Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių rajono apylinkės teismo teisėjas Tomas Pukšmys, sekretoriaujant Inai Visockienei, dalyvaujant ieškovo M. B. atstovui advokatui Rokui Kaireliui, atsakovės RUAB „Srava“ atstovui advokatui Vytautui Dargiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei RUAB „Srava“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminariu sprendimu priteisė iš atsakovės RUAB „Srava“ 12590,18 Eur skolą, 851,10 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 13441,28 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 551,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui M. B.. Teismas taip pat nusprendė, jog šios priteistos sumos laikomos RUAB „Srava“ einamosiomis įmokomis.

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimu nustatyta, jog šalys 2013-08-19 sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį, kurios dalykas buvo antstolio nuskaitytų lėšų iš atsakovės sąskaitos sugrąžinimas. Pagal šios sutarties nuostatas atsakovė įsipareigojo ieškovui sumokėti 20 proc. ir PVM mokestį nuo tos sumos, kurią atsakovė gaus kaip nuskaitytų lėšų grąžinimą (Sutarties 2.2 ir 3.1 punktai) (e. b. l. 8–9). Teismas įvertinęs tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį juos kvalifikuoja kaip pavedimo (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Byloje tarp šalių ginčo nėra, jog sutarties objekte numatytas pavedimas buvo įvykdytas, tačiau atsakovė kvestionuoja ieškovo atlikto teisinio pavedimo apimtį, sudėtingumą bei poreikį mokėti atlyginimą už, jos vertinimu, neadekvačios apimties įvykdytą pavedimą. Teismo vertinimu, tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta. CK 6.758 straipsnio 2 dalies turinys suponuoja išvadą, jog pavedimo teisiniai santykiai yra atlygintino pobūdžio ypatingai, kai pavedimo turinį sudaro teisiniai veiksmai ir šalys yra verslininkai. CK 6.758 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atlyginimas už pavedimo įvykdymą nustatomas pavedimo sutartyje ir tik nesant aiškiai nustatyto atlyginimo dydžio, jis nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes. Tuo atveju, kai šalys dėl atlyginimo susitarė pavedimo sutartyje kvestionuoti jo dydžio nėra teisinio pagrindo, nes tai iš esmės pažeistų pagrindinį sutartinių santykių principą, jog sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda ) (CK 6.189 straipsnis). Taip pat teismo vertinimu, teisėtai sudarytos pavedimo sutarties ir joje numatyto atlyginimo kvestionavimas neabejotinai iškreiptų sutartinių santykių esmę ir pažeistų šalių lygiateisiškumo principą, eliminuotą teisinį tikrumą sukuriant sutarties šalims prielaidą visais atvejais pakeisti esmines sutarties sąlygas.

Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog atsakovė atlyginimo dydį kvestionavo remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 ir 2015-04-14 nutartimis priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-642/2013 ir 3K-7-149-706/2015. Teismo vertinimu, šiose bylose pateiktais išaiškinimais remtis kaip teismo precedentais nėra teisinio pagrindo, nes šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas ir pritarė honoraro sumažinimui, tačiau esminę reikšmę turėjo aplinkybė, jog ginčas kilo tarp advokato ir fizinio asmens. Poreikį įvertinti aplinkybę, jog sutartį sudaro fizinis asmuo ir profesionalus teisininkas advokatas, patvirtina ir vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-14 nutartis priimta civilinėje byloje 3K-7-149-706/2015. Pastarojoje byloje kasacinės instancijos teismas nurodė, jog advokato ir fizinio asmens sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, ir teismas turi ex officio atlikti tokios sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolę. Taigi įvertinus kasacinės instancijos teismo praktiką, kuria remiasi atsakovė, darytina išvadą, jog teismui kyla pareiga kvestionuoti sudarytų teisinių paslaugų sutartį tik tais atvejais, kai sutarties šalys yra nelygiaverčiame teisiniame santykyje, turi mažiau patirties ir derybinių įgūdžių. Nagrinėjamu atveju sutartį sudarė lygiaverčiai teisine prasme subjektai. Iš vienos pusės advokatas kaip profesionalus teisininkas ir atsakovės atstovas – direktorius atstovaujantis įmonę įvairiuose komerciniuose sandoriuose. Dėl to daryti išvadą, jog atsakovės atstovas neturėjo pakankamai derybinės patirties, įgūdžių ir kitų savybių būtinų sudarant sandorį dėl įmonės atstovavimo, nėra teisinio pagrindo. Vienodų standartų taikymas fiziniam asmeniui ir verslininkui sprendžiant ginčą neabejotinai iškreiptų teisinių santykių esmę bei vartojimo santykių normas iš esmės paverstų deklaratyvaus pobūdžio postulatais taip eliminuojant pozityviąją įstatymo leidėjo sukurtą diskriminaciją tarp vartotojo ir verslininko.

Taip pat nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo remtis atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ne tik dėl subjektų, bet ir dėl kitų faktinių aplinkybių. Atsakovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013 buvo įvertinta tai, jog advokatas klientės interesams pradėjo atstovauti jau prasidėjus teisminiam procesui, be to, klientei išreiškus norą nutraukti teisinių paslaugų sutartį, taip pat buvo įvertintas ir advokato elgesys po sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės neabejotinai turėjo įtakos honoraro dydžio sumažinimui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo, ieškovas atstovavo atsakovę ginče dėl antstolio nurašytų lėšų iki pavedimo įvykdymo, atsakovė pavedimo sutarties su ieškovu nenutraukė iki pat pavedimo įvykdymo. Net gi teismui vertinant ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitikimą Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatant, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, sąlygų ir pagrindų mažinti šalių sutartą atlyginimą nebūtų pagrindo. Priešingai nei nurodo atsakovė, ieškovas įvykdydamas pavedimą parengė ne vieną raštą. Kaip matyti iš bylos duomenų ieškovas parengė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir antstoliui 2013-08-13 pranešimą, 2013-08-23, 2013-08-26 pranešimas ir prašymas antstoliui taip pat buvo rengti ieškovo, taip pat ir 2014 metais buvo rengti prašymai antstoliui, procesiniai dokumentai Šiaulių apygardos teismui bei Lietuvos apeliaciniam teismui (e. b .l. 88–107). Be to, atsakovės įgaliotas asmuo bankroto administratorius patvirtino ieškovo atliktus pavedimo veiksmus siekiant sugrąžinti antstolio nurašytas lėšas atsakovei. Taip pat administratorius 2016-11-02 pranešime nurodo, kad ieškovas teikė ir žodines konsultacijas susijusias su pavedimo vykdymu. Nagrinėjamu atveju atmestinas vienas iš esminių atsakovės argumentų, jog pavedimą įvykdyti ieškovui buvo lengviau dėl jos kaip restruktūrizuojamos įmonės teisinio statuso. Šią aplinkybę paneigia faktinės bylos aplinkybės. Kaip matyti šalys sutartį dėl pavedimo veiksmų sudarė 2013-08-19, t. y. tuo metu, kai atsakovės direktorius buvo kreipęsis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog nepaisant to, kad atsakovės direktorius 2013-07-18 kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo (atsakovės atsiliepimo į ieškinį 1.3 p. (e. b. l. 41) pastarajai teisinio pobūdžio konsultacijos ir atitinkamų veiksmų atlikimas, kuris padėtų susigrąžinti antstolio nurašytas lėšas buvo reikalingas ir šalių pavedimo įvykdymo sėkmę lėmė ne lengvesnės vykdymo aplinkybės, kaip nurodė atsakovė, o strateginio pobūdžio veiksmai išreikšti ieškovės raštuose vykdant pavedimą. Vien tik aplinkybė, kad pavedimas buvo įvykdytas vėliau, kai atsakovei buvo iškelta restruktūrizavimo bylą atsakovės vadovui pakartotinai pasikreipus į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nekeičia ieškovo atliktų veiksmų tikslinės paskirties ir esmės įvykdant pavedimą.

Esant nurodytų aplinkybių visetui konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. priimto preliminaraus sprendimo.

Ieškovas po preliminaraus sprendimo priėmimo turėjo papildomų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro kelionės išlaidos ir atstovavimas civilinės bylos nagrinėjime 200 Eur bei atsiliepimo į prieštaravimus parengimas 450 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, jų dydis analogiškas priešingos šalies bylinėjimosi išlaidų dydžiui, todėl preliminarų sprendimą palikus nepakeistą ir tenkinus ieškovo ieškinį šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 430 straipsnio 6 dalimi, teismas

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės RUAB „Srava“ 650 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui M. B., nustatant, kad šios išlaidos laikomos RUAB „Srava“ einamosiomis įmokomis.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.