- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2S-723-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12766-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- V.
- Kreditorius
- AB SEB banko
- Skolininkas
- V. S.
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotas asmuo – skolininkas V. S..
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Skolininkas V. S. užtikrindamas iki 2046 m. sausio 4 d. suteikto kredito grąžinimą įkeitė AB SEB Vilniaus bankui (dab. AB SEB bankas) nekilnojamuosius daiktus – 73,81 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 30,43 kv. m. ploto garažą (boksas) G-3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 36,82 kv. m. ploto butą su b. n. patalpomis, pažymėtomis a-59, a-60, a-61 (414/1000 iš 20,32 kv. m.), t. y. 8,41 kv. m., a-48 (112/1000 iš 41,84 kv. m.), t. y. 4,67 kv. m., iš viso – 13,08 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius V. S..
Šalies argumentai
Kreditorius AB SEB bankas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš V. S. – areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą ir raštu įspėti kredito gavėją V. S., kad negrąžinus bankui 722 934,55 Lt ir 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo teismo nutarties įteikimo dienos, bankui įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą patenkino – areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus: 73,81 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 30,43 kv. m. ploto garažą (boksas) G-3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 36,82 kv. m. ploto butą su b. n. patalpomis, pažymėtomis a-59, a-60, a-61 (414/1000 iš 20,32 kv. m.), t. y. 8,41 kv. m., a-48 (112/1000 iš 41,84 kv. m.), t. y. 4,67 kv. m., iš viso – 13,08 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius V. S., ir įspėjo skolininką (įkeistų daiktų savininką) V. S., kad negrąžinus skolos, t. y. 612 223,59 Lt negrąžinto kredito, 46 114,93 Lt priskaičiuotų palūkanų, 64 596,03 Lt delspinigių, iš viso – 722 934,55 Lt, bei 139 Lt žyminio mokesčio per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Teismas nustatė, kad kreditorius, vadovaudamasis CK 6.217 str. ir 6.218 str. bei kreditavimo sutarties 5.2. p., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotais laiškais išsiuntė skolininkui 2011 m. liepos 15 d. pranešimą Nr. 01.10.03-4715, kuriuo įspėjo, jog per nustatytą 15 dienų terminą, skaičiuojant nuo rašto įteikimo dienos, neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį, kadangi skolininkas nevykdo sąlygų, numatytų kredito sutartyje – paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Teismas sprendė, kad kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, o skolininkas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai. Teismas taip pat nustatė, kad 38 000 Lt suma kredito unijos „Moterų taupa“ skolininkui buvo suteikta smulkaus verslo tikslais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šio kredito refinansavimas buvo naudojamas verslo tikslais, todėl šioje dalyje vartotojų teisių papildomos apsaugos nuostatos netaikytinos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo V. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
1. Dėl banko piktnaudžiavimo skolininkui nebuvo tinkamai pranešta apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą ir teismo procesą. Vadovaujantis 329 str. 3 d. 1 p., skundžiama nutartis yra naikintina.
2. Bankas nepateikė nei teismui, nei skolininkui aiškaus kredito įmokų ir palūkanų mokėjimų grafiko, palūkanų perskaičiavimo grafikų, delspinigių paskaičiavimų, dėl ko nei teismas, nei skolininkas negalėjo įvertinti skolos reikalavimo pagrįstumo. Nei teismui, nei skolininkui neturint galimybių įvertinti skolos reikalavimo paskaičiavimų bei jų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiama nutartis yra naikintina.
3. Pareiškėjo pateiktas 2009 m. gegužės 21 d. sudarytas 2006 m. sausio 5 d. kredito sutarties Nr. 1760618010007-21 priedas Nr. 1 nėra susietas su kredito sutartimi Nr. 1760618010007-21 ir nėra užtikrinamas skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Kadangi pareiškėjas nepateikia detalių duomenų ir skolos sumų pagrindimo bei nedetalizuoja gautų iš skolininko sumų įskaitymo pagal 2006-01-05 kredito sutartį Nr. 1760618010007-21 ir pagal kitą skolininko prievolę pagal 2009-05-21 priedą Nr.1, nurodytas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo sumos (722 934,55 Lt) pagrįstumo pirmosios instancijos teisme nagrinėtinas iš naujo, iš banko išreikalaujant detalius reikalaujamą skolą ir skolininko apmokėtą jos dalį pagrindžiančius dokumentus.
4. Kadangi nėra aišku ir bankas nėra pateikęs nei teismui, nei skolininkui duomenų apie tai, kokios iš skolininko gautos sumos yra įskaitytos kaip kredito grąžinimas, palūkanos ir kokia tvarka bei už kurį terminą yra paskaičiuotos netesybos, duomenys apie tai išreikalautini iš pareiškėjo ir susikaupusios netesybos (delspinigiai) perskaičiuotinos ir priteistinos tik už ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą (CK 1.125 str. 5 d.). Teismui nustačius, kad pareiškėjo vienašališkai nustatytos netesybos yra neprotingai didelės, taip pat jei skolininkas faktiškai įvykdė dalį prievolės, skolininkas prašo teismo įvertinti ir mažinti netesybas ar pareiškėjo reikalavimo dėl netesybų netenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Po 2006 m. sausio 5 d. kredito sutarties Nr. 1760618010007-21 priedo Nr. 1 pasirašymo 2009 m. gegužės 21 d. skolininkas pradėjo tinkamai vykdyti kredito sumų grąžinimo mokėjimus ir bankui sugrąžino apie 150 000 Lt kredito, kas akivaizdžiai parodo ženklų skolininko finansinės padėties pagerėjimą ir galimybes tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį.
6. Banko veiksmai rodo visišką nenorą vykdyti sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, kas laikytina nesąžiningais pareiškėjo veiksmais.
7. Palikus galioti skundžiamą nutartį, išieškojimas būtų nukreiptas į paskutinį skolininko turimą gyvenamosios paskirties turtą. Be to, nėra nustatyta, į kokį turtą pirmiausia yra nukreiptas išieškojimas, neįvertinta, kad išieškojimas nukreipiamas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės banko nebuvo pateiktos, turto vertė neįvertinta, o skolininko kaip fizinio asmens ir vartotojo turtiniai ir kiti interesai bei galima žala nenustatyta.
Atsiliepimu į skolininko V. S. atskirąjį skundą kreditorius AB SEB bankas ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad priverstinio skolos išieškojimo procesas buvo pradėtas dar 2011 metais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi įspėjo skolininką, kad negrąžinus bankui skolos per vieną mėnesį nuo teismo nutarties įteikimo dienos, bankui įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Šią nutartį skolininkas apskundė atskiruoju skundu. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi skundą patenkino ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš naujo išnagrinėjęs klausimą pirmosios instancijos teismas banko pareiškimą patenkino 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi. Taigi dar 2011 metais apeliantas žinojo apie kredito sutarties nutraukimą, priverstinio skolos inicijavimo procesą. Paskutinis skolininko mokėjimas pagal kredito sutartį – 3 000 Lt, buvo atliktas 2011 m. balandžio 4 d., daugiau jokių mokėjimų skolininkas nevykdo. Nuo kredito sutarties nutraukimo 2011 m. rugpjūčio 2 d. sustabdytas palūkanų ir netesybų skaičiavimas. Jei laikytume kredito sutartį nenutraukta, pradelstų mokėjimų suma, taigi ir skolininko našta, ženkliai padidėtų, o dėl tos priežasties, kad skolininkas prievolės nevykdo, pagrindas nutraukti sutartį išliktų ir būtų nedelsiant realizuotas. Taigi skundas yra savitikslis. Apeliantas nurodo, kad neturi kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo grafiko. Grafiką jis gali gauti banke nustatyta tvarka elektroninėmis priemonėmis arba kreipdamasis į vadybininką, administruojantį kreditą. Pagal kredito sutarties 4.18 punktą, apeliantas turi informuoti banką dėl negauto grafiko, bet įrodymų, kad informavo banką apie grafiko negavimą ar negalėjimą gauti, apeliantas nepateikia. Delspinigiai yra numatyti kreditavimo sutarties 4.6 punkte; šios sutarties nuostatos apeliantas neginčijo. Atskirajame skunde apeliantas kelia eilę klausimų, kurie gali būti sprendžiami pagal ginčo teisenos nuostatas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal išieškojimo veiksmų pradžioje galiojusį teisinį reglamentavimą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą nustatė CPK XXXVI normos. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Ginčijama nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, areštavo skolininko V. S. įkeistą nekilnojamąjį turtą bei įspėjo skolininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Nesutikdamas su šia nutartimi, skolininkas, be kita ko, tvirtina, kad jam nebuvo pranešta apie kredito sutarties vienašalį nutraukimą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl šių apelianto argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. gegužės 10 d. išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl analogiškos savo teisine prigimtimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarties. Apeliacinės instancijos teismas tuomet nurodė, kad įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo kreditorius skolininkui išsiuntė kredito sutartyje nurodytu susirašinėjimo adresu – (duomenys neskelbtini), taip pat įkeisto turto adresu – (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 13 punkte nustatyta, kad jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų informavęs kreditorių apie pasikeitusį susirašinėjimo adresą, todėl siųsdamas įspėjimą paskutiniu jam žinomu skolininko adresu, bankas pareigos informuoti skolininką apie vienašališką sutarties nutraukimą nepažeidė (CK 2.17 str. 3 d., 6.166 str.). Visos kitos apelianto nurodytos aplinkybės apie galimybę informuoti jį apie vienašališką sutarties nutraukimą telefonu arba jo darbovietėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pagrindas daryti priešingą išvadą, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kreditoriaus ir skolininko bendravimo telefonu praktiką bei skolininko reagavimą į tokius skambučius, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkas vadovaudamasis kredito sutarties bendrosios dalies 4.13 punktu būtų informavęs kreditorių apie darbovietės pasikeitimą. CPK 123 straipsnis nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas, nes šis straipsnis reglamentuoja tik procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šis teismo išaiškinimas aktualus ir nagrinėjamu atveju, nes pateiktas dėl analogiškų apelianto argumentų.
Savo atskirajame skunde apeliantas pakartotinai nurodo, kad bankas nepateikė nei teismui, nei skolininkui aiškaus kredito įmokų ir palūkanų mokėjimų grafiko, palūkanų perskaičiavimo grafikų, delspinigių paskaičiavimų, dėl ko nei teismas, nei skolininkas negalėjo įvertinti skolos reikalavimo pagrįstumo. Tačiau dar 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas išaiškino apeliantui, kad pagal CPK 558 straipsnio nuostatas išieškojimo iš įkeisto turto dydį pareiškime nurodo hipotekos kreditorius (CPK 558 str. 1 d.); nurodytos teisės normos nenumato hipotekos teisėjui jokio pagrindo ir galimybių, priimant nutartį dėl arešto ir įspėjimo, kad negrąžinus skolos, įkeisti nekilnojamieji daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui, kartu vertinti ir įsiskolinimo pagrįstumą bei dydį. Šiuo atveju svarbus yra tik pats įsipareigojimo neįvykdymo nustatytu terminu faktas, kuris ir sudaro pagrindą kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo (CPK 558 str. 1 d., 4.192 str. 1 d.). Jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – jos dydžiu, pagrįstumu, jos įvykdymu ir kitais su tuo susijusiais klausimais, šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami. Tai nėra numatyta ir CPK 542 straipsnio 1 dalyje, be to, tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2007). Ginčas dėl prievolės, užtikrintos hipoteka, dydžio, sąlygų ar jos vykdymo galėtų būti nagrinėjamas tik CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka.
Byloje nustatyta, kad kreditas apeliantui buvo suteiktas būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, šio būsto statybai baigti (apdailai atlikti) ir kreditui iš kredito unijos „Moterų taupa“ refinansuoti (Kredito sutarties Specialiosios dalies ,,Kredito paskirtis“ nuostatos). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditas iš kredito unijos „Moterų taupa“ apeliantui buvo suteiktas smulkaus verslo tikslais, taigi ne vartojimo. Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, kad būstas buvo įsigytas jo asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, nors būtent šiuo tikslu, t. y. siekiant išsiaiškinti sudarytos kredito sutarties tikslą, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo apelianto sudarytą kredito sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo ir spręsti dėl papildomos vartotojams suteikiamos apsaugos taikymo. Kita vertus, teismų praktikoje pabrėžiama, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Kreditorius nurodė, kad paskutinį mokėjimą pagal kredito sutartį apeliantas atliko 2011 m. balandžio 4 d. ir daugiau jokių mokėjimų nevykdė, savo ruožtu apeliantas įrodymų apie tinkamą sutarties vykdymą ir realias galimybes ją tinkamai vykdyti ateityje nepateikė.
Teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, kad skundžiama nutartis naikintina dėl CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo. Pagal CPK 544 ir 545 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, kreditoriaus pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo turi būti išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo hipotekos skyriui dienos. Nustatytas teisinis reglamentavimas neįpareigoja teismo apie kreditoriaus pareiškimo nagrinėjimo laiką ir vietą pranešti skolininkui. Šiuo atveju skolininkas savo poziciją dėl kreditoriaus pareiškimo turi galimybę išdėstyti paduodamas atskirąjį skundą. Kita vertus, teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nepranešimas apie rašytinio proceso metu priimamų dokumentų laiką ir vietą nesudaro absoliutaus šių dokumentų negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ direktorius A. Žiogas v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-69/2006).
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo sprendimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
2013 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apelianto prašymas sustabdyti šią bylą, iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal apelianto ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teismas šio apelianto prašymo netenkina, nes neturi duomenų, jog civilinė byla pagal apelianto ieškinį būtų iškelta – tokių duomenų apeliantas nepateikė, o Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (Liteko) jų taip pat nėra. Kita vertus, teismas sprendžia, kad toks prašymas yra akivaizdus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pavyzdys, nes apie galimybę savo galimai pažeistas teises ginti ieškinio teisenos tvarka apeliantui buvo išaiškinta dar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje, tačiau su ieškiniu apeliantas kreipėsi į teismą tik 2013 m. gegužės 6 d., t. y. praėjus beveik metams ir iki pirminės šio atskirojo skundo nagrinėjimo datos likus vos 11 dienų. Akivaizdu, kad toks procesinis elgesys neatitinka protingo ir sąžiningo žmogaus elgesio standartų, todėl negali būti ginamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti skolininko V. S. prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.