Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. eA-3211-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-02-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
eA-3211-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01973-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-3211-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01973-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija) 2015 m. vasario 20 d. rašto Nr. 12-01-548 dalį, kuria atsisakoma išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 882,39 Eur (9 952,32 Lt).

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal minėtas nuostatas. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovų nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs šiuo atveju taikytiną 3 metų skundo padavimo terminą, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra abstrakčios, todėl negali būti pripažįstamos svarbiomis. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei nurodė, kad pareiškėjui pensija sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovai pažymėjo, jog šio straipsnio galiojimas buvo pratęstas du kartus (iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d.), o nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija minėtu pagrindu nebemažinama. Atsižvelgę į tai, atsakovai laikėsi pozicijos, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinta pagrįstai, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui pensijos nepriemoką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu netenkino pareiškėjo V. Š. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. susidariusią pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. balandžio 1 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų pratęsimą 2012 metams sužinojo (turėjo sužinoti) 2012 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą pensiją po sumažinimo pratęsimo. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 1 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą prašyti priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. vasario 28 d. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 1 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti prašymą ir atnaujinti pareiškėjui praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. susidariusią pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 7 punktu, šią administracinės bylos dalį nutraukė.

Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl 2012 m. kovo 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi nepraleidęs termino, šį reikalavimą nagrinėjo iš esmės. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo pensija nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui pensijos nepriemoką už nurodytą laikotarpį. Nustatęs, kad pareiškėjo pensija nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai, teismas darė išvadą, kad skundžiamas KAM sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išmokėti pensijos nepriemoką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal tarptautinius teisės aktus negalima mažinti iki gyvos galvos paskirtos pensijos. Pati valstybė, Laikinajame įstatyme nurodžiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad pensijos nepriemoka turi būti grąžinta. Neišmokėta pensijos dalis pasibaigus ekonomikos krizei turi būti grąžinta dar ir dėl to, kad pensija yra nuosavybė, kurios negalima atimti. Konstitucinis Teismas prieštarauja savo paties nutarimams. Be to, pati valstybė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 4 punkte pripažino, kad pensija yra nuosavybė ir jos neišmokėta dalis yra mirusio pensininko paveldėtojų paveldima. Todėl neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose padarytas išvadas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta bei neišmokėta (nusavinta) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta, nes paskirta pensija yra valstybinės pensijos gavėjo nuosavybė, kurios atimti negalima.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus, pensininkai buvo nuolat klaidinami, 3 metų terminas teisės aktuose nėra nustatytas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nelaikė svarbia termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad yra taikomi dvejopi teisės standartai laikytis protingo termino, nes valdžios institucijos vėlavo nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą. Be to, socialinių išmokų perskaičiavimas nuo 2012 metų buvo pratęstas ne visiems socialinių išmokų gavėjams, o tik jų daliai. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas yra netolygus, nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo teises ir laisves labiau negu reikia pasiekti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pensijų mažinimas 2012–2013 metais jau nebuvo būtina priemonė.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Konstitucinio Teismo nutarimais. Konstitucinis Tesimas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pasisakė, kad šiuo atveju valstybinių pensijų gavėjų diskriminacijos nėra. Kadangi pareiškėjo pensija buvo mažinta pagrįstai, nėra pagrindo priteisti pensijos nepriemoką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs 3 metų terminą paduoti skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, ir nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka tiek su ta pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi, kuria dalis bylos nutraukta, tiek su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti kitą pareiškėjo skundo dalį.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 932,32 Lt valstybinė pensija (b. l. 17), 2010–2013 metais paskirtos pensijos su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu dydis buvo 1 214,63 Lt (b. l. 15–16). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 007,29 Lt (b. l. 15–16). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą paduoti skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo, todėl šią bylos dalį nutraukė. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą patenkinti, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus, pensininkai buvo nuolat klaidinami, 3 metų terminas teisės aktuose nėra nustatytas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nelaikė svarbia termino praleidimo priežastimi. Be to, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad yra taikomi dvejopi teisės standartai laikytis protingo termino, nes valdžios institucijos vėlavo nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą.

Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog jis praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo. Nagrinėdama pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, praleistas skundo padavimo terminas turėjo (turi) būti atnaujintas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime detaliai įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas termino praleidimo priežastis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką praleisto termino (ne)atnaujinimo aspektu, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde nurodo iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusias aplinkybes (teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą), dėl kurių jis praleido terminą skundui paduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju neatnaujindamas žymiai praleisto skundo padavimo termino dėl šių bendro pobūdžio priežasčių, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos dėl praleisto termino (ne)atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1156-502/2015). Pensijų kompensavimo mechanizmo nustatyto data taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas pareiškėjui turėjo (turi) būti atnaujintas, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria dalis bylos nutraukta, paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, pagrįstumą ir teisėtumą, atkreipia dėmesį, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pensijos kaip nuosavybės apsauga, primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad pensija ginčo laikotarpiu iš viso negalėjo būti mažinama, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, jog valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015 ir kt.). Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Dėl būtinybės nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo metu egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti KAM grąžinti pareiškėjui jo prašomą pensijos nepriemoką.

Nustačius, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos bylos faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė