Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria atmestas apelianto skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos Almos Gusienės 2024 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-1838-2024, kuriuo T. G. pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 423 straipsnio 1 dalyje, 432 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bauda, paliktas galioti, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-1838-2024 T. G. nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, 432 straipsnio 1 dalį – galutine subendrinta 430 Eur bauda bei jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) 9 (devyniems) mėnesiams dėl to, kad jis, 2023 m. gegužės 7 d., 17 val. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, vairavo motociklą YAMAHA MT 125 ABS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo nesuvaldęs nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies, atsitrenkė į savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvorą. Motociklą vairavo nedėvėdamas šalmo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovas prašo netenkinti T. G. skundo, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-325-859/2024. Pažymėta, jog apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie Vilniaus miesto apylinkės teismui nebūtų buvę žinomi ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamoje nutartyje bei kurie leistų nors kiek suabejoti apylinkės teismo išvadomis, todėl Institucijos atstovo vertinimu, tenkinti apelianto skundą ir keisti skundžiamą nutartį nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, administracinių nusižengimų padarymo faktu bei padarytomis išvadomis dėl T. G. pripažinimo kaltu pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, 432 straipsnio 1 dalį. Apelianto įsitikinimu, įvykis įvyko privačiame sklype, bet ne (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis važiavo keliu. Be to, sklypo vieta, kurioje motociklas atsitrenkė į tvorą, neatitinka Lietuvos Respublikos kelių įstatyme įtvirtinto kelio apibrėžimo. Žala dėl minėto įvykio taip pat niekam nebuvo padaryta. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas prašo administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

6. Apygardos teismas, įvertinęs skunde išdėstytus argumentus dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ANK 651 straipsnio 3 dalis). ANK 651 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog, apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad, šiuo atveju, apeliantas skunde nurodo, jog teismo posėdžio metu, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, galėtų įrodyti K. elektroninio parašo tikrumą ir tai, kad jis vadovavosi tikra oficialia informacija. Apygardos teismo vertinimu, tokie apelianto teiginiai neleidžia daryti išvados, jog asmuo teismo posėdžio metu pateiktų naujus įrodymus ar nurodytų naujas byloje paaiškėjusias aplinkybes. Be to, skunde nenurodoma dėl kokios priežasties planuojamų įrodymų apeliantas neturėjo galimybės pateikti kartu su apeliaciniu skundu, t. y. T. G. tik abstrakčiai aiškino, jog tokius duomenis pateiktų teismo posėdžio metu. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas, tokį T. G. apeliaciniame skunde pateiktą paaiškinimą, kad jis ruošiasi į bylą pateikti duomenis, vertina kaip nemotyvuotą, dėl to nėra pagrindo administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kitų priežasčių dėl kurių būtų tikslinga bylą nagrinėti žodiniame posėdyje apeliaciniame skunde nepateikta.

7. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taipogi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

8. Apygardos teismas įvertinęs skundo argumentus sutinka su T. G. teiginiais, jog administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas pažeidžiant ANK 608 straipsnio nuostatas, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisines pasekmes apeliantui sukėlė Institucijos 2024 m. sausio 17 d. nutarimas, apie kurio nagrinėjimą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo pranešta tinkamai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas dalyvavo administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime, t. y. byla buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, T. G. pateikė rašytinį paaiškinimą dėl įvykio, kuris buvo vertinamas priimant Institucijos nutarimą. Be to, būtent minėtą institucijos nutarimą apeliantas ir turėjo galimybę skųsti pirmosios instancijos teismui, todėl nagrinėjamu atveju sutiktina su apylinkės teismo pozicija, kad apeliantui nebuvo užkirsta galimybė ginti savo teises.

9. T. G. Institucijos 2024 m. sausio 17 d. nutarimu pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, 432 straipsnio 1 dalį nubaustas galutine 430 Eur bauda bei jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) 9 (devyniems) mėnesiams už tai, kad 2023 m. gegužės 7 d., 17 val. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, vairavo motociklą YAMAHA MT 125 ABS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo nesuvaldęs nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies, atsitrenkė į savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvorą. Motociklą vairavo nedėvėdamas šalmo. Skundžiama nutartimi teismas pripažino, jog šiais veiksmais T. G. padarė anksčiau paminėtus administracinius nusižengimus.

10. Pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, neturinčių teisės vairuoti transporto priemones asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo 300 (trijų šimtų) iki 560 (penkių šimtų šešiasdešimt) eurų. ANK 423 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 9 (devynių) mėnesių iki 1 (vienų) metų. Pagal ANK 432 straipsnio 1 dalį, naudojimosi saugos diržais, vaikų ūgiui ir svoriui pritaikytomis atitinkamos grupės sėdynėmis, motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams ir (ar) keleiviams nuo 30 (trisdešimt) iki 50 (penkiasdešimt) eurų. Taigi, asmenį traukiant administracinėn atsakomybėn pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, ANK 432 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti bent vieną iš paminėtų alternatyvių požymių.

11. Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo matyti, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad jis, sėsdamas ant motociklo, buvo be šalmo, tačiau apeliantas nesutinka su jam inkriminuotais administraciniais pažeidimais bei teigia, jog motociklo kelyje jis nevairavo, norėjo tik pasimokyti vairuoti motociklą jo kaimynui priklausančiame žemės sklype. Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pažymi, kad ši T. G. pateikta įvykio versija nepaneigia to, jog Institucijos nutarimu apeliantas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Nors skunde teigiama, kad vieta, kurioje įvyko įvykis, neatitinka Lietuvos Respublikos kelių įstatyme numatyto kelio apibrėžimo, kadangi apeliantas judėjo motociklu iš sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog vien tik gramatinis šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateikto apibrėžimo aiškinimas, jog kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui (kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme) nepaneigia fakto, kad asmuo padarė eismo įvykį, dėl ko jam buvo taikyta administracinė atsakomybė.

12. Pažymėtina, jog priešingai nei skunde nurodo apeliantas, Kelių įstatymas turi būti vertinamas visumoje, t. y. minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius kelius bei vidaus kelius. Viešieji tai – keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, taip pat gatvės gyvenamosiose vietovėse, jungiamieji ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams. Vidaus keliai, tai fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų, jų padalinių (toliau – fiziniai ar juridiniai asmenys) reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams) (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktai). Keliai taip pat skirstomi pagal nuosavybės formas. Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims, be kita ko, šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisę naudotis keliais, nuosavybės teise priklausančiais juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims, reglamentuoja Civilinis kodeksas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.119 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos susijusios su kelio servitutu, suteikiančiu teisę važiuoti transporto priemonėmis.

13. KET 3.7 punkte numatyta, jog kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Iš administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų matyti, jog vietoje, kurioje apeliantas nesuvaldė motociklo, akivaizdžiai buvo kelias. Kaip patvirtino ir pats T. G. kelio danga minėto sklypo dalyje yra žvyras. Taip pat iš apygardos teismui pateiktos nuotraukos yra aiškiai matyti, jog ant žvyrkelio buvo likusi ne vien tik įvykio metu atsiradusi vėžia nuo motociklo ratų, bet ir kitų transporto priemonių padangų žymės, kas leidžia daryti išvadą, jog kaimynui priklausančiame sklype, esančiu keliu naudojosi ir kiti asmenys (b. l. 102). Apygardos teismo įsitikinimu, tokią išvadą patvirtina ir kitos byloje esančios fotonuotraukos, be kita ko, apelianto skunde pateiktos įvykio vietos nuotraukos bei Vilniaus miesto savivaldybės žemėlapių vaizdai (b. l. 96-102), eismo įvykio schema, tarnybiniai pranešimai. Taigi, apygardos teismo vertinimu, aplinkybė, kad kelias yra fiziniam asmeniui priklausančioje teritorijoje, nesuteikia pagrindo išvadai, jog mokytis vairuoti motociklą asmuo galėjo neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonės, be šalmo bei nesilaikydamas KET. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog apelianto atsakomybės nešalina skunde nurodomos aplinkybės, kad asmuo neketino važiuoti, o tik norėjo pasimokyti perjungti bėgius, tačiau netyčia kažką paspaudus motociklas pradėjo judėti, kadangi asmuo žinodamas, jog neturi teisės vairuoti minėtos kategorijos transporto priemonės, elgėsi neatsargiai kelio važiuojamoje dalyje bei tokiais savo veiksmais apgadino svetimą turtą.

14. Pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 21 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad mokyti vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną automobilių keliuose turi teisę asmuo, atitinkantis vairavimo instruktoriui keliamus reikalavimus. To paties straipsnio 4 dalyje pradėti mokyti vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną leidžiama tik nustatytus reikalavimus atitinkančioje aikštelėje arba teritorijoje. Keliuose mokyti vairuoti leidžiama tik tada, kai mokinys yra pakankamai įgudęs vairuoti. Mokyti vairuoti galima tik tuose keliuose, kuriuose to nėra uždraudęs kelio savininkas. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog mokytis vairuoti leidžiama tik nustatytus reikalavimus atitinkančioje aikštelėje arba teritorijoje, taip pat keliuose, kai mokinys pakankamai įgudęs. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, šiuo atveju mokymui buvo pasirinktas tiesiog šalia esantis kaimyno sklypas, kurio teritorijoje yra kelias. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tai, jog D. V. yra vairavimo instruktorius ar vairuotojų mokytojas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė mokyti kitus asmenis saugiai vairuoti transporto priemones pagal KET ar mokyti teorijos, todėl apelianto skunde pateikti argumentai dėl to, kad jis buvo įsitikinęs, jog D. V. gali teisėtai mokyti vairuoti, yra nepagrįsti bei nepaneigia T. G. atsakomybės.

15. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog transporto priemonė nepriklausė D. V. Kaip matyti iš Ž. K. 2023 m. gegužės 8 d. paaiškinimo, jis net nežinojo, kad jam priklausančiu motociklu naudosis ne tik D. V., bet ir jam nepažįstamas asmuo, o būtent T. G., t. y. motociklo savininkas nežinojo apie jam priklausančios transporto priemonės perdavimą nepažįstamam asmeniui, tuo labiau siekiant jį mokyti vairuoti. Pats D. V. 2023 m. gegužės 8 d. paaiškinime taip pat nenurodė, jog ketino apeliantą mokyti vairuoti motociklą. Priešingai, šio asmens teigimu, jis su T. G. priėjo prie motociklo, ketino važiuoti namo. Tačiau apeliantas nebuvo vairavęs motociklo su bėgiais, tai šis pademonstravo kaip junginėjami bėgiai, neketino važiuoti, bet T. G. atsisėdus ant motociklo ir kažką nuspaudus motociklas pradėjo važiuoti (b. l. 20). Apeliantas 2023 m. gegužės 8 d. ir vėlesniame rašytiniame paaiškinime taip pat tvirtino, jog paprašė D. V. tik leidimo pasėdėti ant motociklo (b. l. 53, 61-62), bet apylinkės teisme posėdžio metu jau nurodė, kad D. V. įkalbėjo jį mokytis vairuoti motociklą (b. l. 86-87). Taigi, šios nurodytos aplinkybės, apygardos teismo įsitikinimu, taip pat paneigia apelianto pateiktą versiją, kad jis buvo įsitikinęs, jog D. V. gali mokyti vairuoti šios kategorijos transporto priemonę.

16. Be kita ko, skunde neigiama, kad įvykio metu buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė bei tokiais veiksmais padaryta žala. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tokie skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog nors byloje ir nėra nustatytas žalos dydis, tačiau kaip jau anksčiau paminėta, administracinei atsakomybei kilti pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimo (apgadinimo) faktą, o žalos atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas tai, jog transporto priemonė – motociklas YAMAHA MT 125 ABS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Kaip teisingai paminėta skundžiamoje nutartyje, motociklo apgadinimai buvo užfiksuoti Ž. K. 2023 m. gegužės 8 d. paaiškinime, duomenų apie eismo įvykį išraše, Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, apžiūros protokole, todėl byloje pateiktas pareiškimas (b. l. 63) neleidžia daryti priešingos išvados bei konstatuoti, jog apelianto veiksmais svetimai transporto priemonei jokie sugadinimai ar apgadinimai nebuvo padaryti.

Dėl administracinio poveikio priemonės.

17. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliantas neginčija jam paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, tačiau nurodo, jog paliekant galioti esamą sprendimą jis netektų darbo ir pajamų, kiltų neigiamos pasekmės tiek jam, tiek jo aplinkai. Šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai įtvirtinti ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą ANK XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Taigi, įvertinęs tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo T. G. neginčija jam paskirtos administracinės nuobaudos, apygardos teismas plačiau dėl to nepasisako, tačiau pažymi, jog atsižvelgus į administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskirta galutinė administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, nepažeidžiant proporcingumo principo reikalavimų.

18. Kaip jau paminėta, administracinio nusižengimo, numatyto ANK 423 straipsnio 1 dalyje, padarymas užtraukia baudą nuo 300 (trijų šimtų) iki 560 (penkių šimtų šešiasdešimt) eurų. Taip pat už šį administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 9 (devynių) mėnesių iki 1 (vienų) metų. Pagal ANK 34 straipsnio 2, 3 dalis baudos dydis bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų bei specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkius, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skunde apeliantas nurodo, kad dėl jam paskirtos specialiosios teises (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo jis netektų darbo bei tai turėtų neigiamos įtakos tiek jam, tiek jo aplinkai.

19. Šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad būtinumas turėti specialiąją teisę vairuoti dėl darbo ar rūpinimosi savo artimaisiais ir dėl jos netekimo kilsiančios neigiamos pasekmės nelaikytinos išskirtinėmis (išimtinėmis) aplinkybėmis. Pastebėtina, jog administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonių skyrimas yra administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjusio pareigūno ar pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paskirtą administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai ji yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Šiuo atveju T. G. paskirtas specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, kuris atitinka minimalų terminą, numatytą sankcijoje, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliantas praeityje nebuvo baustas už analogiškus administracinius nusižengimus, byloje nenustatyta nei apelianto atsakomybę sunkinančių, nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra pagrindas išvadai, jog Institucijos nutarimu paskirtas specialios teisės atėmimo terminas nėra per griežtas, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Be to, privalomai skiriamas teisių atėmimas, pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, nediferencijuojant to, kokia transporto priemone naudodamasis asmuo padarė KET pažeidimą, todėl apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo administracinio poveikio priemonės panaikinti ar sutrumpinti jos terminą.

20. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria atmestas apelianto skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-1838-2024, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto T. G. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.