Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjos M. S. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę, civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo A. V., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.4. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai prašė taikyti Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punkto išimtį tam nesant pateiktų argumentų ar įrodymų. Todėl, pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nėra pagrindžiančio dokumento ar įrodymų, jog grąžinus vaiką į kilmės valstybę jam bus padaryta žala.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

16. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Jungtinėje Karalystėje.

17. Pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui gimė du vaikai: dukra I. V., gim. (duomenys neskelbtini), kuri yra Didžiosios Britanijos pilietė, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Anglijos ir Velso jurisdikcijoje (Jungtinėje Karalystėje) (paso išdavimo data (duomenys neskelbtini)), ir sūnus J. V., gim. (duomenys neskelbtini).

18. Pareiškėja 2023 m. vasaros pradžioje inicijavo šalių skyrybas, kreipėsi į šeimos bylų teismą Romforde, Jungtinėje Karalystėje, su prašymu dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir įsakymo dėl draudžiamų veiksmų.

19. Šeimos bylų teisme Romforde, Jungtinėje Karalystėje, buvo priimtas Įsakymas suinteresuoto asmens atžvilgiu dėl draudimo priekabiauti, kuris galiojo iki 2024 m. birželio 20 d. 16 val.

20. I. V. nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. balandžio 26 d. Jungtinėje Karalystėje lankė darželį „(duomenys neskelbtini)“, 2024 m. birželio 18 d. atvežta į Lietuvą, nuo 2024 m. rugsėjo 4 d. Lietuvoje lanko vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)“, taip pat šoka vaikų šokių studijoje „(duomenys neskelbtini)“.

21. Suinteresuotas asmuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. deklaravo I. V. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

22. Jo Didenybės teismų ir tribunolų tarnyba 2024 m. rugsėjo 28 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo konstatuota, kad 2024 m. rugpjūčio 15 d. buvo nutraukta pareiškėjos ir suinteresuoto asmens santuoka.

23. Tarnybos 2024 m. gruodžio 6 d. išvadoje nurodyta, kad pareiškėja nedavė sutikimo suinteresuotam asmeniui su I. V. nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau leido vaikui ir suinteresuotam asmeniui Lietuvoje praleisti vasaros atostogas (dvi savaites). Tarnyba padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vaiko laikymas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Išvadoje nustatyta, kad:

23.1. 2024 m. liepos 18 d. Tarnyboje buvo gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas pareiškėjos prašymas pagal Konvenciją dėl galbūt neteisėtai Lietuvos Respublikoje suinteresuoto asmens laikomo vaiko. Tarnybai pateiktame prašyme nurodoma, kad suinteresuotas asmuo iki 2024 m. vasario mėnesio gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau netekęs darbo nusprendė grįžti į Lietuvą. 2024 m. suinteresuotas asmuo paprašė pareiškėjos leisti su vaiku praleisti dvi savaites vasaros atostogų Lietuvoje. Pareiškėja su tokiu pasiūlymu sutiko ir vaikas nuo 2024 m. birželio 18 d. leido laiką Lietuvoje su tėvu. Artėjant vaiko sugrąžinimo terminui, suinteresuotas asmuo informavo pareiškėją, kad vaiko sugrąžinti nesiruošia. Motinos teigimu, ji nedavė sutikimo su vaiku nuolat gyventi Lietuvoje.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

24. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai laikomo vaiko ir jo grąžinimo į nuolatinės jo gyvenamosios vietos valstybę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertins, ar pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį patenkinti pareiškėjos prašymą grąžinti I. V. į nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas, Konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Jungtinė Karalystė nebėra Europos Sąjungos narė ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigė 2020 m. sausio 31 d. susitarimo dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 126 straipsnyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, tačiau Jungtinė Karalystė nuo 1988 m. liepos 1 d. yra ratifikavusi Konvenciją, todėl jos nuostatos taikomos tiesiogiai nagrinėjamu atveju.

26. Pagal Konvencijos 3 straipsnio 1 dalies b) punktą vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

27. Konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę, o nagrinėjamu atveju, į neva tėvų sutartą valstybę, visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniai), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (X v. Latvia, Nr. 27853/09, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas).

28. Išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintos Konvencijos 12–13 straipsniuose. Konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

29. Taigi, Konvencijoje, apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Konvencijos 12, 13, 20 straipsniai). Bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti.

30. Byloje nustatyta, kad I. V., gimusi (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje, yra pareiškėjos ir suinteresuoto asmens vaikas. I. V. yra Jungtinės Karalystės pilietė. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, tačiau (duomenys neskelbtini) santuoka buvo nutraukta. Byloje taip pat nustatyta, kad I. V. Jungtinėje Karalystėje nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. balandžio 26 d. lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja 2024 m. birželio 18 d. leido suinteresuotam asmeniui išvežti I. V. dviejų savaičių trukmės vasaros atostogoms į Lietuvą, tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar suinteresuotas asmuo pagrįstai negrąžina vaiko į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Tarnyboje 2024 m. liepos 18 d. buvo gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas prašymas pagal Konvenciją dėl galbūt neteisėto vaiko išvežimo į Lietuvą ir, pareiškėja gavusi Tarnybos išaiškinimą, 2024 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl I. V. grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, patenkino pareiškėjos pareiškimą, konstatuodamas, kad I. V. nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina Jungtinėje Karalystėje.

31. Suinteresuotas asmuo, pateikęs atskirąjį skundą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų, susijusių su pareiškėjos giminaičiais, ir skundžiamą nutartį priėmė iš esmės vadovaudamasis nepagrįsta Tarnybos išvada, kuri buvo padaryta neatsižvelgiant į vaiko situacijos vertinimo anketose užfiksuotas aplinkybes, t. y. jog suinteresuotas asmuo užtikrina I. V. Lietuvoje saugią aplinką gyventi ir vystytis, o pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji užtikrins I. V. saugią aplinką gyventi Jungtinėje Karalystėje, todėl teismas turėjo taikyti Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktus. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad teismas nevertino vaiko prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje kaip teisėto ir pagrįsto pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą ir pažeidė Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį.

32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis bei šalių pateiktus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktuose ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atsisakymo grąžinti nepilnametį vaiką pagrindai, o vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma Jungtinėje Karalystėje, todėl pareiškėjos pareiškimas patenkintas pagrįstai.

33. Nors, suinteresuoto asmens teigimu, egzistuoja Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktuose numatytos išlygos, nes pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji užtikrins I. V. saugią aplinką gyventi Jungtinėje Karalystėje, t. y. nepateikė objektyvių duomenų apie gyvenamąją vietą, vartojamus medicininius preparatus (antidepresantus), gaunamą darbo užmokestį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens pozicija.

34. Pažymėtina, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo su I. V. 2024 m. birželio 18 d. grįžo į Lietuvą dviejų savaičių atostogoms. Darytina išvada, kad Lietuva buvo siejama tik su šalimi, kurioje I. V. galėtų praleisti atostogas, aplankyti gimines ir pan. Teisėjų kolegija nenustatė susiklosčiusio išskirtinio I. V. socialinio (emocinio) ryšio su Lietuva, išskyrus tai, kad ji čia nuo 2024 m. birželio 18 d. ilsėjosi ir nuo 2024 m. rugsėjo 4 d. Lietuvoje pradėjo lankyti vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)“, šokti vaikų šokių studijoje „(duomenys neskelbtini)“, nors pareiškėja tiek Jungtinėje Karalystėje pradėjo, tiek Lietuvoje tęsė vaiko grąžinimo procedūrą ir suinteresuotas asmuo žadėjo pareiškėjai grąžinti I. V. iki 2024 m. rugsėjo 15 d. į Jungtinę Karalystę. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad I. V. nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. balandžio 26 d. Jungtinėje Karalystėje lankė darželį „(duomenys neskelbtini)“ bei būtent ten kūrė savo socialinius ryšius. Nors suinteresuotas asmuo pateikė duomenis, kad grįžęs į Lietuvą, jis pradėjo dirbti, I. V. pradėjo lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, panaudos sutarties pagrindu pradėjo gyventi savo tėvų namuose, tačiau nurodytos aplinkybės yra natūralus procesas, kuris turi gyvenime vykti pakeitus gyvenamąją vietą ir apsisprendus gyventi kitur, nepaisant to, kurioje šalyje gyvenama. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta išimtis.

35. Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinta viena iš išimčių, kuriai egzistuojant, teismas gali atsisakyti leisti grąžinti vaiką į kilmės valstybę – jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

36. Suinteresuotas asmuo skunde nurodo, kad pareiškėja tinkamai neįgyvendina savo kaip motinos teisių. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, rašytinius įrodymus, nusprendžia, kad, grąžinus I. V. į Jungtinę Karalystę, kurioje šiuo metu gyvena pareiškėja, jai nebus padaryta psichologinė žala ir ji nepateks į netoleruotiną aplinką. Visų pirma pažymėtina tai, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėja buvo nusišalinusi nuo vaiko auklėjimo, išlaikymo ar elgėsi nepagarbiai su juo. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad I. V., grįžusi į Jungtinę Karalystę, atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. Byloje nustatyta, kad Jungtinė Karalystė vaikui yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje ji gimė ir praleido apie tris metus, joje lankė ugdymo įstaigą, siejo ryšys su broliu J. V.. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į kilmės valstybę klausimą neteisėto jų išvežimo ir (ar) negrąžinimo atveju, svarbiausia atžvelgti į geriausius vaiko bei ir vaiko interesą išsaugoti pažeistą vaiko ir asmens, turinčio tėvų teises, ryšį, jį atkurti ir užkirsti kelią jam negrįžtamai nutrūkti.

37. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog I. V. turi būti grąžinta į Jungtinę Karalystę, nevertino vaiko prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje kaip teisėto ir pagrįsto pagrindo atsisakyti patenkinti pareiškėjos prašymą ir pažeidė Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį.

38. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių nepilnamečiam vaikui išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje metu buvo trys metai. Teisėjų kolegija, pažymi, kad paprastai tokio amžiaus vaikas dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. V. Lietuvoje gyvena šešis mėnesius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, sužinojusi, jog suinteresuotas asmuo negrąžins vaiko į Jungtinę Karalystę, dėjo visas pastangas grąžinti savo vaiką į kilmės valstybę, todėl vaiko atskyrimas nuo motinos ir negrąžinimas į Jungtinę Karalystę neatitiktų mažamečio vaiko geriausių interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina būtinumo taikyti Konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti I. V. grąžinti į Jungtinę Karalystę. Byloje esantys duomenys nepatvirtinta, kad I. V. per šešių mėnesių laikotarpį prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir jog šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar vaiko globos teisių tėvams padalijimo klausimas. Nurodyti klausimai turėtų būti išspręsti kitoje byloje, susijusioje su tėvų globos teisių įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėtai išvežto vaiko iš valstybės, kurioje nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, grąžinimo, t. y. status quo (esamos padėties) atkūrimo.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius pirmiau aptartus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad neegzistuoja Konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktuose įtvirtintos išimtys atsisakyti grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę. Pagrindo daryti išvadą, kad I. V. pakliūtų į nesaugią ir netoleruotiną aplinką, kurioje jai būtų padaryta psichinė ir emocinė žala, taip pat, jog I. V. prisitaikė prie naujos gyvenamosios aplinkos Lietuvoje, nėra. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

22. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

23. Pareiškėja pateikė duomenis apie tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ji patyrė 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Už advokato teisines paslaugas sumokėta 2025 m. I ketvirtį (2025 m. sausio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti imamas 2024 m. III ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 237,90 Eur. Vadinasi, pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 895,16 Eur (2 237,90 Eur x 0,4 (8.16 papunktis)). Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atsiliepimą į atskirąjį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 895,16 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 895,16 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir šešiolika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.