- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-15
- Bylos Nr.
- 2A-380-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-5-22434-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- AB SEB bankas
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. S. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygos pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas V. S. prašė pripažinti AB SEB banko vienašalį 2006-01-05 kredito sutarties Nr. 1760618010007-21 nutraukimą negaliojančiu, kredito sutartimi ir Bendrosios dalies nuostatomis (4.5 ir 4.6 punktais) nustatytą delspinigių sumą pakeisti ir sumažinti iki 0,02 procento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-01-05 šalys sudarė kredito sutartį Nr. 1760618010007-21, pagal kurią AB SEB bankas suteikė ieškovui 600 000 Lt kreditą būsto finansavimui ir remontui. Užtikrindamas kredito grąžinimą, ieškovas bankui įkeitė turimą turtą: 73,81 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini); 30,43 kv. m. ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 36,82 kv. m. ploto butą su patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini). 2009-05-21 atsakovas pareikalavo pasirašyti kredito sutarties Nr. 1760618010007-21 priedą Nr. 1, kuriuo išdėstė įsiskolinimo bankui mokėjimus. Apie atsakovo ketinimus vienašališkai nutraukti kredito sutartį ieškovui buvo pranešta tik 2011-12-09 per antstolį Vytautą Mitkų, gavus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-14 nutartį, kuria buvo areštuotas atsakovui AB SEB bankui įkeistas ieškovo turtas. Kredito sutartyje nustatyta tvarka raštu prieš penkiolika kalendorinių dienų atsakovas ieškovui apie 2006-01-05 kredito sutarties vienašalį nutraukimą nepranešė iki 2013 m. sausio 29 d. Atsakovas veikė nesąžiningai, nes neinformavo jo apie vienašališkai nutrauktą kredito sutartį, nors žinojo ieškovo kontaktinius duomenis. Atsakovas kredito sutartimi numatė nepagrįstai didelius 0,1 proc. delspinigius, kurie sudaro 36,5 proc. metinių delspinigių nuo ne laiku sumokėto kredito dalies, taip pat 0,1 proc. delspinigius nuo ne laiku sumokėtų palūkanų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti atsakovui hipotekos lakštu Nr. 01120060002047 buvo įkeistas V. S. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Ieškovui buvo išaiškinta, kokio dydžio delspinigius jam reikės mokėti, jei ieškovas tinkamai ir laiku nevykdys įsipareigojimų bankui. Prieš sudarydamas sutartį, ieškovas turėjo galimybę įvertinti kredito suteikimo sąlygas ir apsispręsti, ar tokia sutartis jam priimtina ir ar jis bus pajėgus ją vykdyti. Nuo 2006 m. ieškovas tinkamai ir laiku nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2007-08-28 atsakovas išsiuntė ieškovui raginimą dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo, o 2008-09-02 – įspėjimą dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo, kuriame nurodė, kad nesumokėjus įsiskolinimo iki 2008-09-20, bankas bus priverstas pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Kadangi ieškovas įspėjime nurodytų įsipareigojimų nevykdė, atsakovas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Atsakovas nurodė, kad 2009-01-27 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi buvo areštuotas ieškovo įkeistas turtas, o ieškovas įspėtas apie tai, kad negrąžinus kredito per 1 mėnesį nuo teismo nutarties įteikimo dienos, bankui įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Gavęs šią nutartį, 2009-05-05 ieškovas kreipėsi į banką, prašydamas atnaujinti nutrauktą kredito sutartį, leisti įsiskolinimą grąžinti dalimis per 12 mėnesių. Atsižvelgiant į tokį ieškovo prašymą, 2009-05-21 šalys sudarė sutarties priedą Nr. 1, kuriu susitarė, kad atsakovas sustabdys priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, o ieškovas įsiskolinimą atsakovui grąžins per 12 mėnesių laikotarpį. Atsakovas nurodė, kad pagal šį susitarimą prisiimtus įsipareigojimus ieškovas vykdė tik kelis mėnesius, todėl 2010-07-21 ieškovui asmeniškai buvo įteiktas 2010-07-20 įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01-10-03-6317. 2010-07-30 ieškovas pateikė bankui prašymą nenutraukti kredito sutarties bei leisti įsiskolinimą sumokėti dalimis. 2011-04-01 ieškovas vėl kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kaip jis mokės pradelstus mokėjimus. Pastarasis prašymas parodo, jog ieškovas žinojo, kad nevykdant prievolės, kredito sutartis bus nutraukta. Kadangi ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų, atsakovas 2011-07-15 išsiuntė ieškovui įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, o 2011-09-02 nutraukė kredito sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad sutartyje nustatyti delspinigiai yra nepagrįstai dideli ar neprotingi, o jo siūlomas 0,02 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas. Be to, delspinigių dydis buvo nurodytas šalių valia, jis nekito nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nurodė, kad atsakovas 2007-08-28 ir 2008-09-02 siuntė ieškovui įspėjimus dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. 2010-07-20 reikalavimu įvykdyti Kredito sutarties sąlygas, kuris ieškovui asmeniškai buvo įteiktas 2010-07-21. Atsakydamas į nurodytą reikalavimą, ieškovas 2010-07-30 bankui pateikė prašymą nenutraukti kredito sutarties bei leisti įsiskolinimą sumokėti dalimis per tris mėnesius. Ieškovui ir toliau nevykdant įsipareigojimų pagal sutartį, AB SEB bankas 2011-07-15 įspėjime dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-4751 nurodė, kad ieškovas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovui iki 2011-08-02 nepadengus pradelstų mokėjimų, atsakovas sutartį laikys nutraukta ir skolos išieškojimą vykdys įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas kredito sutartį Nr. 1760618010007-21 vienašališkai nutraukė 2011-09-02.
Kreditorius nutraukė sutartį remiantis sutarties 5.2. punktu, kuriame nustatyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėjus, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjai padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi Bendrosios dalies 4.1 – 4.8 punktuose nustatytų Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas.
Kredito sutarties bendrosios dalies 12 punkte numatyta, jog visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjų adresu paštu išsiuntus dokumentus kredito gavėjai gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjams siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2011-07-15 įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-4751 registruotu laišku buvo išsiųstas ieškovui V. S. dviem adresais, t. y. kredito sutartyje nurodytu susirašinėjimo adresu - (duomenys neskelbtini), ir įkeisto turto adresu - (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 13 punkte nustatyta, kad jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų informavęs kreditorių apie pasikeitusį susirašinėjimo adresą, todėl siųsdamas įspėjimą paskutiniu jam žinomu skolininko adresu, bankas pareigos informuoti skolininką apie vienašališką sutarties nutraukimą nepažeidė (CK 2.17 str. 3 d., 6.166 str.). Ieškovas į bylą nepateikė duomenų, įrodančių ieškovo ir atsakovo bendravimo telefonu praktiką bei ieškovo reagavimą į tokius skambučius.
Nevykdydamas įsipareigojimų pagal pasirašytą sutartį, ieškovas prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, t. y. priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Darė išvadą, jog atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį.
Teismas, vertindamas ieškovo prašymą mažinti kredito sutartimi numatytus delspinigius, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo reikalavimai atsakovui yra kilę ne iš vartojimo teisinių santykių, t. y. ieškovas nebuvo silpnesnioji šios sutarties šalis (vartotojas). Tai, kad šalių sutartiniai santykiai nėra kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai pasisakė ir Vilniaus apygardos teismas 2013-05-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-723-881/2013. Teismas konstatavo, kad kreditas iš kredito unijos „Moterų taupa“ ieškovui buvo suteiktas smulkaus verslo tikslais, taigi ne vartojimo. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų, kad sutartyje nustatyti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, o jo siūlomas 0,02 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas. Iš byloje esančių ieškovo prašymų atsakovui matyti, kad juose ieškovas neginčijo nustatyto delspinigių dydžio, neprašė atsakovo jo mažinti, delspinigius ieškovas ginčijo tik pateikęs ieškinį teismui. Ieškovas teismui nepateikė duomenų apie sunkią materialinę padėtį, kad įrodytų, jog kredito sutartimi nustatyti delspinigiai ieškovo atžvilgiu pagrįstai galėtų būti laikomi neprotingais ar nepagrįstai dideliais. Darė išvadą, jog prieš sudarydamas sutartį, ieškovas turėjo galimybę įvertinti kredito suteikimo sąlygas ir apsispręsti, ar tokia sutartis jam priimtina ir ar jis bus pajėgus ją vykdyti. Atmetė reikalavimą pakeisti ir sumažinti 2006-01-05 kredito sutartimi nustatytą delspinigių sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės tesimo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1) Teismo padarytos išvados prieštarauja bylos medžiagai ir rašytiniams dokumentams, apelianto teiktiems prašymams dėl liudytojų, apklausos, apelianto parodymams. Teismas nemotyvavo, kodėl tiek vienus, tiek kitus įrodymus atmetė ir jais nesivadovavo. Įrodymų apie ieškovo ir atsakovo bendravimo telefonu praktiką pagristi apeliantas galimybių neturi. Apeliantas negalėjo reikalauti ir duomenų apie banko telefonų išklotines, kadangi toks prašymas būtų atmestas, motyvuojant banko ir jo kliento (trečiųjų asmenų) konfidencialumo paslaptimi. Apelianto butai buvo remontuojami, jais jis nesinaudojo ir bendravimas vyko telefonu, apeliantui atvykstant į atsakovo nurodytą vietą — banko filialus, pas notarą.
2) Apeliantas veikė ne kaip vartotojas. Byloje nėra duomenų, kad 2006-01-05 kredito sutartis Nr. 1760618010007-21 dėl gyvenamosios paskirties butų su bendro naudojimo patalpomis, garažu, pirkimo, šalių sutartiniais santykiais būtų aptarti kiti tikslai - verslo ar panašiai. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-723-881/2013 vertino išieškojimo iš įkeisto turto atsakovo pateiktą prašymą, tokių duomenų dėl teisinių santykių pobūdžio teismas nenustatinėjo, iš esmės netyrė. Byloje rašytinio proceso metu galimybės pasisakyti dėl tokio verslinio sandorio turinio vertinimo apeliantas neturėjo. Su kredito unija „Moterų taupa“ sutartiniai santykiai 2006 m. jau pasibaigę.
3) Teismas visiškai nemotyvuotai padarė išvadą, kad bylos medžiaga nesudaro pagrindo nustatyti, kad 0,1 procentas per dieną, tai yra 36,5 procentai per metus nėra akivaizdžiai laikytini neprotingais ir nepagrįstai dideliais. Teismas nukrypo nuo galiojančios gausios teismų praktikos.
4) Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo
Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendime išplėtė prejudicinių faktų taisyklę dviem aspektais – vertindamas aplinkybes dėl apelianto padėties teisiniame santykyje bei nepagrįstai taikė „žinojimo prezumpciją“- dėl dokumentų, t. y. pranešimo apie vienašalį nutraukimą apeliantui įteikimo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad skundas nepagrįstas ir atmestinas.
1) Apeliantas savo skunde plačiai pasisako bendro, teorinio pobūdžio teisiniais klausimais. Tačiau teisės normos taikomos atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, vertinant teisiniu požiūriu jų visetą. Būtent taip bylą sprendė pirmos instancijos teismas, todėl priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą.
Šalies argumentai
2) Apeliantas dar 2011 m. balandžio 1 d. su prašymu kreipėsi į banką, nurodydamas, kad padengs pradelstus mokėjimus: 2011 m. balandžio 1 d. pažadėjo padengti 3.000 Lt, o balandžio 18 d. - 30.000 Lt. Dėl tos priežasties apeliantas prašė banko nenutraukti sutarties. Pastarasis prašymas rodo, kad bankas skolininką prieš tai jau buvo įspėjęs, o skolininkas žinojo, kad jei nebus vykdoma prievolė, kredito sutartis gali būti nutraukta. Apeliantas pasižadėjimo neįvykdė (2011 m. balandžio 4 d. sumokėjo 3.000 Lt, tai buvo paskutinis jo mokėjimas), prievolių nevykdo iki šiol, ne tik nepadengė pradelstų mokėjimų, bet ir nevykdė jokių mokėjimų. Sutarties nutraukimas neatleidžia nuo prievolių vykdymo. Jeigu apeliantas laiko, kad sutartis nėra nutraukta, jis turėtų kas mėnesį pagal grafiką grąžinti kreditą dalimis ir nuo negrąžintos kredito sumos mokėti palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
3) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. nutartimi nutarė išieškoti iš V. S. banko naudai skolą. Nutartyje įvertintas kredito sutarties nutraukimo pagrįstumas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-598-881/2013) skundo netenkino. Iš pastarosios teismo nutarties matyti, jog skolininkas sąmoningai vengė priimti tiek banko, tiek teismo, tiek antstolio siunčiamus dokumentus. Pagrįsta manyti, jog vengė dėl tos priežasties, kad buvo suinteresuotas kuo ilgiau užvilkinti skolos išieškojimo procedūrą.
4) Sprendžiant nutrauktos kredito sutarties atnaujinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti, ar kredito gavėjas (apeliantas) galės ateityje gera valia vykdyti savo prievoles bankui. Mano, kad negalės, nes skolininkas susiduria su pastovaus pobūdžio mokumo problemomis (apie tai galima spręsti iš Creditinfo duomenų), bankui duotų pažadų nevykdė ir neatlieka jokių mokėjimų. Atnaujinus sutartį, reikėtų padengti susikaupusius pradelstus mokėjimus ir tuo pačiu kas mėnesį vykdyti prievoles: pagal grafiką mokėti nustatytas sumas (dalimis grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas).
5) Kredito sutartį šalys sudarė vadovaujantis sutarties laisvės principu. Apeliantas galėjo nesutikti su kredito sutarties nuostatomis dėl delspinigių dydžio, pasirinkti kitą kreditorių, savo nuožiūra spręsti klausimą kitokiu būdu. Pažymėjo, kad nutraukus sutartį buvo sustabdytas palūkanų ir netesybų skaičiavimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Dėl įrodymų vertinimo
Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas pasisakydamas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apeliaciniame skunde nurodo tik teisinius argumentus bei teisminę praktiką, nenurodydamas jokių konkrečių bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmos instancijos teismas tyrė ir vertino visus pateiktus įrodymus, bei juos tinkamai įvertino.
Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad Bankas neinformavo ieškovo apie vienašališką sutarties nutraukimą.
Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Kreditavimo sutarties Nr. 1760618010007-21 su pakeitimais bendrosios dalies 5.2. p. numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas padaro esminių Sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi Bendrosios dalies 4.1.- 4.8. p. nustatytų Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuo 2011-04-04 tinkamai ir laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų (teisėjų kolegija pažymi, kad ir anksčiau ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį). Šalys 2009-05-21 sudarė kredito sutarties priedą Nr. 1, kuriuo susitarė, kad Bankas stabdys priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, jei kredito gavėjas susidariusį įsiskolinimą padengs per 12 mėnesių, tačiau ieškovas nuo 2010-01-05 vėlgi įsipareigojimų nevykdė. 2010-07-30 V. S. pateikė Bankui prašymą nenutraukti sutarties. Bankas suteikė jam galimybę grąžinti skolą, tačiau ieškovas vėl 2011-04-01 pateikė prašymą – pasižadėjimą atitinkamais terminais vykdyti mokėjimus. Kaip jau pasisakyta, nuo 2011-04-04 ieškovas vėlgi nevykdė mokėjimų, todėl Bankas 2011-07-15 išsiuntė įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo ir 2011-09-02 nutraukė Kredito sutartį.
Atsakovas šį įspėjimą išsiuntė ieškovui abiems jam žinomais ir kredito sutartyje nurodytais ieškovo adresais: susirašinėjimo adresu – (duomenys neskelbtini), įkeisto turto adresu – (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytos kredito sutarties Bendrosios dalies 13 punkte nustatyta, kad jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų informavęs kreditorių apie pasikeitusį susirašinėjimo adresą, todėl siųsdamas įspėjimą paskutiniu jam žinomu skolininko adresu, bankas pareigos informuoti skolininką apie vienašališką sutarties nutraukimą nepažeidė (CK 2.17 str. 3 d., 6.166 str.). Apelianto nurodyta aplinkybė apie jo bendravimą su Banko darbuotojais telefonu ir/ar Banko pareigą pranešti apie sutarties nutraukimą telefonu, nėra pagrindas daryti priešingą išvadą, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kreditoriaus ir skolininko bendravimo telefonu praktiką bei įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorius su skolininku būtų susitarę dėl jo informavimo telefonu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad apie informavimo tinkamumą iš esmės jau yra pasisakyta Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2S-723-881/2013.
Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentą, kad jis šiuose santykiuose buvo vartotojas. Kaip jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-723-881/2013, nustatyta, kad kreditas apeliantui buvo suteiktas būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, šio būsto statybai baigti (apdailai atlikti) ir kreditui iš kredito unijos „Moterų taupa“ refinansuoti (Kredito sutarties Specialiosios dalies ,,Kredito paskirtis“ nuostatos). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-05-30 nutartimi areštavęs įkeistus nekilnojamus daiktus nustatė, kad kreditas iš kredito unijos „Moterų taupa“ apeliantui buvo suteiktas smulkaus verslo, ne vartojimo, tikslais. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad būstas buvo įsigytas jo asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, nors būtent šiuo tikslu, t. y. siekiant išsiaiškinti sudarytos kredito sutarties tikslą, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo apelianto sudarytą kredito sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo ir spręsti dėl papildomos vartotojams suteikiamos apsaugos taikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi ir kitoks vertinimas negalimas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovo kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.2. p. bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas neteisėtas.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Bankų veikla, susijusi su kreditų teikimu ir išmokėtų sumų susigrąžinimu, yra viešosios teisės reguliavimo sritis, todėl tuo atveju, kai yra vertinamas kreditavimo sutarties pažeidimų faktas, visada turi būti taikomas LR Finansų įstaigų įstatymas. Specialiųjų įstatymų normų taikymo viršenybę CK atžvilgiu numato CK 1.1 str. 2 dalis. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta, be kita ko, finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansų įstaigų įstatymo taikymo būtinybė yra pripažįstama ir teismų praktikoje.
Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarties Bendrosios dalies 4.5 p. dėl delspinigių dydžio pakeitimas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nėra šioje situacijoje silpnesnioji santykių šalis, jis sutartį sudarė laisva valia, bei nepateikti duomenys, jog sutartyje nustatyti delspinigiai yra nepagrįstai dideli. Be to, kaip teisingai nurodė Bankas, Kredito gavėjas iš esmės ilgą laiką tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, atsakovas pakankamai bendradarbiavo su ieškovu, argumentuotai atsakydavo į jo kreipimusis, įspėdavo dėl galimų prievolių nevykdymo pasekmių, ne iškarto nutraukė sutartį. Iš esmės kitų argumentų skunde nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šalių bendradarbiavimo aplinkybes daro išvadą, jog atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti. Be to Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovui, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neišsprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - išieškojimo iš įkeisto turto pagal hipotekos lakštą Nr. 01120060002047, patvirtintą Hipotekos skyriuje 2006-01-26, sustabdymo panaikinimo (CPK 150 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmos instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistu, patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas jog šios laikinosios apsaugos priemonės naikinamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., 150 str. 2 d., teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartimi pritaikytos laikinos apsaugos priemonės – išieškojimo sustabdymas iš įkeisto turto pagal hipotekos lakštą Nr. 01120060002047, patvirtintą Hipotekos skyriuje 2006-01-26, panaikinamos.
Nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, išsiųsti vykdyti Turto areštų aktų registrui.