Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – RUAB) „Srava“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2561-1037/2016 pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei RUAB „Srava“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. B. ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės RUAB „Srava“ 12 590,18 Eur skolą, 851,10 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad šios sumos laikomos einamosiomis įmokomis pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 2 straipsnio 9 dalį. Nurodė, kad atsakovė RUAB „Srava“ laiku neatsiskaitė su ieškovu už teisines paslaugas pagal tarp šalių sudarytą teisinių paslaugų sutartį ir apmokėjimui pateiktas PVM sąskaitas – faktūras.Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės RUAB „Srava“ 12 590,18 Eur skolą, 851,10 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 13 441,28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugsėjo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 551 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui M. B.. Teismas taip pat nusprendė, jog šios priteistos sumos laikomos RUAB „Srava“ einamosiomis įmokomis. Atsakovė RUAB „Srava“ per teismo nustatytą terminą pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad ieškovas neatliko jokių veiksmų sutarties pagrindu priimtam pavedimui vykdyti iki jai buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Atsakovės vertinimu, ieškovo sėkmės mokesčio dydis yra neprotingai didelis, kadangi pavedimo vykdymas atsižvelgiant į ieškovo atliktus veiksmus buvo nesudėtingas teisiniu požiūriu, jam įvykdyti reikėjo taikyti tik ĮRĮ normas, todėl nereikėjo kompleksinių ar specialių teisinių žinių. Ieškovas M. B. atsiliepimu į prieštaravimus prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 20 d. galutiniu sprendimu 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį ir juos kvalifikavęs kaip pavedimo, sprendė, kad tuo atveju, kai šalys dėl atlyginimo susitarė pavedimo sutartyje, kvestionuoti jo dydžio nėra teisinio pagrindo, nes tai iš esmės pažeistų pagrindinį sutartinių santykių principą, jog sutarčių reikia laikytis.Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. ir 2015 m. balandžio 14 d. nutartimis priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-642/2013 ir 3K-7-149-706/2015 remtis kaip teismo precedentais nėra teisinio pagrindo, nes šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo.Teismas, nustatęs, kad atsakovė pavedimo sutarties su ieškovu nenutraukė iki pat pavedimo įvykdymo, kad ieškovas, įvykdydamas pavedimą, parengė ne vieną raštą, kad ieškovas teikė ir žodines konsultacijas, susijusias su pavedimo vykdymo, konstatavo, jog ieškovas atstovavo atsakovę ginče dėl antstolio nurašytų lėšų iki pavedimo įvykdymo.Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog pavedimą įvykdyti ieškovui buvo lengviau dėl jos, kaip restruktūrizuojamos įmonės, teisinio statuso, kadangi nustatė, jog atsakovei teisinio pobūdžio konsultacijos ir atitinkamų veiksmų atlikimas, kuris padėtų susigrąžinti antstolio nurašytas lėšas, buvo reikalingas ir šalių pavedimo įvykdymo sėkmę lėmė ne lengvesnės vykdymo aplinkybės, o strateginio pobūdžio veiksmai, išreikšti ieškovo raštuose vykdant pavedimą.Teismas nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog pavedimas buvo įvykdytas vėliau, kai atsakovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, atsakovės vadovui pakartotinai kreipusis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nekeičia ieškovo atliktų veiksmų tikslinės paskirties ir esmės įvykdant pavedimą.Palikęs preliminarų sprendimą nepakeistą ir tenkinęs ieškovo ieškinį, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės RUAB „Srava“ jo turėtas papildomas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė RUAB „Srava“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą ir 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminarų sprendimą bei priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: Atsakovė RUAB „Srava“ nesutinka, kad aplinkybė, nuo kurios priklauso „sėkmės mokesčio“ atsiradimas pagal tarp šalių sudarytą sutartį įvyko dėl ieškovo įdėto darbo ir teigia, kad ši aplinkybė buvo nulemta imperatyviųjų teisės normų taikymo, pagal kurias inicijavus bankroto/restruktūrizavimo bylą sustabdomi visi išieškojimo veiksmai, o iškėlus bankroto/restruktūrizavimo bylą lėšos grąžinamos įmonei, kad jos būtų panaudotos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) arba ĮRĮ nustatyta tvarka.Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedento taikymo taisyklių, nesivadovaudamas precedentu, esančiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013, ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą, nes skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl galimybės mažinti advokato honoraro dydį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio reikalavimus jo dydžiui.Teismo išvados apie ieškovo prašomo priteisti honoraro atitikimą protingumo principui nepagrįstos, nes teismas neįvertino aplinkybių kad:ieškovas vengė pateikti ataskaitą apie suteiktas teisines paslaugas;ieškovas už paslaugas, kurias atsiliepime į prieštaravimus nurodo atlikęs pagal sutartį už „sėkmės mokestį“, ėmė atskirą atlygį;ieškovas pasinaudojo atsakovės pasitikėjimu, kuris buvo įgytas per ilgalaikį bendradarbiavimą, o atsakovė, neturėdama patirties tokiuose ginčuose, negalėjo adekvačiai įvertinti ieškovo nurodytų paslaugų apimties, sudėtingumo ir kitų reikšmingų niuansų, todėl negalėjo suprasti, kad ieškovo siūlomas „sėkmės mokestis“ neadekvatus;faktinis pavedimo vykdymas skyrėsi nuo sutartyje sutarto pavedimo tikslo imtis veiksmų prieš tariamai neteisėtus VMI ir/ar antstolio V. D. veiksmus;sudarant sutartį atsakovas galėjo būti suklaidintas dėl esamos situacijos ir numatomų teikti teisinių paslaugų;bankroto ir/ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygojamas įmonės statusas reikšmingai palengvino pavedimo vykdymą;tarp šalių sudarytos sutarties 3 straipsnio 1 dalyje numatytas įvykis buvo neišvengiamas, o ieškovas kaip advokatas negalėjo to nežinoti, todėl šiuo atveju ieškovas realiai neprisiėmė rizikos dėl honoraro dydžio;ieškovo parengtų dokumentų apimtis nedidelė (1-3 puslapiai), o turinys nesudėtingas, todėl akivaizdu, jog suteiktų teisinių paslaugų apimtis nepareikalavo didelių advokato darbo laiko sąnaudų;prašymų teikimas antstoliui ir/ar teismui nėra laikomi strateginio pobūdžio veiksmais lėmusiais įvykdymo sėkmę;lemiamą įtaką atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimui turėjo ĮRĮ teisės normos (pagal jas antstolis negali tęsti išieškojimo, nes iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusios restruktūrizuojamos įmonės prievolės vykdomos restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka), o ne ieškovo pastangos;pats ieškovas savo rengtuose dokumentuose visada rėmėsi ĮBĮ ir ĮRĮ normomis, todėl šie imperatyvūs apribojimai galiojo visą sutarties vykdymo laikotarpį;pavedimo vykdymas, atsižvelgiant į ieškovo atliktus veiksmus, buvo nesudėtingas teisiniu požiūriu. Atsiliepimu į atsakovės RUAB „Srava“ apeliacinį skundą ieškovas M. B. prašo atsisakyti priimti atsakovės pateiktą naują įrodymą – pirkimo analizę pagal tiekėjus, apeliacinį skundą atmesti, o Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Nei vieno iš advokatų veiklos principų ginčo teisinių paslaugų sutartimi nustatytas užmokestis nepažeidžia.Nagrinėjamu atveju ieškovas veikė sąžiningai, atsižvelgė į kliento interesus, komplikuotą turtinę padėtį ir apsiėmė vykdyti pavedimą be išankstinių ar tarpinių mokėjimų.Atsakovės RUAB „Srava“ išsakyti teiginiai apie ieškovo nesąžiningumą ir atsakovės suklaidinimą, nurodant, kad pavedimo vykdymas bus itin sudėtingas ir reikalaus daug ieškovo pastangų, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyti.Atsakovė RUAB „Srava“ savo valia sudarė 2013 m. rugpjūčio 19 d. teisinių paslaugų sutartį su ieškovu, kurioje numatė 20 proc. „sėkmės mokestį“, ir tik ieškovui raštu paprašius atsiskaityti už suteiktas paslaugas, buvo pradėtos reikšti pretenzijos dėl ataskaitos pateikimo bei ieškoma kitų formalių priežasčių išvengti atsiskaitymo.Siekdama palankios bylos baigties, atsakovė siekia sumenkinti savo statusą ir teigia, kad yra silpnesnioji sandorio šalis, kuri neturėjo patirties derantis dėl advokato darbo užmokesčio.Nagrinėjamos bylos ir cituojamų kasacinio teismo bylų faktinės aplinkybės nėra nei panašios, nei tapačios, dėl ko skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad vienodų standartų taikymas fiziniam asmeniui ir verslininkui sprendžiant ginčą iškreiptų teisinių santykių esmę bei vartojimo santykių normas iš esmės paverstų deklaratyvaus pobūdžio postulatais taip eliminuojant pozityviąją įstatymų leidėjo sukurtą diskriminaciją tarp vartotojo ir verslininko.ĮRĮ nėra nuostatų, įtvirtinančių antstolio pareigą savaime grąžinti nurašytas lėšas po restruktūrizavimo bylos iškėlimo.Byloje nustatytos aplinkybės, kad pinigines lėšas antstolis V. D. nurašė 2013 m. liepos 8 d., nutartis iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24, o pinginės lėšos atsakovei grąžintos 2014 m. lapkričio 17 d., paneigia apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad šalių pasirašytos teisinių paslaugų sutarties tikslas buvo neišvengiamas ir savaime siejamas su restruktūrizavimo bylos iškėlimu.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas aiškiai nurodė, kad antstolis V. D. nereagavo į jokius prašymus ir jų neišsprendė patvarkymu, kuris galėjo būti skundžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 510 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl ieškovas pasirinko kitą pavedimo vykdymo būdą – kreipėsi su prašymu į restruktūrizavimo bylą nagrinėjantį teismą bei atliko kitus, su tuo susijusius veiksmus, kurie leido pasiekti reikiamą rezultatą.Atsakovės RUAB „Srava“ teiginiai, kad ieškovas vengia pateikti atsakovei ataskaitą apie suteiktas teisines paslaugas neatitinka tikrovės, kadangi 2016 m. rugpjūčio 8 d. atsakovei buvo išsiųstas pranešimas dėl atsiskaitymo už teisines paslaugas, kuris remiantis Lietuvos pašto svetainės www.post.lt duomenimis, atsakovei įteiktas 2016 m. rugpjūčio 11 d., taigi ataskaitą atsakovas gavo dar iki nagrinėjamos civilinės bylos inicijavimo.Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti atsakovės RUAB „Srava“ pateiktą naują įrodymą – pirkimo analizę pagal tiekėjus, kadangi rašytinis įrodymas galėjo būti pateiktas anksčiau, t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, jis neatitinka tikrovės ir klaidina teismą, kadangi nurodytos ieškovo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros yra nesusijusios su ginčo teisinių paslaugų sutartimi.Skundu prašoma priteisti atsakovės RUAB „Srava“ patirtas bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas pagal 2017 m. sausio 18 d. PVM sąskaitą Nr. STR 000518 423,50 Eur sumai, tačiau apeliantė nėra pateikusi minėtos PVM sąskaitos – faktūros apmokėjimą patvirtinančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Atsakovė RUAB „Srava“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – atsakovės buhalterinės apskaitos išrašo kopiją, iš kurios matyti laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. ieškovo atsakovei išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų sąrašas. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė šiuos įrodymus turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi PVM sąskaitos – faktūros, pagal kurias sudaryta atsakovės pateikta lentelė, buvo išrašytos iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2016 m. gruodžio 29 d.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantė būtų minėtus dokumentus pateikusi pirmosios instancijos teismui, kuris nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti. Be to, atsakovės pateiktas suvestinis buhalterinis dokumentas, nepateikiant pirminių apskaitos dokumentų, t. y. pačių PVM sąskaitų – faktūrų, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl juos atsisakoma priimti (CPK 180 str., 306 str. 3 d., 314 str., 324 str. 3 d.).

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo, atstovavusio atsakovei RUAB „Srava“ pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį, teisės gauti sėkmės mokestį už atliktus darbus priteisimo.Byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. rugpjūčio 19 d. sudarė Teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/15 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas M. B. įsipareigojo atstovauti atsakovei RUAB „Srava“ visuose santykiuose (įskaitant, bet neapsiribojant, ikiteismines bylas bei teismines bylas) su Valstybine mokesčių inspekcija bei antstoliu V. D. bei teikti visas kitas reikiamas, su atstovavimu susijusias, teisines paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už tai sumokėti (Sutarties 1 str. 1 p.). Pagal Sutarties nuostatas atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui procesinių dokumentų rengimo, atstovavimo mokestį bei „sėkmės mokestį“ – 20 proc. ir PVM mokestį nuo tos pinigų sumos, kurią atsakovė gaus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, antstolio V. D. ar kito asmens, kaip iš UAB „Srava“ banko sąskaitos antstolio V. D. nurašytų lėšų grąžinimą (Sutarties 3 str. 1 p.). Šiaulių apygardos teismui 2014 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinus RUAB „Srava“ restruktūrizavimo planą keturių kalendorinių mėnesių laikotarpiui, Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi antstolį V. D. įpareigojo pervesti jo depozitinėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas – 179 633,88 Lt (52 025,57 Eur) atsakovei RUAB „Srava“. Šios piniginės lėšos atsakovei pervestos 2014 m. lapkričio 17 d. Ieškovas 2016 m. kovo 30 d. atsakovei apmokėjimui pateikė PVM sąskaitą – faktūrą 12 590,18 Eur sumai, kuri turėjo būti apmokėta iki 2016 m. balandžio 4 d. Atsakovė RUAB „Srava“ už suteiktas teisines paslaugas nesumokėjo, todėl ieškovas, remdamasis Sutarties 3 straipsnio 4 punktu, jai priskaičiavo 851,10 Eur dydžio delspinigius.

Dėl ieškovo suteiktų paslaugų įtakos antstolio nurašytų lėšų grąžinimo sėkmei

Atsakovė RUAB „Srava“ nesutinka, kad aplinkybė, nuo kurios priklauso sėkmės mokesčio atsiradimas pagal tarp šalių sudarytą Sutartį, įvyko dėl ieškovo įdėto darbo. Atsakovės nuomone, aplinkybė, kad antstolis grąžino iš UAB „Srava“ banko sąskaitos nurašytas lėšas, buvo nulemta imperatyviųjų teisės normų taikymo, pagal kurias inicijavus bankroto/restruktūrizavimo bylą sustabdomi visi išieškojimo veiksmai, o iškėlus bankroto/restruktūrizavimo bylą lėšos grąžinamos įmonei, kad jos būtų panaudotos ĮBĮ arba ĮRĮ nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija šią apeliantės poziciją pripažįsta nepagrįsta.Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.). Aptariamu atveju šalys, sudarydamos Teisinių paslaugų teikimo sutartį, susitarė, jog paslaugų teikimo tikslas – antstolio nuskaitytų lėšų iš atsakovės sąskaitos sugrąžinimas. Pagal Sutarties nuostatas atsakovė įsipareigojo ieškovui sumokėti 20 proc. ir PVM mokestį nuo tos sumos, kurią atsakovė gaus kaip nuskaitytų lėšų grąžinimą. Taigi, šalys susitarė dėl paslaugų teikimo tikslo ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas sąlygas susiejo ne tik su paslaugų teikimu, bet ir su sėkmingu Sutartyje numatyto tikslo įgyvendinimu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė procesinius dokumentus, kuriuos parengė siekdamas įgyvendinti Sutartyje numatytą tikslą, t. y. sugrąžinti iš atsakovės sąskaitos nuskaitytas lėšas: 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. birželio 23 d. prašymus antstoliui V. D. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2014 m. birželio 9 d. prašymą Šiaulių apygardos teismui dėl antstolio V. D. įpareigojimo grąžinti lėšas, 2014 m. birželio 26 d. prašymą Šiaulių apygardos teismui dėl procesinio termino atnaujinimo ir pratęsimo, 2014 m. rugsėjo 17 d. patikslintą prašymą Šiaulių apygardos teismui, 2014 m. rugsėjo 4 d. atsiliepimą į antstolio V. D. pareiškimą dėl piniginių lėšų pervedimo Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2014 m. spalio 24 d. atsiliepimą į antstolio V. D. atskirąjį skundą. Taip pat iš atsakovės įgalioto asmens bankroto administratoriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pranešimo matyti, kad ieškovas teikė ir žodines konsultacijas susijusias su pavedimo vykdymu. Tuo tarpu atsakovė RUAB „Srava“ tik deklaratyviai teigia, kad iš UAB „Srava“ banko sąskaitos antstolio nurašytos lėšos buvo grąžintos nepriklausomai nuo ieškovo atliktų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pareiškusi pretenziją ieškovui dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė neinicijavo sutarties nutraukimo nei CK 6.204 straipsnyje, nei sutartyje nustatytais pagrindais, o priešingai, bendradarbiavo su ieškovu, kuris parengė atitinkamus procesinius dokumentus tiek antstoliui, tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai, tiek teismui. Atsakovė nenurodė konkrečių paslaugų, sutarties vykdymo eigoje neįvykdytų arba įvykdytų netinkamai. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovei teisinio pobūdžio konsultacijos ir atitinkamų veiksmų atlikimas, kurie padėtų susigrąžinti antstolio nurašytas lėšas buvo reikalingi nepaisant prasidėjusio įmonės restruktūrizavimo proceso, kadangi faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog Teisinių paslaugų teikimo sutartį šalys sudarė jau po atsakovės vadovo kreipimosi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Taigi, atsakovė, kaip verslo subjektas, kuriam keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai, galėjo ir turėjo tinkami įvertinti susidariusias aplinkybes, nuo kurių priklausė jos kreipimasis į ieškovą teisinės pagalbos. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės argumentą, kad aplinkybė, jog antstolis grąžino iš UAB „Srava“ banko sąskaitos nurašytas lėšas, buvo nulemta imperatyviųjų teisės normų taikymo. Pažymėtina, kad nei ĮBĮ, nei ĮRĮ nėra numatyta, kad įmonei inicijavus ar iškėlus bankroto/restruktūrizavimo bylą savaime būtų grąžinamos antstolio nurašytos lėšos, nei ieškovui, nei atsakovei nebuvo žinoma informacija ar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo antstolis V. D. nebuvo paskirstęs ir pervedęs nurašytų lėšų išieškotojams, be to, kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties, antstolis V. D. siekė nurašytas lėšas pervesti išieškotojui – Valstybinei mokesčių inspekcijai ir neketino jų grąžinti atsakovei iš karto po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Nesant objektyvių duomenų, paneigiančių ieškovo nurodytų paslaugų suteikimo faktą bei patvirtinančių, jog konkretūs veiksmai, orientuoti į sėkmingą antstolio nurašytų lėšų grąžinimą atsakovei, buvo sąlygoti įmonės teisinės padėties, nėra teisinio pagrindo kvestionuoti ieškovo atliktų paslaugų pobūdžio ir apimties. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovas tinkamai įvykdė įsipareigojimus pagal Teisinių paslaugų teikimo sutartį, o apeliantės argumentus dėl netinkamo sutarties įvykdymo pripažįsta deklaratyviais ir neįrodytais.

Dėl precedentų taikymo

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovės RUAB „Srava“ apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl galimybės mažinti advokato honoraro dydį atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio reikalavimus jo dydžiui. Tokį teiginį apeliantė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo pagal tarp advokato ir kliento (fizinio asmens) sudarytą tipinę teisinių paslaugų sutartį, taigi, teismui ex officio kilo pareiga įvertinti tokios sutarties sąlygų atitikimą įstatymų nuostatoms, tarp jų ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio nuostatoms, tuo tarpu nagrinėjamu atveju Teisinių paslaugų sutartį sudarė lygiaverčiai teisine prasme subjektai – advokatas ir juridinis asmuo, atstovaujamas direktoriaus, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad tarp paminėtų bylų būtų esminis panašumas, todėl vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013 esančiais išaiškinimais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ieškovas teikė teisines paslaugas atsakovei iki pat Sutartyje numatyto pavedimo įvykdymo, atsakovė pretenzijų nereiškė ir sutarties nenutraukė iki pat pavedimo įvykdymo.

Dėl ieškovo teisės į atlyginimą

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 6.256 str. 2 d.). Sutarties aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Sutarčių aiškinimo taisyklės pirmiausia įtvirtina subjektyvaus sutarties aiškinimo metodą, įpareigojantį aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2010).Sutartis yra vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų (CK 6.2 str.). Byloje nėra ginčo, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai – ieškovas įsipareigojo atstovauti atsakovei visuose santykiuose (įskaitant, bet neapsiribojant, ikiteismines bylas bei teismines bylas) su Valstybine mokesčių inspekcija bei antstoliu V. D. bei teikti visas kitas reikiamas, su atstovavimu susijusias, teisines paslaugas (CK 6.756 str.). Pažymėtina, kad kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties nuostatos numatytos CK 6.716 – 6.724 straipsniuose. Paslaugų teikimo atlygintinos sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (audito, konsultacinės, informacijos, mokymo, kt.). Dėl to CK 6.716 straipsnyje nurodytos paslaugos vadinamos intelektinėmis. Šalys paprastai tariasi dėl paslaugų teikimo, tačiau gali susitarti ir dėl tam tikro rezultato. Paslaugų teikimo sutartis yra dvišalė, todėl vienai sutarties šaliai – paslaugos teikėjui – įvykdžius sutartyje nustatytą įsipareigojimą, kitai sutarties šaliai – klientui – atsiranda pareiga apmokėti už suteiktas paslaugas. Jeigu paslauga lieka nesuteikta, neatsiranda ir pareigos ją apmokėti. Paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų pobūdį, taikomi reikalavimai, susiję su jų kvalifikacija, patirtimi. Sutarties šalys nusistato tarpusavio teises ir pareigas, tačiau šios sutarties vykdymas grindžiamas CK 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Paslaugų sutarties vykdymas grindžiamas CK 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, jog tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Tačiau, pažymėtina, kad abi šalys yra pelno siekiantys asmenys (advokatas ir verslininkas), CK 6.158 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. CK 6.156 straipsnio 1 d. nustato, kad sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 str.), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenurodyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Nenustačius, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.), dėl paslaugų sutarties dalyko, kainos ir apmokėjimo turėjo būti sprendžiama pagal šalių šiuo konkrečiu klausimu sutartyje įtvirtintas sąlygas. Tai reiškia, kad šalys, sutartyje numatydamos nuostatą dėl 20 proc. sėkmės mokesčio dydžio nuo tos pinigų sumos, kurią UAB „Srava“ ir/ar klientas ir/ar tretieji asmenys gaus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, antstolio V. D. ar kito asmens, kaip iš UAB „Srava“ banko sąskaitos antstolio V. D. nurašytų lėšų grąžinimą, įgyvendino sutarties laisvės principą. Byloje nenustatyta, kad šalys buvo verčiamos sudaryti sutartį, t. y. jos savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, todėl privalo jų laikytis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė RUAB „Srava“, nesumokėdama per sutartyje nustatytą terminą sėkmės mokesčio, pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vykdyti prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų sumokėjusi ieškovui, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiam advokatui sumokėjo 450 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, ieškovui iš apeliantės priteistina 450 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės RUAB „Srava“ (j. a. k. 180239789) ieškovui M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.