Kauno apygardos teismo nutartis

2019-10-03 · Civilinė byla Nr. e2A-1403-260/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
e2A-1403-260/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-17761-2018-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Ieškovas
akcinės bendrovės „Kauno energija“
Atsakovas
R. K.
Trečiasis asmuo
A. K., D. K., uždaroji akcinė bendrovė „DM Langai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1403-260/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17761-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2.; 2.6.1.5.; 2.6.8.9.; 2.6.11.5.; 3.3.1.18.1. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui R. K. dėl mokėjimo už šilumą, tretieji asmenys – A. K., D. K., uždaroji akcinė bendrovė „DM Langai“, valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Kauno energija“ 2018 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir 2018 m. spalio 22 d. su patikslintu ieškiniu, kuriuose prašė teismo priteisti iš atsakovo R. K. 531,51 Eur skolą, 12,96 Eur delspinigius, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas – 15,00 Eur žyminį mokestį ir 1,71 Eur už duomenų gavimą.

2. Nurodė, kad tarp šalių 2000 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis, kurios pagrindu pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo tiekiama šiluma. Atsakovas nenurodė ieškovei faktinių aplinkybių, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. dalyje ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu buvo vykdoma komercinė veikla, todėl tuo laikotarpiu ieškovė klaidingai pridėtinės vertės mokesčio sąskaitose nurodė lengvatinį devynių procentų PVM tarifą, vietoje turėto taikyti dvidešimt vieno procento. Šios aplinkybės paaiškėjo po Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo, PVM buvo perskaičiuotas, todėl laikė, jog už susidariusį skirtumą atsakovas privalo atsakyti ieškovei, t. y. sumokėti 488,22 Eur skolą. Ieškovės teigimu, perskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, taip susidarė ir dalinis įsiskolinimas, todėl iš viso už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., ieškovės skaičiavimu, bendra skolos suma sudarė 531,51 Eur. Ieškovė taip pat nurodė, kad už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d. ieškovė apskaičiavo 12,96 Eur delspinigių, kuriuos taip pat prašė priteisti iš atsakovo, kaip vieno iš šių patalpų bendraturčio. Trečiaisiais asmenimis ieškovė nurodė kitus du patalpų bendraturčius, t. y. A. K. ir D. K..

Atsiliepimas

3. Atsakovas R. K. 2018 m. lapkričio 13 d. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė teismo ieškinį atmesti.

4. Nurodė, kad jis buvo viešai deklaravęs ir VĮ Registrų centre įregistravęs 80,71 kv. m. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sudarytą su nuomininke UAB „DM langai“, todėl laikė, jog išimtinai dėl pačios ieškovės aplaidumo atsakovas neprivalo apmokėti perskaičiuoto PVM tarifo už ginčo laikotarpį. Atsakovo pateiktos sąskaitos patvirtina, kad jis iki kilusio ginčo laiku ir tinkamai apmokėjo visas sąskaitas už šilumą (e. b. 2 t., b. l. 12–69). PVM mokesčio teisingas apskaičiavimas pagal mokesčių teisės nuostatas yra būtent ieškovės, o ne atsakovo, kaip paslaugų gavėjo (vartotojo), pareiga. Tuo labiau, kad PVM sąskaitose net nebuvo pateikta informacija, kokio dydžio PVM tarifą ieškovė skaičiuoja. Visos su netinkamu mokestinių prievolių vykdymu susijusios neigiamos finansinės pasekmės tenka pačiai ieškovei, o ne atsakovui. Atsakovas teikė argumentus, kad ieškovė, būdama profesionali paslaugų teikėja (juridinis asmuo), turėjo būti aktyvi ir skaičiuodama PVM mokestį vadovautis tiek VĮ Registrų centro duomenimis, tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai reguliariai teiktais duomenimis apie vykdytą komercinę veiklą minėtose patalpose ginčo laikotarpiu. Taip pat nurodė, kad net ir po teisės aktų pakeitimo dėl PVM tarifo šilumos ūkio srityje ieškovė nebuvo atidi ir neinicijavo PVM tarifo perskaičiavimo, neinicijavo sutarties sąlygų keitimo. Priešingai nei nurodė ieškovė, atsakovas yra permokėjęs 334,70 Eur už 2016–2017 metų šildymo laikotarpį. Be to, šilumos tiekėja netinkamai taikė kainos už šilumos energiją apskaičiavimo metodiką, todėl jis ketina ateityje dėl susidariusios skolos priteisimo kreiptis į teismą.

5. Trečiasis asmuo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 2019 m. balandžio 1 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė teismo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

6. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas ir pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas jeigu gyvenamosios patalpose faktiškai buvo vykdoma ekonominė veikla, tai neatsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto registre šių patalpų paskirtis yra gyvenamoji, o savininkas yra fizinis asmuo (arba šiose patalpose yra deklaruota jo gyvenamoji vieta), šilumos energija, tiekiama į tokias patalpas, turėtų būti apmokestinama PVM, taikant standartinį dvidešimt vieno procento PVM tarifą, galiojantį nuo 2010 m. sausio 1 d. Apie turimos informacijos, kuri įrodytų, jog patalpos, į kurias tiekiama šiluma, yra naudojamos kaip gyvenamosios paskirties patalpos, šaltinius ir jos pakankamumą turi spręsti pats šilumos energijos tiekėjas. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, kad kai nustatoma, jog šilumos tiekėjas neteisėtai pritaikė lengvatinį devynių procentų PVM tarifą (t. y. šiuo tarifu apmokestino šilumos energiją patiektą į patalpas, kurios naudojamos biurams ar panašioms reikmėms), tai PVM turi būti patikslintas – patiekta šilumos energija turi būti apmokestinta standartiniu dvidešimt vieno procento PVM tarifu. Trečiasis asmuo taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė mokestinio tyrimo metu pateikė patikslintas PVM deklaracijas bei deklaravo perskaičiuotą devynių procentų ir dvidešimt vieno procento tarifo PVM už 2011–2016 metus (iš viso 8 280,72 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui R. K. atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 726 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei 18,11 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

8. Teismas pripažino nustatytu, kad tarp šalių 2000 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis, kurios pagrindu pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo tiekiama šiluma (e. b. 1 t., b. l. 12–13), ieškovė teigė, kad atsakovas R. K. laiku neatsiskaitė už suteiktas paslaugas, todėl laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. ieškovė apskaičiavo 531,51 Eur skolą, o už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d. ieškovė apskaičiavo 12,96 Eur delspinigių, taip pat ieškovė nurodė, jog skolą atsakovas privalo apmokėti, nes po 2017 m. vasario 7 d. Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo buvo nustatyta, jog gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), buvo vykdoma ekonominė (komercinė veikla). AB „Kauno energija“ apie tai nebuvo informuota, todėl atsakovas privalo sumokėti skirtumą (488,22 Eur) dėl neteisėtai pritaikyto lengvatinio devynių procentų PVM tarifo už šilumą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. (e. b. 1 t., b. l. 25–50, 55–172; e. b. 3 t., b. l. 155–157). Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį patikrinimą, konstatavo, kad AB „Kauno energija“ nesivadovavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kuriose nurodoma, kad devynių procentų PVM tarifas taikomas šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti. Inspekcija pažymėjo, kad šilumos energija buvo tiekiama ne į gyvenamąsias patalpas, todėl tiekiamai šilumos energijai negalėjo būti taikomas lengvatinis PVM tarifas. Inspekcijos pateiktais duomenimis, AB ,,Kauno energija" mokestinio tyrimo metu pateikė patikslintas PVM deklaracijas bei deklaravo perskaičiuotą dvidešimt vieno procento tarifo PVM, sumažinant grąžintiną iš biudžeto PVM (e. b. 1 t., b. l. 51–54). Atsakovas byloje neginčijo aplinkybės, kad buvo sudaręs 80,71 kv. m. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su nuomininke UAB „DM langai“, tačiau nesutiko su ieškovės reikalavimu atlyginti skirtumą, susidariusį už šilumos energijos tiekimą, pačiai ieškovei netinkamai vykdžius savo pareigas ir dėl savo pačios kaltės nepritaikius dvidešimt vieno procento PVM tarifo už šilumos energiją.

9. Teismas, nustatęs, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad dalis gyvenamųjų patalpų (80,71 kv. m.), esančių (duomenys neskelbtini), buvo naudojamos komercinei paskirčiai laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 9 d., sprendė, jog atsakovas neprivalo sumokėti ieškovės perskaičiuotą PVM mokesčio skirtumą, susidariusį už ginčo laikotarpį, ieškovei neteisingai skaičiavus PVM tarifą. Valstybinė mokesčių inspekcija mokestinio tyrimo metu nustatė, jog šilumos tiekėja AB „Kauno energija“ neteisėtai pritaikė lengvatinį devynių procentų PVM tarifą, t. y. šiuo tarifu apmokestino šilumos energiją, patiektą į patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo vykdoma komercinė veikla. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostata, AB „Kauno energija“ patikslino PVM deklaracijas šiuo aspektu. Teismas laikė, kad tokiu atveju ieškovė (šilumos tiekėja) negali remtis argumentu, kad atsakovui tenka atsakomybė už susidariusią skolą, nes būtent atsakovas (šilumos vartotojas) nebuvo rūpestingas ir atidus bei nepateikė šilumos tiekėjai išsamios ir tikslios informacijos, būtinos PVM mokesčio teisingam apskaičiavimui, pažymėjo, kad apie tokios informacijos pakankamumą turi spręsti ne šilumos vartotojas, kuriam išrašomose sąskaitose net nėra pateikiama informacija apie taikomo PVM tarifo dydį, o šilumos energijos tiekėjas, atsižvelgdamas į šilumos energijos pirkėjo pateiktą informaciją bei kitus viešai prieinamus duomenis (viešųjų registrų duomenys ir pan.). Už teisingo tarifo taikymą yra atsakingas būtent pardavėjas, o ne prekių (paslaugų) pirkėjas. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ieškovė turėjo galimybę jai aktualią informaciją apie patalpose vykdomą komercinę veiklą gauti keliais būdais. Papildomai teismas pažymėjo, kad 2000 m. lapkričio 20 d. Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartyje buvo numatytas išsamus sąrašas atvejų, kuomet atsakovui kyla pareiga apie tam tikrus pasikeitimus informuoti ieškovę (e. b. 1 t., b. l. 12–13) (sutarties 6 ir 7 punktai). Todėl teismas ir atmetė ieškovės argumentus, kad šilumos tiekėja neturi resursų ir galimybių tikrinti kiekvieno objekto atskirai, ir visos būtinos informacijos pateikimo pareigą perkėlė vartotojui. Teismas akcentavo, kad sąskaitos už patiektą šilumos energiją galėjo būti patikslintos (perskaičiuotos) tik už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, būtent už kurį Valstybinė mokesčių inspekcija AB „Kauno energija“ ir pateikė pastabas bei pasiūlymus po to, kai 2017 m. vasario mėn. buvo atliktas mokestinis patikrinimas (Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis). Teismas vertino, kad atsakovas turi teisę prašyti taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą dėl nuostolių atlyginimo, kadangi ieškovė reikalavimą galėjo pareikšti dar 2011 m., 2012 m., 2013 m., 2014 m., tačiau tik po mokestinio patikrinimo, atlikto Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva, dėl savo aplaidaus ir nerūpestingo elgesio į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio mėnesį, t. y. praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tuo pagrindu teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 488,22 Eur PVM skirtumo priteisimo.

10. Teismas pažymėjo, kad atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 488,22 Eur skolos priteisimo, analogiškais motyvais atmetami ir likusieji (išvestiniai) reikalavimai, papildomai pabrėžiant, kad ieškovės atstovai negalėjo tiksliai įvardinti, už kokį konkrečiai laikotarpį šis 43,29 Eur turtinis reikalavimas yra nukreiptas į vieną iš bendraturčių (atsakovą), o apsiribojo tik deklaratyviu teiginiu apie skolos perskaičiavimą, atsižvelgus į PVM perskaičiavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Kauno energija“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės AB „Kauno energija“ patikslintą ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai pareigą rinkti išsamią ir tikslią informaciją apie šilumos vartotojus išimtinai perkėlė šilumos tiekėjui, visiškai ignoruodamas šilumos vartotojo pareigas. Šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (Žin., 2003, Nr. 70-3193), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 (Žin., 2009, Nr. 1-14), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (Žin., 2010, Nr. 127-6488). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. lapkričio 1 d., 133.4 papunktyje nustatyta, kad šilumos vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui sutartyje nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokesčiams už šilumą apskaičiuoti. Todėl teisės aktai nenumatė ir nenumato šilumos tiekėjo pareigos rinkti, tikslinti duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti.

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių sudarytoje 2000 m. lapkričio 20 d. Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartyje Nr. 5208080 nebuvo nurodyta atsakovo pareiga teikti šilumos tiekėjui informaciją reikalingą teisingam PVM mokesčio apskaičiavimui, todėl šilumos vartotojas neturi pareigos informuoti šilumos tiekėjo apie įvykusius pasikeitimus. Ieškovės nuomone, bet koks atidus ir rūpestingas asmuo, nuosavybės teise įgijęs nekilnojamąjį turtą (butą), žinodamas, kad jam yra teikiamos tam tikros paslaugos ar tiekiama energija, kreiptųsi į atitinkamą paslaugų teikėją ar energijos tiekėją su šia informacija dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, papildymo, pakeitimo ir pan. Kiekvienas turto savininkas, kuriam tenka pareiga rūpintis turimu turtu ir jį išlaikyti, mokėti mokesčius už jį ir pan., būdamas pakankamai sąžiningas ir rūpestingas, imtųsi pirmiau nurodytų veiksmų. Todėl vien ta aplinkybė, kad tarp šalių sudarytoje Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartyje nebuvo pažodžiui nurodyta atsakovo R. K. pareiga teikti šilumos tiekėjui informaciją reikalingą teisingam PVM mokesčio apskaičiavimui, nesudaro pagrindo ignoruoti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse 133.4 papunktyje numatytą šilumos vartotojo pareigą pateikti šilumos tiekėjui sutartyje nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokesčiams už šilumą apskaičiuoti.

1.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, kadangi jame visiškai nepasisakyta dėl CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendro civilinės teisės principo, tik formaliai nurodyta, kad ieškinys atmetamas, tačiau nepateikiant jokių išsamių tokį sprendimą lėmusių argumentų bei nenurodant jokių motyvų dėl apeliantės pateiktų argumentų ir įrodymų atmetimo, nesiremiant teismų praktika.

Atsiliepimas

12. Atsakovas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Apeliantė praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl nuostolių atlyginimo paduoti. Apeliacinio skundo argumentai, kad tai, jog VMI 2017 m. vasario mėnesį pateikė rekomendaciją perskaičiuoti PVM tarifą už 2011 - 2016 metų laikotarpį, neva sudaro pagrindą taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, teisiškai yra nepagrįsti. Nei tarp apeliantės ir atsakovo sudaryta sutartis, nei galiojantys teisės aktai nenustatė pareigos atsakovui teikti ieškovei duomenis apie ginčo pastate vykdomą veiklą. Atsakovas tokius duomenis teisės aktų nustatyta tvarka pateikė VĮ Registrų centras tvarkomam Nekilnojamojo turto registrui. Ieškovė su tokiais duomenimis galėjo susipažinti ir jų pagrindu pritaikyti teisingą PVM tarifą. Taip pat ieškovė galėjo inicijuoti galiojančios sutarties pakeitimą.

2.2. Apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė tikslių ir aiškių skaičiavimų, kurie pagrįstų patikslintame ieškinyje nurodytą menamą atsakovo įsiskolinimą, todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti skolos priteisimo iš jo.

2.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktus ir teisinius aspektus, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl jo pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės AB „Kauno energija“ apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

14. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovui dėl mokėjimo už šilumą, nustačius, jog tarp šalių sudarytoje Šilumos tiekimo sutartyje nebuvo pažodžiui nurodyta atsakovo pareiga tiekti šilumos tiekėjui informaciją reikalingą teisingam pridėtinės vertės mokesčio paskaičiavimui, bei, kad ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą. Ji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai pareigą rinkti išsamią ir tikslią informaciją apie šilumos vartotojus išimtinai perkėlė šilumos tiekėjui, nors teisės aktai šios pareigos šilumos tiekėjui nenumato, visiškai ignoruodamas šilumos vartotojo pareigas, be to pirmosios instancijos teismas priėmė absoliučiai negaliojantį sprendimą, kadangi jame tik formaliai nurodė, jog ieškinys atmetamas, tačiau nepateikė jokių išsamių tokį sprendimą lėmusių argumentų bei motyvų.

15. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės AB „Kauno energija“ apeliacinį skundą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir, nuspręsdamas dėl šilumos tiekėjo atsakomybės renkant išsamią ir tikslią informaciją apie šilumos vartotojus siekiant nustatyti jiems teisingą PVM tarifą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

16. Nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atsakomybės už teisingo PVM tarifo pritaikymą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nevykdė jai tenkančios pareigos šilumos vartotojui išrašomose sąskaitose pateikti informacijos apie taikomo PVM tarifo dydį, sprendė, jog už teisingo tarifo taikymą yra atsakinga būtent pardavėja, ir pažymėjo, jog Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartyje rinkti ir teikti informaciją šilumos tiekėjui atsakovui nėra numatyta. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktą ir 4 punktą bei PVM įstatymo 19 straipsnį prievolė teisingai pritaikyti mokesčio tarifą ir pilnai įvykdyti mokestinę prievolę tenka paslaugų teikėjui / mokesčių mokėtojui. Taigi, pareiga rinkti įrodymus ir duomenis, reikalingus teisingam mokestinių prievolių vykdymui tenka PVM mokėtojui, teikiančiam paslaugas. Ši prievolė negali būti perkeliama paslaugų pirkėjui, ne PVM mokėtojui, išskyrus atvejus, kai dėl to susitariama tarp paslaugų teikėjo ir paslaugų pirkėjo galiojančioje sutartyje arba kai tai tiesiogiai įtvirtinta galiojančiuose teisės aktuose. Nei tarp šalių sudaryta sutartis, nei galiojantys teisės aktai tokios pareigos atsakovui nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas dalyje dėl atsakomybės už teisingo PVM tarifo pritaikymą yra ir pagrįstas, ir motyvuotas.

17. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas skundžiamu sprendimu tik formaliai nurodė, kad ieškinys atmetamas, tačiau nepateikė jokių išsamių tokį sprendimą lėmusių argumentų bei nenurodė jokių motyvų dėl ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų atmetimo, nesirėmė teismų praktika, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nagrinėdamas bylą, vertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, dėl kiekvieno jų pasisakė. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, teisės taikymo aspektu patikrinęs apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti CPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimą, nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-313/2015), todėl apeliantės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant procesines, materialines teisės normas, todėl jį keisti ieškovės AB „Kauno energija“ apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

20. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas ieškovės AB „Kauno energija“ apeliacinį skundą, pripažįsta, kad sutinkamai su CPK 93 straipsnio nuostatomis ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 straipsnis).

21. Atsakovas pateikė prašymą priteisti jo naudai iš ieškovės 1 210 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl šios išlaidos – 1 210 Eur – priteisiamos atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

22. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 3,63 Eur. Šios išlaidos valstybei priteisiamos iš ieškovės AB „Kauno energija“ (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ (juridinio asmens kodas 235014830) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, atsakovo turėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ (juridinio asmens kodas 235014830) 3,63 Eur (tris eurus, 63 centus) bylinėjimosi išlaidas. (Ši suma mokėtina į biudžeto surenkamąją sąskaitą, lėšų gavėju nurodant Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodą – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Raimondas Buzelis