Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės,

teismo posėdyje nuotoliniu būdu naudojant vaizdo konferencijų įrangą dalyvaujant pareiškėjui A. K., jo atstovui advokatui Rimondui Kuzminui, atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Vytautui Paltanavičiui,

2021 m. lapkričio 16 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 21-IL-85-00197-e „Prašymo neigiamas sprendimas“ (b. l. 5), kuriuo Tauragės AVPK atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 1 d. Tauragės AVPK pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (b. l. 20).

Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Vertinant skundžiamą sprendimą nustatyta, kad jo priėmimo teisiniu pagrindu yra nurodomas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Skundžiamo sprendimo priėmimo faktinis pagrindas - pareiškėjo asmenybės vertinimas, grindžiamas aplinkybėmis, nustatytomis Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, konstatuojant, kad turėdamas teisę medžioti, sumedžiojo gyvūną, kurio medžioti neturėjo teisės. Nuosprendyje teigiama, kad pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus. Skundžiamame sprendime teigiama, jog minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas savo veiksmais gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2021 m. liepos 1 d. prašymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

GŠKĮ reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (GŠKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6 - 10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad GŠKĮ nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (tuo metu galiojusios GŠKĮ redakcijos 11 punktas) lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatymo nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.).

Taigi pasisakant GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo nagrinėjamos administracinės bylos situacijoje, teismas pažymi, kad pretenduojančio gauti ar turinčio leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje (GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalis) yra išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra nurodytas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik GŠKĮ 18 straipsnio (GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymo kontekste. Tačiau GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės jos neturi. Jos gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę.

Kaip ir anksčiau minėta Tauragės AVPK sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus argumentuoja tuo, jog remiantis turima informacija nustatyta, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 19 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėjas padarė šiurkštų medžioklės taisyklių pažeidimą, taip pat padarydamas dvi nusikalstamas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje (turto sunaikinimas ar sugadinimas) bei Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalyje (žiaurus elgesys su gyvūnais).

Remiantis 2021 m. liepos 2 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 23-24) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį bei 310 straipsnio 1 dalį. Nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 146 MGL dydžio bauda ir pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – dėklo su medžiokliniu šautuvu ir šovinių konfiskacija. Iš minėto išrašo turinio matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjo kasacinį skundą. Akivaizdu, jog Nuosprendis yra įsiteisėjęs bei sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes.

Vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes bei apkaltinamojo nuosprendžio turinį (b. l. 27 - 42) nustatyta, jog pareiškėjas būdamas medžiotojų klubo nariu, medžioklės metu 2016 m. rugsėjo 27 d. VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos saugomame pasienio ruože, miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu, tykodamas žvėries, pastebėjęs keliu bėganti VSAT tarnybinį šunį, pažymėta specialia liemene su skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, su kuriuo VSAT specialistas persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, tyčia, demonstruodamas nepateisinamą negailestingumą ir savivalę, be jokios pateisinamos priežasties, šovė į VSAT priklausantį šunį, dėl ko gyvūnas žuvo. Tokiu būdu pareiškėjas žiauriai elgėsi su gyvūnu bei sunaikino VSAT priklausantį turtą. Nuosprendyje teigiama, kad pareiškėjas savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pareiškėjas padarė šiurkštų medžioklės taisyklių pažeidimą, numatytą Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse t. y. turėdamas teisę medžioti, sumedžiojo gyvūną, kurio sumedžioti neturėjo teisės.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, ginčijamas sprendimas priimtas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, taigi Nuosprendis priimtas baudžiamojoje byloje nėra savarankiškas teisinis pagrindas atsisakyti išduoti leidimą ginklui. Tačiau teismas konstatuoja, kad Nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, susijusios su asmenybės vertinimu – požiūriu į visuotinai pripažintas bendražmogiškas vertybes, atsakomybės suvokimą asmeniui įgijus specialiąją teisę medžioti ir neatsakingas naudojimasis šia teise būtent ir yra vertinimo dalykas. Teismo vertinimu atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo asmenybe ir pagrįstai padarė išvadą dėl pareiškėjo pavojingumo kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pareiškėjas siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. Iš Nuosprendžio turinio akivaizdu, kad pareiškėjas nusikalstamas veikas padarė medžioklės metu, šiurkščiai pažeidžiant Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nusikalstamos veikos padarytos tyčia, savo ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai bei nuosavybei pavojingu būdu, panaudojant šaunamąjį ginklą, o tai įrodo, jog pareiškėjas yra linkęs pažeisti medžiokles taisykles, neatsakingai elgtis su šaunamaisiais ginklais. Atkreiptinas dėmesys, jog iš Nuosprendžio bei teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos nuomone aplinkybė, jog po Nuosprendžio pareiškėjas nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nešalina galimo pareiškėjo pavojingumo GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardintoms vertybėms.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, taip pat yra akcentavęs, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (pvz., 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Riepa“ direktoriaus 2021 m. spalio 1 d. raštą apie jo charakteristiką. Minėtame rašte nurodoma, jog pareiškėjas nuo 1994 m. bendrovėje dirba žveju grandininku. Teigiama, jog pareiškėjas pasižymi geru strateginiu mąstymu, sugeba operatyviai priimti sprendimus. Jis yra jautrus darbuotoju atžvilgiu, rūpestingas, stengiasi spręsti problemas abejoms pusėms priimtinu būdu. Pažymima, jog pareiškėjas per paskutinius penkerius metus nepadarė aplinkosaugos pažeidimų, per visą bendrovėje darbo laiką neturėjo drausminių nuobaudų.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog pateikta pareiškėją teigiamai charakterizuojanti medžiaga nėra pakankama teigti, jog pareiškėjo požiūris į medžioklės taisykles ir atsakingą elgesį su šaunamaisiais ginklais iš esmės pasikeitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2021 m. liepos 2 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį esantį informaciją prarado savo aktualumą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 21-IL-85-00197-e „Prašymo neigiamas sprendimas“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo A. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Tauragės AVPK įpareigojimo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.