirstymo į kameras išrašų duomenimis (b. l. 78-87), nustatyta, kad pareiškėjas A. K. 2015 metais Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2015 m. balandžio 01 d. 15 val. 46 min. iki 2015 m. balandžio 01 d. 17 val. 13 min. kameroje Nr. 3 (17,08 kv. m) dviese, nuo 2015-04-01 17 val. 13 min. iki 2015-04-07 8 val. 30 min. kameroje Nr. 12 (16,29 kv. m.) trise, nuo 2015-07-01 14 val. 34 min. iki 2015-07-08 10 val. 43 min. kameroje Nr. 11 ( 16,96 kv. m. ) trise, nuo 2015-07-15 12 val. 31 min. iki 2015-07-15 14 val. 19 min. kameroje Nr. 8 ( 17,29 kv. m.) dviese, nuo 2015-07-15 14 val. 19 min. iki 2015-07-22 11 val. 27 min. kameroje Nr. 10 (18,4 kv. m.) trise. Pareiškėjas 2016 metais Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2016-01-13 11 val. 57 min. iki 2016-01-18 10 val. 26 min. kameroje Nr. 8 (17,29 ) trise, nuo 2016-01-27 15 val. 02 min. iki 2016-02-03 11 val. 32 min. kameroje Nr.3 (17,08 kv. m.) trise.

Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, susijusius su pareiškėjo laikymu Utenos AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu, taip pat atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktus duomenis dėl Utenos AVPK areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo užimamo ploto apie 1,02 kv.m.-1,04 kv. m., teismas sprendžia, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų.

Sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo nuo 2016-01-13 11 val. 38 min. iki 2016-01-13 11 val. 57 min. laikino sulaikymo kameroje Nr. 2 (16,81 kv. m.) dviese, atsižvelgiama į Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553, 39.5 punkto nuostatą, pagal kurią, asmuo, laikinai (procesiniams veiksmams atlikti) pristatytas iš policijos areštinės ar kitų laisvės atėmimo vietų, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol asmuo bus išvežtas į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau kaip 5 valandas (neįskaičiuojamas laikas, kai buvo atliekami procesiniai veiksmai) uždaromas į laikino sulaikymo patalpas. Atsižvelgiant tai, jog teisės aktai nenustato ploto normos reikalavimo vienam asmeniui, laikomam policijos areštinės laikino sulaikymo patalpoje, tačiau pagal minėtųjų Reikalavimų 32.1. punktą, laikino sulaikymo patalpos bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kvadratiniai metrai bei įvertinus byloje nustatytus duomenis, kad Utenos AVPK areštinėje esančios laikino sulaikymo patalpos Nr. 2 plotas yra 16,81 kv. m (b. l. 18), teismas sprendžia, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinės laikino sulaikymo patalpoje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų tokio tipo patalpoms taikytino ploto reikalavimų.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat teigė patyręs ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kuris, pasak pareiškėjo, buvo atviras, neatskirtas sienele nuo kameros durų, todėl tualetu buvo priverstas naudotis, matant į kameras įeinantiems pareigūnams, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Areštinių veiklos taisyklių 6 punktas numato, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos HN37:2009 20 punktas įtvirtino reikalavimą sanitarinio mazgo įrengimui, pagal kurį areštinės kameroje esantis sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 125 cm pertvaromis (b. l. 19), tačiau sprendžiant dėl pareiškėjo privatumo užtikrinimo jam naudojantis sanitariniu įrenginiu, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Nagrinėjamo pareiškėjo nusiskundimo aspektu aktuali EŽTT praktika, pagal kurią privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (anglų kalba – minimumrights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d.sprendimasbyloje AleksandrMakarovprieš Rusiją, pareiškimoNr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d.sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimoNr. 41558/05). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtiesiems (nuteistiesiems) besinaudojant tualetu, jie gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-2567-662/2016). Utenos AVPK nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose buvo sudarytos sąlygos uždengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d.sprendimas byloje Hirstprieš Jungtinę Karalystę, pareiškimoNr. 74025/01).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymuNr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija) nustato į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Minėtosios Instrukcijos 38 punktas įtvirtina reikalavimą vykdyti policijos areštinėje laikomų asmenų periodišką stebėjimą. Vadovaujantis atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, Utenos AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtas „akutes“ periodiškai stebimi kas 10-15 minučių (b. l. 10-11). Tačiau teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigia pareiškėjo teiginių, kad jam besinaudojant sanitariniame mazge įrengtu tualetu, jis buvo matomas areštinėje dirbusių pareigūnų.

Atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 125 cm sienele nuo likusio kameros ploto nelaikytinas pakankamu ir užtikrinančiu asmens privatumą. Nagrinėjamu aspektu esant konkretiems pareiškėjo nusiskundimams dėl privatumo pažeidimo ne tik nuo kitų kartu su pareiškėju kameroje laikomų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, Utenos AVPK nepateikus duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėją laikant Utenos AVPK areštinėje jo teisė naudotis tualetu privačiai buvo pažeista.

Neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas kildina iš jo teisės į pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje tinkamo įgyvendinimo. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemeliuose trukdavo trumpiau nei vieną valandą, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži , kadangi vienu metu buvo vedami pasivaikščiojimui asmenys iš trijų-keturių kamerų. Pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtas stogelis nuo lietaus ar sniego, todėl tekdavo vaikščioti per lietų ar sniegą.

Higienos normos HN37:2009 16-17.4 punktai nustatė reikalavimus policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustatė reikalavimų kiemelių įrengimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matoma, kad Higienos norma HN 37:2009 neįtvirtino reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų dydžiui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo dydžio laikytini nepagristais.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte numato, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Taisyklių 54 punktą, policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 55 punkto nuostatą, pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui kasdien buvo suteikta galimybė 1 valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimų kiemelyje, per lietų asmenys pasivaikščioti nebuvo vedami. Iš A. K. Asmens kortelės išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 25-58 ) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ( b. l. 59-77) nustatyta, kad pareiškėjas buvo išvedamas pasivaikščioti šiomis dienomis : 2015-04-02 9 val. 59 min., 2015-04-03 12 val. 23 min., 2015-04-05 8 val. 18 min., 2015-07-15 15 val.23 min, 2015-07-02 13 val. 10 min., 2015-07-04 10 val. 11 min., 2015-07-08 9 val.40 min., 2015-07-20 14 val. 44 min., 2016-01-15 9 val. 43 min., 2016-01-17 9 val. 16 min., 2016-01-28 8 val.38 min., 2016-01-29 8 val. 28 min., 2016-01-30 11 val. 19 min., 2016-01-31 9 val. 53 min., 2016-02-01 11 val. 42 min., 2016-02-01 13 val. 35 min.

Pareiškėjas atsisakė pasivaikščioti: 2015-07-03 9 val. 41 min., 2015-07-05 9 val. 14 min. 2015-07-06 9 val. 4 min., 2015-07-16 13 val. 36 min., 2015-07-17 10 val. 38 min., 2015-07-18 9 val. 48 min., 2015-07-19 9 val. 31 min., 2015-07-21 9 val. 26 min., 2016-01-13 13 val. 57 min., 2016-02-02 9 val. 10 min.,

Įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemeliuose trukdavo trumpiau nei vieną valandą, tekdavo pasivaikščioti per lietų ar sniegą, jų konkrečiai nedetalizavus, t. y. nenurodžius, kada konkrečiai pasivaikščiojimai truko trumpiau nei vieną valandą, ar teko vaikščioti per lietų ar sniegą, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti 1 valandą gryname ore buvo užtikrinta tinkamai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl netinkamos kokybės bei per mažo kiekio maisto. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo galimybės gauti daugiau maisto, jog galėtų kompensuoti jo trūkumą, be to, Utenos AVPK areštinėje nebuvo parduotuvės, kurioje jis būtų galėjęs jo nusipirkti, neturėjo galimybės paskambinti.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 9 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką įtvirtino Areštinių veiklos taisyklių IX skyriaus nuostatos. Pagal minėtųjų taisyklių 59 punkto nuostatas, asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Šių taisyklių 60 – 61 punktuose numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka; asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Taisyklių 62 punktas įtvirtina reikalavimą, jog policijos areštinėje laikomi asmenys maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų).

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad maitinimo paslaugos Utenos AVPK areštinėje laikomiems asmenims teikiamos pagal Utenos AVPK ir VšĮ „Kretingos maistas“ 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-1831/514 (toliau – ir Maitinimo paslaugų sutartis), pagal kurią maitinimo paslaugas teikianti įstaiga įsipareigojo tokias paslaugas teikti vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu ir kitais galiojančiais, su maisto ruošimu, transportavimu, pateikimu susijusiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais (Maitinimo paslaugų sutarties 6 ir 15.2 punktas); pagamintą (paruoštą naudoti) maistą į Utenos AVPK areštinę pateikti savo sąskaita ir galimybėmis pagal iš anksto suderintą valgiaraštį tris kartus per parą, kiekvieną kalendorinę dieną (įskaitant išeigines ir šventines dienas) pagal grafiką (pusryčiai – iki 7 val. 30 min., pietūs – iki 12 val. 30 min.; vakarienė – 18 val. 30 min.). Minėtos sutartie 15.15 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja paslaugos gavėjui atskirai užsakius, pateikti maisto davinį, pritaikytą kelionei ( sunormuotas, išdalintas porcijomis, supakuotas maistas ( sumuštiniai, sausainiai, karštas gėrimas paslaugų gavėjo termose ir pan.) , atitinkantis pateiktus maistui reikalavimus ir normas, energetinę vertę, bei pritaikytas vartojimui ne maitinimo vietoje ( konvojavimo metu ir pan.). Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad minėtoji sutartis nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai.

Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs nusiskundimus dėl tinkamo maitinimo neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareikšdamas nusiskundimą dėl Utenos AVPK areštinėje netinkamai užtikrinto maitinimo, pareiškėjas jo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir dėl kokių priežasčių, pareiškėjo nuomone, Utenos AVPK areštinėje teikiamas maistas buvo netinkamos kokybės ir per mažo kiekio, ar netinkamos kokybės ir per mažo kiekio maistas buvo teikiamas visą ginčo laikotarpį ar tik tam tikrais laikotarpiais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisės aktai nenustato reikalavimo policijos areštinėje įrengti parduotuvę ar taksofoną.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas kokybės ir kiekybės reikalavimus atitinkantis maitinimas, šių teiginių išsamiau nepaaiškinus bei nedetalizavus, nėra pagrindo pripažinti, kad Utenos AVPK nevykdė pareigos pareiškėjui užtikrinti teisės aktuose nustatytą maitinimą, taip pat ir tai, kad ją vykdė netinkamai.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos apskrities VPK Areštinėje sąlygų (teisės naudotis tualetu privačiai pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (jo teisė buvo pažeista 32 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinės kamerose poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Utenos apskrities VPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A.K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A.K. ( a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė